Tautos mokykla
09.30. Kas ką kalba arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Mūsų troleibuse esame trys: du Jonai ir ponas Storas, kaip žinoma, suvalkietis, gimęs Sasnavoje (prie Marijampolės). Vasarą leidome kaime. Dabar važinėsim dažniau. Vilniuje, transporte, pastebėjome naujovę: autobusai pasipuošė naujais, ryškiais užrašais, pavyzdžiui, „Centras“, „Lazdynai“. Gerai, iš toli matyti, seniai reikėjo. Nes Vilniuje troleibusais ir autobusais važinėja daug senių. Jeigu apie 12 val. įlipi į troleibusą, vaizdas sunkus: vieni seniai ir senės, su lazdomis ir kitais ramentais. Atrodo, kad sveikieji pasitraukė į Olandiją: visai nematyti jaunų žmonių, susidaro įspūdis, kad pabėgo į Amsterdamą ir jo viešnamiuose kasa arabų šeichams orgazmo lobius. Bet tai apgaulingas įspūdis, sako ponas Storas: dabar ir mokiniai į mūsų gimnaziją atvažiuoja mašinėle „Yaris“, o ką jau kalbėti apie studentus. O tie, kurie dirba, pavyzdžiui, biurokratai, turintys šeimoje kelias mašinas, į darbą važiuoja ne troleibusu, o po vieną, atskirai, su komfortu.
Ne A.Kubilius, o mirusieji gelbėjo Lietuvą iš krizės
Kaip žinoma, ponas Andrius Kubilius sakė, kad pagal jo planą iš krizės išvilkta Lietuva bus pagerbta visose enciklopedijose ir tas planas įeis į pasaulinį krizių suvaldymo priemonių arsenalą. Jo priešininkai poną Andrių niekina, sako, kad tas jo krizės suvaldymas buvo tik naktinė reforma. Mes įtariame, kad šis kivirčas yra sutartas (dėl gerų dalykų, pavyzdžiui, skolų grąžinimo, politinės jėgos, vadinami dešinieji, kairieji, liberalieji ir kiti, tūnantys po kilimu, politinės klasės sparnai nesitaria, susitarė nesitarti). Tokie slapti nesusitarimai jau dešimtmečius naudojami malonių žmonių, gerbiamų rinkėjų akims ir sąmonei apdumti. Iš tikrųjų ir ponas A.Kubilius, ir jo oponentai, pataikaudami stambiam kapitalui, darė viską, kad visą krizės (kurią sukėlė ne A.Kubilius ir ne jo oponentai, o Kaimanų salose įsikūrę bankai) naštą suverstų paprastiems žmonėms, netgi mirusiems. Tokią išvadą mus verčia daryti laiškas, kurį į troleibusą atsiuntė ponia iš Kaišiadorių. Skaitome tą laišką, važiuodami mūsų troleibusu ir, kiek sutrumpinę ir ištrynę asmeninius duomenis, pateikiame jums. LA redaktores prašome tą dokumentą įsprausti į rėmelį, kad visi matytų, jog tai – oficialus dokumentas, ir kad mes gerbiame dokumentus.
Kam:Sodros Generaliniam Direktoriui
Laisvės prospektas 28 04344 Vilnius, Lietuva
Nuo: Š -- ės G., gyv. Kaišiadorių rajone, Žiežmarių sen.56252 Kaišiadorių raj.
Išsiųsta: 2018 05 01
P R A Š Y M A S
Aš, Š -- ė Genė, kreipiausi į Kaišiadorių rajono valdžios institucijas prašydama grąžinti mano vyro V. Š., mirusio 2011 m., nusavintą pensijos dalį. Mano prašymas buvo atmestas, argumentai naivūs ir nelogiški. Todėl priversta kreiptis į Jus.
Kaip žinoma, po 2008 m. Lietuvos vyriausybė pasiskolino iš gyventojų, daugiausia iš vargingiausiųjų, dalį jų nuosavybės (pensininkų atveju, tai pensija). Iš mano vyro pensijos buvo paimta nemaža suma. Faktas, kad vėliau gyviesiems tos sumos buvo grąžintos, rodo, kad pripažįstama, jog tikrai tai buvo skola (pasiskolinimas).
