Tautos mokykla

09.15. Nusikaltimas ir bausmė, arba Kas yra ekonominis smurtas

Jonas Kaziškis

Jonas A.Patriubavičius

Iš Švento Rašto (I citata)

„Štai ką sako Viešpats: dalykis su alkanu duona, priglausk pastogės neturintį vargšą, aprenk pamatęs ką nuogą ir nenusigręžk nuo savo tautiečių. Tada tarsi ryto žara užtekės tavoji tiesa. Ir pradėsi greitai (…) Tavoji teisybė žengs tau iš priekio. Viešpaties garbė palydės tave iš paskos. Kai kreipsies, tai Viešpats atsilieps. Kai šauksi, Jis tars : „Aš čia”. Kai savo tarpe pašalinsi (…) ,,skriaudos nedarysi, jokio blogo nekalbėsi, paduosi alkaniems duonos, pasotinsi vargšą, tavoji šviesa užtekės tamsoje. Tavoji naktis bus šviesi kaip diena.

(II citata ) Pagal Matą

„Jėzus bylojo savo mokiniams: ,,Jūs – žemės druska. Jeigu druska nustotų savo sūrumo, kuo gi reikėtų sūdyti? Ji niekam netinka ir belieka ją išberti žmonėms sumindyti. Jūs – pasaulio šviesa.

Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris stovi ant kalno ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet įstato jį į žibintuvą, kad šviestų visiems, kurie yra namuose.

Ir jis šviečia Jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”.

/Cituota pagal Marijos radiją/

Idėja Lietuvai, jeigu gyvuos dar kelis šimtmečius (tuo neabejojame, gal bent vardo neužmirš). Nustoti Lietuvai laikytis beviltiškai pasenusios dviejų šimtų metų senumo dogmos, kad valdžia turi pataikauti kapitalui ir jį dirbtinai pūsti kaip balioną (t.y. didinti, teikiant „affirmative action” privilegijas per įstatymus), neva dėl vadinamojo konkurencingumo (kuris yra mistika, žmonėms nesuprantamas ir nereikalingas). Nes toks elgesys, kai įsitvėrę dogmos, skatina negailestingumą ir negailestingą ekonominį smurtą, kuris reiškiasi menku BVP perskirstymu per biudžetą, mokesčių vengimu, lengvų kreditų sunkumu, išsisukinėjimu nuo pareigų Tėvynei ir jos žmonėms. (Ir indų patarlė sako: „Ką pasilieki sau, neduodi kitiems, tas yra prarasta”). Tai ir sukėlė ir kelia egzistencinę grėsmę Lietuvių tautai, didesnę nei visos okupacijos ir deportacijos. Kaip rašė Edward Lucas, VDU garbės daktaras (apie Latviją, bet tinka ir mums, vienas prie vieno).

Įvadas nuo redaktorių

Autoriai, gretindami ir nekonvencionaliai aptardami reformų epochas, daro išvadą, kad per visokios pertvarkas, kai reformatoriai neturi vizijos, kaip gyvens tie sluoksniai, kurių labui neva tos pertvarkos daromos. Ir paskui kaip taisyklė šie sluoksniai kenčia nuo ekonominio smurto. Tai reiškia, kad iš pat pradžių masės žmonių baudžiami sukėlus lūkesčius, kurių naujoji (dažnai „atsinaujinusi“ senoji) politinė klasė iš keršto ar godumo neketina tenkinti. Taip, kaip taisyklė, įsigali ekonominis smurtas, ir atsiranda daug nereikalingų žmonių, kurie neturi kur dėtis. Taip sakant, šie žmonės iš anksto nubaudžiami, dažnai skurdu iki gyvos galvos, ir turi atlikti bausmę, kurios nesitikėjo. Įsitikinę reformų negailestingumu, jie tampa negailestingi sau ir kitiems. Daug žudo (kaip Raskolnikovas, ketino vieną, nužudė dvi). Ir patys, kai padeda nekęsti savęs, žudosi. Kaip rodo statistika, tokia padėtis dabar Lietuvoje.

Vietoj įžangos

Prieš du šimtus metų Vakarų civilizacija sukūrė ekonominę sistemą, pagrįstą negailestingumu vadinamiems nereikalingiems žmonėma (rus. „lišnyje liudi”) eliminuoti. Iki šiol ši socialinio darvinizmo atmaina (pagr. principas: „išlieka labiausiai negailestingi, angl. „survival of the fittest”) sėkmingai funkcionuoja Europos Sąjungos pakraščiuose, visoje Afrikoje, Lotynų Amerikoje – kaip ekonominis smurtas.

Lietuvos spaudos (informacijos) frontuose, šiuo metu dominuojančioms jėgoms stovint ant informacinių vartų, susidarė tokia padėtis kaip pokario metais: apie problemas nekalbama. Kodėl jos taip pakištos ir ar po kilimu, neaišku. Taip buvo ir pokario metais, tai kyla klausimas, koks čia karas praėjo? Po Antrojo pasaulinio (kai vežė į Sibirą ir kai miestelių aikštėse, prie bažnyčių, ant kalnelių gulėjo suversti sušaudyti mūsų broliai, laikraščiai ir radijas apie tai nerašė). Kai kada būdavo, visada pirmame puslapyje), informacinis pranešimas (bolševikinio rūstaus tono, su jų pamėgtais keiksmažodžiais) apie CK posėdį, kad svarstyta kova su buržuaziniais nacionalistais ir fašistų pakalikais. Kada, kur ir kaip, nieko nepasakyta. Paimkite to meto „Tiesą”, „Valstiečių laikraštį”, „Literatūrą ir meną” ar „Komjaunimo tiesą”, nerasite jokių pranešimų iš miestų ir kaimų, kaip ir kur kas įvyko. Ir jeigu istorikas, koks nors anglas, sumanytų rašyti to meto Lietuvos istorijos apybraižą ir pasiremti to meto spauda, nieko nerastų apie žudynes, susirėmimus, mūšius, kokių buvo pilna kasdienybė. Deja, ir dabar apie tai, kas žmonėms svarbu, kas lemia jų gyvenimą, kasdienybę, nekalbama. Tabu. Tai didelis paradoksas, kurio nesitikėjome.

Tai, kas turtingose šalyse (klestinčiose dėl to, kad, panaudojus valstybės galias, ekonominį smurtą defenestravo), laikoma nusikaltimu ir krikščioniškų dorybių išniekinimu, kai kuriose Europos Sąjungos šalyse tebelaikoma norma. O iš tikrųjų tai tik skurdu ir smurtu palaikoma sistemos stagnacinė pusiausvyra, politinė sklerozė. Kol dominuojantis visuomenės sluoksnis, t.y. politinė klasė, neatsisako šios platformos, tokiu stabilumu ir toliau kankina žmones. Sunku suvokti, kam reikia, kad gėrybių pertekusiose šalyse, vadinamose socialinės gerovės valstybėmis, žmonės būtų sąmoningai kankinami skurdu. Kai tos šalys buvo kolonijos, lyg ir pritiko taip elgtis (nes reikėjo įtikti kolonizatoriams ir juos paremti ekonomiškai), bet dabar, kai nuo jų išsivadavo… Pasak autorių, matyt, egzistuoja dar iki galo nesuprastas (ar nepripažintas, nukištas į stalčių) politekonomijos dėsnis, kad išlaisvinta vergija veikiai išsigimsta pavergta laisve. Tai įrodo poindustrinės revoliucijos laisvė (žr. žemiau Anglija, 1820 metai), pobaudžiavinių valstiečių laisvė (Rusija, devynioliktojo amžiaus pabaiga), išlaisvintų iš vergijos Amerikos Negrų laisvė (kol jie nesivadino ir netapo Afroamerikiečiais), ar atgavusios nepriklausomybę Lietuvos laisvė ir skurdas (dabar).

Įvadas į nusikaltimus ir bausmes pagal Fiodorą Dostojevskį („Nusikaltimas ir bausmė“)

Sukako pusantro šimto metų, kai 1866 m. buvo išleistas F.Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“ . Nedaug knygų, kurios pusantro amžiaus išliktų aktualios taip, kaip tada, kai pasirodė pirmą kartą. Nes romane apibrėžta situacija, kuri vis kartojasi. Tą situaciją vis pažadina (angl. „trigers“ ) ekonominio smurto protrūkiai.

