VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Tautos mokykla

08.05. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas

Prof. Ona Voverienė

„ Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį... Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu ir todėl laikiau, kad neturiu tarnauti sovietinėje armijoje... Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau juos nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma... Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas... Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus...“

Jonas Žemaitis-Vytautas.

Tai paskutiniai Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto žodžiai, pasakyti 1954 m. birželio 7 d. Vilniuje, komunistų ir kagėbistų organizuotame teisminiame farse. Po kelių mėnesių –1954 m. lapkričio 26 d. jis buvo sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime.

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. 1926 metais įstojo į Kauno karo mokyklą ir 1929 m. ją baigė, įgijęs Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį. Keletą metų tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose. 1937 m. Generalinis kariuomenės štabas, įvertinęs jauno karininko neeilinius karybos gebėjimus ir jo tvirtą patriotizmą, pasiuntė stažuotei į Fontenblo artilerijos aukštąją mokyklą Prancūzijoje. Čia per dvejus metus Jonas Žemaitis puikiai išmoko prancūzų kalbą, įsisavino naujausias to meto artilerijos karo naujoves, pakeliavo ir pamatė pasaulio. Grįžus į Lietuvą jam buvo suteiktas artilerijos kapitono laipsnis. Prasidėjus okupacijai, jis kurį laiką tarnavo 617-jame artilerijos pulke, bet suvokęs, kad tai yra tarnavimas priešui, nedvejodamas iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečiams okupavus Lietuvą, jis, kaip karininkas, turėjo prisistatyti jų kariuomenės vadovybei, bet tarnauti jiems atsisakė. Davęs priesaiką Lietuvai svetimiesiems tarnauti nesutiko. Dirbo energetikos valdyboje Kaune, vedė ir gimus sūnui Laimučiui, pasitraukė į  Kiaulininkus (Raseinių raj.). Kurį laiką dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. 1944 m.  kovo mėnesį  sutelkė Šiluvos ir Tytuvėnų vyrus į Vietinę rinktinę, vadovaujamą gen. Povilo Plechavičiaus ir tapo tos rinktinės bataliono vadu. Sugrįžus į Lietuvą frontui ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai 1944 metų rudenį,  jis  kurį laiką slapstėsi.

Paskutinė Jono Žemaičio nuotrauka (daryta KGB kalėjime 1953 m.)

Po pušimi prie Juškų sodybos (apie 1939 m.). Sėdi sesuo Kotryna su vaikais ir jų aukle. Stovi iš kairės: tėvas, motina, Jonas Žemaitis, svainis Rapolas Juška ir dėdė Antanas

1945 m. birželio 2 d. paakintas savo giminaičio Petro Bartkaus iš Pakapurnio, Jonas Žemaitis įsijungė į partizaninį karą prieš okupantą. Tapo „Žebenkšties“ rinktinės, tada vadovaujamos J. Čeponio, dislokuotos Raseinių aps. Bedančių miške, štabo viršininku. Kovos krikštą su NKVD kariuomenę gavo 1945 m. liepos 19 d. Virtukų mūšyje. „Žebenkšties“ rinktinės 54  partizanų būrys, vadovaujamas J.Žemaičio ir A.Zaskevičiaus 3 valandas mūšyje atsilaikė prieš gausų NKVD dalinį. „Žebenkštis“ prarado 15 partizanų, bet privertė enkavedistus trauktis, nes jų nuostoliai buvo žymiai didesni. Jonas Žemaitis ypatingą dėmesį kreipė partizanų kariniam apmokymui ir ryšiams su visuomene. 1946 m. pabaigoje Žemaitijoje jau veikė 73 partizanų būriai, kuriuose buvo 452 kovotojai. Už išmintingą vadovavimą partizanų būriams Jonas Žemaitis  Jungtinės Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo 1947 m. vasario 16 d. buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu. Žuvus Kęstučio apygardos partizanų vadui  J.Kasperavičiui, 1947 m. gegužės  Jonas Žemaitis buvo išrinktas Kęstučio apygardos partizanų vadu. Daug dėmesio skyrė partizanų spaudai; jam vadovaujant Žemaitijos partizanų laikraštis „Laisvės varpas“ buvo leidžiamas 800 egz. tiražu. 1948 m balandį J. Žemaičio iniciatyva buvo įkurta partizanų Prisikėlimo apygarda, o . liepos mėn. jam pavyko suvienyti Žemaitijoje kovojusias prieš okupantus partizanų apygardas – Žemaičių, Prisikėlimo ir Jungtinę Kęstučio; vadovybę centralizuoti ir įkurti Jūros sritį. Vadų susirinkimuose vienbalsiai jis buvo išrinktas Jūros srities vadu.

