Tautos mokykla
08.30. Kultūrininkams Jurgiui ir Marijai Šlapeliams skirta knyga
Arnoldas Piročkinas
Mūsų dienų lietuviams inteligentams labai retam bus girdėtas Jurgis Šlapelis (1876–1941) ir jo žmona Marija Šlapelienė-Piaseckaitė (1880–1977), nebent juos bus įsidėmėję tie, kurie yra apsilankę Vilniuje Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje ar atidžiau susipažinę su mūsų sostinės XX a. pirmosios pusės kultūros gyvenimu.
Abu sutuoktiniai, kad ir nebuvo patys iškilieji lietuvių tautinio atgimimo XIX a. pabaigos ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais veikėjai, verti išlaikyti mūsų tautos atmintyje. Atkreiptinas dėmesys, kad jie priklauso tam tikroms socialinėms grupėms. Lietuvių tautiniame judėjime jų būta kelių ryškesnių. Man rodos, kad ir kitų tautų – latvių, čekų, slovakų tautiniuose sąjūdžiuose galima įžvelgti skirtingų socialinių grupių dominavimą. Tačiau apie jų būklę šiuo atžvilgiu nesiryžtu kalbėti. Lietuvių tautinio sąmonėjimo pagrindiniai skatintojai ir vadovai iš pradžių priklausė dviem socialiniams sluoksniams ar profesijoms – katalikų dvasininkams ir medikams. Kol XIX a. devintajame dešimtmetyje subrendo lietuvių medikai, mūsų tautinio sąjūdžio priekyje stovėjo dvasininkai – vyskupas Motiejus Valančius, kuriam talkino nemaža jam pavaldžių kunigų. Paskui į tautinį sąjūdį įsijungė Jonas Mačiulis– Maironis, Juozas Tumas–Vaižgantas, Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas), Kazimieras Pakalniškis, Aleksandras Burba ir daugelis kitų.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus
Tautiniame sąjūdyje aktyviai dalyvavusių medikų plejadą pradėjo Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas (tiesa, medicinos gydytojo diplomą gavo atsidūręs JAV 1891 m.). Daugiausia medikų susiję su 1889 m. pradėtu leisti mėnesiniu žurnalu „Varpas“. Jo įkūrėjas ir ilgametis redaktorius kaip tik gydytojas Vincas Kudirka. Visus šiokius ar tokius „Varpo“ bendradarbius istoriografijoje apibendrintai vadina varpininkais. Tarp jų nemaža yra medikų, neužsisklendusių vien specialybėje, bet veiksmingai reiškusių savo sugebėjimus ir lietuvių literatūroje, kalbotyroje. Paminėkime pačius įžymiuosius: Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Stasys Matulaitis, Petras Avižonis, Liudas Vaineikis ir Kazimieras Jokantas. JAV leistoje Lietuvių enciklopedijoje (t. IX, 1956, p. 438) teigiama, kad „Spaudos darbininku K.Jokantas pasireiškė dar „Varpe“, taigi jis taip pat laikytinas varpininku, tik tuo metu jo dar nebūta mediko: Tartu universiteto medicinos fakultetą jis baigė 1908 m. Vis dėlto ši aplinkybė nekliudo priskirti jį varpininkų grupei. Tuo tarpu Jurgis Šlapelis, kad ir už K.Jokantą ketveriais metais vyresnis, o Maskvos universitetą baigė 1906 m., formaliai imant, nepriklausė „Varpo“ gydytojų plejadai. Jis lietuvių spaudoje ėmė tiesiogiai bendradarbiauti nuo 1904 m. „Vilniaus žiniose“. Vis dėlto, mokydamasis Mintaujos gimnazijoje ir vėliau artimai bendraudamas su savo mokytoju Jonu Jablonskiu, vienu iš didžiausių „Varpo“ šulų, be abejo, patyrė lemiamą varpininkų idėjų įtaką. Tad jeigu J.Šlapelį taip pat vadintume varpininku, nepadarytume esminės klaidos.
