VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

09.10. Komentaras - diagnozė Kaip JK radijas, BBC telkė suflerių forumą

Jonas Kaziškis, Jonas A.Patriubavičius

 

Ir į jį pakvietė „garsiausią Lietuvos rašytoją“ (taip BBC tituluoja) ponią Rūtą Vanagaitę

Pradžios kodai

Anais metaisper LRT buvo reklamuojamas ponios Vanagaitės veikalas apie Holokaustą Lietuvoje, šiemet jį ir autorę reklamavo BBC, angliškai, visam pasauliui. Kai kam susidaro įspūdis, kad vykdoma, pasitelkiant kolektyvinės atminties technologijas, vadinamosios gėdos politikos akcija: išspausdinta ir reklamuojama knyga, kurstanti tautinę neapykantą. Pavojinga leistis į ginčus su ta reklama (bet gal po ledu nepakištų). Nes, matyt, už jos vartų stovi galingos jėgos, gali prisegti antisemitizmo regaliją ir išvaryti į kokį nors getą, pavyzdžiui, nacionalistų.

Štai ir BBC, paskelbusi interviu su, kaip patys sakė, populiariausia Lietuvos rašytoja, aną pirmadienį įsiliejo į suflerių kohortą. Iš esmės BBC paramą poniai Rūtai galima interpretuoti kaip nesusipratimą, tiek daug tame interviu netikslumų ir perlenkimų, arba kaip patyčių signalą, o gal ir paskatinimą teroristams.

Kaip žinoma, gal jau kas nors užmiršo, ponia Rūta Vanagaitė savo veikale „Mūsiškiai“ (rus. „Naši“, Nevzorovo išrastas terminas), siekia perrašyti Lietuvos istoriją (ji sako mitus) ir daro išvadą, kad dauguma Lietuvos žmonių dalyvavo Holokauste, taip pat ir josios giminės. Išeina, kad kai visi, dauguma, arba didelis procentas (Leonido Donskio interpretacija), net mokinukai bėga iš pamokų ir dalyvauja sprendžiant klausimą; jis tada išsprendžiamas. Mes pasiknisom po mūsų plačios giminės praeitį ir neradome nė vieno žydšaudžio. Ir mūsų kaime, ir tolimame Druskių kaime, kitoje Lietuvos pusėje (Kupiškio rajonas) nebuvo žydšaudžių. Todėl negalime kabintis žydšaudžio regalijos. Mes nenorime prarasti savęs, o taip atsitiktų, jeigu priimtume savęs, savo giminės apšmeižimo formulę, kurią sufleruoja įtakingi ponai iš BBC. Ką tai reiškia aiškiname žemiau, atsiprašome, kad painiai, per pavyzdžius, citatas ir pan. ir dėl tai užtrunka.

Kaip veikia nkvdizmas

Vieša paslaptis, kad Lietuvoje įsitvirtina patyčių kultūra pradedant šeima ir mokykla, ir baigiant politinėmis ir socialinėmis arenomis. Tai mūsų praeities našta: dar neištirta, neįvertinta ir neapibrėžta (žydai tai padarė pačioje valstybės kūrybos pradžioje). Susidaro įspūdis, kad politine kultūra nelabai skiriamės nuo Lotynų Amerikos ar Centrinės Afrikos šalių, kur politinė klasės patenkintos, kad šitokiu būdu, per patyčias, kurstant neapykantą, atomizuojant ir kiršinant visuomenę, lengvai, pigiai ir nuosekliai mulkinant rinkėjus, išsilaikyti valdžioje, t.y. dominuoti. Visuotinėje patyčių atmosferoje nesunku manipuliuoti žmonėmis: nevykdyti, nespręsti problemų, ir net jų neformuluoti savo rinkimų programose, nes, naudojantis dominuojančia padėtimi, t.y. pinigais, realia valdžia ir įtaka, pakanka ant piliečių galvų išmėginti iš naujo senas, tarp jų nkavėdistines, poveikio priemones. (Diagnozė: taip kuriamas vadinamas bastard /angl. velnio išpera/ kapitalizmas, su nežmonišku veidu, kai nelygybė didinama tik visuomenės tam tikro sluoksnio labui ir netarnauju auksiniu kiaušiniu visiems)

 


 

Štai tokių poveikio priemonių pavyzdys iš enkavėdistinio arsenalo. Žinoma, yra ir kitų, europietiškų ir amerikoniškų, arsenalų, melo technologijų ir melo fabrikų (apie tai žr. tekstą apie Upton Sinclair romaną „Džiunglės“ „Sudie, kvietkeli mano tu brangiausias“‘, priminsime ta proga, kad romanas vertas pasiimti į kelionę bėgantiems iš Lietuvos).