Kai kam, ir beveik visur ir visada, mirusieji yra gyvesni už gyvuosius. Mūsų šeimos kaip tik toks atvejis. Mirusieji, kai buvo gyvi, padėjo vyriausybei gelbėti gyvuosius, kad krizė jiems mažiau pakenktų. Kas numirė, nesulaukę kompensavimo, liko nuskriausti. Mūsų šeimą likimas nuskriaudė dvigubai: šeimos galva mus paliko, o mūsų valdžios institucijos, kurios laiku netaupė, švaistė ir nepasirengė krizei, nuskriaudė mus konkrečia suma, t.y. atėmė dalį mūsų nuosavybės, kuri mums būtų pasitarnavusi ateičiai, jeigu nebūtų nusavinta.
Nesileidžiant į lankas, galima ir plačiau pasvarstyti šį atvejį, kad ateityje nebūtų pagundos mūsų aukštiesiems ponams tai kartoti ir kartoti. Jeigu Europos Sąjungos valstybėje būtų tokia tvarka, kad visi mokėtų mokesčius, nebūtų visokių šešėlių, nebūtų ir tokios situacijos, kai mirusieji turi gelbėti gyvuosius, galbūt, ir nesąžiningus žmones. Pavyzdžiui, kai buvau, mačiau Vilniuje ant Tauro kalno stovi buvusieji profsąjungų rūmai. Juos privatizavo ir dabar tą vietą pardavinėja už milijonus. Šiuo atveju nuosavybė, nesvarbu ar sąžiningai įgyta ar ne, labai saugoma, nes taip liepia Konstitucija, kuri sako, kad privati nuosavybė šventa. Tai teisinga, visada reikia saugoti, negali būti išimčių. Bet kodėl taikomi dvigubi standartai: privatizatorių, dažnai daugiau ar mažiau turtingų ir įtakingų, nuosavybė griežtai (šventai) saugoma, o šiaip sau žmonių, dar kitaip sakant prasčiokų, nuosavybę galima nusavinti ir dar skelbti, jo jie patys kalti, kad ne laiku (nesulaukę kompensavimo) numirė.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, prašau grąžinti man, Š. G., kaip paveldėtojai, nusavintą mano vyro V. Š. pensijos dalį, kurią panaudosiu savo anūkų ateičiai pagerinti.
Parašas
Incidentas su lenciūgu
Paaiškiname, kad lenciūgas yra barbarizmas (iš lenkų ar vokiečių kalbos) ir literatūrinėje kalboje nevartotinas, be tąsyk, prieš beveik du dešimtmečius (tada krizės dar nebuvo) buvo pavartotas. Tas barbarizmas, lenciūgas, reiškia „grandinė karvei rišti“. Mums Jonams ir ponui Storam, kuris kilęs iš Sasnavos (Marijampolės r.), ir dėl to labai šykštus kaip visi suvalkiečiai, negali būti jokių aukščiau iš Žiežmarių seniūnijos siųstos istorijos komentarų, nes skolas visada reikia atiduoti. Tačiau Sodros generalinis direktorius atsiuntė poniai G.B. laišką , kuriame parašyta, kad neatiduos, nes tai nenumato įstatymas. Negalim tuo patikėti, kad dar įstatymo reikia.
Ką čia komentuoti? Bet galima priminti atsitikimą, kuris įvyko mūsų kaime (tai jau Kauno rajonas) prieš su dešimtmečius. Tai tegu to atsitikimo potekstė būna pirmo skirsnio istorijos komentaras. Kaip rodo dabartis, tas lenciūgas ir iš jo sekanti pamoka (angl. „message“) neišmokta, dar aktuali, niekas nepadaryta.
Taigi tokia istorija. Storas pasakoja, aš rašau. Mūsų kaime gyveno žmogus, kuris tuo metu, dar aname tūkstantmetyje, sirgo infarktu. Po pirmo infarkto anamnezėje (ligos istorijoje) buvo parašyta „gyvenimo prognozė gera“. Po antro infarkto buvo rašoma, kad bloga. (Pastaba visai į šalį, kaip sakytų Šekspyras: bet ir tokiomis aplinkybėmis valstietis turėjo duoti Kauno daktarams vienos pensijos dydžio sumą pinigų, kad ir toliau mokėtų invalido pensiją; taip buvo tyčiojamasi iš žmogaus, taip jis buvo žeminamas).