Būta kiek lietuvių veikėjų gydytojų, svetimų varpininkams, kaip antai Andrius Domaševičius, medicinos mokslus studijavęs Kijevo universitete, o paskui tobulinęsis Peterburge, klinikiniame medicinos institute. Gydytojų dominavimas lietuvių tautiniame sąjūdyje truko gal kokius 25 metus. Atgavus spaudą 1904 m. ir atlėgus tautiniam persekiojimui, jaunimas ėmė drąsiau veržtis į kitas profesijas. Nepriklausomojoje Lietuvoje po 1918 m. iš jaunųjų medikų veiklių visuomenininkų radosi kur kas mažiau.
Į XIX a. devintajame dešimtmetyje ėmusį plisti tautinį sąjūdį veikiai įsijungė, kad ir ne taip gausiai, moterų. Iš jų ryškiausią neformalų sambūrį sudarė bajoraitės. Ir tarp vyrų būta bajorų luomo atstovų, pavyzdžiui, Mečislovas Davainis–Silvestraitis, bet jų kilmė kažkaip neduoda noro jungti juos į grupę. Tuo tarpu iš bajorų luomo kilusios veikėjos ir dėl ryškios gausos, ir dėl kultūros darbų masto aiškiai dominuoja iki Pirmojo pasaulinio karo tarp lietuvių tautinio sąjūdžio moterų. Ką galima tame laikotarpyje statyti iš valstiečių kilusių kultūros darbininkių šalia bajoraičių Julijos Beniuševičiūtės–Žymantienės, labiausiai žinomos slapyvardžiu Žemaitė, ar Marijos Pečkauskaitės–Šatrijos Raganos? Bajoraitės dvarininkaitės buvo seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės, literatūroje figūruojančios bendru slapyvardžiu Lazdynų Pelėda. Nepaprastai plati ir įvairi buvo Gabrielės Petkevičaitės–Bitės kultūrinė veikla. Visų iš sulenkėjusio bajorų luomo atėjusių į lietuvių tautinį sąjūdį moterų čia neįmanoma suminėti, bet labai ryškiu tautinio poveikio pavyzdžiu galima laikyti Vilniuje gimusią ir iki kokių 17 m. lietuviškai nemokėjusią Mariją Piaseckaitę, kuri, 1905 m. rugsėjo 17 (4) susituokusi su valstietiškos kilmės Jurgiu Šlapeliu, ėmė vadintis Šlapeliene.
Ir štai ne taip seniai pasirodė knyga, nušviečianti šios poros gyvenimą ir nuopelnus lietuvybei Vilniuje, – „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai“ (Vilnius: Lietuvių literatūros it tautosakos institutas, 2019. – 263p.). Ją sudarė produktyvi lietuvių literatūros ir kultūros tyrėja Alma Lapinskienė su Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus direktore Jolanta Paškevičiene. Abi sudarytojos yra ir didelio, skaičiuojančio net 15 asmenų, autorių kolektyvo narės. Iš viso knygos autoriai pateikė 16 rašinių. Autorių ir rašinių skaičių skirtumas susidarė todėl, kad darbščioji istorikė Vida Girininkienė leidiniui davė du straipsnius. Suderinti viename leidinyje tokį autorių ir straipsnių skaičių sudarytojoms buvo visai nelengvas uždavinys. Jas galima nuoširdžiai užjausti, kad ėmėsi tokio sudėtingo darbo. Tad toliau mėginkime apžvelgti, kaip joms turėtą tikslą pristatyti mūsų visuomenei sutuoktinių Šlapelių gyvenimą ir darbavimąsi atgimstančios tautos kultūros baruose pavyko įgyvendinti.
Susipažinus su svarstomu leidiniu, nesunku pastebėti, kad iš jo 16 straipsnių tik dešimt yra tiesiogiai susijusių su Šlapeliais, o šeši jiems gana tolimi.