Tuo metu Rusijoje (Lietuva buvo jos kolonija) tą protrūkį sukėlė baudžiavos panaikinimas. Atrodė, kad išlaisvinti valstiečiai turėjo džiaugtis laisve, bet gyvenimas pasunkėjo. Turto padaugėjo, BVP padaugėjo, kapitalo daugėjo, jo cirkuliacija smarkėjo. Rusija darėsi supervalstybe, bet ekonominis smurtas padidėjo: atsirado daug nereikalingų žmonių (apie tai smulkiau ir žemiau). Buvo atmestos krikščioniškos vertybės, tokios kaip gailestingumas, užuojauta ir pagalba žmonėms. Savo ruožtu tai kėlė nusikalstamumo bangas ir rengė revoliuciją. Dabar 1 proc. pasaulio turtingųjų valdo 82 turto ir išteklių, tai ir yra klimato kaitos bazinė priežastis. Revoliucijos gal negresia, gal ir nebus, bet klimato kaita gresia Žemės egzistencijai, t.y. ir tam vienam procentui, kuris vartosi kaip kiaulės inkstas taukuose.

Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. grafas Levas Tolstojus buvo taikos tarpininkas, t.y. sprendė konfliktus dėl žemės tarp dvarininkų ir valstiečių. Kaip krikščionis, palaikė silpnąją pusę – valstiečius. Tai sukėlė tokią Jasnaja Polianos (gimtasis genijaus dvaras) kaimynų neapykantą, kad turėjo atsisakyti tų pareigų. Be to, grafas kentėjo ir dėl vidinio konflikto: pats buvo žemvaldys, šeima, grafo vaikai aristokratai ir žmona Sofija, buvo netokie toliaregiai, lyg ir nusistatę prieš valstiečių išlaisvinimą, nes neturėjo vizijos, kaip gyventi, dirbant žemę patiems.

1861 m. reforma, t.y. žemės dalijimas valstiečiams po caro dekreto, buvo vykdoma kreivai: geriausios žemės priskirtos dvarininkams, ganyklos ir pievos taip pat. Anksčiau baudžiauninkai turėję teisę malkauti pono miške, kai kur ir medžioti, dabar atgavę laisvę galėjo keliauti kur nori. Jų laisvė buvo abstrakti. Taigi buvo išlaisvinti ir nuo tos teisės naudotis bendruomenės žemėmis, t.y. negalėjo pasirinkti išvartų ir šakų, kurias medžiai, kaip Dievo dovaną, numetė ant žemės. Štai kaip išlaisvinta baudžiava virto pavergta laisve.

Kai empatiją ir gailestingumą draudžia ideologija

Štai ir šiais moderniais, modernios (dabartinės) laisvės laikais, neapleidžia įspūdis, kad gailestingumas tebėra uždraustas (nors Šventasis Tėvas buvos anuos metus paskelbęs gailestingumo metais). Ir žmogus vertinamas ne kaip Dievo kūrinys, o kaip prekė. Tai reiškia, kad nereikalingą prekę galima išmesti į konteinerį su šiukšlėmis ir niekam jo negaila. Žmoniškumo, moralės reikšmė minimali, žmogus vertinamas ne už tai, kad yra žmoniškas, o pagal tai, ką turi kišenėje ar banke. Empatiją visaip naikina, nes to reikia dominuojantiems sluoksniams, kad galėtų pasiteisinti savo dominavimą (ta kryptimi veikia televizija, internetas, apie tai kita kalba). Visuomenėje, tarp atskirų socialinių sluoksnių, susidaro tokie atotrūkiai kaip apartheidas (objektyvizuotas socialinis rasizmas), nors gyvenimo gėrybių ir galimybių daugiau kaip bet kada anksčiau. Pakaktų su kaupu visiems. Bet ant galimybių vartų stovi kažkoks Poklius, kuris paskiria kai kuriems, geriausiu atveju nemažai mažumai, taip vadinamiems piliečiams, juodą likimą, t.y. neleidžia atsivėrusiomis galimybėmis pasinaudoti. Jeigu žmonės nedalyvauja išteklių (BVP) paskirstyme, tai nei laisvės, nei jokios demokratijos nėra (beje, demokratija, išvertus iš graikų „liaudies valdžia”, nereiškia, kad taip ir yra, dargi atvirkščiai: vienintelis dalykas, ką demokratijoje liaudis gali, tai pakeisti valdžią taikiu būdu, ne jėga). Ir tos socialinės atskirties duobės vis gilėja ir platėja. Ir tada darosi referentiškas Jean Paul Sartr‘o laisvės apibrėžimas: „Laisvė, apibūdinama neigiamai, kaip suma galimybių ar lūkesčių, kurių pilietis negali įgyvendinti“ . Kuo ta suma didesnė, tuo mažiau žmogus laisvas”.

ANTRA DALIS: dabarties valdymo kodai iš gūdžios praeities

Ar tikrai žmonija turi klajoti, kaip Mozė, keliasdešimt metų po smėlynus, kad surastų tikrąjį kelią į laisvę

Metafora vardu Savraska (toks arklys)

Prieš pusantro šimto metų Peterburge išspausdintas Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“ (kai Lietuva buvo carinės Rusijos kolonija) iš karto tapo bestseleriu. Ir iki šiol yra bestseleris. Dabar ne kolonija, bet romanas vis dar Lietuvai aktualus (žemiau pateiksim dabartinės Lietuvos gyvenimo vaizdų, kurie atrodo tarsi paimti iš romano – vienas prie vieno).

Šiame tekste (kol kas I ir II dalys) kalbame apie nusikaltimus ir bausmes. Reikia žinoti kontekstą: Lietuvoje brutalių nusikaltimų daugiausia ES. Žiaurumo lygis pas mus Lietuvoje nepaprastai didelis. Per šiuos laivės metus, politinei klasei įtvirtinus jai naudingą liberalų požiūrį, kad visuomenė turi kovoti su nusikaltimais, o ne valstybė, padėtis labai pablogėjo. Žmonės jaučiasi ir yra nesaugūs.

Štai faktai. Žiauriai nužudytas kunigas, kuris bendravo su aukščiausiais valstybėje žmonėmis. Žiauriai nužudytas Gedeminas Kiesus, taip pat bendravęs su aukščiausiais, ne tik per medžiokles. Jeigu tokie iškilūs taip žudomi, tai ko gali tikėtis paprastas mūsų laiptinėje gyvenantis žmogus, koks nors Zabiela. Nužudytas prokuroras, ir teisėjas. Dar viena teisėja pabėgo į užsienį, bet jos neieško (pagaliau surado – LA pastaba)). Kas organizavo Garliavos žudynes ir kam, visuomenei neaišku. Tokiais žiaurumo mastais, galime lygintis tik su Sicilija, kur mafija diktuoja madas: ten taip pat nužudytas teisėjas ir prokuroras Falkone, tyręs mafijos nusikaltimus. Aną savaitę mirė Palermo mafijos krikštatėvių krikštatėvis Rino, už šių (ir dar 150) nusikaltimų nuteistas 26 kartus kalėti iki gyvos galvos. Iškalėjo tik vieną nuosprendį. Jo mirtis tapo pasauline naujiena. Kai vieną italą BBC paklausė, kodėl italai, gyvenantys po tokia džiugia saule, kur tek daug senovės ir jos paminklų, tokie nejautrūs, tokie žiaurūs, italas tylėjo.

Lietuva taip pat tyli. Ko reikia, kad prabiltų?

„Nusikaltimo ir bausmės“ metaforų pranašystės pasitvirtina

Deja, pasikonsultavę su mūsų aplinkos žmonėmis, kurioje dauguma baigusių universitetus užsieniuose ir šiame pakraštyje, įsitikinome, kad F.Dostojevskio gailestingumo samprata jiems terra incognita. Ir empatijos reikšmės nežino, nemoka gailėti.

Dar mažiau suvokia šį romaną kaip filosofinį atsaką į tų dienų (ir šių) pagrindines problemas. Niekas iš apklaustųjų nepasakė, kad romano metaforose užšifruota būsimų revoliucijos žiaurybių pranašystė.

Štai viena iš tokių metaforų: labai grafiška (ir tiesiogine prasme, ir perkeltine):

Veiksmas vyksta viešai, Peterburgo gatvėje.

