Tautos mokykla
01 24. Pasigėrėjimas pažeminimu ar vis dar ideologijos spąstuose?
Jonas Užurka
Rašytojas
Baltai – viena iš unikaliausių pasaulio tautų. Apie tai byloja ne tik legendos, bet seniai patvirtinta ir moksliškai. Tai patvirtina iškiliausi ir mūsų dienų mokslininkai baltistai: ir akademikai V. Toporovas, Z.Zinkevičius, ir mūsų tautos ištakų tyrinėtojos mokslininkės M.Gimbutienė, J. Statkutė de Rosales. Visame pasaulyje kuo toliau, tuo vis intensyvėja tautinės savasties plėtojimas. Jau ne tik meno kūrėjai, ne tik istorinės praeities tyrinėtojai, bet jau net ir kriminalistai, ekspertai, antropologai, genetikai, pasitelkę naujausias mokslo technologijas, išsijuosę ieško savasties, savo tautų ištakų, giminystės šaknų. Ypač kosmopolitizmo plėtros amžiuje, akivaizdžiai ryškėja bene visų valstybių (tautų) prioritetai – savasties paieškos, fundamentalus tautinių ištakų puoselėjimas ir dvasinis pakylėjimas.
Per ilgus okupacinius šimtmečius mus negailestingai minkant it pilką tešlą, mūsų tautos deimantiniai žiedeliai dabar dar tik skleidžiasi. Tačiau ir toliau paslaptingos jėgos visais vis dar įmanomais būdais negailestingai trina iš mūsų atminties mūsų garbingą praeitį. O gal jokios jėgos mūsų jau nebežlugdo, gal mes patys nesugebame surasti savasties, dvasiškai pakilti iš vergo guolio? Gal niekas mūsų neminko it beformę ir bejėgę masę, gal mes patys nesuvokiame, ką darome, lig šiol vis dar nesuvokdami, kas mes? Pamąstymui pateiksiu vieną kitą faktą. Išvadas paliksiu daryti patiems.
Netgi ir mūsų artimiausi kaimynai, neturėdami tokių kaip mes istoriškai gilių tautinių ištakų, savastį puoselėja, kelia iš nebūties visomis išgalėmis ir priemonėmis: per meną, mokslą, politiką. Ypač per meną. Nežiūrint, kad jau turi šimtus romanų, pjesių, paveikslų, filmų, tačiau ir toliau, aktyviai jų valstybių valdžioms remiant, kuria ir save populiarina pasaulyje. O kuria, populiarina kūrinius apie save ne bent kaip, bet neretai netgi ir nepelnytai žemindami mus. O mes ne tik dėl savasties nežinojimo, kvailai šypsodamiesi, pagal ilgokai užsitęsusį okupacinį vergišką įprotį, ir toliau uoliai lankstydamiesi, pataikaujame.
Neseniai Radvilų rūmuose labai iškiliai ir iškilmingai buvo atidaryta tarptautinė paroda, skirta Žalgirio mūšio 600 m. pergalei paminėti. Parodos vinis - didžiulė diorama, lenkų autorių tapytas paveikslas „Žalgirio mūšis“. Ir ką gi mes savo akimis matome, gėrėdamiesi didinga diorama? Pirmučiausiai į akis krenta pirmajame plane vaizduojamas ryžtingas Krokuvos vaivada ir veržliai plevėsuojanti jo vėliava. Tik paveikslo gilumoje Lietuvos vėliava, o šalimais ir Vytautas. Ir žvelgia Vytautas ne į priešą o atsigręžęs atgalios, nuleidęs kalaviją, žvalgosi į Jogailą. Nekrenta į akis nei Vytauto brolio Žygimanto, nei Lengvenio, pagaliau nei čekų Žižkos, nei totorių, nei kitų žemių kunigaikščių, karo vadų vėliavos. Žvelgdami į pristatomą paveikslą, pataikūniškai plačiai šypsodamiesi, ploja mūsų valstybės kultūros, švietimo ne tik klerkai, bet ir seimūnai, politikai, ministrai, „meno korifėjai“. Ar ne tik bukai žvelgdamas mūsų elitas į mūšio lauke pasimetusį ir besižvalgantį Vytautą, prisimena mūsų istorijos „patriarcho“ apie Vytautą paleistą skambią frazę - „šunsnukis“. Tiesa, tuo pat metu tarsi užmaršty kitose salėse kukliai eksponuojami mūsų menininkų tapyti Žalgirio pergalės tematika paveikslai, mūšio schemos, istoriniai dokumentai. Juose istorinė tiesa - toli nuo mūšio lauko prie savo palapinės karštai besimeldžiantis karalius Jogaila, o sumanus Vytautas, kaip ir derėjo Vyriausiajam jungtinės kariuomenės karo vadui, vadovauja pergalingam mūšiui.