Iš betarpiškai Šlapeliams skiriamų straipsnių labiausiai akį patraukia du Vidos Girininkienės darbai – „Jurgio Šlapelio jaunystė: tarp pašaukimo, politikos ir medicinos“ (p. 15– 45) ir „Atviruko kelias nuo komercijos iki komunikacijos“ (p. 201– 215). Pirmasis rašinys, kuriame remiamasi gausia publikuota (pvz., Vlado Žuko) ir nepublikuota ( pvz., Rusijos mokslų akademijos archyvo Sankt Peterburgo filialo ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus) medžiaga, sukuriamas įtaigus lietuvių tautinio brendimo vaizdas. Jį papildo čia pat išspausdintas Giedrės Čepaitienės rašinys „Jurgis Šlapelis – Jono Jablonskio mokinys“ (p. 46– 57). Antrasis V. Girininkienės rašinys skirtas ne tiek abiem Šlapeliams kaip asmenims, kiek jų turėto knygyno veiklai leidžiant lietuviškus meninius atvirukus. Tai jau Šlapelių sąlyčio su vaizduojamuoju menu tema. Ji plėtojama čia pat spausdinamame Algės Andriulytės straipsnyje „Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus dailės kūrinių kolekcija“ (p. 216– 232). Savotišką Šlapelių ryšį su vaizduojamuoju menu jaučiame Kšištofo Tolkačevskio rašinyje „Kol mirtis mus išskirs...“: santuokos įamžinimas istorinių kapinių antkapiniuose paminkluose“ (p. 233– 248). Plačiame antkapinių paminklų apibūdinimo fone įdomiai nušviečiama paminklų Šlapeliams istorija. Ypač išraiškus ir prasmingas 1981 m. jiems pastatytas antkapinis paminklas, vaizduojantis susiglaudusias vyro ir moters galvas.
Jurgis Šlapelis ypač minėtinas kaip XX a. pradžioje aktyviai reiškęsis žodynininkas. Šiai jo veiklai knygoje skirtas Janinos Švambarytės– Valužienės straipsnis „Jurgio Šlapelio Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis (1907) ir Mato Slančiausko rankraštinis Žodynelis – Iš enciklopedijos (1903)“ (p. 58– 65). Tik apžvelgiamų žodynėlių niekas nesieja. Ko gero, J.Šlapelis nebus nė žinojęs apie savo pirmtaką. Tad reikia apgailestauti, kad knygoje tik tiek skirta vietos J.Šlapelio leksikografinei veiklai. Tuo tarpu jo indėlio lietuvių kalbos mokslui būta kur kas svaresnio, negu tas 1907 m. išleistas žodynėlis. 1908-1909 m. Vilniuje buvo išleistas dviem dalimis „Rusiškai lietuviškas žodynas“ (66 ir 84 p.). Žodynų sudarymas ir jų leidimas ypač įsibėgo po 1920 m. Visa bėda, kad daugelis jų likdavo nebaigti, kaip antai: Lietuvių kalbos žodynas, išverstas rusiškai, lenkiškai ir vokiškai (1920-1922 m.), Lietuvių ir rusų kalbų žodynas, t. I (A– J) (1921 m.), Lenkiškai-lietuviškas žodynas (1929 m.), kurio paskelbti tik 4 lankai. Labiausiai pavyko 1938 m. išleistam „Lenkiškai-lietuviškam žodynui“, kuris buvo pakartotas dar 1940 m. Neužmirština, kad J.Šlapelis yra redagavęs Antano Juškos žodyno tomą, apėmusį žodžius su raidėmis M, N, O, taip pat ir Antano Lelio (Lalio) „Lenkų ir lietuvių kalbų žodyną“ (1912 m.). Jo taip pat būta aktyvaus žodžių rinkėjo. Apie jo leksikografinę veiklą labai palankiai yra atsiliepęs 1941 m. „Vilniaus balse“ pagyrimais nesišvaistęs prof. Juozas Balčikonis straipsnyje „D– ras J.Šlapelis ir jo žodynai“ (J.Balčikonis. Rinktiniai raštai. II. – Vilnius: Mokslas, 1982. – P.189– 191). Tą straipsnį galėtume suvokti kaip nekrologą tų metų kovo 17 d. mirusiam nelengvo likimo kalbininkui. Labai gaila, kad knygos sudarytojos nesusiprato pakviesti lietuvių kalbotyros specialisto, kuris būtų panagrinėjęs iškiliausią Jurgio Šlapelio veiklos dalį. Tai būtų galėjęs padaryti ir Kazimieras Garšva, kurio straipsnis „Pietryčių Lietuvos vardynas ir Šlapeliai“ nepasako to, ko iš antraštės galima tikėtis. Šlapeliai paminėti tik trijuose pirmos straipsnio pastraipos sakiniuose, o visas nemažas rašinys skirtas Rytų Lietuvos pavardžių problemoms.
Atgal