„Sėskite, visus pavešiu, - vėl šaukia Mikolka (girtas kaip pėdas), pirmas šoką į vežimą, ima vadžias ir atsistoja visu ūgiu. (...) Šitas kuinas, broliukai, man širdį užduoda (rus. „nadryvajet“ ): atrodo, užmuščiau, dykai duoną ėda. Ir Mikolka ima į rankas botagą pasiruošęs arkliuką lupti. (...) Visi braunasi prie Mikolkos vežėčių kvatodami ir laidydami sąmojus. Susėdo šeši. (...) Juokų vežime ir minioje padvigubėja, bet Mikolka siunta, ir įširdęs arkliuką vanoja smūgiais, lyg iš tikrųjų mano, kad jis ims bėgti risčia. (...) „Duok jam, kol nusprogs, jeigu jau toks reikalas. Užmušiu,- šaukia Mikolka. (...) „Snukin jam rėžk, per akis mušk. Per akis, per akis, ragina Mikolką. (...) Dainą, užtraukim dainą, brolyčiai, – kažkas ragina iš vežimo ir visi uždainuoja (...). Tuo tarpu arkliukas, netekęs jėgų, gulasi ant grindinio. „Kad jį velniai, – šaukia Mikolka, numeta botagą, pribėga, ištraukia ilgą ir sunkią ieną, ima už galo abiem rankom ir suka virš galvos lyg (…). Užmuš, – kažkas rėkia minioje. „Mano turtas, ką noriu, tą su juo darau, - šaukia Mikolka ir paleidžia ieną. Pasigirsta sunkus smūgis. – „Seki” (rus. „mušk”), ją seki (mušk), – girdisi minioje. (...) Dabar Mikolka įniršęs, kad nepavyko arkliuko pirmu smūgiu pribaigti (...) „Gajus, – šaukia iš minios. – Tuojau grius, brolyčiai, čia jau bus galas, – šaukia vienas mėgėjas (rus. „liubitel”). – Kirviu jį, kirviu, – šaukia trečias. – Pribaik jį iš karto. „Eh, jūs uodai, slabakai, duokite kelią, prasiskirkite“. – Mikolka prisiiria prie vežimo, paima laužtuvą ir atsilošęs iš visų jėgų trenkia vargšui arkliukui . (...) Ir arkliukas krinta ant žemės lyg jam vienu metu būtų visas kojas pakirtę (Fiodoras Dostojevskis, „Nusikaltimas ir bausmė“, psl 56—58), 1989 m., Leningradas, leidykla „Nauka“; rusų kalba, versta mūsų).

Moralas: jeigu silpnas, jeigu nepavelki gyvenimo vežimo, jeigu reikalingas tik pats sau, galima užmušti arba išvaryti į gatvę su geltonu bilietu.

Gali atrodyti ir būti, kad Lietuvoje smurtauja kas tik netingi. Štai televizija per Specialųjį tyrimą parodė siužetą, kaip Raseinių policija tvarkė ūkininką. Ūkininkas ir jo tėvas pasakojo, kaip rado savo žemėj samogono fabrikėlį ir apie tai pranešė policijai. Po to viskas ir prasidėjo. Ūkininką apvogė. Paskui apkaltino, kad jis primėtė (?) vinių ant kelio. Ūkininką suėmė, kaip jis pasakojo, mušė, mušė. Paskui apkaltino, kad jis primušė policininką, tam sulūžo pirštas. Teismai ūkininką apkaltino smurtu, dabar jis atlieka bausmę, turi sumokėti baudas ir žalą. Iš to specialiojo tyrimo susidaro įspūdis, kad nuteistas tik pagal policininkų parodymus. Mušimas, taip pat kvota, suėmimas turi būti filmuojami, bet šioje byloje kameros buvo išjungtos ar jų nebuvo.

Įspūdis toks, kad mus nori įbauginti, sukelti nerimą, kur nors nublokšti – į alkoholizmą ar kokį užsienį. Ir jeigu tai daroma su valstybės žinia, tai jau yra baisu. Kol kas negirdėti, kad ši istorija turėtų tęsinį.

Mes anais metais stebėjome (buvome liudininkai), kaip Vilniuje, Vilniaus gatvėje, policininkai raitė ir elektrošoku nukenksmino baro savininką, kuris nevietoje pastatė savo mašiną. Mes su Vaclovu, išvydę tą sceną, bėgome į tarpuvartę, išsigandę, kad raito teroristą ir tuoj prasidės susišaudymas. Apie tą incidentą taip pat buvo žiniose ir portaluose, bet kaip baigėsi (ką nuteisė teismas) nebuvo pranešta, matyt, manoma, kad perteklinis elektrošokas nėra problema.

Gyvenimas su geltonu bilietu

Tokia moralė (nieko nedaryti, laukti spontaniškos įvykių eigos, kas kenčia tekenčia, gailestingumui – ne), viešpatavo Vakarų pasaulyje, kai F.Dostojevskis šią tendenciją užfiksavo ir kai perspėjo rusų aristokratus (ir visą žmoniją), kad žaidžia su ugnimi ir kad ši klasė prapuls. Apie tai, kad Vakarai įtvirtina socialinį darvinizmą, yra tiesioginių užuominų pačiame romano tekste.

Štai romano 16 psl. vienas veikėjas (Marmeladovas) taip samprotauja: „Juk žinote, sakysim, iš anksto, ir tai absoliuti tiesa, jog žmogus, kilniausias ir naudingiausias pilietis, jokiu būdu jums pinigų neduos. Ir kodėl, aš klausiu, turėtų duoti žinodamas, kad neatiduosiu? Iš gailestingumo? Bet ponas Lebeziatnikovas, kuris yra susipažinęs su naujomis idėjomis, anądien neatstodamas (įkyriai) aiškino, kad, mūsų laikais, gailestingumą net mokslas atmeta ir gailestingumas yra uždraustas. Ir tai padaryta Anglijoje, kuri gyvena su politekonomija (pagal politekonomiją). Kodėl, klausiu, jis jums turėtų duoti pinigų? Ir štai iš anksto žinodamas, kad neduos, jūs išsirengiate į kelionę...“ – „O kodėl turėčiau neiti?“ – pridūrė Raskolnikovas. – „O kad nėra kur eiti, daugiau nėra pas ką eiti. Juk reikia, kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę kur nors nueiti. Nes ateina toks laikas, kad būtinai reikia kur nors nueiti. Kai mano vienatinė duktė su geltonu bilietu nuėjo (į gatvę), ir aš tada išėjau... O mano duktė tebegyvena su geltonuoju bilietu, – pridėjo Marmeladovas, tarsi skliaustuose, su nerimu žvelgdamas į jauną žmogų (t.y. Raskolnikovą)“ .

Mūsų pastaba: čia Marmeladovas filosofuoja lyg ir teisindamas save, kad išėjo nusigerti, t.y. pasuko į savižudybę (alkoholizmas yra latentinė – lėta savižudybė). Jam gaila dukters, kuri dėl ekonominio smurto pasidarė prostitute. Bet tai nereiškia, kad galima alkoholikui atimti žmogaus teises, iš jo tyčiojantis stumti į savižudybę, kad ir lėtinę kaip alkoholizmas.

Trečia dalis: laisvės ir smurto dialektika

>Kodėl Lietuvoje žemės reforma vykdoma dar kreiviau negu caro laikais baudžiavą naikinant? Kodėl žemėtvarkininkai tokie laisvi, kad jiems leista pasidaryti dvarininkais? Kodėl žemė tapo spekuliacijos objektas? O ne užimtumo, gamybos ar pasigėrėjimo? Kam reikia, kad kaimo žmonės būtų nuvaryti nuo žemės? Kam reikia, kad kaimas skendėtų skurde ir neviltyje?

Kaip pavergiama išlaisvinta laisvė

Keista, kad kai turto daugėja, ekonominis smurtas nuožmėja, kaip žvėris.