1938 m., prieš karą, Rusijoje, kuri tada vadinosi Tarybų Sąjunga, buvo įvykdytas perversmas užsienio politikoje: komunistai susidėjo su fašistais (rasistas, neapykantos kurstytojas, šioje vietoje parašytų: rusai su vokiečiais). Ruošiantis šiam istoriniam įvykiui, reikėjo susidoroti su užsienio ryšių srityje dirbančiais žydais.

Tuo metu SSRS užsienio reikalų ministras buvo Litvinovas, žydas, vadinasi, įsiteikiant Hitleriui, jį reikėjo sunaikinti. Spaudos departamento vedėju dirbo toks Eugenijus Gnedinas. Ir ne todėl tą postą užėmė žydas, kad ministras buvo žydas, bet todėl, kad esantys valdžioje komunistai ir bolševikai buvo neišsilavinę, kai kurie iš padugnių, valgydami per diplomatinius priėmimus po derybų nežinojo, kurioje rankoje laikyti šakutę, mokėjo tik keiktis ir tyčiotis, diplomatijoje tai nepriimta, nes neefektyvu. E. Gnedinas buvo pasirinktas, kad gimė Vokietijoje, mokėjo vokiečių kalbą ir kad, kai po Spalio revoliucijos studijavo Odesoje, iš karto prisidėjo prie komunistų. Ir genai geri: jo tėvas buvo Lenino bendražygis, tikroji pavardė. .... Prieš tai E.Gnedinas dirbo Berlyne pirmuoju ambasados sekretoriumi. Be to, buvo poetas, turėjo gražią žmoną ir vieną vaiką, vadinasi, lyg ir ne homoseksualas, tuo pagrindu jo nebuvo galima sudoroti. (Prieš metus, gal kokiais 1935 m, buvo suimtas, nuteistas ir nužudytas tos ministerijos protokolinio skyriaus vedėjas, homoseksualistas, rodos, Favorskis, taip pat žydas. Tada buvo skleidžiami gandai, kad ir ministras Litvinovas, gal iš Lietuvos, tos orientacijos.) Vienu žodžiu, E.Gnedinas buvo atsidavęs komunizmui patriotas, be to, ambicingas, kaip ir dauguma žydų, gabus, kompetentingas.


Nkvd kurpiant bylą prieš Litvinovą, į užsienio reikalų ministeriją atvyko politinio biuro nariai Molotovas, Malenkovas ir Berija. Poetą tardė, kokią antisovietinę organizaciją Litvinovas buvo įkūręs, visaip žemino keiksmažodžiais ir tyčiojosi. Kai dominuojantieji nori ką nors sunaikinti, pirmiausia ima ieškoti priekabių, sako, kad tas ir tas nevertas, antrarūšis, vadinasi, piktžolė, vadinasi reikia rauti (tokią taktiką naudojo ir Hitleris).

Po kelių dienų E.Gnedinas, poetas, buvo suimtas centriniame telegrafe, nuvestas į nkvd būstinę Lubiankoje (ten netoli) ir pasodintas priešais Beriją. Iš šonų ant kėdžių atsisėdo narkomo Berijos (narkomas tai ne narkomanas, o narodnyj komisar) pavaduotojas Kobulovas (tautinės nesantaikos kurstytojai čia parašytų, kad abu buvo gruzinai) iš kito šono ant kėdės – nkvd leitenantas. Iš pradžių poetas nesuprato, kam čia tas jaunuolis stiklinėmis, kaip šaškės, akimis reikalingas tokio aukšto veikėjo kabinete, bet netrukus supras. Berija pasakė, kad poetas demaskuotas, organų nustatyta dalyvavęs Litvinovo antisovietinėje grupėje, šnipinėjo Vokietijai, Anglijai ir Prancūzijai. Palengvintų savo dalią, jeigu iš karto prisipažintų. E.Gnedinas paneigė kaltinimus. Staiga gavo antausį iš Kobulovo, o kai galva pasviro į kitą pusę, jam trenkė nkvd leitenantas. Ir taip daužė, kol pavargo, kaip boksininkai kriaušę per treniruotes. Paskui numetė ant grindų (kilimo) ir daužė „dubinkomis“.

Bet E. Gnedinas neprisipažino, kad buvo šnipas, todėl jį uždarė į karcerį ir taip kankino kelis mėnesius. Vieną kartą, per kankinimų sesiją, Berija pasilenkė ties poetu ir pasakė: „Valingas žmogus, kad mums tokį perverbuoti“. E.Gnedinas savo atsiminimuose, kurie buvo spausdinami, kaip ir jo poemos, žurnale „Novyj mir“, taip komentuoja: „Gerai žinodamas, kad aš – ne šnipas, ne nusikaltėlis, jis sufleravo man patogią savęs apšmeižimo formulę – pasirengimą (rus „gotovnost“) užsiverbuoti darbui nkvd. Purvina purvino subjekto niekšybė (rus. „vychodka“). Budeliai dar kartą įsitikino, kad aš atsisakau pripažinti „kaltę“ ir apšmeižti Litvinovą“.