Ir žinoma, tai negerino jo sveikatos, daktarai turėtų žinoti, kad nuolatinis nerimas didina infarkto riziką. Spalio pabaigoje žmogus susiruošė į Kauną apsipirkti, nes po dienos turėjo būti Vėlinės. Ankstų rytą žmogus ėjo į stotelę, visai netoli nuo namų, gal kokis šimtas metrų (gerai tas vietas žinome, ten po karo lakstėme basi). Ir čia, nepriėjęs stotelės, žmogus nukrito po liepa ir numirė. Dabar, kai ten būnu, visada pažvelgiu į tą liepą: labai paaugo. Bet žmogaus nėra.
Bet tai ne mūsų istorijos pabaiga ir ne esmė. Kai kaimynė sužinojo naujieną, neišlaikė nervai, sako: „Tai kas man dabar lenciūgą atiduos?“ Toks nejautrumas kito nelaimei sukėlė kito kaimyno reakciją. Po laidotuvių pasiėmęs kuolą, prie kurio rišama karvė, šis pašalinis žmogus nuėjo pas tą nejautrią ponią ir išmalė visus jos namo langus.
Ar atgavo lenciūgą, nedrįsome ponios klausti. O į klausimą, kodėl nesikreipė į policiją, kad priverstų chuliganą atlyginti nuostolius, ponia mums sakė: „Kvaila buvau, nusišnekėjau. Matyt, buvau paveikta šoko“.
Kaip sužinojome, ponia šį kartą buvo nuoširdi; taip sakė ne tik mums, ponams iš Vilniaus, kurie turi galimybę važinėti troleibusu, bet ir savo kaimynams kaimiečiams, kurie šios galimybės, ir daug kitų neturi.
Pjūklelis, padarytas iš smetoniško plieno. Kur jis?
Dar viena kaimiška istorija, kurią Storas pasakoja visam troleibusui. Dabar pas mus valstiečių ir žaliųjų režimas, kai kuriems liberalams, ypač iš Lietuvos televizijos, labai nepatinka, kad valstiečiai nenori, jog Lietuva būtų „European G – spot“. Kaip žinoma, valstiečiai kaime prisižiūri gyvulinių „g-spotų, todėl jiems neįdomu. O Vakarų civilizacijos (ne kultūros) žmonėms, atrodo, tos „g-spot“ paieškos yra pramoga.
Toliau mėginsime susieti nedidelį barnį mūsų kaime su dideliais, visada dirbtinais – dėmesiui į pašalį nustumti, skandalais politinėse arenose. Gal pavyks susieti.
Tai štai pavasarį, kai mūsų miestiečiai A ir B atvažiavo į savo kaimą vasaroti, įvyko incidentas. Ponas A, taip algebriškai pavadinsime, susipyko, bet nelabai, su ponu B. Ponas A pirmą kart šį sezoną atėjęs pas B arbatos gerti, mato šį stovintį prie ožio (ne tikrojo, o medinio malkoms pjauti), ant kurio padėtas pagalys. Ponas B sako: „Gal paskolinsi pjūklelį. Supjaučiau“. Ponas A nesuprato prašymo, nes žinojo, kad B turi aštrų pjūklelį, padarytą iš didelio senoviško (smetoniško) pjūklo: na, buvo dviems pjovėjams, dabar – vienam. Tokių rankinių, modernių, švediškų (Fiskar?) galima rasti Senukuose, bet brangūs. Po to ponai išgėrė arbatos ir ponas pakvietė poną B pas save.