Kaip sakyta, F.Dostojevskio romanas išėjo, praėjus penkeriems metams po baudžiavos panaikinimo. Tai buvo tikra revoliucija. Įprastas gyvenimo būdas suiro. Prieš tai baudžiava, kai valstiečiai, priklausomai nuo feodalo moralės, buvo kaip vergai ar pusiau vergai, o kai kur ir visai laisvi (tokių daug buvo Lietuvoje, sk. istoriko Merkio knygą apie Simoną Daukantą) garantavo kokį ne kokį stabilumą: visi žinojo savo vietą: baudžiauninkai – savo, dvarponiai – savo, dvaro tarnai – savo, caro tarnai ir imperijos biurokratai (Kruglodurovai pagal Vincą Kudirką) – savo. Dvarininkai buvo suinteresuoti, kad kumečiai ir baudžiauninkai gyventų pasiturinčiai, nes tik tokie galėjo mokėti dvarui mokesčius. Panaikinus baudžiavą viskas suiro.

Pagal reformos nuostatus baudžiauninkams reikėjo duoti žemės, ir nemažai (Daukanto tėvai laikė 5 arklius). Dvarai buvo išparceliuoti. Už tai savininkams caras mokėjo kompensaciją. Baudžiauninkai tapo valstiečiai, jie 49 metus turėjo mokėti išmokas valstybei. Kaip įprasta po revoliucijų, išlaisvinta vergovė virsta pavergta laisve.

Rusijos tikrovėje tai pasireiškė taip. Dvaro ponai pasiėmė geriausias žemes (kaip pas mus dabar žemėtvarkininkai, paprastieji žmonės dar iki šiol neatgavo savo tėviškių). Valstiečiams atiteko, kas liko: pakraščiai, krūmynai, pelkės. Kai kurie valstiečiai fanatikai ir tokiomis sąlygomis prakuto. (Kas, kiek ir kaip gavo galima sužinoti pasiskaičius knygnešio Jurgio Bielinio tų laikų atsiminimus „Aušrai beauštant (?)“ ; nepaprastai informatyvi ir šmaikšti knyga).

Visus valstiečius, kurių šeimos buvo gausios, aprūpinti žeme nepavyko. Dvaro tarnai neteko savo postų. Atsirado daug, daug nereikalingų žmonių.

Ir dvarponių visuomenė išsiskirstė. Kai kurie, gavę gausią caro kompensaciją už sekvestruotą žemę, persikėlė gyventi į miestus (dabar keltųsi į Ispaniją). Maskvos ir Peterburgo gyventojų skaičius labai padidėjo. Verslininkai pristatė jiems namų, eksdvarininkai atsivežė iš gimtų dvarų savo samovarus, paveikslus, inkrustacijas, kitus rakandus. Ir pašlijusio gyvenimo šėlimo įpročius, taigi linksmai gyveno. Nė vienas dvarininkas nepasijuto nereikalingas, surado savo nišą. Tik labai padidėjo pinigų reikšmė, vienu žodžiu, į žmonių gyvenimus brovėsi kapitalizmas.

Tai gerai, bet atsirado daug nereikalingų žmonių iš žemesniųjų sluoksnių, kurie neturėjo pinigų. Jie plūdo į miestus. Suprantama, kad miestuose atsiradus daugiau dykaduonių, padidėjo mergelių su geltonu bilietu pareikalavimus. Kaip tik apie tai ir kalba Marameladovas.

Citata iš autentiško šaltinio

„Negana to, kad valstiečiai turėjo mokėti už skirtinę žemę didelę išperkamąją sumą ir buvo įpareigoti dar dvejus metus dirbti pas savo dvarininkus – dar ir žemė buvo rėžiama taip, kad valstietis patekdavo į spąstus: jam nurėždavo mišką, ganyklas, girdyklas. Visa tai buvo prirėžiama prie dvarininko žemės. Norėdamas gyventi, ganytis gyvulius, užsiauginti tiek javų, kad galėtų sulaukti naujo derliaus, valstietis turėjo nuomoti žemę iš dvarininko ir už ją atidirbti. Lažas virto nuoma: nurėžti plotai pririšdavo valstietį prie dvarininko: vadinasi, bajorai taip turėdavo skirti valstiečiams žemę, kad valstietis atsidurtų naujoje žiaurioje vergijoje. Jisai, kaip rašė Levas Tolstojus, „vištos neturėjo kur išleisti“ . (V.Šklovskis „Levas Tolstojus“ , psl. 239. Vagos leidykla Vilnius 1965 m. vertė V.Zaborskaitė ir Vyt.Petrauskas).

F.Dostojevskis suprato situaciją, nes buvo, matyt, įžvalgus, rimtas analitikas, o gal tiktai guvus ir įžvalgus – kaip visi genijai. Aišku, kad ne tik Marmaledovas, bet ir F.Dostojevskis buvo susipažinęs su ekonominiu smurtu, kurį tuo metu, devynioliktojo amžiaus pradžioje (kai Puškinas dar buvo gyvas) prieš kelis dešimtmečius propagavo mūsų demokratijos ir futbolo tėvynės (Didžiojoje Britanijoje) politinė klasė, kad pati gerai gyventų, gamindama nereikalingus žmones.

Ketvirta dalis: vietoj daugybos lentelės – liberalų dogmų kratinys Nusikaltimas ir bausmė, arba Kas yra tas ekonominis smurtas

Ar tikrai reikia pakartoti visas socialines Darwin’o evoliucijos kančias, kad patirtume laisvo gyvenimo pilnatvę? Politinė ekonomija, kaip mokslas, absoliuti ir teisinga kaip daugybos lentelė, sakė Adama Smith, Ricardo, ir kiti politekonomistai: valdyti reikia negailestingai, jokių empatijų (angl. Empathy)

Kai gailestingumą draudė politekonomijos mokslas

Dabar pasukime į to meto (devynioliktojo amžiaus trečiąjį dešimtmetį) Angliją, kur mokslininkai įrodė, nes atsirado tokia reikmė, kad gailestingumas turi būti uždraustas.

Tada JK karalius buvo Jurgis (George?). Kaip rašo mūsų šaltiniai, jam stogas buvo nuvažiavęs. Bet kadangi tose salose (tame Salupyje, kuris dabar vadinasi BrExit) kapitalizmas jau buvo pažengęs, tai žalos toks karalius žmonėms nedarė, nes valdžios turėjo mažai. Dargi atvirkščiai: galima buvo iš to gero žmogaus tyčiotis jį pastačius dėmesio centre.

Tuo metu, prieš 200 metų, apie 1820 tuosius, ir du trys dešimtmečiai plius minus, vyko industrinė revoliucija. Atsirado garo mašinos ir kitokios. Prieš tai pramonė buvo manufaktūrinė. Namudininkai, sako, 1 mln. anglų, gal keliais tūkstančiais mažiau, iš vilnos audė gelumbes ir jas pardavinėjo pasaulyje. Šalis klestėjo.

Bet industrinė revoliucija sumaišė kortas ir žmonių gyvenimus. Garo mašinos išlaisvino daug žmonių (kaip dabar, kaip sako liberalai, globalizacija), kurie neteko pragyvenimo šaltinio. Fabrikantai, verslininkai, biznieriai (angl. „buisnessmen“) ėmė naudoti vaikų darbą. Tai buvo ekonominis smurtas prieš vaikus, bet biznieriai jų negailėjo, sako, taip reikia, kad taip reikia įrodė politekonomijos mokslas.

Politekonomistai Adam Smith ir Ricardo paskelbė, kad vyriausybė neturi kištis į žmonių gyvenimus – ypač vargšų, bet į turtingųjų gyvenimą mokslas leido kištis (kad šie būtų dar turtingesni). Reguliavimo politika – bloga politika, jie garsiai rėkė. Tai, brač, TAS NEGAILESTINGAS negailestingumas ir pasyvumas stebint kaip kankinami ar kankinasi žmonės, yra politinės ekonomijos dėsnis ir veikia taip kaip daugybos lentelė, t.y. absoliučiai teisingas (kaipgi, kaipgi, kaipgis, niekas negali nuginčyti dėsnio, kad du kart du yra keturi). Vyriausybei tai labai patiko, kad mokslas draudžia padėti žmonėms, t.y. draudžia gailestingumą.

Čia prireikė mokslo negailestingumui propaguoti ir pateisinti. Taip susidarė sąlygos atsirasti Malthus‘ui ir jo teorijai. Pasak jos, darbininkų ir kitų žemesnių sluoksnių daugėja geometrine progresija, o gyvenimo gėrybių jie padaugina tik aritmetine progresija. Tokia disproporcija, girdi, gresia Britų imperijai žlugimu: jeigu nebus skurdo, jei darbininkai gyvens kaip žmonės, tai jie labai dauginsis, prireiks daug pinigų jų šelpimui ir imperija žlugs.