Poetas neprarado savęs

Eugenijus Gnedinas neprarado savęs. Bet jau buvo ant bedugnės krašto. Vėliau jis teisme pasakė troikos teisėjui: „Prisipažįstu, kad esu nekaltas. Jokios antisovietinės organizacijos Litvinovas nebuvo sukūręs, negaliu jo šmeižti. Prisipažįstu, kad organams padėjau atskleisti tiesą: Litvinovas buvo tikras komunistas ir Rusijos patriotas. Prašau mane paleisti“. Visą tą laiką, kai buvo kankinamas kalėjime ir karceriuose, poetas neprarado savęs (sakė, kad jį išgelbėjo knygos ir poezija), bet paskui jau pasijuto ant bedugnės krašto. Kai žmogus kankinamas dubinkomis kaip Berijos kabinete arba kenčia (sakysim, nuo vėžio) jis jaučiasi silpnas ir pažemintas (angl. „inferiorized“). Jeigu pažeminamas dar ir dar kartą, tai gali atsitikti, kad neišlaikys, praras save. Apie tą antrą pažeminimą poetas taip pat papasakojo. Jo į laisvę nepaleido, nors troijka, nuteisusi kalėjimu, ne sušaudymu, netiesiogiai pripažino, kad jis nekaltas. Poetą ištrėmė į Kazachstaną, vadinasi, vėl pažemino. Čia jis dirbo kasyklose, po žeme, metano dulkėse ir alkanas. Jautėsi silpnas ir čia, nors čia geriau, negu karceryje, ėmė galvoti apie savižudybę. Taigi budeliai vos nepasiekė pergalės. Jį išgelbėjo žmona, ta gražuolė, kuri jo neišdavė, už tai, kad jis neišdavė tiesos, poezijos ir visgi išliko savimi.

Susidaro įspūdis, kad poniai Vanagaitei, atrodo, irgi gražuolė, to nepavyko išvengti. Ji ir jos partneris pasisodina Lietuvą ant kėdės ir talžo ne dubinkomis, o knygomis: prisipažink, kad esi žydšaudė (buvo ir anksčiau autorių, kurie šmeižė Lietuvą, kad yra durnių laivas). Bet juk visi žino, kad tai netiesa. Ir vistiek žemina, kursto nepilnavertiškumo kompleksus.

Kai kalbama, kad vokiečių okupacijos laikais naciai šaudė žydus, niekas nesako, kad šaudė vokiečiai, nes tai būtų rasizmas. O štai Ponia Vanagaitė, taikydama, gal visgi nesąmoningai, nkavėdizmo technologijas, raštu sufleravo Lietuvai, lyg Lietuva dar sėdėtų Berijos kabinete, kaip turi apie save galvoti, kaip elgtis ir kaip save prarasti. Dabar Lietuva laisva. Bent jau ne belaisvė, ir suflerių reikalavimų galėtų ir nevykdyti.

Beje, susidaro įspūdis, kad ponia Vanagaitė ir jos globėjai prašovė pro šalį. Žemindami Lietuvą, kaip tautą, kad suniekintų, vestų prie savižudybės (kokie blogi tie buržuaziniai nacionalistai) ir kad piliečiai vykdytų absurdiškus reikalavimus pripažinti, kad dauguma Lietuvos gyventojų, kaimynų ir mokinukų šaudė žydus, šie draugai pila vandenį ant teroristų malūno. Kai sako, kad lietuviai didžioji (kaip patikslina ponas Leonidas Donskis „nemažas procentas“) jų dauguma su entuziazmu šaudė žydus, tai tokiomis pasakomis skatinami teroristai.

Ponia Vanagaitė lyg ir sufleruoja, kad jie, teroristai, turi su entuziazmu šaudyti, tada laimės. Vanagaitė tarsi pataria: štai žiūrėkite lietuviai, žydšaudžių tauta, veikė entuziastingai, kaip narkomanai (arba kaip narkomai), ir išsprendė galutinai žydų klausimą savo teritorijoje. Institucijos ar etikos komitetai turėtų išaiškint, ar tokia propaganda nesukels teroristams entuziazmo prisisiurbti dar daugiau entuziazmo (arba narkotikų, tai tas pats) siekti rezultatų taip kaip neva, anot šmeižto, darė lietuviai. Nes teroristai gali ieškoti „istorinių“ pavyzdžių, kai daugumos (kiekybinis) terorizmas duoda rezultatų. Ponia ir jos globėjai sufleruoja teroristams, kad tokių pavyzdžių yra ir, susidaro įspūdis, jog ponia lyg ir siekia, kad jos knyga taptų teroristų praktikos katekizmu.“

Atgal