Tautos mokykla
05 31. Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena
Lidija Veličkaitė
„Aš jaučiu, jog savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau būti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turime teisę visiems žiūrėti į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“ – šia citata iš partizano Liongino Baliukevičiaus–Dzūko dienoraščio renginio vedėjas atsargos pulkininkas (ats. plk.) Arūnas Dudavičius priminė Lietuvos partizanų žūtbūtinę laisvės kovą, 2016 m. gegužės 22 d. kalbėdamas prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo Ukmergės rajono Dukstynos kapinėse. Prieš beveik dvejus metus (2014 07 16) amžinybėn išėjusį mons. Alfonsą Svarinską atvyko pagerbti buvę partizanai, laisvės kovotojai su savo vėliavomis ir daugelis jį pažinojusį žmonių. Vėliau visi vyko į netoliese esantį monsinjoro 1996 m. įsteigtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, kuriame buvo paminėta Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Ats. plk. A. Dudavičius priminė, kad nuo pat tarpukario laikų gegužės mėn. trečią sekmadienį Lietuvos gyventojai buvo kviečiami minėti kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dieną. Kariuomenės vado divizijos generolo Stasio Raštikio ir jo štabo iniciatyva, ją įgyvendinant Vytauto Didžiojo universiteto studentams ir atsargos karininkams, susibūrusiems į korporaciją „Ramovė“, pirmą kartą šventė surengta 1935 m. Kaune. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši šventė atgaivinta 1993 m. ir pervadinta į Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.
Prie mons. Alfonso Svarinsko kapo tradicinei maldai už mirusius sugiedant „Viešpaties Angelas“ pakvietė vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Po to renginio dalyviai tylos minute pagerbė monsinjoro Alfonso Svarinsko, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų atminimą, padėjo ant jų kapų gėlių ir uždegė žvakutes.
Pakviestas kalbėti Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo Sovietų okupacijai Norilsko sukilimo dalyvis, perėjęs lagerių golgotą, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas (dim. plk.) Jonas Čeponis siūlė prisiminti mons. A. Svarinską ir jo raginimą kovoti su blogio imperijos likučiais, kurių Lietuvoje yra labai daug. Todėl ir susirenka monsinjoro bendražygiai, belikę keliolika partizanų pabūti kartu, pasisemti jėgų, energijos iš kritusių kovose laisvės kovotojų, kad pratęstų jų kovą už teisingumą Lietuvoje ir ruoštųsi naujoms blogio imperijos užmačioms. Dim. plk. J. Čeponis priminė mons. A. Svarinsko raginimą parvežti Sverdlovsko srityje nužudytų signatarų, ministrų palaikus į Lietuvą, jų neradus, paminkluose įrašyti nors pavardes. Dimisijos pulkininkas džiaugėsi, kad dabartinė A. Butkevičiaus vyriausybė pritarė ir pažadėjo tam tikslui skirti lėšų. Taip pat LLKS Prezidiumo pirmininkas pageidautų, kad visų partizanų, kovos dalyvių pavardės būtų surašytos paminkliniuose kryžiuose ir primintų laisvės kainą ateinančioms kartoms. Tačiau tokiam darbui labai trūksta vyriausybinės paramos.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardų partizanų kapai Ukmergės rajono Dukstynos kapinėse
Renginio dalyviams nuvykus į Kadrėnų kaime esantį Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką, netrukus prasidėjo šv. Mišios už partizanus ir Lietuvos kariuomenę, kurias aukojo Monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo draugijos pirmininkas vyskupas Jonas Kauneckas. Garbingai į sceną buvo įneštos partizanų atsivežtos vėliavos. Šv. Mišių metu giedojo Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių mišrus choras „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė). Pamokslo metu vyskupas klausė, kodėl mons A. Svarinskas, dar besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje, išėjo partizanauti. Ir pats atsakė, kad būsimasis kunigas, matydamas tautos