Kaip matome, jeigu žvelgiame atviromis akimis, realus smurtas krečia Lietuvą, o virtualus užpildė visas medijas (taip kviečiama į fizinio smurto orgijas). Tai ruošiama dirva korupcijai, labai konkrečiam, suskaičiuojamam beprotiškam išnaudojimui. Patyčių kultūra liejasi per visus kraštus, kad naikintų visas empatijas, užuojautas ir Šventojo Tėvo prisakymus. Ir kad žmonės būtų neramūs, pasimetę, viskuo abejotų, taip pat ir gerais valdžios darbais. Štai viena ponia telefonu mums ką tik sakė, kad tokios ir tokios TV ji negali žiūrėti ir nežiūri, nes pradeda žinias bloga naujiena, o baigia dar blogesne.

Smurtaujama ir tokiu būdu. Sugalvoja nuomonę, o paskui ją traktuoja kaip faktą, Tai leidžia televizijoms įtraukti žiūrovus į apkalbų ir nesąmonių sūkurį (šiomis dienomis televizija kas vakarą sufleruoja, kad LRK pirmininkė atsistatydintų). Organizatoriai geria kavą ir juokiasi.

Niekam tikę visokie forumai ir pokalbių laidos. Dabar visiškai neįmanoma į tokias laidas prisiskambinti, dominuoja vedėjai ir parinkti, daugiausia etatiniai, tokių pasisėdėjimų dalyviai. Jokių problemų tokiose laidose nenagrinėja, daugiausia išrenginėja kokias nors asmenybes, t.y. ne su problema galynėjasi, o su kokia nors asmenybe, t.y., ieško kaltų žmoguje, o ne landų pačioje sistemoje. Iš esmės tai priedangos operacjos, taip kuriamos dėmesio atitraukimo (nuo esmės, nuo tikrovės, nuo žmonių gyvenimo) strategijos.

Televizija ir internetas perėmė prokuratūros ir kitų institucijų funkcijas. Vis teisia, nagrinėja, baudžia. Ir vaidina pagrindinį vaidmenį: pirmiausia nuteisia per televiziją susirinkę politologai ir etatiniai kalbėtojai, o teisėsauga po to nieko nedaro. Kam reikia, kad ir šioje vietoje arklys ir vežimas būtų sukeisti vietomis? Tai klausimas vertas 64 tūkst. JAV dolerių.

Pradėta skaityti vadinamus socialinius tinklus. Kaip žinoma, tuose tinkluose, visur (nuo Vilniaus iki Kauno, Sankt Peterburgo iki Šanchajaus), įkurtos trolių fermos, troliai sėdi už stalų, anonimai rašo nesąmones, o valstybinė televizija jas skaito. Atrodo, labai daug informacijos priemonių, bet tikrų žinių ir rimto požiūrio į gyvenimą nėra. Mes nežinome, kas dedasi Skaudvilėje, Pagėgiuose ar Žiežmariuose. Lietuvoje nėra nė vieno laikraščio, koks buvo (ne vienas, keli) prieškario „Lietuvos aidas” (nes dabar nė vienas mūsų laikraštis nepradeda pirmo puslapio tarptautinėmis žiniomis). Mūsų spauda nusirito į geltonuosius pašalius, aptarnauja tik save, daro verslą. Ir, žinoma, spauda jau nėra kultūra (net jai skirti savaitraščiai). Neįdomu. Tuščias laiko gaišinimas. Tik kyla klausimas: kodėl antikultūra remiama iš biudžeto, verčiau už tuos pinigus mūsų kaime šiferinius stogus pakeistų nauja danga.

Kaip tada anglai gyveno

Mūsų rafinuotame (angl „sofisticated“ ) amžiuje (kai ir Lietuvoje yra turtuolių, kurie gali ir mano, kad reikia, per savo gimtadienio šventę kelti vaišes už 30 000 eurų) žmonėms, kurie smalsesni, gali kilti klausimas: o kam tai dabar Lietuvoje, einančioje, kaip skelbiama, demokratijos keliu, įdomu?

Būtų neįdomu, jeigu dabar Lietuvoje nebūtų tų laikų naujo gyvenimo aidų, jeigu Lietuvoje nematytume reiškinių kaip tada, kai Malthus gyveno, o jo teorija buvo valdžios veiklos (neveikimo) ALFA IR OMEGA.

Pateiksime keletą vaizdelių ir anglų politinės klasės, konservatorių, torių ir vigų, elgesio pavyzdėlių, taip pat, jeigu pavyks, nuskanuoti keletą iliustracijų iš to meto spaudos.

Pirma citata.

„Kad neklaidžiotų ir nesmirdėtų, nereikalingus žmones, skurdžius, bomžus apgyvendindavo vorkhauze. „Štai purvo (angl. „wrechidness and indecency”), kuriam nėra žodžių aprašyti (angl. „bafles all description“ ) vaizdas. Vorkhauze – jokių taisyklių, jokios tvarkos. Įsivaizduokite kaip gyvena bėdžiai (angl. „paupers”), kurie savaitėmis, mėnesiais, metais kartu pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja, be jokios tvarkos ar ritmo (angl. „reguliarity”), kurie neturi nei peilio, nei šakutės, nei lėkštės; matomi grupelėmis su karštais pudingais ir kaulais savo rankose, tiesiogine prasme graužia (angl. „gnawing“ ) nuo jų mėsą. Įsivaizduokite 600 žmonių, be tvarkos (angl. „indiscriminately”) apgyvendintų, sukištų į kambarius, kurie retai arba niekada nevėdinami. Lovose ir paklodėse pilna parazitų (angl „vermins“ ); ir vedę ir viengungiai, visi kartu, seni ir jauni, visi sumaišyti nepaisant padorumo. Klausykite, ar galite tokį vaizdą įsivaizduoti, jeigu taip, tai turėsite supratimą, kas yra vorkhauzas (angl.“worhouse“ ). (...) Islingtone gydytojas, inspektuojantis, kaip laikomasi vargšų įstatymų, praneša, kad negali atskirti sveikų nuo sergančių: mirusio vaiko kūnas buvo laikomas čia pat 40 valandų, nes nebuvo kur jį išnešti. Dar po metų tas pats inspektorius rašo, kad padidėjo savižudybių.“ .

Antra citata

„Kai pastorius, vardu Southwood Smith, iš savo kaimo parapijos persikėlė į Londoną, jam buvo sunku sutaikyti beribį Kūrėjo gerumą su tuo, ką buvo matęs savo parapijoje ir ką užuodė naujoje vietoje. Čia, mieste (Londone), ištisos šeimos badavo. Skurdžiai dažnai sirgo karštlige (maru). Southwood Smith‘as sugalvojo teoriją, kad užsikrečiama per orą (psl. 229): mažame Londono butelyje karšta, nevėdinamas ir oras čia toks kaip Etiopijoje, kur orą nuodija kalnai pūvančių skėrių. Nuodai, kurie atsiranda abiem atvejais, vienodai pavojingi ir sukelia vienodas pasekmes (marą ir Londone, ir Etiopijoje). Gamta su deginančia saule, be vėjo, kaip liulanti ir knibždanti pelkė gamina marą didžiuliu mastu ir baisiu mastu. Skurdas lūšnelėje, apsirėdęs skarmalais, aplinkui beribis purvas (angl. „filth“ ), visomis jėgomis stengiasi išstumti gryną orą ir padidinti karštį. Taip labai sėkmingai imituoja pačią gamtą kaip Etiopijoje. Procesas ir rezultatai absoliučiai vienodi, skiriasi tik rezultatų mastas. Skurdas, kai neturi pinigų, (angl. „penury“ ) ir tamsumas (angl. „ignorance“ ) gali, tokiu būdu bet kada ir bet kurioje vietoje, kurti maro materiją (materialųjį marą)“ .