Ir dar man, o gal ir ne tik man kyla logiškas klausimas. O ką gi jautė (jaučia) Lietuvos kariuomenės vadas su savo karo vadais? Juk jie įdėmiai žvelgė į šį paveikslą. Negi akimis neieškojo mūsų Vytauto? O suradę... Kas, jeigu ne jie privalo gerai žinoti istorinę tiesą apie mūšį? Nemanau, kad tuo metu galvojo apie tragiškai gėdingus Lietuvai 1939 metus. Taigi, ką šiandieniniai Lietuvos karo vadai, politikai, ministeriai galvoja didingoje dioramoje matydami menkutį besigręžiojantį Vytautą, nematydami Lietuvos vėliavų? O ir ar ne nugalėtoju jautėsi dabartinis Ordino palikuonis, o ne mes, minint Žalgirio jubiliejų mūšio vietoje? Būtent tos parodos išvakarėse nepastebimai, kukliai, nesulaukusi bent mažiausio valdžios bei žiniasklaidos dėmesio, Lietuvos dailininkų sąjungos salėje buvo atidaryta tarptautinė ekslibrisų ir mažosios grafikos konkursinė tarptautinė paroda „Žalgiris – 600“, parengta dailininkų entuziastų ir paremta Tado Vėbros...
Taigi, po tokios ne itin giedrios įžangos, dabar žvilgtelėkime į mūsų meno „virtuvę“, negi mes patys save nesugebame meniškai, deramai, garbingai pavaizduoti? Sugebame, patikėkite - ir dar kaip. Tik ne keldami mūsų savasties dvasią, o ją nepelnytai, aršiau kokių nuožmių okupantų, dvasiškai niekindami. Taigi, dabar antras pavyzdys. Jau apie savus.
Kaip ir dera, mūsų kariuomenė turėtų būti pati patriotiškiausia, tautiškiausia. Todėl ir skelbiamas patriotų premijų konkursas. Ir laimi jį autoriai už monografiją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurią išleido Vilniaus dailės akademija. Iškilmingai, netgi pompastiškai pati karo ministrė R. Juknevičienė įteikė premiją, knygos autoriams negailėjo ne tik ji auksinių liaupsių, bet ir mūsų pinigų. Ar skaitė šią knygą, sakyčiau, mūsų tautos pažeminimo paskvilį, ministrė? Juk šioje knygoje, ar ne tik ieškant dabar madingo pigaus populiarumo, kruvinos niekingos intrigos, mūsų Margirio pilėnai išvadinami savižudžiais, bailiais, o senovės prūsai - „šunsnukiais“ ir t. t. Ar ne tik atkartojami girdėti niekingi epitetai? Nežinau, ar kam iš mūsų dar gali apsiversti liežuvis šitaip vadinti mūsų proprotėvius didvyrius, savo gyvybėmis mums išlaikusius laisvę, žemes, kuriose mes dabar gyvename. Bent jau pasaulyje tokių meninių analogų neteko girdėti, kad savo valia taip dergtų savo Tautos didvyrius, kad tokie leidiniai būtų oficialiai valdžių pripažįstami kaip patriotiškiausi. Šitai daro savos, laisvos Lietuvos, nebe okupantų, valdžia. Visa tai jau nebe idiotiškumu kvepia.
Galima pasiteisinti, kad valdžios labai užsiėmusios, pasitiki savo patarėjais, ekspertais, kritikais. Tai kas gi iš tiesų verda kūrybinėse virtuvėse? Negi ne tikras patriotiškumas, tautiškumas. Ir iš tiesų - kūryba tikrai virte verda. Bet verdamas ne Tautos medus, o juoda derva. Pasirodo, kad ir kritikai net išsijuosę liaupsina ne tik šį kūrinį. O kaipgi - valdžia davė ženklą. Ir prityla tik gavę A. Bučio kritinį antausį. Tad išsijuosę imasi liaupsinti kitą kūrinį - G. Ozerovo „Kunigaikščių pilių paslaptys“, kuriame tenka jau net ir pačiam mūsų Vytautui Didžiajam, išvadinant jį visais neigiamais, žeminančiais epitetais. Ar ne tik aukščiau minėta diorama bei Margirio pažeminimas autorių paveikė? Mūsų tauta šiame kūrinyje dar labiau paniekinančiai išvadinama. Kada ne vieną tokį liaupsintoją sugėdinu, literato žinovo balsu atrėžia, kad knyga meniškai parašyta. Še kad nori. Deja, savęs niekinimo estafetės lazdelė ir toliau perduodama – Lietuvos rašytojų sąjungą įsteigia L. Dovydėno premiją. Juk galėjo ir P. Cvirkos, S. Nėries, Sniečkaus ar net Dušanskio...