kančią ir turėdamas kilnią širdį, negalėjo kitaip pasielgti. Besiruošiantiems statyti filmą apie mons. A. Svarinską, vyskupas papasakojo apie tik ką atsikūrusioje Lietuvoje vykusį savanorių maištą Pakaunės miške, kai įvyko nesutarimai su karininkais. Jau buvo pradėta žvanginti ginklais, tad mons. A. Svarinskas, kaip tikras dvasininkas, atsistojęs tarp abiejų pusių, pasakė: „Jei jau taip norite šaudyti, tai šaudykit pirmiausia mane“. Ir ginklai buvo nuleisti. Tad vyskupas ir aiškino dvasininkų reikalingumą tarp kareivių ir partizanų. Visi partizanai turėjo kapelionus, maldaknyges ir daug meldėsi. Be maldos tikras partizanas neįsivaizduojamas, nes aplink save matantis žiaurumus pats galėjo tapti žvėrimi. Buvo primintas kunigas kankinys Alfonsas Lipniūnas, kuris vokiečių okupacijos metu šaukte šaukė, kad kurstomas jaunimas nestotų į jų kariuomenę, nors ir kokius aukso kalnus žadėtų. Kunigo A. Lipniūno auka išsaugojo tūkstančius Lietuvos jaunuolių, nors jis pats už kurstymą buvo nukankintas. Jei jaunimas būtų įstojęs, būtų turėjęs vykdyti okupantų valią, gal net žydus šaudyti. Todėl A. Svarinsko trečią kartą suimto buvo klausiama, kodėl jis toks nepataisomas. Kunigas atsakęs, kad pirmiausia Dievo reikia klausyti, o ne žmogaus. Kristus yra pasakęs: „Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už kitus atiduoti.“ Vyskupas J. Kauneckas klausė, ką bendra turi Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas su partizaniniu judėjimu. Kodėl A. Svarinskas buvo komiteto steigimo iniciatorius ir vyskupą prikalbino įsijungti? Ir atsako, kad tai buvo ta pati partizaninė kova – ginti tikinčiuosius, pasauliui skelbti faktus apie skriaudžiamus žmones.
Vyskupas J. Kauneckas yra dėkingas vienam iš žurnalų, išspausdinusiam daug medžiagos apie Izraelį. Vyskupas atkreipė dėmesį į tai, kai po Jėzaus mirties žydai buvo išblaškyti po visą pasaulį, bet jie neišnyko, nes visada nedirba šventadieniais. Žydai neįsivaizduoja, kaip to galima nedaryti. Jei žmonija maldai nepašvęs vienos dienos per savaitę, žmonija susinaikins, civilizacija žlugs lygiai taip, kaip žlugo galinga Romos imperija, beveik valdanti visą Europą, Babilono civilizacija. Viską sunaikino besaikis ištvirkavimas, šeimos niekinimas ir jokių normų nepaisymas. Tas pats šiomis dienomis jau vyksta pas mus, tad ar mes norime save susinaikinti. Vyskupas mons. A. Svarinsko vardu įpareigoja ir prisaikdina švęsti sekmadienį, neužmiršti maldos, kad žmogus žvėrimi netaptų.
Pasibaigus šv. Mišioms, buvo sugiedotas Lietuvos himnas, tylos minute pagerbti visi žuvusieji už Lietuvos laisvę.
Renginio vedėjas ats. plk. A. Dudavičius pristatė keletą kalbėtojų, pirmoji – socialinių mokslų magistrė, pedagogė, Ukmergės rajono mero pavaduotoja Klavdija Stepanova. Ji pasidžiaugė Dukstynos kapinėse prisiminta gražia smetoninės Lietuvos tradicija, kai kariuomenė atverdavo duris visuomenei, pirmiausia tarnaujančių kariuomenėje karių mamoms, tėvams, broliams, seserims ir visiems artimiesiems. Sunkūs išbandymai, tekę mūsų šaliai, kiek pakoregavo šią atminties dieną. Dabar susirenkame pagerbti jau daugiau – tūkstančius nepriklausomybės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes. Mero pavaduotoja aiškino, kad įvairiuose šaltiniuose bandoma ieškoti, kiek Ukmergės krašte buvo partizanų. Kadangi keitėsi rajono ribos, sunku nustatyti tikslų skaičių, bet skaičiuojama, kad nepriklausomybės kovotojų buvo apie 400. Visos Lietuvos pamiškės, miškai, laukai nukloti žinomais ir nežinomais jų kapais. Ir šiandien svarbiausia yra atmintis, kuri yra stiprybė, ta varomoji jėga, kuri tampa pagrindu kiekvienai šaliai, kraštui, pagrindu jų nepriklausomybei, laisvei ir ėjimui į priekį. Svarbiausia, kad ta atmintis būtų perduodama iš kartos į kartą. Mero pavaduotoja pažymėjo, kad jaunimui labai svarbi atmintis, kurią su savo mokytojais jie įgyvendina pagal daugybę patriotinių projektų.
