Tautos mokykla
03 03. Lietuvybės židiniai Čiornaja Padinoje ir Talovkoje
Vytautas Indrašius
Išvaryti į nežinią nuo Dusetų, Užpalių, Vyžuonų...
Carinei valdžiai slopinant 1863 m. sukilimą, nuo Dusetų, Užpalių ir Vyžuonų į Samaros gubernijos stepes ištrėmė 104 valstiečių šeimas, o jų gražiose sodybose rusinimo tikslais apgyvendino pravoslavus (unitus) ir sentikius, po dvi šeimas kiekvieno tremtinio ūkyje.
Ištrėmė vien už tai, kad padėjo Kazimiero Lukošiūno, Povilo Červinskio ir kitų vadų sukilėliams maistu, drabužiais, iškūrendavo pirtis, suteikdavo nakvynę, pranešinėjo kokia kryptimi juda kariuomenės būriai.
Galiausiai generalgubernatoriaus M.Muravjovo kantrybė truko, kai 1863 m. liepos mėn. Užpalių valsčiaus karališkieji valstiečiai „vieningai pasipriešino valdžios nurodymui organizuoti kaimuose sargybas ir patiems gaudyti sukilėlius. Tų pačių metų spalio 31 d. sukilėliai užpuolė valdybą, sulaužė spintas, sudegino dokumentus, išdaužė langus“, (J.Rudokas „Nuo Šventosios iki Volgos – pėsčiomis“, Veidas, 2003.03.13, psl. 40 – 41).
Čiornaja Padinos lietuvių bendruomenė su Raudonojo kryžiaus delegatais iš Lietuvos prie bažnyčios. Iš kairės agronomas Tankūnas ir mokytoja Ona Baukytė. Iš dešinės, kariškis, lydėjęs ešeloną su maisto produktais ir Jonas Baukys, kaimo bendruomenės narys
Beveik tuo pačiu laiku Kazimiero Lukošiūno sukilėliai iš Dusetų išvijo caro žandarus, išgriovė ir sukapojo miesto vartus, suėmė už šnipinėjimą Kalbutiškių kaimo žydą Giršą Aroną ir su visa karčema sudegino. (LVIA, f. 1671, ap.4, b.157)
Valstiečiai nesitikėjo tokių žiaurių represijų. Iš Kalbutiškių ir Davainių kaimų ištrėmė po 8 šeimas. Iš sukilėlių vado Lukošiūno gimtojo Ragavos kaimo 5 šeimas, iš Rameikių ir Ubagų kaimų po 4 šeimas, o iš Norvaišių kaimo Užpalių valsčiuje net 11 šeimų, - lygiai pusę kaimo.
Tremtinių ainiai išsaugojo kraupius prisiminimų perpasakojimus. „Tada, ramų 1863 metų Kūčių vakarą, kai žmonės visi susirinko prie šv. Kūčių stalo, žandarai įsiveržė į namus, susodino šeimas į šlajas ir tvoroms nuo šalčio pokšint iš šiltų namų išvežė į nežinomybę“ (Vladas Černys iš Vilkaviškio rajono).
„Važiavo ilgai, badavo. Žmonės buvo visai pasimetę, - prievarta išplėšti iš savo giminės, jie žengė į nežinią, į vargą. Daugelį pribaigė ligos, dvasinės kančios. Tremtinius vežė keičiamais kinkiniais nuo vienos pašto stoties iki kitos, o vyrams tekdavo eiti pėsčiomis, apsuptiems sargybinių. Po kankinamos, pusmetį trukusios kelionės tuos, kurie ištvėrė, pagaliau atvedė į Didžiojo Uzenio rytinę pakrantę ir pasakė: „Štai čia jūs ir gyvensit“...