Citata trečia

„Liverpool‘o vyriausybė, kuri tada valdė, ryžosi nesikišti (nieko nedaryti), nes tokios buvo dominavimo mokslo, politinės ekonomijos, taisyklės, kurių laikytis buvo privalomas kaip daugybos lentelės. Vienintelis Liverpool‘o veiksmas buvo įkurti komisiją emigracijai paskatinti. Ir politekonomistai, Ricardo ir Adam Smith‘o pasekėjai, šiam žingsniui pritarė, už tai valdžios nepuolė. Tačiau atsirado bėda. Anglija, kaip tik tuo metu užkariavo (ir prisijungė), Airiją. Airiai, tapę kolonijos piliečiais, kaip imperijos piliečiai galėjo keliauti po visą karalystę. Ir airiai, kurių pragyvenimo lygis dėl kolonizatorių primesto karo buvo toks kaip per badmetį, tabūnais plūdo į Londoną, nes čia socialinės atskirtis, nors ir tokia kaip žemiau aprašyta (žemiau) William Cobbett‘o ir kitų, neatrodė tokia didelė.

Sugrįžęs iš Amerikos, kur W. Cobbettas, pabėgęs nuo anglų valdžios persekiojimų (nes užstojo vargšus, prašė juos laikyti žmonėmis, t.y., būti gailestingais ) gyveno keletą metų, savo laikraštyje „Register“ taip rašė: „Amerikoje nesutiksi Canining‘ų, Liverpool‘ų, Castlereag‘ų‘ Eldon‘ų. Eilenborough‘ų, ar Sidmouth‘ų... (Mūsų pastaba: tai to meto anglų valdžios vyrai, propagavę ekonominį smurtą pagal Malthus;ą). No bankers, ... No Wilberforces. Think of that: no WIlberforces (angl Tik pagalvokite: jokių Wilbrrforcer‘ų; kas tie, kurių pavardės parašytos didžiosiomis raidėmis, paaiškinome aukščiau)“.

O štai ką W. Cobbett‘as pamatė savo Tėvynėje: „Samdomieji atrodo pasigalėtini (angl. miserable“ ) vargšų vargšai. Jų būstai mažai skiriasi nuo kiaulių migio. Per visą savo gyvenimą nebuvau matęs tokio žmonių skurdo ir išnaudojimo (angl. „ wretchedness”), kuris prilygtų šiam. Jų kauptukai, kuriais dirba laukuose, sumesti šalikelėje (kad nereikėtų nešiotis kas dieną)“.

Toliau jis rašo: „Net ir laisvieji Amerikos Negrai nedirba ponams plantatoriams daugiau nei vieną dieną iš keturių. O Anglijoje verčiami dirbti kasdien nuo ryto iki vakaro. Ir tai verčia vadinti gerove, gerovės valstybe. Iš tikrųjų, pone Pitt‘e (Mūsų pastaba: to meto Anglijos ministras pirmininkas), tai tavo pragariškos sistemos vaisiai. Niekas, nė vienas žmogus negali žūti dėl skurdo gerovės šalyje (angl „in a land of plenty“ ). Tuo tarpu iš Pikadilio aikštės siunčiami raginimai į Ameriką panaikinti vergiją. Anglijoje samdomieji, apie kuriuos sakiau, būtų laimingi, jeigu turėtų galimybę išlaižyti Amerikos Negrų lėkštes, iš kurių jie valgydinami, kai dirba laukuose“ .

Paaiškinimai

Tokių istorijų, kaip anglai vargo po pramoninės revoliucijos, kuri buvo (be jokios ironijos) pažanga ir progresas, mūsų istoriniai šaltiniai pateikia begales. Mums gi įdomu, kaip reagavo valdantieji (jie, to meto ministrai pirmininkai, tokie kaip Pitt, Wilberforce, Liverpool, ministrai, ir kiti viršininkai). Kodėl jie nieko nedarė? Ir kaip tai siejasi su dabartimi?

Nes Wilberforce‘ai, kaip taisyklė pasirinko (ir pasirenka) lengviausią kelią: reguliuoti žmonių gyvenimą, t.y. jiems padėti, draudžia mokslas, kuris vadinasi politekonomija (apie tai prabėgomis ir užsimena Fiodoras Dostojevskis, pasakodamas Raskolnikovo nuopuolio vaizdą.

Dabar liberalų teorija sako, kad nelygybės apribojimą (per mokesčius) draudžia laisvoji rinka, tai, brač, intervencionizmas (Lietuvoje šią teoriją propaguoja Laisvosios rinkos institutas, kai kurie Seimo nariai, geltonoji spauda).

Čia mes pateikėme du pavyzdžius, kaip įvykus pažangos revoliucijai, piliečiai buvo pavergti, t.y išlaisvinta vergija (baudžiavos panaikinimas ir pramoninė revoliucija) virto pavergta laisve. Galima pateikti ir trečią.

Maždaug tuo pačiu metu, kai Rusijos caras panaikino baudžiavą, Amerika panaikino vergiją. Pietų konfederatai, pralaimėję pilietinį karą, galėjo atsitiesti ir atsilošti (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme). Jie sukūrė rasizmo ideologiją ir keršijo, taip kompensuodamai savo pažeminimą, kad jų rasistinė ideologija pralaimėjo.

Jie darė viską, kad buvę vergai neatsitiestų. Ir federalinė vyriausybė neturėjo vizijos ką daryti, kad Negrai vėl būtų reikalingi. Išlaisvino ir paliko likimo valiai (taip kaip Lietuvos politinė klasė pasielgė su didžiąja dauguma mūsų žmonių, ypač provincijos).

Per pilietinį karą Negrai palaikė Šiaurę, bet jau jo įkarštyje šio karo didvyris generolas Sheraton ne kartą pareiškė, kad jis kariauja ne už Negrų išlaisvinimą. Paskui (įkandin) pergalingai per pilietinio karo laukus žygiuojančią Sheraton‘o kariuomenę sekė minios iš Pietų kraštų pabėgusių buvusių vergų. Jie stengėsi būti naudingais laisvintojams, bet šie stūmė šalin ir spardė. Sheraton‘as keikėsi (buvo mėgėjas išgerti) ir persekiojo. Ir tik po šimto metų , jau Martino Lutherio Kingo laikais, Negrai tapo Afroamerikiečiai ir įgijo formalias teises. Nedaug kas iš šį tekstą skaitančiųjų atsakytų į klausimą, kas juos išlaisvino. (Tegu atsakymas kol kas tebūna paslaptis.)

Kur bėgti nuo tokių faktų

Faktai, kurių negalima nuginčyti. Vaizdeliai iš dabarties

Tai, ką čia parašėme ir ką galbūt paskaitėte, yra tik fonas. Kai kam, ypač tiems, kurie kokiu nors būdu smurtauja, gali atrodyti, jog visi tie vaizdai ir pamokymai ar palyginimai iš F. Dostojevskio romano ir tos išvados už ausų pritemtos. Mes, gi, manome, kad su faktais ir vaizdais iš dabartinės Lietuvos gyvenimo neįmanoma ginčytis. Ir nuginčyti to fakto, kad mūsų tikrovėje matome smurto vaizdus vienas prie vieno, Dostojevskio aprašytų dar tada. t.y. prieš du šimtus metų.

Pirmas. Dabar sėdžiu prie šios mašinos, kuria rašau, ir kartas nuo karto pakeliu akis ir matau mūsų kaimo (Kauno rajone) gatvę. Štai keliuku eina Jonas, kaip iš akies trauktas mūsų kaimo Marmeladovas. Linksmas, eina su pana, abu kvatoja. Juos paslepia didelė eglė ir beržas. Paskui, praėjus kelioms dienoms, vėl sutinku Joną, vieną. Sakau, ar jam ne gėda tokiam girtam, kai visi mato, eiti su tokia gražia pana. Nutylėjo. Bet kitą kartą, matyt apie tai galvojęs, pats, neragintas, atsakė į mano žodžius. Sako, ar manai man lengva. Ta pana – mano duktė, o gyvena Vokietijoj. Pasakysiu, kuo dirba. Viešnamyje. „O vaikas auga čia, pas mus. Lietuvoje. Dėl to ir geriu, kad užsimirščiau. Bet neužmirštu“ .

Neradau žodžių jo bėdai komentuoti. Štai žmogus kenčia nuo ekonominio smurto. Iš anksto nubaustas, rankasi lėtinę savižudybę. Ir niekas jo negaili.

