Tautos mokykla
02.07. Lietuvos kaimas, žiema, papročiai
Dainius Ručinskas
LŽS narys
“Žiema, žiema, bėk iš kiema!”
Per šimtmečius Lietuvos kaimo žmonės kūrė, tobulino, saugojo kalbą, tautosaką, papročius.
Pixabay.com
Kaip pastebi profesorius Libertas Klimka, mūsų tautos kultūrinio paveldo skrynioje kiekvienai metų dienai ten rasime ką nors įdomaus, jaudinančio, o svarbiausia - priverčiančio susimąstyti apie tautos istorijos kelią.
Štai po Trijų Karalių, sausio 6-osios , prasidėdavo Mėsiedis - piršlybų ir vedybų laikotarpis, besitęsiantis iki Gavėnios pradžios.
Tai vienur, tai kitur linksmai sutilindžiuodavo varpelis, sužvangėdavo žaržolai - gal piršliai, o gal kokie išdaigininkai persirengėliai atvažiuoja? Neprailgdavo kaime tie žiemos mėnesiai.
Pasak prof. L.Klimkos, jeigu kurią dieną oras gražesnis, savo piemenėlius aplankydavo kerdžius. Tuos, su kuriais vasarą ganė kaimo bandą. Džiugus susitikimas! Kerdžius kiekvienam prisako šilčiau apsirengti - darys lauke labai smagią išmonę.
Vaikai susikabins į virtinę Aukštaitijoje vadinamą “švykštu” arba “varmasu”.
Priekyje - kerdžius, į jo skvernus viens už kito - visi kaimo vaikai. Ir vinguriuoja toji virtinė sodžiaus ulyčia nuo tvoros iki tvoros. O linksmybių , o klegesio! Etnologams, papročių tyrinėtojams mįslė: gal kitados šitaip būdavo
vaizduojamas koks mitinis požemio žaltys, iš kurio nelaisvės jau išspruko saulutė...
Net ir žaidimo pavadinimas “švykštas” siejasi su XVI - XVII a. istoriografiniuose šaltiniuose užfiksuotu ritualiniu žalčio užkalbėjimo žodelyčiu “šmykšt”.
Jaunimas, susirinkęs pavakaroti, žaizdavo “Jaščerą”. Tokiu slavišku vardu žaidimas žinomas Rytų Aukštaitijoje, Baltarusijos lietuviškose salose, Dzūkijoje. Veiksmas toks: ant kaladės ar kokio suolelio merginų ratelio viduryje pasodinamas vaikinas, apsirengęs kaip nors neįprastai. Jis - “jaščeras”. Tačiau joks driežas, nes seniau žaidimas ir jo pagrindinis veikėjas būdavo vadinamas “Želektėliu”, taigi žalčiu - taip tvirtino garsus Marcinkonių krašto pasakorius ir dainininkas Juozas Averka. Ratotojos eidamos užveda dainą: “Sėdzi, sėdzi jaščeras/Ant auksinio krėslo/Rinkis sau mergelį/Kurių nori...O priedainis - “Ainam ainam...”.Sudainavus antrą posmą, “Ješčeras atsistoja, nutraukia vienai kuriai merginai skarelę nuo galvos ir vėl atsisėda. Kai jau daugumos skarelės būna to zalčio sugrobtos, reikia jas išprašinėti. Tuomet kiekviena iš eilės dainuoja, bet jau labai liūdna gaida, tarsi tarsi verkaudama: “Jaščereli, ponaitėli, /Prašom aduoc ma fvainikų/Ma vainikas labai brungus/Ma vainikas Vilniuj
pirktas./ Vilniuj pirktas, kromi rinktas/ Ir parduotas, šimtas duotas./Marių putoj pavilgytas/Šilko kuskoj unvyniotas/Margon skrynion inguldytas/Aukso raktu užrakytas/Ir ciej raktai mariosna sumerkci”.
O tas jašcera , nenaudėlis , stengiasi dainuojančią prajuokinti, ją kalbindamas, grimasas rodydamas, visaip išsidirbinedamas. Jei ta neišlaikiusi prunkšteltų, turėtų dainuoti vėl iš pradžių.
Panašių i “Jaščerą” išbandymo žaidimų būdavo ir žemaičiuose bei Vidurio Lietuvoje. Štai vyskupas Motiejus Valančius aprašė juokinimą, vadinamą”Karalių garbinti”. “Jaščero” žaidimo žodžiuose aiški užuominacį teogonijos mitą, kurio aidai - dar ir lietuviškoje pasakoje “Eglė žalčių karalienė”. Ši nuostabi pasaka buvo žinoma visoje Lietuvoje, jos užrašyta per šimtą variantų;etnologai ir mitologai apie ją yravparašę ne vieną studiją, nes pasakos mitinės erdvės -beribės.
Žinia, kitos Europos tautos taip pat turėjo tokio tipo žaidimus; etnologai spėja juose užsilikusią atmintį apie mistiškai įsivaizduojamą žiemos priežąstį - saulės paskandąjūrose. Ir apie jos išlaisvinimą, netgi rituališkai paaukojant žmogų vandenų dievybei-slibinui, drakonui.
Prof. L. Klimka sako, kad štai ir atsklinda į nūdieną iš tūkstantmečiais matuojamų laiko tolybių mito aidai tradicinės lietuvių kultūros formomis -pasakomis, papročiais, žaidimais. Daug paslaptingų įdomybių glūdi mūsų etninėje kultūroje...
Atgal
