VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

12.09. Dviejų mėnesių įtempto darbo pamoka patriotizmui ir savigarbai puoselėti

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Iš praktikos žinau, kad mokomojo dalyko pamokai skiriamos 45 min., na, kartais ji gali būti sudvigubinta, tik jau ne per kelis mėnesius ištempta. Vadinasi, žemiau aprašytoji pamoka išskirtinė. Tiesą pasakius, vadinti ją „pamoka“ galima sąlyginai, dėmesio centran iškeliant ne siekiamybę, bet rezultatą.

„Pamokos“ ištakos, tema ir tikslai

Per kasdienę skubą galbūt primiršome, kad 2017-uosius Seimas paskelbė poeto, publicisto, redaktoriaus Kazio Bradūno (šiemet minėtas gimimo šimtmetis) metais. Toji idėja kilo pačioje 2016-ųjų pabaigoje asociacijos „Lituanistų sambūris“ susirinkime, kuriame dalyvavo Elena Bradūnaitė. Šiaulių J. Janonio gimnazijos mokytojas ekspertas Rimvydas Sruogis prisimena, kad sambūrio pirmininkas dr. D.Kuolys po susirinkimo pateikė prašymą Seimui, kad jis pats (=R. Sruogis), kaip sambūrio narys, prašęs Seimo nario dr. Stasio Tumėno tarpininkauti: gaišti nebuvo kada – iki metų pabaigos buvo likę nedaug laiko. „Džiugu, kad S.Tumėnas, kaip lituanistas, kaip buvęs dekanas Šiaulių universitete ir kaip Kultūros komiteto Seime (nuo 2017-02-17) narys, kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos Seime pirmininko pavaduotojas ir Valstybės istorinės atminties komisijos narys, padėjo įgyvendinti  poeto „žemininko“ dukters svajonę – 2017-uosius paskelbti Kazio Bradūno  metais“.

Matyt, dėl dr. S. Tumėno iniciatyvumo ir organizuotumo Šiauliai tapo vienu iš aktyviausiai  K. Bradūno metus mininčių miestų.

Parodos atidarymo momentas. Dainuoja Gabrielė Nosamaitė. Nuotr. Birutės Musneckienės 

Viešnia Elena Bradūnaitė- Aglinskienė. Nuotr. Birutės Musneckienės

Fotomenininkas Ričardas Dailidė - vertinimo komisijos narys. Nuotr. Birutės Musneckienės

Nuotraukų ekspozicijos fragmentas. Nuotr. Algirdo Musneckio

Poeto K. Bradūno knygų ekspozicija. Nuotr. Algirdo Musneckio

LR Seimo narys Stasys Tumėnas, Elena Bradūnaitė-Aglinskienė ir  LRS Valstybės istorinės atminties komisijos  darbuotoja, dirbanti  Seime nuo pat 1990-ųjų metų,   Angonita Rupšytė, konkursui  įsteigusi savo vertingą prizą už istoriškiausią  fotografiją.Nuotr. Rasos Praninskienės

Fotografijų konkurso "Bradūno žemė" laureatai, nominantai, dalyviai, svečiai. Nuotr.  Ritos  Virbalienės

Pelnyto džiaugsmo akimirka, priimant apdovanojimą iš  LR Seimo nario Stasio Tumėno rankų. Nuotr.  Ritos  Virbalienės

Paskelbtas fotokonkursas, tema „Bradūno žemė“ (organizatoriai – LR Seimo narys dr. S. Tumėnas, Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka, kuratorius – LR Seimo nario dr. S. Tumėno  biuras Šiauliuose. Konkurso rėmėja – UAB Šiaulių spaustuvė). Taigi, dar vasarą  ­kviesti Lietuvos gimnazijų, kolegijų bei aukštųjų mokyklų jaunuoliai dalyvauti fotografijų konkurse „Bradūno žemė“. Laiko būta  – du mėnesiai.