Jokių statinių suprantama nebuvo. Žmonės ką tik po ranka nutvėrę, rentėsi laikinus būstus. Paskui ėmė statyti namus iš nedegto molio plytų, o dar vėliau, - tvirtas, gražias trobas“. (Jonas Mikšys iš Vilniaus)
„Caro valdžia tremtiniams davė žemes ir liepė kurtis. Tačiau lietuviai žemes neėmė, vis prašėsi ir galvojo, gal sugrįš į Lietuvą. Po kurio laiko suprato, kad nebesugrįš, o gyventi reikėjo, suplyšo drabužiai, nebuvo maisto. Paėmė skirtus sklypus, pradėjo trobas statyti. Statybinė medžiaga – molis, kapoti šiaudai, mėšlas. Darė didžiules plytas, jas džiovino ir statėsi namukus. (Sofija Bieliauskienė, tremtinio nuo Dusetų Tado Šuto anūkė)
„Pradžioje žemės nenorėjo imti, kalbėdavo: „kam jos mums reikia, vis tiek grįšime į Lietuvą. Išvežta bobutė vis verkdavo savo krašto, palikto gražaus sodo, dviejų meitėlių.“. Vietiniai gyventojai kazachai sakydavo „dabar nenorite žemės, nenorite gyventi, bet ateis laikas kai nenorėsite iš čia išvažiuoti“. (Aleksandras Andrašis, gyvenęs Rameikių kaime, Užpalių valsčiuje, Utenos apskrityje)
Pasistatė bažnyčią – išsaugojo katalikybę
Pirmąją žinutę atgavus lietuvišką spaudą į Lietuvą atsiuntė Čiornaja Padinos bendruomenės narys Jonas Baukys, tremtinių Baukių iš Vanagiškių kaimo, Užpalių valsčiaus, sūnus: „Iš karto gyvenom ruskių ulyčiose, metų ketvertą, o paskui gavome žemės: davė tada kiekvienai šeimynai žemės pagal žmonių skaičių, po 15 desiatinų kiekvienam. Dabar gi turim tiktai po 6 desiatinas dėlei to, kad žmonių daug prisidėjo, esame išskirstyti į dvi ulyčias, viena nuo kitos atstumu per 30 viorstų. Viena vadinasi Čiornaja Padina, kita Talovka.
Čiornaja Padinoj gyvena vieni lietuviai, šeimynų iš viso turime 80, žmonių abiejų lyčių 500. Talovkoj gaspadorių 30 žmonių, abiejų lyčių – 200. Jie yra prisirašę prie mūsų ūlyčios, nors gyvena tarp ruskių, užsiima prekyste. Mes gi turime ūkius. Mažne visi esam iš Kauno gubernijos, Vilkmergės paviečio, Užpalių parapijos. Keletas šeimynų yra atvykusių iš Vilniaus gubernijos. Savo kalbos da nesame pametę, su ruskiais nesigiminiuojam. Mūs darbininkai – daugiausia ruskiai, bet daug jaunų žmonių yra ir iš Lietuvos. Jie pripranta prie mūs ir pasilieka ant viso laiko gyventi, tokių yra per 100 žmonių
Bus 5 metai, kai pabudavojom bažnyčią, kleboniją ir esame įtaisę visus rūbus kunigui. Pas mus atvažiuoja kunigas lietuvis Valiulis iš vokiečių nausėdijos (už 80 varstų), du kartu ant metų: šv. Jurgio dieną ir antrą kartą rudenyje. Kada reikia kunigo prie ligonio, tai mes kartais jį atsivežam, nors ir labai toli gyvena (80 varstų). Dabar gi mes, Čiornaja Padina ir Talovka, prašom ir prašom, kad mums duotų kunigą, ir užvestų parapiją. Prašymus seniai padavėm, bet da nežinom kaip išeis. Jei Dievas prašymą mūsų išklausytų, tai gyventume kaip tikri katalikai.
Turim šešti metai mokyklą, vadinamą zemskaja škola. Trejus metus buvo mokytojum tikras lietuvis Jodelo, kuris daug darbavos ant tikėjimo ir tautiškos dirvos. Dabar treti metai mūs vaikus mokina lenkas Pranas Jasieneckis, lekcijas užduoda lietuviškai. Toj mokykloj mokinasi apie 60 vaikų. Šaltinių, Aukso Altorių ir kitų dvasiškų knygų turėjom pakankamai, bet svietiškų gaudavom per didelius vargus. Su kalba negalim pasigirti, truputį pamaišom ruskų žodžių. Senų mažai beliko, 20 metų atgal mažai buvo pas mus mergaičių, tai važiavom ženytis į Lietuvą, daug iš ten atsivežėm ir paskui savo valia daug atvažiavo Samarskon. Iš mūsų sodžiaus da niekas nepavirto pravoslavijon.