Ponas B atėjo pas A. Kadangi B labai blogai girdi, beveik kurčias, tai svarstant geopolitines naujienas teko pakelti balsą, kaimynės Gražina ir Regina viską girdėjo. Išeidamas iš kiemo, ponas B tarė: „Norėčiau patikrinti tavo rūsį, ar ten nėra mano pjūklelio, to smetoniškojo. Pernai rudenį tu jį iš manęs pasiskolinai“. Ponas A nustebo, nes jau trys metai, kai nebuvo įlindęs į rūsį, neturi sveikatos. Be to, rankinių pjūklelių (rus. „nožovka“) turi keturis, o malkas pjauna elektriniu, taigi jam nereikia skolintis. Taip ir pasakė ponui B. Ponas B pakėlė balsą (nes kurčias) ir reikalavo, kad A lįstų į rūsį. Ponas A neturėjo nei noro ir jėgų. Dar pasiaiškinę ir parėkavę, ponai išsiskyrė. Ponas A, kurį apkaltino pavogus smetoniško plieno pjūklelį, pasakė pavymui, geriau pasidairyk savo namelyje, matyt, paslėpei brangenybę, kad per žiemą, kai sodo nameliai nesaugomi, vagys nepavogtų. Ponas B, nueidamas, prie miškelio, atsisuko ir sako: „Jupiteri, tu pyksti, tai tu neteisus“ (šiame tekste tai pagrindinė frazė). Po kurio laiko ponas paskambino pono B žmonai, ta klausia: „Tai kaip ten buvo su tuo pjūkleliu?“
Kaip buvo? Aišku, ponas B paslėpė ir užmiršo kur. Bet tai pateisinama ir nieko baisaus. Mūsų kaimo sodus anais metais apvogė, kai kuriems išnešė visokių rakandų už kelis tūkstančius litų. Nuo to laiko žmonės vertingesnius daiktus, pasibaigus sezonui, išsiveža į Vilnių arba paslepia, kad vagys, kurie skuba, nerastų.
Atrodo, kad tai paprasta istorija. Žmonės pasensta, jiems gali stogai nuvažiuoti, gali užmiršti.
Tačiau tokio formato istorijų pilna Lietuva. Štai per televiziją skelbiama, kad duona pabrangs, nes grūdų prikulta trečdaliu mažiau negu pernai. Pernai pelnas buvo didžiulis. Buvo prikulta 5 mln. tonų, daug parduota Saudo Arabijai ir kitiems arabams už pasaulines kainas (perpardavėjai ir supirkėjai, monopolijos, gavo daug pelno). Lietuvoje lieka 15 ar 20 proc. grūdų. Ir batono, ir „Bočių“ duonos kepalo kainoje grūdai sudaro tik 15 proc. Bet televizija jau, keldama nerimo bangas, kad bus badas, nusuka į šalį nuo esmės (tų 15 proc.) ir agituoja už kainų didinimą? Ir žiūri, kokia bus žmonių reakcija, kad galėtų prikišti: „Tu pyksti, tu nerviniesi, vadinasi, tu neteisus, o mes teisūs“.
Arba štai paskelbta, kad į forumą ateis trys įtakingiausi Lietuvos žmonės. Atėjo vyriausias pramoninkų lobistas, beveik etatinis kalbėtojas televiziją (ir jį perša į būsimus prezidentus), atėjo oligarchas, kuris savo verslo štabą perkėlė į Estiją, kad nemokėtų Lietuvai mokesčių (kažkodėl Lietuvos valdžia jam, nežinia, ar už tą kiaulystę, suteikė išimtinę teisę statyti pelno objektus buvusiame Žalgirio stadione, kurį, kaip žinoma, atėmė iš žmonių, ir kaip žinoma, Lietuva neturi tarptautinio stadiono); atėjo ir bankininkas, stambiojo kapitalo atstovas, kurį jau seniai televizijos perša į būsimus prezidentus. Trys, įtakingiausiais apšaukti ar apsišaukę vyrai, varinėjo kalbas apie neesminius ar visai banalius dalykus, bet nė žodžio, kodėl milijonas išvarytas į užsienio tarnauti svetimo kapitalo bernais, kodėl iki šiol, nors reikalauja ESBO narės standartai, nėra nekilnojamojo turto mokesčio, visuotinio pajamų ir išlaidų deklaravimo, kodėl nėra ypatingojo (antikorupcinio) prokuroro, kodėl nenustatyta, kas yra korupcinis veiksmas, kodėl nekonfiskuojamas nusikalstamai įgytas turtas (būtų gerai, jeigu bent mokestį už jį mokėtų, kad ir simbolinį). Šitokia politinė korupcija skatina skurdą, bet LRT, išlaikoma iš visų mūsų pinigų, palaiko įtakingus veikėjus, besiveržiančius į prezidentus, kurie sakė, kad skurdo priežastis yra infliacija ir menkas darbo našumas. O yra atvirkščiai: infliaciją skatina monopolijos, siekiančios didžiausių pelnų, ir dėl to neinvestuojančios į naujas technologijas.