Konkurso  tikslai ir reikalavimai suformuluoti nuostatuose: skatinti Lietuvos mokinių ir studentų kūrybingumą, meninę saviraišką, siekį aktualizuoti K. Bradūno kūrybinį palikimą,  siekį akcentuoti gimtojo krašto grožį, tėvynės gamtinį, istorinį, kultūrinį, tautinį paveldą; nuotraukose  turi atsispindėti Bradūno žemės dvasia, mokinio / studento santykis su bradūniškos Lietuvos vaizdiniu, sukurtu jo kūryboje.

Fotografijose užfiksuoti vaizdinai

Parodos – konkurso aprašo statistika: „Konkurse dalyvavo 29 dalyviai, kurie atsiuntė 51 fotografiją. Parodoje eksponuota 30 nuotraukų, kurias atrinko konkurso organizatoriai“. Kaip rašoma S. Tumėno pranešime žiniasklaidai, fotografijose moksleiviai ir studentai savitai užfiksavo Lietuvos  gamtą,  istorines vietas, piliakalnius, sodybas, kry­žius, muziejus ir kt.

Ir dar minėtame apraše pateikta intriguojanti užduotis: „Kadangi Jūs, parodos lankytojai, matysite tik vizualinę fotografiją, siūlome surasti nuotraukas, implikuojančias šias autorių mintis: „Nuotraukoje nėra žmonių, atrodo, tarsi ir laukiama sugrįžtančios vėlės“; „Vaizduojama tik pusė veido, tarsi tai būtų mėnulio delčia, nuo kurios eilėraščio žmogus slepiasi miške“; „Nuotraukoje – ir tėvynė, ir gamta, jūra – kaip žengimo Amžinybėn vaizdinys“; „Aš manau, kad nuotraukose užfiksuotos laukų akimirkos artimos K. Bradūno poezijai, kurioje plačiai aprašyta Lietuvos žemė, atskleistas jos laukų grožis“; „Poetas rašė apie piliakalnius, jų didingą praeitį, gamtos grožį, pušynus ir miškus“; „Nuotraukoje – javų želmenų laukas, lietuvio artojo-ūkininko šventa vieta, gyvenimo prasmės, praeities ir ateities vieta“; „Kaimo šulinys Kazio Bradūno poezijoje – laukimo, vienatvės, kartais namų ilgesio simbolis“; „Bradūno poezija sukuria ramybės aurą“.

Užduotis apdairiai rengia lankytoją dalykinei fotografijų apžiūrai ir matytų vaizdų apmąstymams, subtiliai palydi kiekvieną poeto K. Bradūno kūrybos takais.

K. Bradūno kūrybos atspindžiai nuotraukose

Dalyviai, atsižvelgdami į konkurso nuostatus, įdomiai ir prasmingai pagrindė nuotraukų ryšį su Bradūno kūryba: citavo eilėraščius, rašė esė, asmenines pastabas, nurodė literatūros kūrinius.

Pirmos vietos laimėtoja Urtė Šlevaitė (Panevėžio r. Ramygalos gimnazija) savo nuotrauką „Gimstantys stebuklai“ (Fotografuota 2017 metų birželį) nuoširdžiai  komentavo: „Nuotrauka daryta Ramygaloje, kurioje augau. Tos pačios pievos, tvenkiniai, miškai, kalneliai ir žmonės. Norėjau ilgam užfiksuoti vaikystėje matytus reginius. K. Bradūnas buvo žemininkas. Jis brangino gimtinę, žemę, suprato lietuvių skausmą jos netenkant. Siekiau įamžinti ne tik regimuosius vaizdus, bet ir juntamas vidines būsenas. Nors  nuotrauka kitiems gali atrodyti kasdieniška, eilinė, bet man ji atspindi gražiausius prisiminimus, o užfiksuota akimirka – nostalgiška. Būtent, taip šią nuotrauką sieju su K. Bradūno eilėraščiuose aprašomais žmogaus išgyvenimais. Be gamtos, įamžinau dar ir savo MAMĄ. Nuotraukos turinys atspindi laikinumą, o asmeniškai man – ir filosofinį gyvenimo supratimą. Gyvenimo procesai –  nenutrūkstanti grandis, kaip ir gamta – kasmet išauginanti naujus ūglelius ateičiai. Nuotraukos potekstę mintyse jungiu su konkrečiu K. Bradūno eilėraščiu „Krikštasuolė“. Ten aprašomi namai, iš žemės besikalanti žolė, pirmąsyk pamatytos  girios, į akiratį atklystantys laukai, atbėgantys rugiai ir gimstantys stebuklai“.