Sveiku protu sunku suvokti. Negi šimtai Lietuvos rašytojų, mirus S.Gedai, nebežino, kad L. Dovydėnas, anot smerkiančių šį asmenį viešų straipsnių, buvo aktyvus kolaborantas. Kad tas asmuo tragiškais Lietuvai 1939 ir vėlesniais žiaurios sovietinės okupacijos metais iš vidaus politiškai griovė ir kultūriškai naikino Lietuvos Nepriklausomybę, išsijuosęs ne tik liaupsino raudonuosius okupantus, bet ir važiavo parvežti mums kruvinai raudonos Maskvos saulės. Jeigu taip, tai kur gi šio asmens nuopelnai mūsų Lietuvai? Kame pasireiškė jo talentas ir kas gi taip uoliai rūpinasi jo vardu? Negi vertintojai jį vertina pagal save? Įsitikinęs, kad Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje šalia kolaborantų nejauku mūsų tautos šviesuoliams, oi, nejauku, kaip kad ir jo vardo premiją gauti. Nors dar ir nedrąsiai, tačiau teisingai prabyla jaunieji kritikai, kad „tokius kūrinius bei kupinus sovietinio raugo prisiminimus kuo palankiausiai vertina vyresnės generacijos recenzentai, kritikai, kurie dar būdami gyvi, bet jau kanonizavę save, nevengiantys demonstruoti nostalgiškų sovietinės okupacijos laikotarpio gaidų“.
Ir tas tiesa, kad vieni išsijuosę rašo, o kiti liaupsina viena po kitos pasirodančias, anų laikų nostalgiškas prisiminimų knygas. Vieni rašydami giriasi „kolchozų“ kvaitulingomis pirtelėmis. Kiti gi šiuos kūrinius iš peties liaupsina. Ir tyliai aiškinasi, vis negalėdami susiskaičiuoti ir išsiaiškinti, kas gi iš jų ir kiek jų buvo uoliais KGB informatoriais, liaudiškai kalbant „stukačiais“. O būta daug. Vien poetus Miškinį, P.Širvį, S. Gedą sekė ir pranešinėjo apie juos virš dviejų dešimčių KGB informatorių. Ne kūryba judams rūpėjo, jie ir dabar šalimais. Buvusių nebūna. Ar ne todėl mūsų meno grandai kaip V. Daunoras, V. Noreika, S.Sondeckis ir daugelis kitų talentų nerado vietos mūsų Lietuvoje, nevykėlių vidutinybių išguiti dirbo, kūrė svetur. O S. Geda - Sąjūdžio šauklys - anksčiau laiko iškeliavęs Anapilin, ir po mirties nevykusiai buvo bandomas dergti tų pačių nuožmių kolaborantų.
Gal aš sutirštinu spalvas, gal padėtis kūryboje ne tokia jau tragiška. Ką gi, teks dar pasitelkti ir šviežiausius faktus. Prieš metus televizijoje Sausio 13 – sios viešuose poezijos skaitymuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai, nebuvo nė karto ištartas žodis „tėvynė“, „patriotas“, „laisvės gynėjas“, „nepriklausomybė“. Niekas nepasikeitė ir po metų, kitų. Štai prieš mane kultūros kelrodis - savaitraštis „Literatūra ir menas“. Atsinaujinęs viršelis. Data skelbia, kad leidinys išleistas 2012 sausio 13 d. Grįžęs iš Laisvės dienos paminėjimo didingai gausių renginių, puslapis po puslapio kuo įdėmiausiai verčiu šį leidinį. Užverčiu paskutinį 46 psl. ir nepatikiu – neradau nė vieno žodžio, paminint Sausio 13-ją, nė žodžio, nė eilutės apie Laisvės dieną, kurią kelinta diena pamini visa mūsų Lietuva, visa žiniasklaida. Negali būti. Dar kartą perverčiu – net ir redakcijos nė žodžio. Ir tuoj pat prisimenu. Aš prieš metus į šį savaitraštį nusiunčiau savo prisiminimus kaip 1991 metų Sausio AT gynėjas, tada irgi neišspausdino. Po kurio laiko man pasiteiravus kodėl, redakcija atsiprašė, kad, atseit, neapdairiai pasielgė. Juk šie leidiniai leidžiami ir už mokėtojų pinigus. Paklauskite, ar jie to nori. Visa laimė, kad mažai kas šiuos leidinius skaito – patys rašo, patys skaito. Patys leidėjai prisipažįsta: „...kad į mūsų leidinius nekreipia dėmesio net ir patys kultūros žmonės, tiesiog juos nurašo“. Tačiau ir aimanuoja: „Negi gaila kažin kokių pinigų iš valstybės kapšo?“ Šitaip kalbėdami negi nesuvokia, kad mūsų pinigai tiesiog leidžiami vėjais.
Taigi, visą tai sudėjus į visumą, išryškėja ne koks vaizdelis. Belieka tvirtai patikėti Sorbonoje studijuojančiam studentui 2011 balandį rašiusiam viename internetiniame portale, kad Lietuvoje mokslo, ypač meno sferose dar tvyro marksizmo - leninizmo, „politrukų“ dvasia. Mūsų dvasios niekinimas vyksta mūsų pačių rankomis ir mūsų pinigais.
Mano galva, žalingiausia yra tai, kad tie, kurie nepelnytai pažemina mūsų protėvius, tėvus, artimuosius - Tautą - ne tik patys save paniekina, pažemina kitų akyse, bet jie nuodija jaunas savo vaikų, anūkų sielas ir protus. Bet kokia forma žeminti žuvusius - juo labiau menkinti mene - niekinga? Tikroji mūsų Tautos praeitis galingai kyla iš nebūties, jau vis galingiau ir garbingiau kelia ją ir mokslininkai, ir menininkai...
.jpg)
.jpg)