Arba štai ponas Ministras pirmininkas pagaliau pasisakė, kad reikia apriboti monopolinių prekybos tinklų savivaliavimą. Vyriausybė, čia taip atrodo mums, turėtų žinoti, iš ko susideda pieno litro kaina (kiek gauna perpardavėjai už pieno pašildymą, ir, galbūt, papildymą pieno milteliais ir kiek pasiima prekybos tinklai) ir kodėl melžėjui, karvės savininkui, moka tik 10 euro centų (dėl to labiausia nukentėjo karvės, jas paskerdė, liko tik du šimtai tūkstančių, sumažėjo 7 kartus). Bet mums labiausiai įdomu, kodėl LRT per savo forumus palaiko pieno oligarchus, kurie šitaip pažeidžia gyvūnų teises?
O ką turėtų daryti, kad matytume, jog LRT perėjo į savo žiūrovų pusę, kurie dažnai, be serialų, neturi jokio kito atgaivos šaltinio? Taip klausia Jonas troleibuso keleivių
Tie tyli, todėl atsako pats, Anot jo, štai ką turėtų parodyti: Londono gatvę The Strand (35 minutės metro nuo centro). Šioje gatvėje yra Tesco tinklo parduotuvė, mūsų Maksimos ar Norfos analogas. Bet Tesco atidaryta tik nuo 10 iki 19 valandos. Kitu laiku aplinkui, The Strand StreeT, klesti šeimyninės mažos parduotuvės, kuriose kainos mažesnės ir kur prekiaujama tomis pačiomis, būtiniausiomis, prekėmis. BBC, kuri yra Londone, nesikiša į parduotuvių darbo laiką, ir visi laimingi. Kai Ministras pirmininkas apie tai keliais žodžiais užsiminė (ne politinį pareiškimą padarė, o tik keliais žodžiais), LRT pradėjo kompaniją prieš jį, kabinėjasi prie asmenybės, o ne prie problemos. Kam tai daro?
Ir apskritai kas davė teisę LRT dominuoti vienoje iš politinių arenų, sufleruojant, kaip mes turime galvoti ir net duoti instrukcijas, už ką turime balsuoti. Televizijos misija būti įvykio vietoje ir humaniškai paaiškinti, kas vyksta. Tai yra būti mūsų akimis ir ausimis. Dabar gi savo norą ar nuomonę paverčia faktu (kaip tas senukas, kuris neranda savo pjūklelio, kuriam galbūt pamažu važiuoja stogas), paskui LRT aptarinėja reakciją (skaito socialinius tinklus) ir taip sukuria alternatyvios tikrovės burbulą. Kas davė teisę taip tyčiotis iš žmonių, vienas Dievas žino.
Štai šiomis paskutinėmis vasaros dienomis LRT užėmė Lukiškių aikštę ir iš ten transliavo 100 valandų. Reikia didelio įžūlumo raginti neatsitraukti nuo ekrano 100 valandų ir žiūrėti į tuos pačius žmones, kuriuos gerai pažįstame, pranešėjas, pranešėjas, visai neblogas, simpatiškas, ne blogesnės kaip ir CN ir BBC, ir žiūrėti, kaip jos kenčia nuo vėjų ir lietaus. Ir buvo jų gaila, matant, kaip stengiasi kažką reikšmingo pasakyti ar sukurti. Ir įdomu, kad šitą iškylą į Lukiškių aikšę LRT jau vadina, t.y. patys vertina, istorine.
Buvo deklaruojama, kad LRT tokiu būdu stengiasi atimti aikštę iš praeities ir atiduoti ją dabar žmonėms linksmintis. Vis dar tęsiama kova prieš partizanų kalnelį, girdi simbolizuojantį praeitį. Galbūt kovojama prieš Vilniaus savivaldybę ar merą, kurie lyg ir pritaria tokiam paminklui. Kad tokia kova vyksta ir kad kai kurios jėgos neatstoja ir neapsisėda rodo, kokios jos gyvos ir kaip įsiskverbė į visas gyvenimo sferas, pačias švenčiausias.