Antrosios vietos laimėtoja Gabija Domarkaitė, Šiaulių Jovaro progimnazijos moksleivė nuotrauką „Lietuvos žemės laukai“ papildė aiškinimu: „Fotografuota 2017 06 10 Šiaulių rajone. Plyti laukai, atveriantys gamtos grožį ir primenantys vasaros nuotaiką, spalvas, augalus. Įspūdingai gražūs visokių formų įvairiaspalviai gimtinės  augalai. Manau, kad  nuotraukoje užfiksuota laukų akimirka artima K. Bradūno poezijai, kurioje netikėtais minčių fragmentais atsispindėtas  Lietuvos peizažo  dailumas“.

Armina Gedgaudaitė (Panevėžio r. Ramygalos gimnazija) – taip pat antrosios vietos laimėtoja apie savo nuotrauką „Negeros akys“ išsakė tokias mintis: „Šia nuotrauka siekiau pabrėžti  gamtos didybę, jos nemarumą, apie kurią kalbama Kazio Bradūno eilėraštyje „Girios“. Tamsios, beveik juodos  merginos akys simbolizuoja lyrinio aš išgyvenimus, skausmą, amoralumą. Vaizduojama tik pusė veido, tarsi tai būtų mėnulio delčia, nuo kurios eilėraščio žmogus slepiasi miške“.

Trečios vietos prizininkė  Dovilė Kazlauskaitė iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos konkursui pristatytą nuotrauką pavadino „Protėvių žeme“ (Fotografuota Kaišiadorių rajone ankstyvą 2017-ųjų  pavasarį). Moksleivė nurodo, kad nuotrauka „Protėvių žemė“, atspindi tokią poeto eiliuotą mintį: „Kai ten protėvių žemė gera / Ir neapsėti laukai, šaukiantys mane, / Apsnigti be daigų, be gyvybės, / Kurių balsą visur aš girdžiu“.

Saulė Stanikūnaitė iš Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos (Trečiosios vietos laimėtoja) aiškino, kad nuotraukos modelis – geriausia jos draugė šešiolikametė Evija Židonytė ir kad nuotraukos idėja atėjo iš Kazio Bradūno eilėraščio „Ištroškus“, būtent: „Duok man šalto šulinio vandens / Iš tamsios senolių priemenės – / Bus tvankioj kelionėje lengviau. / Ir ąsotį sklidiną griebiau... / O nutiško į rankas, į saujas / Ašaros ir kraujas“.

Nuotraukas vertinusi solidi komisija – fotografai ir menininkai: Ričardas Dailidė, Aleksandras Ostašenkovas, Regina Mačiulytė, Vita Žabarauskaitė – ne tik reitingavo fotografijas pagal suformuluotus kriterijus (meniškumą ir originalumą; konkurso temos atitikimą; kūrybingumą ir išradingumą; techninę nuotraukų kokybę) ir išaiškino fotografijų konkurso laureatus, bet įvardijo ir nominantus:

* Istoriškiausios fotografijos statusas suteiktas Inesai Mečionytei, Šiaulių logopedinės mokyklos moksleivei už nuotrauką „Lietuvos partizanams“.

* Metaforiškiausios fotografijos („Laukimas“) autore pripažinta Adelė Brinkytė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos moksleivė.

* Perspektyviausia fotografija – tai Justinos Agurkytės, Vilniaus Valdorfo mokyklos abiturientės „Begaliniame laukų tylėjime“.