Pas mus daugiau yra pasiturinčių, nekaip neturtėlių; mes rokuojam, kad čia lengviau gyventi kaip Lietuvoj. Yra tokių kurie laiko po 30 – 40 arklių, 15 karvių, sėja kviečius. Katalikai neina tarnaut pas ruskius, bet pas mus tarnauja maskoliai, daug ateina ir lietuvių iš Lietuvos ant uždarbio. Šimtas žmonių savo valia atėję, gyvena ir turi savo namus. Kai kurie gerai gyvena, kuriems žemę davė netoli nuo mūsų (apie 15 viorstų).
Mokytoja Ona Baukytė
Vasara pas mus šilta, žolės mažai užauga, bet kviečiai ir rugiai gražūs. Čionai duona nebrangi, už pūdą kvietinių miltų moka 90 kapeikų, ruginių – 75 kapeikas. Laišką siunčiu su tikromis žiniomis, be pridėjimo ir pasigyrimo. J.B. („Ūkininkas“, 1904 Nr.7/8, psl.226 – 228).
Kitoje žinutėje į Lietuvos spaudą nežinomas autorius džiugiai praneša, kad jau turi lietuvį kunigą, kuris po 40 – ties metų katališkąsias apeigas atlieka tėvų ir senelių kalba.
„Čiornaja Padina turi šiandieną ir kunigą Lietuvį ir mokytoją Lietuvį, kursai mokys vaikus ir lietuviškai. Tame sodžiuje yra lietuviška mokykla, ir patogi, nors medinė bažnyčia su viskuo reikalingu pamaldoms, tik vargonų nėra. Čiornaja Padina priskaityta 80 gaspadorių, o antrasis sodžius Talovka apie 30, bet antra pusė sodžiaus yra rusų užgyventa, gilus griovys skiria lietuvius nuo rusų. Talovkoje nėra nei mokyklos, nei bažnyčios, yra tik paprasčiausia grytelė, kurioje buvo laikomos šv. Mišios. Dabar tapo nutarta tą grytelę perdirbti į mokyklą, o bažnyčiai pastatyti kitus namus – bažnyčios išvaizdoje. Valdžia jau davė tam reikalingą leidimą, ji leido, kad ir mokytojas būtų lietuvis. Žinoma, jeigu seksis tokį mokytoją kur nors atrasti. Valdžia mokės jam apie 300 rublių algos, sodžius duos kvarterą ir darbus, jam primokama apie 50 rublių už katekizmo mokinimą, nes kunigas galės nuvažiuoti tenai iš Čiornaja Padinos, tris ar keturis kartus per savaitę. Iš Čiornaja Padinos lig Talovkos yra 35 viorstai. (varstas prilygo 1,067 km). („Nedėldienio skaitymas“, 1906 rugsėjo 5, Nr.38)
Kitas žinutes į Lietuvos laikraščius pasiuntė pats kunigas Jonas Strikas. Rašo, kad į Čiornaja Padinos mokyklą vaikų susirenka iki 40, visi lietuviai „Lietuviškos kalbos kas savaitę būna trys lekcijos. Lietuvių kalbą, kaip ir tikėjimą išguldo kun. Strikas, vietinis klebonas. Talovkoje žemiečių mokykla taipogi jau valdžios užtvirtinta. Mokytoju buvo pakviestas Pranciškus Varnas iš Ukmergės, Kauno gubernijos, baigęs VI klases gimnazijos. Mokinėsis Petrapilio gimnazijoje ir išėjęs visą dvasiškąją Kauno seminariją. Atvyko 1907 m., tuojau po Naujųjų metų. Pasamdėme (Talovkoje) visą gryčią, kur galėtų tilpti apie 40 vaikų ir mokslas prasidėjo. Širdis pradžiugo, pamačius visus to sodžiaus vaikus surinktus mokyklon, mokomus lietuvio mokytojo, tarp kita ko,- tikėjimo ir lietuvių kalbos. Žmonės tik ką pasistatė bažnyčią, tais pačiais metais ėmė statytis naują medinę mokyklą. Tai jiems puikiausia pasisekė, nes jau nuo rudens vaikai mokosi naujoje, aukštais langais mokykloje, kuri atsiejo apie 1500 rublių, neskaitant savo darbo.
Atgal