Jonas sako, kad jam nejauku klausyti tokių mano komentarų. Jis yra už kalnelį, jam net nuostabu, kad atsirado jaunas skulptorius, sugalvojęs tokį paminklą, labai referentišką Lietuvos praeičiai. Pasakoja, kad 1949 m. kovo mėnesį, kai jis buvo Kruonio vidurinės mokyklos mokinys, jo klasiokas Garličionka (Garličionok, rusas, Kruonyje buvos didelė sentikių bendruomenė) sakė jam, eime prie bažnyčios, ten iš Burčiakų miško atvežė ir ant kalnelio suvertė nušautų miškinių kūnus, buvo ir viena mergina. Kažkodėl prie sentikių bažnyčios, tokio kalnelio, pasityčiojimo iš laisvės kovotojų vietos (angl. „spot“), nebuvo. Bet prie katalikų bažnyčių buvo visoje Lietuvoje. Tai kodėl tokio kalnelio, simbolinio, be išdarkytų kūnų siaubo, negali būti prie Šv. Jokūbo bažnyčios? Ir kas trukdytų ant tokio kalnelio ar šalia surengti sunkiojo roko koncertą?
Storas, visą laiką tylėjęs, sako: „Nu, jums šiandien negera diena, gal mėnulis per pilnas. Iki šio nesuprantate, kodėl LRT tiek daug laiko, energijos ir pinigų prieš Šv. Tėvo vizitą skyrė idėjos: „Lietuvos – g-spot“ propagandai?“
Važiuojame toliau. Storui neduoda ramybės, kad Lietuvoje nesaugu: jeigu pataisos namuose auklėtiniai taip nutaisomi, kad gali daryti, ką nori, paneigdami visus įstatymus ir taisykles ir savo nelaimės brolių žmogaus teises, tai tikrai mūsų pasaulėlis nesaugus, dar bus nesaugiau. Mes tylime. Ir troleibusas tyli.
Kas vyksta Pravieniškėse?
Nieko tokio, ko nebūtų visoje Lietuvoje, sako ponas Storas. Kas turi Kaišiadorių rajone pažįstamų, jau seniai iš jų žino, kad padėtis tuose kalėjimuose klaikesnė negu okupacijų laikais. Tada bent Maskvai buvo galima pasiskųsti: vieną kartą toks majoras, atvažiavęs iš Maskvos tarybinių blogybių tikrinti, vienam iš mūsų sakė: „Jeigu būtų mano valia, čia tiek negerai, kad pasiųsčiau lėktuvą ir subombarduočiau šia vietą (rus. „eto miesto“) su visais kaliniais, viršininkais ir gyventojais“.
Ir štai dabar, kaip ir tada, atrodo, valdžia atiduota verchams, kurie nepotizmo principus (kas tai yra – kitą kartą, kitame troleibuse) pritaikė alternatyviai tikrovei, t.y., prabangai kalėjime, susikurti: už pinigus dalina lovas kur kam miegoti. Verchas pasiskelbia tėvu ir motina ir eksploatuoja kitus kalinius. O administracijos, visų lygių, to nemato. Susidaro įspūdis, kad valstybė pagrobta ir Lietuvoje viešpatauja Kitas (ang. „The Other“).