* Populiariausios fotografijos nominacija atiteko Gabijai Domarkaitei, Šiaulių Jovaro progimnazijos moksleivei už fotokūrinį „Laukas II“, jo vaizdą autorė susiejo su poeto nuostata, susiformavusia jo vaikystės metais – „kad viskas yra čia pat, kur tu gyveni. Tavo žemėje. Po tavo kojomis – žemė. Bet ne šiaip sau žemė, o gimtoji, šventoji, pats žmogaus žmogiškumo pamatas“. Kaip svarų argumentą Gabija pateikia K. Bradūno posmą: „Jau pirmasai prakaito lašas / Nubėgo man veidu ramiu. / Toks didelis laukas, lašelis toks mažas, / O skęsta lig žemės gelmių“.

Garbingiausioji parodos viešnia

Parodos atidaryme sveikinimo žodį tarė Seimo narys dr. Stasys Tumėnas,  Šiaulių miesto vicemeras Justinas Sartauskas,  P. Višinskio viešosios bibliotekos  direktorius prof. dr. Bronius Maskuliūnas. Garbingiausia parodos viešnia – Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, etnologė, JAV lietuvių bendruomenės veikėja.

„Ačiū Elenai Bradūnaitei, kad ji neša per Lietuvą savo tėvelio dvasią, žo­dį, lūkesčius, tikėjimą savo krašto ateitimi. Gražu, kaip Ji tai daro, nors „kojukės“ jau ir pavargusios“, – sakė dr. S. Tumėnas ir džiaugėsi, kad viešnia kalba be jokio akcento – suvalkietiškai.  Tarsi atsakydama į komplimentą, p. Elena pasakojo prisiminimų nuotrupas, kaip jų šeimoje godota ir saugota lietuvybė (Parodos atidaryme girdėtos autentiškos mintys tekste papildytos  citatų fragmentais iš Rositos Gaškaitės straipsnio (www.bernardinai.lt)

„Daug kam keista, kad aš, Amerikoje užaugusi, kalbu suvalkietiškai. Tėveliai ir seneliai mus  kantriai mokė bendrinės tarpukario kalbos, tarmiškų posakių“, – sakė ji ir be galo stebėjosi, kad Lietuvoje dažnas net puikuojasi vartojamais „amerikonizmais“ (skoliniais iš anglų kalbos su lietuviškomis galūnėmis). Pasak  viešnios, taip kalbėdavę lietuviai, įsikūrę JAV prieš Pirmą pasaulinį karą (1900–1917 m.). „Mūsų karta, atvykusi jau po Antrojo pasaulinio karo, šaipėsi iš jų maišytos kalbos, netgi tokią dainą sukūrė: „Gryninai kalbą jaunas ir senas / jam vietoj batų šiūsai (angl. shoes– batai) vaidenas / triubeliais (angl. troubles – rūpesčiai) virto mūs visos bėdos / gėlėtom dresėm (angl. dress – suknelė) moterys rėdos / a-ja-jajai, angliškai išmoksim enitaim (angl. anytime – bet kada)“.

Ir pasakojo, kad  griežtai neleista vaikams namuose nė  žodžio angliškai ištarti: „Daug dėmesio tėveliai kreipė į mūsų tarseną ir taisyklingą kirčiavimą. Kartą Jurgis prašė „žiuvies“, bet mama nedavė, kol po kelių dienų jis ištarė „žuvies“ taisyklingai, be angliško balsės suminkštinimo. Mums tėvai aiškindavo, kad privalu ne tik mokėti buitinę lietuvių šneką, kuria prašytum dešros, kugelio ar bulvinių blynų“.

Žinia, užsienio šalyse gimtosios kalbos mokomasi šeštadieninėse mokyklose. E. Bradūnaitės nuomone, tų mokyklų įtaka buvusi nemaža, tačiau svarbiausi kalbos mokytojai buvę tėvai. Jų dėka suformavę turtingą žodyną, tad galėję kalbėti visomis temomis. „Ko gero, tai didžiausias turtas, kurį mums tėvai perdavė, nes per kalbą galėjome visapusiškai pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją ir dabartinį gyvenimą, – sakė viešnia. – Į pirmą klasę nuėjome angliškai nemokėdami, bet labai greit išmokome. Netgi tapome pirmūnai, nes tėveliams kas vakarą turėjome lietuviškai atpasakoti, ką išmokę amerikiečių mokykloje: daugybos lentelę, geografinius pavadinimus, istorinius vardus ir faktus. Jeigu kildavo kokių klausimų, tėtė paimdavo Bostone išleistą „Lietuvių enciklopediją“ – namie ją turėti buvo didelis turtas“.