1949 metais Jonui Žemaičiui-Vytautui pavyko realizuoti daugelio partizanų vadų svajonę –  sujungti visas Lietuvos partizanų rinktines į darnų  kovinį vienetą Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungą (LLKS) su centralizuota  partizaninio karo vadovybe LLKS Prezidiumu.. 1949 m. vasario 2-20 dienomis Minaičiuose, Radviliškio rajone, susirinkę visų Lietuvos partizanų rinktinių vadai tą savo nutarimais ir parašais patvirtino ir paskelbė 1949 metų vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės  Kovos sąjūdžio Deklaraciją. Joje buvo skelbiama, kad nuo šiol „LLKS Taryba... okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“;  vienintele teisėta Lietuvos valdžia okupuotoje šalyje, kovojančioje už Lietuvos nepriklausomybę buvo paskelbta LLKS Taryba; „Atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas“ (Deklaracija)

Jonas Žemaitis-Vytautas vienbalsiai vadų suvažiavime buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku. Taip jis tapo ir okupuotos Lietuvos Prezidentu. Jam taip pat tame suvažiavime buvo suteiktas partizaninio karo generolo laipsnis.

Deklaraciją pasirašė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas ir septynių Lietuvos apygardų (tada tiek jų ir buvo) vadai Faustas, Kardas, Merainis, Naktis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila. Ir nors visi jie žuvo – jų žygdarbis liko amžiams Lietuvos istorijoje. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio Deklaracija atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Seime, buvo patvirtinta kaip vienas iš LR teisinis aktas. 

Iki šiol liko neįgyvendintas vienas svarbiausių Deklaracijos straipsnių: „Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiaudami su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis

ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“. Tiesą sakant, iki šiol dabartinę Nepriklausomą Lietuvą valdant komunistams, Lietuva savo teismo ir teisėsaugos pareigūnų neturėjo; iki šiol  teisėsauga prosovietinė, komunistinė ir dėl to turime Lietuvoje tai ką turime – komunistinių bonzų, tapusių oligarchais, viešpatavimą ir patriotiškos Lietuvos begalinį skurdą ir beteisiškumą. Sovietmetis Lietuvoje užsitęsė dėl pavergtos žmonių sąmonės ir baimės netekti darbą komunistų ir kagėbistų užgrobtose ir valdomose ūkinėse, švietimo ir kultūros institucijose.

1963 metais gegužės 29 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo bendražygio išduotas ir gegužės 30 d. čekistams  į jo bunkerį įmetus nuodingų dujų paketą, be sąmonės suimtas; 1954 m. birželio 7 d. nuteistas mirti. Teismo metu Jis pasakė kalbą, kurios fragmentus pacitavome straipsnio viršuje.

1997 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi (po mirties).

1999 m. vasario 16 d. prie Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos buvo atidengtas paminklas Jonui Žemaičiui-Vytautui, dalyvaujant Lietuvos Respublikos  Prezidentui Valdui Adamkui.

Istorikė Nijolė Gaškaitė savo knygoje „Žuvusiųjų Prezidentas“ (V.,1998) rašė: „Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus – plk. ltn. Juozą Vitkų-Kazimieraitį, ltn. Juozą Kasperavičių, studentus Petrą Bartkų ir Juozą Lukšą. Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės jį išskyrė iš kitų ir nuvedė į aukščiausią postą – Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio – organizacijos, kurią jis pats sukūrė ir kuri apėmė visą besipriešinančią okupacijai Lietuvą, - vadovo... Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę Marijona Žiliūtė, viename bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, J. Žemaitį trumpai apibūdino taip : „tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė“.