Antras. Kai žuvo į šulinį įmestas vaikelis, mūsų visuomeninė televizija, išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais, visą mėnesį ta proga rodė ir rodė namelį, kuriame tie sugyventiniai gyveno. Nereikia F.Dostojevskio fantazijos susidaryti vaizdą, kaip tame skurde tie žmonės gyveno. Matyt, jie nieko negailėjo, matyt, jiems atrodė, kad jų niekas negaili. Ir kad Lietuvoje gailestingumas uždraustas įstatymu. (Dabar, kai socialinės apsaugos ministras aplankė to vaikelio kapą, mūsų televizija pradėjo kabinėtis prie ministro, parodė net kelis siužetus. Susidaro įspūdis, kad mūsų politinė klasė labai bijo, kad to vaikelio kapas netaptų smurto prieš vaikus Lietuvoje metafora. Bet jis jau tapo).

Trečias. Kai dabar į valdžią atėjo nauja (valstiečių ir žaliųjų) partija, prasidėjo jos kompromitacijos vachanalija. Mikolkos iš įvairių media, tarp jų ir visuomeninė LRT, užsipuolė Seimo pirmininko pavaduotoją (sakė negera, nes nemoka anglų kalbos; mes norime būti geri, todėl į šį tekstą prikišome angliškų žodžių), paskui varė iš Seimo parlamentarę G.K. Tokios žvėriško puolimo dar ir okupacijos laikais nebuvo. Bet visi tylėjo: ir feministai, ir partiečiai. Čia kalbame ne tiek apie tų ponių puolimo turinį (visai banalų vis kartojant, kad ji, kaip mūsų kaime sako, yra tokia ir anokia), bet apie formą, tokią beapeliacinę. Rusai turi vaizdų tokio puolimo apibūdinimą: „poiski žertv“ (paieškos ką nugalabyti).

Kaip sako teorija, politikos (angl. politics) esmė – paieškos, kaip spręsti problemas, suformuluotas prieš rinkimus. O „žertvų“ paieškos – tai policy (politikos priešingybė, angl. political debauchery), kai manipuliuojama rinkėjų valia. Ir kai tai pateikiama kaip esmė ir politinė valia (atseit rinkėjai piliečiai nenori, kad valdžia ką nors rimtai darytų, atseit, žmonės nori girdėti tik apie akušerines problemas). Nes surasti atpirkimo ožį ir jį melžti, kad nukreiptų dėmesį, t.y, vykdyti priedangos akciją, tai ne socialinę problemą, pavyzdžiui, smurto prieš moteris, vaikus ar kaimus, spręsti. Šitoks elgesys, kai politics keičiaima policy, persmelkė ir naujosios Lietuvos politiką. Susidaro įspūdis, kad naujieji prižiūrėtojai nieko neišmoko, tik internalizavo ir kopijuoja buvusios kolonijos prižiūrėtojų elgesį.

Kas mums iš to, kad į dėmesio centrus išvilkta G.K., jeigu Lietuvos biudžeto ir BVP santykis mažiausiais Europos Sąjungoje? Ta ši politika (o ne žertvų paieškos) ir iš jos atsiradęs ekonominis smurtas, išvarė iš Lietuvos 1 mln. gyventojų, daugiau (kaip rašė daktaras Edward Lucas iš „The Economist“ apie Latviją), negu per visas deportacijas ir okupacijas.

Tokių nuožmių susidorojimo formų ar viešų akcijų nebuvo net okupacijos metais, kai, ieškant genocide (deportacijų) pateisinimo, buvo keikiami buržuaziniai nacionalistai. Dabar keiksmažodžiu paverstas tikrinis vardas. Kaip mums sakė viena ponia, prašiusi tai parašyti, susidaro įspūdis, jog nori, kad puolamieji žudytųsi.

Kas gi čia vyksta?

Susidaro įspūdis, kad kai kurie mūsų piliečiai, atleisti nuo tokių mokesčių kaip Estijoje ar Danijoje, turi pinigų pasamdyti Mikolkas, šiltai tupinčius įvairiuose portaluose ir laikraščiuose, kad šie, koncentruodami dėmesį į akušerines ir kitas banalias problemas, šiukšlindami protus, tyčiotųsi iš visų mūsų.

Pasamdyti Mikolkas, kad šie taškytų savo vėmalus ir per mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas medias pateiktų kaip faktus, yra labai pigu ir lengva. Visai nesunku į dėmesio centrą atitempti kokią nors asmenybę ir ją vanoti kaip tą vargšą Savraską. Tai nesunku, reikia tik azijietiško chamiškumo turėti.

Daug sunkiau, net ir tuo atveju kai yra politinės valios, spręsti kokią nors problemą, pavyzdžiui, vaikų kankinimo skurdu, šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų išvarymą iš Lietuvos (kaip iš Somalio), šimtų ar tūkstančių vaikų atimtų iš motinų didžiosiose Vakarų demokratijose (ir nežinai kur nudėtų; tai didžiųjų demokratijų valstybinė paslaptis). Ir niekam nerūpi, kaip ten tos nuskriaustos motinos gyvena. Ar apverkia savo vaikus, ir ką jaučia, jeigu dirba su geltonu bilietu, tenkindamos seksualinių kolekcionierių ir turistų poreikius, didina didžiųjų demokratijų BVP.

Čia norėjome pateikti tekstų, kurie buvo spausdinami laikraščiuose dorojantis su parlamentarėmis, bet gal geriau – patys susiieškokite, nesunku, nes pilnos medijos ir vis dar kartojamos.

VII dalis: pastatyti arklį į vietą

Keista, kad ir toliau, kaip antai buvo kolonializmo laikais, kalbama viena, daroma kita, o galvojma dar kitaip. Pavyzdžiui, kodėl sukeisti akcentai diegiant alkoholio, kaip nuodų, užkardymo įstatymą, sukėlus skandalą, kai kažkokia firma nusprendė plėšyti reklamą iš užsienio laikraščių ir žurnalų. Taip mėginta arklį pastatyti už vežimo. Argi tokia reklama mums svarbi (tegu užsieniečiai geria į sveikatą, kas mums)? Mums svarbu, kad sumažėtų alkoholio prieinamumas: nuo dabar 20 000 iki bent 5 tūkstančių (Švedijoje, kuri 4 kartus didesnė, alkoholį parduoda iš viso tik 472 vietose (specialiose, neišvaizdžiose, kaip kaimo tualetai) parduotuvėse. Dėl to, kad mūsų valdžia nevykdo pažadų mažinti prieinamumą (steigiant atskiras parduotuves), niekas skandalo nekelia. Visi papirkti?

„Nusikaltimas ir bausmė“, ar „Bausmė ir nusikaltimas“

Veikiau antrasis variantas, nors F.Dostojevskis, matyt, nenorėjo būti tiesmukiškas ar moralizuoti.

Tik nenormalioje ir neteisingoje sistemoje pirma eina bausmė, o paskusi nusikaltimas. Taip pat, kai vienas baudžiamas, kitas už tą patį išteisinamas, išsisuka. Pažiūrėkite, kaip tas romano Raskolnikovas gyvena, kaip kankinamas skurdu, koks jo būstas, kokiais skarmalais apsirėdęs. Ir kaip jam nejauku išeiti į Peterburgo gatvę, kur švaistosi aristokratai baltomis pirštinėmis.

Bet grįžkime į Lietuvos tikrovę, kurioje taip pat vežimas stovi prieš arklį, t.y., pirma eina bausmė, paskui nusikaltimas.

Ir Lietuvoje, kaip Malthuso laikais, irgi laikomasi išvedžiojimo, kad tokia tvarka yra GERAI.

Štai žinomas profesorius ir pramoninkų prezidentas per LRT „Kultūrą“ skaito paskaitą apie tai, kaip verslui sunku Lietuvoje. Toks, brač, Lietuvių mentalitetas: vadina juos vertelgomis ir spekuliantais. Tai, brač, neteisinga, nes verslininkai ir biznismenai yra materialinės kūrėjai, t.y. šventi žmonės. Ir jie gali daryti ką nori ir dar skųstis, kad jiems oficialiai netaikoma „affirmative action” paslauga. Bet juk taip jau buvo prieš 200 metų ir F.Dostojevskis tokį mentalitetą ir elgesį aprašė (ir pasmerkė) kaip Raskolnikovo dramos priežastį.