Ir dar pasakojo: „Mamytė buvo puiki kalbininkė, ji ir tėvelio tekstuose kablelius sudėdavo, gerai suvalkietiškai kirčiavo, gražiai ištardavo visus dvibalsius, mus nuolatos taisydavo. Būdami inteligentai, tėveliai mokėjo atsispirti spaudimui suamerikonėti. Atsimenu, pirmoje klasėje grįžtu iš mokyklos namo ir ant sąsiuvinio mano vardas užrašytas „Helen“, brolio – „George“. Tėveliai „davė velnių“ mus mokiusioms vienuolėms kazimierietėms. Sakė: „Norit duot vardus vaikams – pačios ženykitės.“ Tos vienuolės buvo pirmųjų lietuvių emigrantų dukros, jos skatindavo mus ir namie kalbėti angliškai, vis dar mąstė, jog skirtumus reikia tirpdyti amerikoniškame katile (angl. „melting pot)“.

Ir dar pamokantis pavyzdys – gerb. Elena  Bradūnaitė jau antrus metus skiria tėvelio veiklos sklaidai, važinėja po Lietuvos mokyklas ir pasakoja apie emigrantų gyvenimą Amerikoje bei savo pavyzdžiu netiesiogiai moko kiekvieną mūsų gerbti artimuosius.

Taigi, ar įmanoma kur kitur patirti daugiau „pamokų“ patriotizmui stiprinti ir  savo orumui puoselėti?!

Su kaupu realizuoti tikslai.

„Pirmiausia džiaugiuosi, kad iš Lietuvos mokytojų  lituanistų judėjimo kilo ta idėja, kurią parėmiau ir aktyvizavau, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius paskelbtų poeto Kazio Bradūno metais. Tai labai svarbu, nes tokiu veiksmu (kaip  ir  A. J. Greimo atveju)  parodome, kad mums svarbūs visi lietuviai – ir  per 2 milijonai, gyvenančių geografinėje Lietuvoje, ir tas milijonas, kuris istorijos vingių buvo išblokštas iš tėvynės, bet savo darbais, kova dėl laisvės dirbusiais ir dirbančiais savo kraštui, savo tėvų žemei. Vienas iš tokių – mūsų orusis poetas Kazys Bradūnas, be galo mylėjęs Tėvynę Lietuvą ir gimtąją kalbą, branginęs savąją kultūrą“ , – parodos atidarymo dalyviams kalbėjo mūsų Stasys Tumėnas.

Matyt, kiekvienas pritartume, jog turime ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis asociacijos „Lituanistų sambūris“, jungiančios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus bei mokslininkus, susirūpinimu lituanistikos būkle Lietuvos mokyklose, patriotizmo ugdymo problemomis.

Renginyje „Bradūno žemė“  ne tik pagerbtas poetas, publicistas, visuomenininkas, lietuvybės skleidėjas išeivijoje JAV Kazys Bradūnas, bet labai jautriai atskleista nemažai pedagoginių idėjų, liudijančių, kas šiai didžiai asmenybei buvo Tėvynė ir kaip paprastai galima  reikšti savo meilę jai. Juk ruošdamiesi konkursui jo dalyviai demonstravo savo, kaip jaunų Lietuvos žmonių, kultūrinį išprusimą, pilietinę brandą, gebėjimą analizuoti konkurso tematiką atitinkančius vizualius ir poezijos tekstus, lyginti, mąstyti...