Partizanai savo spaudoje mėgdavo cituoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino žodžius. “Greičiau geležis sutirps į vašką, nei mes savo duotą žodį atšauksime“. Jie jo ir neatšaukė – iki pat žūties, iki išniekinimo miestelių aikštėse, iki  visiško ištirpimo Tėvynės dvasiniame lauke. Todėl ši knyga – tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės

2009 m. kovo 13 d. Lietuvos karo akademijos kiemelyje ir ramovėje iškilmingai valstybiniu mastu buvo pažymėtos Jono Žemaičio-Vytauto, vadovavusio Žemaitijos partizanų būriams, o nuo 1949 m. vasario 16 d. ir visam Lietuvos partizanų ginkluotam pasipriešinimui okupantui bei Lietuvos valstybei pogrindyje, 100-osios metinės. Sugiedojus Lietuvos himną buvo perskaityta  Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Lietuvos Nepriklausomybės DEKLARACIJA, kurią eidami mirti, 1949 m. vasario 16 d. patvirtino savo parašais ir paliko savo Tautai visų Lietuvos partizanų apygardų vadai. Stiprų įspūdį paliko visiems Jono Žemaičio žodžiai, iškelti į šio straipsnio pradžią, pasakyti okupantų sovietiniame Aukščiausiame teisme. Jais karys ir visos Lietuvos partizanų vadas patvirtino savo meilę Tėvynei, smerkdamas okupantus ir jų režimą, išreiškė viltį, kad jo ir jo bendražygių devynerius metus trukusi kova už Lietuvos nepriklausomybę, anksčiau ar vėliau duos savo rezultatus. Lietuva taps laisva ir nepriklausoma.

Iškilmingą minėjimą pradėjęs Karo akademijos rektorius gen. Edvardas Mažeikis paskelbė, kad   Jonas Žemaitis-Vytautas, iki šiol vadintas „Partizanų Prezidentu“, „Okupuotos Lietuvos Prezidentu“ ir netgi „Žuvusiųjų Prezidentu“,  Lietuvos Respublikos įstatymu yra pripažintas Ketvirtuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu.

Tuometinis Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus savo kalboje iškilmėse priminė skaudžias rusų okupacijos pamokas, akcentavo, kad iškiliausi to meto Lietuvos sūnūs ir dukros patyrė skaudžiausią visoje Lietuvos istorijoje dalią ir tapo Tautos didvyriais, nesiekę šlovės, o tik vykdydami pareigą Tėvynei ir  tautai.  Tarnystė pareigai buvo grindžiami amžinosiomis tautos vertybėmis, sąžine ir orumu, meile Tėvynei, tiesos ir teisingumo siekiu. Už tas vertybes Laisvės kovos dalyviai ėjo geriau žūti, bet jų neišduoti. Istorija liudija, kad idealai, kuriais grindžiamas tautos ir valstybės išlikimas, yra aukščiausi žmogaus gyvenimo šioje žemėje prasmės idealai. Lietuvos laisvės kovotojai sugebėjo idealizmą paversti patriotizmu, aukščiausiu kiekvieno kario siekiu, kurį realizavus išliekama Tautos atmintyje ir Valstybės istorijoje amžinai.

Ketvirtojo Lietuvos Prezidento inauguracijos iškilmėse visi kalbėjusieji aukštai įvertino Jono Žemaičio vaidmenį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizavime, iškilų strateginį protą, pareigos ir atsakomybės už savo tėvynės išlikimą jausmus. Jis žinojo už ką jis kovojo ir vedė į kovą kitus, bet žinojo ir tai, kad ta kova buvo reikalinga, kad būtų išsaugotas ir apgintas Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės tęstinumas. (Voverienė Ona Ketvirtojo Lietuvos Prezidento inauguracija ?? Lietuvos aidas. – 2009, kovo18)

Ketvirtojo Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto inauguracija – istorinis įvykis, patvirtinęs vieną iš šimtmečiais buvusių svarbiausių lietuvių tautos vertybę – dėkingumą

Tautos kariams, kovojusiems ir žuvusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir  Lietuvos valstybingumą – dar šiame šimtmetyje švęsiantį savo 800 metų garbingą jubiliejų.

Atgal