Iliustruodamas mūsų tikrovę, Storas pasakoja šį rugpjūtį, taigi neseną, Sasnavoje ar kitoje vietoje, nenugirdau, atsitikusią istoriją. Vienas jo pažįstamas vaikinas, tikrai ne angelas (nepainioti su Anglu), bet, galbūt, dar ne velnias, atvažiavo į laisvą Lietuvą iš Londono. Žinoma, atsipalaidavo ir buvo pagautas už vairo girtas su daug promilių. Savo kaltę neigia, sako nieko blogio nepadaręs, ne važiavęs, o stovėjęs prie mašinos, taigi nebėgęs iš įvykio vietos (angl. „spot“). Storas sako, kad iš to vaikino galima visko tikėtis, gali ir meluoti, tikriausiai meluoja. Jonas sako, kad to vaikino nepažįsta, bet jis turi teisę save ginti, vadinasi, ir netiesą arba pusiau tiesą sakyti. Storas sako, kad turi, bet ir administraciniu protokolu nebegalima patikėti: tiek daug jame klaidų, ne tik gramatinių, bet ir esminių. Pavyzdžiui, yra toks sakinys: „vairavo automobilį (markė ir numeriai), kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (...). Šiais savo veiksmais Oleg Nefiodof įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 7 d.“ Storas sako, kad tas vaikinas, visai ne Olegas ir ne Nefiodof, kalba rusiškai, bet pavardė lietuviška. Tai kas tada nubaustas: Olegas ar Algis?“ Jonas sako, kad čia įsivėlė klaida, nes tokius protokolus automatiškai rašo kompiuteris. Storas atkerta, kad tai reikia bent perskaityti, ir dar prideda, kad jį nustebino, jog tą vaikiną 350 eurų nubaudusi pareigūnė save vadina vyru (rašo: „tyrėjas“). Anot jo, negalima tikėti, kad bauda šimtai eurų, gal ir čia įsivėlė aritmetinė klaida. Jonas sako, kad policininkai taip pat gali daryti klaidų, jie mažai apmokami, dirba mechaniškai. Jiems mokykloje neskaitomas nei Šventas Raštas, nei humanitarinės paskaitos. Tikriausiai pasižiūrėjo į Vidaus reikalų ministerijos informacinę sistemą, paskaitė to vaikino dosje – tikrai ne angelas ir ne anglas, todėl galima jo bylą traktuoti nerimtai. Sakau, tu, Storas, prisižiūri Miuncheno ir Štutgarto policijos serialų ir jų standartus taikai mūsų policijai.
Matau, kad šiame ginče Jonas palaiko mūsų policiją, kad ir nerimtai, ji vis tiek mus gina. Ir tam vaikinui su promilėmis gal gerai baigsis, nes pataikė prisigerti geru laiku – prieš Šventojo Tėvo vizitą. Bus amnestija ir jis išsisuks, galės vėl važiuoti į Londoną, į naująsias kapitalizmo statybas (dabar negali išvykti). Kaip šios istorijos baigsis, parašysime kituose troleibusuose.
Lietuvai reikia privalomo balsavimo
Storas sako, kad LRT prisikabino prie parlamentarės Tamašiūnienės iš Lenkų rinkimų akcijos (nors ir ne taip priekabiai, kaip prie buvusios parlamentarės Gretos, kurią, kaip žinoma, Mikolkos iš televizijos išvarė iš Seimo), kad ši be reikalo išvyko į Australiją (ar Okeaniją) dalyvauti kažkokių tautinių mažumų konferencijoje. Girdi, išleis 5 tūkstančius eurų, Lietuvai tai nuostolis, galima už tuos pinigus vienos mokyklos ar medicinos punkto neuždaryti. Jonas sako, kad Storas blogai informuotas. Iš tikrųjų ten galėjo nuvažiuoti ir vyresnis parlamentaras ar koks viršininkas ir visai nebūtų gaila tų eurų.
Reikia žinoti, kad Australijoje rimtai rūpi, kad nebūtų politinės korupcijos ir mažumos nekentėtų. Australijos konstitucijoje įrašyta, kad per rinkimus balsavimas privalomas. Kas neateina balsuoti, tas neturi teisės prašyti iš valstybės jokių privilegijų, ne tik „affirmative action“ (angl. „pozityvi diskriminacija“). Šitaip kuriama brandi pilietinė visuomenė, kas nebalsuoja, nėra pilietis. Jeigu ponia Tamašiūnienė atvežtų tą idėją į Lietuvą ir už ją kovotų, politinė korupcija, kai verslininkai kaip kokie kalėjimo verchai vadovauja taip vadinamoms politinėms partijoms, būtų neįmanoma. Jeigu balsuoja visi, iki vieno, tai manipuliuoti rinkėjais sunku. Tokia rinkimų sistema yra ir Belgijoje, kur visuomenė labai susiskaldžiusi, ir balsuoja tik už savo identiteto kandidatus. Jonas sako, kad idėja tikrai verta dėmesio.