Ir štai po dviejų šimtų metų profesoriai vėl propaguoja tokią tvarką, kai nusikaltimas ir bausmė sukeistos vietomis (iš pradžių herojus įvarytas į kampą, kankinamas skurdu, baudžiamas, paskui, kai padaro smurtinį nusikaltimą, ir tada jam paskiriamas juodas likimas). Profesoriai rimtu veidu lenkia į tą pusę, sufleruodami išvadą, kad verslui daromas spaudimas, kai įkalbinėjama nenaudoti ekonominio smurto, t.y., sukandus dantis, kad nereikėtų jais griežti, mokėti mokesčius, dalyvauti kovoje su skurdu.

Ir darosi nejauku, kad taip viešai, kaip pranašystę, du turtingi ir įtakingi veikėjai pasisako už ekonominį smurtą, nes kitaip biznis būsiąs nekonkurencingas.

Ponai ginčijasi su faktais ir padorumu. Pasakykite, kur dar kokioje Estijoje ar Danijoje valdžia, veikianti valstybės vardu, bet (sic!) netapati valstybei, taip pataikauja verslui kaip Lietuvos didžiūnai? Atlyginimai mažiausi visoje ES, ko dar reikia verslininkui? Kai darbininkui galima mokėti mažai, savininkui lieka daugiau pelno, t.y jam taikomas affirmative action, t.y. diskriminacinė privilegija (kad turtingieji būtų dar turtingesni). Tai ir yra tas pats įžūliausias kišimasis į rinką, nors čia pat apsisukus, deklaruojama, kad liberalizmas draudžia tai daryti

Nacionalinės ekonominio smurto ypatybės
Štai ir Lietuva, sustirusi ir besitraukianti kaip Šagrenės oda. Kad traukiasi, rodo skaičiai. Kaip sakė Galileo Galilėjus, reikia viską suskaičiuoti, ir sudaryti sąlygas suskaičiuoti tai, ko negalima suskaičiuoti. Paklausykime astronomo.

Lietuvos BVP – 55 mlrd. dolerių, biudžetas – 10 mlrd. dolerių, vienam milijonui gyventojų – 18 ir 3 mlrd dolerių (visi skaičiai iš „Year Book of Facts”). Norvegijos BVP – 233 mlrd. dolerių, biudžetas – 133 mlrd. dolerių (pusė BVP biudžete); vienam mln. gyventojų - 57 mlrd. dolerių, biudžetas – 44 mlrd. dolerių.

Galileo Galilėjus liepia paklausti: kodėl Lietuvos BVP tik 4 kartus mažesnis už Norvegijos BVP, o biudžetas 13 kartų mažesnis. Vadinasi, ir pragyvenimo lygis Lietuvoje turėtų būti tik 3 ar keturis kartus žemesnis negu Norvegijoje. Ir nereikėtų lietuvėms rizikuoti, kad pabėgus į Norvegiją geresnės duonos ar karštesnės meilės ieškoti gali netekti savo vaikų: prisikabins jų vaikų teisių apsaugos tarnyba su savo milijoniniu biudžetu ir per teismą pagrobs vaikus.

Paimkime Didžiąją Britaniją, į kurią veržiasi mūsų piliečiai nešvarių darbų dirbti ir kur taip pat rizikuoja, kad už „gerą” gyvenimą (kabutėse) paims jų vaikus. Jos BVP – 2 trilijonai dolerių (biudžetas – pusė tos sumos). Trims milijonams gyventojų (kad būtų galima palyginti su Lietuva, kurios gyventojų skaičius 20 kartų mažesnis) – 200 mlrd. dolerių, biudžetas (trims milijonams) – 100 mlrd. dolerių. Britų BVP (trims milijonams) 3,6 karto didesnis už Lietuvos, o Britų biudžetas, tokiam pačiam gyventojų skaičiui kaip Lietuvoje, – 10 kartų didesnis. Tai reiškia, kad anglai gali vykdyti nuo ekonominio smurto bėgančių Lietuvių grobimo programas (iš pradžių įvilioja į tinklą mokėdami išmokas vaikams), gali (angl. „can afford”) išlaikyti galingas vaikų teisių apsaugos tarnybas (per grobimo procesą laikinai izoliuotus nuo tėvų vaikus vežioja taksiu).

Bet ką čia prasidėti su Norvegija ir Jungtine Karalyste, kurios yra nepaprastai turtingos. Joms gerai, turi lengvatinių kreditų sistemas, tokias kaip QE (angl. „Quantative easing”, kokybinis patepimas). Lietuva ir kitos, kaip sakoma iš vergijos išėję šalys (ar tikrai išėjo?), tokių patepimų neturi, joms įsakyta griežtai laikytis „austerity” (griežto taupymo). Taigi sąlygos nelygios, kažkoks aparteidas.

Tokiomis sąlygomis valstybė turi save kredituoti per mokesčius: rinkti mokesčius (Anglija tai daro nuo 1066 metų), pirkti paslaugas ir jas teikti žmonėms, tik taip juos čia galima prilaikyti, kad nepabėgtų. Kito kelio nėra. Bet Lietuvos valdžia tokiu keliu net nepradėjo eiti. Ir neina jau 30 metų.

Paimkime Estiją. Turime 1998 metų duomenis. Tais metais Lietuvos BVP buvo 13,3 mlrd. dolerių, vienam gyventojui – 3400 dolerių. Biudžetas - 206, 3 mil. dolerių (Kiti duomenys: gyventojų – 3 635 932; ūkis: kiaulių – 1,15 mil., galvijų – 1.1 mil., pagaminta elektros – 13,7 mlrd. kWh). Estijoje tuo metu gyventojų 3 kartus mažiau negu Lietuvoje, o BVP buvo tik vienu ar dviem milijardais mažesnis negu Lietuvos, vienam gyventojui – du kartus didesnis. Biudžetas – apie 700 mil.dolerių, t.y. tris kartus didesnis negu Lietuvos.

Kodėl toks skirtumas, juk iš kolonijos išėjusių sesių startinės pozicijos buvo vienodos?

Rašome tiesiai šviesiai: Estijos politinė klasė buvo sąžiningesnė ir padoresnė, ne tokia kieta nomenklatūra, per okupacijas neįpratusi kombinuoti (Aleksandras Solženycinas „Archiplage Gulage” rašo, kad lageriuose Estai niekaip neišmoko vogti ir tai stebino prižiūrėtojus, Rusus). Be to, Estijoje į valdžią, vietoje buvusios nomenklatūros kadrų, kurių dauguma buvo Rusai (po aksominės revoliucijos, natūralu, kad nebuvo prileisti prie valdžios), atėjo jauni žmonės, baigę Tartu universitetą, kurį, per Suomiją, buvo pasiekę Vakarų vėjai.

Dėl to Estai pinigų reformą padarė teisingai, taip, kad būtų maždaug visiems po lygiai. Pinigų masę apskaičiavo matematiškai, be tarpinių pinigų (pas mus buvo vagnorkės). Pavyzdžiui, visus indėlių rublius pakeitė į kronas. Žemės reformą padarė greitai ir visiems, kas turėjo dokumentus, atidavė žemes. Ir žinokitės.

Lietuvoje pinigų reforma buvo padaryta kreivai. Mūsų kaimo Bronytė prieš metus buvo pardavusi tris galvijus, gavo 14 tūkst. rublių, bet jai iškeitė tik 6 tūkstančius, kitus nurašė. O tiems, kurie prisipirko nupigintų vagnorkių (už 1000 dolerių galima buvo nupirkti milijoną vagnorkių), jas taip pat iškeitė kaip rublius. Taigi Bronytė, turėjusi 14 tūkst. rublių, kas tikrai prilygo 1000 dolerių, gavo tik 60 konvertuojamų litų, o oligarchas, tam tikras geras žmogus, 10 000 litų). Štai kaip sumanyta ir gerai padaryta: kai kas aprūpintas kapitalu be jokio vargo, be jokio darbo. Žmonės, tikrieji darbininkai, buvo nuvaryti nuo pinigų srautų. Kaip jie gali daryti verslą? Reikia kreditų, ir greitų, bet užsienio bankai neduoda. O Lietuvos komercinio banko, kuris kredituotų verslą, nėra. Ir savo QE sistemos neturime, neleidžia turėti (QE yra didžiųjų valstybių privilegija). Tai kaip žmonėms išgyventi, verstis, jeigu valstybė nesurenka mokesčių net pagal ydingiausią visoje ES apmokestini Atgal

Tautos mokykla

09.15. Nusikaltimas ir bausmė, arba Kas yra ekonominis smurtas

Reklama