Mons. A. Svarinskas buvo vienintelis dvasininkas, išrinktas į atkurtos Lietuvos valstybės parlamentą. Lietuvos Respublikos Seimo nario Ryto Kupčinsko nuomone, monsinjoro buvimas Seime suteikė jame dvasingumo nuotaiką, ir to dabar dažnai pasigendama. Mons. A. Svarinsko dalyvavimas ne tik Seime, bet ir Lietuvos Sąjūdžio Tarybos veikloje visada reiškėsi didžiule pagarba kiekvienam žmogui. Jis dažnai eidavo į teismus, matydamas neteisingai priimtus teismų sprendimus, žalojančius padorių žmonių likimus. Net ir per darganas stovėdavo kartu su piketuotojais prisidėdamas prie jų reikalavimų. Monsinjoras buvo ne tik didis dvasininkas, bet ir valstybininkas, giliai suvokė valstybės veiklos funkcionavimo esmę, visada žiūrėjo į ateitį daug gilesniu krikščioniškomis vertybėmis paremtu žvilgsniu. Jis labai pergyveno, kad taip jam brangi Lietuvos žemė nebūtų išparduodama svetimiems. Seimo nario R. Kupčinsko nuomone, mūsų Tėvynei, esančiai apsuptyje didžiųjų valstybių, kiekvienas žemės lopinėlis turėtų būti brangus.
Kai dažnai sakome, kad mums reikia būti ištikimiems mons. Alfonso Svarinsko priesakams, prof. dr. Vytautas Radžvilas mano, kad šios istorinės ir didžiai gerbiamos figūros ištikimybę laikas patvirtinti darbais. Šiandieninėje Lietuvoje profesorius pasigenda tokio žmogaus kaip monsinjoras arba tokios dvasios ir tokios krikščioniškos, tautinės ir valstybinės savivokos žmonių. Nes gyvename aplinkoje, kurioje, kaip ir senais laikais, klesti vadinamoji pigi propaganda ir toli gražu ne dauguma Lietuvos žmonių suvokia, kaip per paskutinius kelerius metus dramatiškai pasikeitė mūsų valstybės ir tautos padėtis tiek jos viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Prof. dr. V. Radžvilas apgailestauja, kad Lietuvoje netiksliai apibūdinama kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo charakteristika, neišgirstami jo pasakyti žodžiai, į kuriuos mums verta rimtai įsiklausyti. Vienoje iš kalbų, pasakytų susirinkusiai auditorijai Niujorke, D. Trampas pasakęs, kad JAV turi 20 trilijonų dolerių skolų, bet, nepaisant to, ji saugo ir gina Europą, kurioje vidutinis europietis gyvena nepalyginamai geriau negu vidutinis amerikietis. Kandidatas į prezidentus klausė, kiek tai gali tęstis. Prof. V. Radžvilas įspėja, kad mūsų valstybė turi elgtis taip, kad amerikiečiai ir toliau liktų mūsų saugumo garantu. Tačiau mes savo ruožtu turime stiprinti savo gynybines galias grėsmės iš Rytų akivaizdoje. Pakol kas narystė NATO iš esmės yra politinė, ir tai reiškia, kad iki šiol nėra priimti gyvybiškai svarbūs sprendimai rimtai ginti Baltijos šalis nuo galimos agresijos. Bet yra ir kitos grėsmės. Europos Sąjunga (ES), į kurią įstojome prieš 10 metų, sparčiai keičiasi. Jos priešakyje stovi žmonės, kurie iš tikrųjų buvo vadinamieji eurokomunizmo atstovai. Jie įgyvendina nuostatas, kurios kelia grėsmę tautoms ir valstybėms. Aukščiausi pareigūnai sako, kad tautos ir valstybės yra istorinės atgyvenos. Šių dienų akimis žvelgiant į pabėgėlių krizę, ypač privalomas juos priimti kvotas, matome, kad naujai įstojusios į ES šalys pirmiausia suvokiamos kaip savotiški darbo jėgos iš nežinomų kraštų sutelkimo centrai, iš kurių vėliau ta jėga bus paskirstyta kitur. Todėl Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas turėjo drąsos pasakyti, kad jų šalis, norėdama išlikti krikščioniška ir tautiška, kokia buvo tūkstančius metų, pati nori spręsti, su kuo jai gyventi. Prof. V. Radžvilas pabrėžia politinį konfliktą šiandieninėje Europoje tarp viršnacionalinės kosmopolitinės valdančios klasės, kuri laiko save neatskaitinga savo tautoms ir tų žmonių, kurie mano, kad tautos turi prasmę ir teisę gyventi. Šis konfliktas vyksta ir Lietuvoje, nes ji kaip ir ankstesniais laikais naikinama, tik subtilesniais būdais. Ypač tai vyksta verslo sluoksniuose, kai įsivežama pigi darbo jėga. Profesorius ir klausia, kas drįsta šiandien pasakyti: „Kodėl Lietuvoje staiga pritrūko žmonių? Argi ne godumas, ar ne abejingumas mūsų tautą naikina dar sparčiau nei sovietmečiu.“ Todėl artėjančių rimtų įvykių akivaizdoje turime ypatingai susitelkti ir vienytis. Vietoj to, priiminėjame vadinamąjį socialinį kodeksą (faktiškai naują darbo kodeksą). Gerai susipažinęs su šiuo projektu, prof. V. Radžvilas sako, kad juo įteisinama vergovės forma. Kuriami tokie darbo santykiai, kai žmogumi be jokių įsipareigojimų ir atsakomybės bet kurią akimirką galima atsikratyti, jam tapus darbdaviui nenaudingu ir nereikalingu. Profesorius įvardija iš vienos pusės šiandieninės Lietuvos patriotus ir ypatingo tipo kolaborantus, kurie nešaudo partizanų ir netremia į Sibirą, bet šaltakraujiškai priiminėja įstatymus, kad žmonės iš Lietuvos išvažiuotų patys. Todėl tai matydamas mons. A. Svarinskas ir kovojo už Lietuvą, kad ji išliktų tautiška, katalikiška ir laisva šalis. Monsinjoras buvo ta kovos vėliava ir gerbdami jo atminimą turime apginti Lietuvą.
Partizanas, dimisijos kapitonas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Jonas Kadžionis dėkojo renginio organizatoriams (Ukmergės rajono savivaldybei ir Monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo draugijai, įregistruotai 2016 05 11), kad šiame mons. A. Svarinsko įsteigtame parke neužgeso Dievo ir Tėvynės meilės ugnelė. Nors šis parkas vadinasi Didžiosios Kovos apygardos, bet daugelis Lietuvos partizanų ir juos remiančių žmonių kovojo prieš bedievišką okupaciją, todėl jis turėtų vadintis visos Lietuvos partizanų parku. Dimisijos kapitonas norėtų, kad šis parkas taptų jaunimo organizacijų traukos centru ir čia susirinkę žmonės pasisemtų atgaivos, stiprybės ir jėgų tolesnei kovai už visišką Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Ir kalbos pabaigoje padeklamavo eilėraštį, skirtą mons. A. Svarinsko veiklai ir kančiai.
Po tremties grįžęs į savo Tėvynę, mons. A. Svarinskas nebuvo visiškai žmonių suprastas. Tai prisiminęs Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius Jonas Stepkovičius perskaitė savo eilėraštį, kurį paskyrė monsinjorui jo 85 m. proga.
Po pasisakymų dalies renginio dalyvius patriotinėmis dainomis linksmino Ukmergės kultūros centro Siesikų filialo kaimo kapela „Vieversa“ (vadovas Mindaugas Grainys). Koncertui pasibaigus iš scenos buvo išneštos partizanų vėliavos. Renginio dalyviai buvo pakviesti pasivaišinti Ukmergės rajono verslininkų išvirta žirnių koše ir arbata. Žmonės galėjo įsigyti patriotinės literatūros knygų ir laikraščių, aplankyti mons. A. Svarinsko pastatytus kryžius ir paminklus.
Atgal