Kazio Bradūno metai, gilus jo, kaip „žemininko“, kūrybos suvokimas leido konkurso dalyviams visuomenės sąmonėje stiprinti šiuolaikinę lietuvybę, puoselėti tautinę bei pilietinę tapatybę, ugdyti tautinę ir pilietinę savivoką bei savigarbą. Apie pastarąją visoje Lietuvoje gerai žinomas šiaulietis prof. Kazimieras Župerka sako:

„Dabar skelbiama daug idėjų Lietuvai. Moksleivių fotografijų konkurso ir parodos „Bradūno žemė“ sumanymas – viena gražiųjų tokių idėjų iš visų kitų, vykusių tiems metama pažymėti. O svarbiausia tai, kad toji idėja – jau įgyvendinta.

Į Lietuvos kūrimą, į tiltų tarp įvairių tautos kartų tiesimą buvo įtraukta (ir įsitraukė) pati jauniausia karta. Fotografijas siuntė jaunuomenė iš visos Lietuvos: didmiesčių, miestelių, kaimų.

Man, fotografijos diletantui, atsiųstų nuotraukų profesinis lygis atrodo puikus: jei nežinotum, kad tai moksleivių darbeliai, ne vieną fotografiją galėtum priskirti šios srities meistrui. Džiugina kūrybos (pasaulio, mūsų žemės) pa/matymo įvairovė. Vieni mato dailiai suverstas arimų vagas, kiti – etnografijos detales, senovės reliktus, treti pakelia akis į dangų, į nepaprastus debesis (tai irgi MŪSŲ žemė), gėrisi vieškeliu riedančiu arkliuko-žemaituko  traukiamu vežimu, įamžina gražaus medžio kamieną ir prie jo prigludusio dar gražesnio jauno žmogaus, bendraamžio, veidą.

Ir tiesioginiai žemės vaizdai, ir vaizdinės (vizualinės) metonimijos, metaforos... – sutelpa fotografijose. O svarbiausia – visose nuotraukose justi POEZIJA. Jose – ne šiaip žemė, čia – POEZIJOS ŽEMĖ. Fotografo, žiūrėtojo į pasaulį žvilgsnį, be abejo, ne vienu atveju bus veikęs Bradūno poezijos žodis. Kad ir tas minėtasis arklelis – man iškart asocijuojasi su Bradūno Donelaičiu: „Pavarai tu arkliuką pavadžiais / Ir išlipęs žingsniuoji šalia“ (eil. „Žodžiai“). Taigi – fotografijos poezija, poezijos fotografija. Čia jau ne mano, o iš Sigito Gedos atskambėjusi metafora: apie fotografą Stanislovą Žvirgždą: „Vietos arba vietovės meilė, pilkųjų tėviškės kampelių poezija“ (Šiaurės Atėnai, 2007 02 17).  Kūrybingas mūsų jaunimėlis eina meistrų pramintais takais“.

Be jokių išlygų pastarąją frazę  reikia adresuoti ir  ŠU gimnazijos moksleivei  Gabrielei Nosamaitei, savo kūrybos daina  pavedėjusiai susirinkusiuosius  į dvasinio susikaupimo aukštumas, ir Šiaulių universiteto gimnazijos moksleiviui, gabiam dainų atlikėjui Klaidui Leliui... Grožėjimosi parodai pristatytais darbais, gėrėjimosi „kūrybingu jaunimėliu“ žodžiai  skamba ir konkurso komisijos narės, dailininkės Vitos Žabarauskaitės lūpose: „Džiaugiuosi buvusi pakviesta peržiūrėti konkursui „Bradūno žemė“ pristatytas nuotraukas, išsakyti savo nuomonę. Pirmiausia į akis krito – jaunieji fotografai, neabejingi Lietuvos gamtai. Visos nuotraukos  žavėjo nuoširdumu, gamtos nuotaikų pajautimu.  Labiausiai dėmesį pavergė nufotografuotas keliuku judantis arkliukas – retas šių dienų motyvas mene, taip pat medis rūke, žvilgsnį atitraukti neleidžiančios augalų faktūros...  Matyt, ne man vienai sunkoka buvo lyginti nuotraukas meniniu požiūriu, rinkti pačią geriausią iš pluošto tikrai puikių darbų. Gal mano išrinktųjų autoriai ir netapo laureatais, prizininkais, bet aš esu be galo laiminga prisilietusi prie moksleivių dvasios virpesio“.

Atgal