Lietuvoje visuomenė apolitinė dėl skurdo ir taip pat suskaldyta (neteisinga sakyti: susiskaldžiusi) kaip Belgijoje ne tapatybės pagrindu, o dėl savo socialinės padėties, nes socialinė atskirtis yra beveik rasinio ar rasistinio pobūdžio. Tai būtų gerai, kad bent prie rinkiminių urnų būtų visi lygūs.
O dėl Tamašiūnienės, kaip asmenybės, tai ji gali Lietuvai atstovauti ir Australijoje tikriausiai gerai pasirodė. Per televiziją ji gerai atrodo, fotogeniška, kaip ir visos lenkės, tai ko dar reikia? O jeigu atvežtų į Lietuvą idėją kaip čia kovoti su socialiniu rasizmu, tai būtų visai gerai.
Mes su Jonu irgi pritariame: televizijos turi kabinti problemas, o ne prie asmenybių kabinėtis.
Svarbu, koks prezidentas bus Ušackas
Jonas pasakoja, kad ponas Ušackas atsiuntė jam laišką (į namus) su dviem klausimais. Pirmas: Ar palaikytumėte mano planus 2019 metais dalyvauti Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose? Antras: Kokią problemą šalies vadovai turėtų spręsti pirmiausia?
Mums visai nesvarbu, kas bus kitas Lietuvos prezidentas. Iki šiol buvę prezidentai nebuvo aktyvūs, nesprendė esminių klausimų, dėl to daug žmonių pabėgo į užsienius kaip iš kokio Somalio ar Mianmaro. Nes nesprendė tos problemos, kurią ponas Ušackas (ir kiti kandidatai) turi spręsti pirmiausia. Tai finansų problema: Lietuvos BVP per biudžetą perskirstomas mažiausia proporcija visoje ES. ES vadovai, dabar ir anksčiau, ragina Lietuvą imtis priemonių, kad biudžetas būtų didesnis, kad būtų apmokestintas nekilnojamasis turtas, kad būtų visuotinis pajamų, išlaidų ir pajamų deklaravimas, kad būtų rimta kova su korupcija. Sakysim, dabartinė Prezidentė prieš rinkimus sakė, kad nekilnojamojo turto mokesčio įvedimas – tik laiko klausimas. Bet Jai per šią kadenciją to laiko neužteko. Prezidentai turi tarnauti visiems, ne tik kapitalistams. Tai jų reikalas susitarti, kad kapitalistai gyventų pagal principą „Gain what you can, give away what you can“ (angl. „Griebk, kiek gali, atiduok, kiek gali“). Iki šiol mūsų prezidentai perdaug pataikavo kapitalui, visaip jį stiprino. Anglijoje ši teorija buvo įdiegta 1820 m., kai dar buvo gyvas Thomas R. Malthus‘as. Šis monstras savo traktate „Essay on the Principles of Population“ rašė, kad negalima valdyti valstybės taip, kad darbininkai ir kiti prasčiokai sočiai valgytų, nes tada dauginsis, ir imperija, neišlaikiusi finansų naštos, subyrės. Nuo to laiko Temze ir Nemunu daug vandens nutekėjo, niekas šia rasistine ekonomikos teorija nesivadovauja. Yra, pavyzdžiui, moderni ir po karo madinga austro Schumpeterio teorija, pagal kurią tvarkosi visos išsivysčiusios valstybės.
Tokia yra kryptis, tokia trajektorija. Tokia turi būti ir strategija. Apie tai kalbėjo aną dieną ponas Vygandas Ušackas, paskelbęs, kad dalyvaus rinkimuose. Mes už jį balsuotume, jeigu imsis veiksmų Lietuvos BVP perskirstyti teisingai. Tai reiškia taip, kad būtų pinigų kalėjimų prižiūrėtojų tualetams (kuriuos, sunykusius ir nešvarius, prieš siužetą apie prezidento rinkimus, kelias minutes, gal septynias, rodė LRT) renovuoti.
Čia ponas Storas neišlaikė: „Tame kalėjime yra daugiau kaip2 tūkst. kalinių, kurie nelabai užimti, tai galėjo pasiųsti į tą vietą (angl. „spot“) ir būtų suklijavę tas plyteles. Stop, lipame. Atvažiavome.“
Atgal
