Švietimas ir mokslas
12 13. Kodėl mes čia esame?
Prof. Jonas Grigas
Jau rašėme apie tai, kas mes esame (LA 2013-08-23)? O dabar, artėjant Kalėdoms − susikaupimo, o ne apsipirkimo metui, pasvarstykime, kodėl mes esame gyvi šioje mažoje vešlioje planetoje Žemėje, šildomi karštos Saulės spindulių ir apsupti žaliuojančių medžių, upių ir ežerų? Ar tai tik atsitiktinumas, kad kažkaip atsiradome tinkamoje vietoje tinkamu visatos istorijos laiku? Skystos Žemės paviršius atšalo ir sukietėjo, tarsi kiaušinio lukštas, bet jis yra ne per daug šaltas. Jis ir ne per daug karštas, nes Saulė yra ne per arti, kad išlydytų Žemės paviršių savo deginančios tūkstančių laipsnių karščio plazmos pliūpsniais. Mus gaubia tinkama gyvybei atmosfera, kokios neturi jokia kita mums žinoma planeta, turime pakankamai gyvybei būtino gėlo vandens. Net atidedant į šalį mūsų buvimo čia iki šiol ginčytinus klausimus, fizinių dėsnių ir atsitiktinių įvykių tikimybė mums atsirasti čia yra mažesnė nei 1 iš 100 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000. Ji yra panaši į tikimybę laimėti kiekvieną loteriją, kuri kada nors kur nors buvo. Akivaizdu, kad tokia tikimybė yra nereali.
Įvertinus visus šansus, mūsų neturėtų būti. Galaktikos, žvaigždės, planetos ir žmonės galėjo atsirasti tik visatoje, kuri ankstyvoje jaunystėje plėtėsi tinkamu greičiu. Šį plėtimąsi valdė visatos dominuojančios nematomos tamsiosios masės ir energijos stūma ir normalios visatos masės gravitacinė trauka. Jeigu šios jėgos būtų kitokios — jeigu tamsioji energija po visatos gimimo būtų stipresnė, erdvė būtų išsiplėtusi pernelyg greitai ir žvaigždės ir galaktikos būtų nespėję susiformuoti. Jei tamsioji energija būtų truputi mažesnė, visata vėl būtų susitraukusi. Tad kodėl visatos jėgos taip puikiai subalansuotos? Mes to nežinome. Atrodo, kad visatos tamsioji energija yra vienas tiksliausių dydžių fizikos istorijoje.
Nors evoliucijos teorija padeda mums suprasti praeitį, ji nevisai atskleidžia jos varomąją jėgą. Prie evoliucijos lygties reikia pridėti stebėtoją – pasaulio vertintoją. Nobelio premijos laureatas, garsus danų fizikas Nilsas Boras (Niels Bohr) sakė: „Kai mes kažką matuojame, mes verčiame neaiškų, neapibrėžtą pasaulį įgyti eksperimentinę vertę. Mes nematuojame pasaulio, mes jį kuriame.“ Evoliucionistai bando išaukštinti save be kitų pagalbos. Jie mano, kad mes, žmonės, esame beprasmis atsitiktinumas, visatos Didžiojo sprogimo griuvėsiai, vieną dieną pasirodę iš niekur. Visata yra ne tik keistesnė nei mes manome, ji keistesnė nei mes galime numanyti. Nei žmonės, nei fosilijos nėra išskirtiniai gamtoje. Anglies ir kiti gyvybės atomai mūsų kūne yra fosilijos, gimę žvaigždžių branduoliniuose reaktoriuose ir išsklaidyti visatoje supernovų (mirštančių žvaigždžių) sprogimų metu. Esame dalyviai to, kas atsitiko visatoje tolimoje praeityje. Net mūsų genetinio kodo dalys yra nežemiškos. Jos rastos senesniame už Žemę meteorite, 2003 m. nukritusiame Australijoje. Kai stebime iš žvaigždžių sklindančią šviesą, mes atliekame milžiniško masto stebėjimą šviesos kelio, kuriuo ji sklido milijardus metų.
Kosmologai mano, kad visata iki gyvybės atsiradimo Žemėje buvo negyvas iš kosminių dulkių susidariusių neorganinių dalelių, šokinėjančių vienų prieš kitas, rinkinys. Ji kažkaip užsisuko, tarsi laikrodis, ir dabar atsisuka veikiant fiziniams dėsniams jų nulemtu būdu. Visatai pažinti reikėjo tinkamų prietaisų ir idėjų. Kai kuriomis idėjomis buvo sunku patikėti. Tik patikėję jomis supratom visatą ir savo vietą joje. Tačiau iki šiol kosmologai ignoruoja kritinę visatos komponentę – sąmonę. Ji yra visiška paslaptis, kuri kažkaip atsirado iš tų pačių neorganinių dalelių. Kaip inertiški, atsitiktiniai anglies, vandenilio ir kiti atomai susijungė į vaikinus, kurie prieš 35 000 metų atėjo į Europą iš Afrikos, pasklido po pasaulį ir taip patobulėjo, kad sukūrė lėktuvus, raketas ir kompiuterius, nuskrido į Mėnulį ir stato 800 metrų aukščio pastatus?
Bandymai paaiškinti visatos prigimtį, jos atsiradimą ir kas joje vyksta reikalauja mūsų vaidmens joje supratimo. Pagal dabartinį požiūrį visata, joje veikiančios keturios fundamentalios jėgos (gravitacinė, elektromagnetinė ir silpnoji bei stiprioji branduolinės) ir visi gamtos dėsniai atsirado staiga iš nieko. Nuo visatos Didžiojo sprogimo iki šiol mums neįtikėtinai sekėsi. Jeigu Didysis sprogimas būtų buvęs milijonine dalimi galingesnis, kosmosas būtų pernelyg greitai išsiplėtęs ir žvaigždės bei galaktikos nebūtų susiformavusios. Jei gravitacinė jėga būtų nors truputį mažesnė, žvaigždės (įskaitant Saulę) nebūtų užsidegusios. Jei kitos fundamentalios jėgos būtų nors truputį kitokios, mūsų čia nebūtų. Yra daugiau nei 200 kitų fizinių parametrų, kurie jeigu būtų nors truputį kitokie, mūsų čia nebūtų. Jei net nežymiai pasikeistų bent kuris iš jų, mūsų nebūtų.
Bet mūsų sėkmė neapsiribojo vien subtiliai suderintais visatos dėsniais, jėgomis ir konstantomis. Per milijonus metų išnyko daugelis hominidų rūšių. Net artimiausi mūsų protėviai neandertaliečiai išnyko. Bet ne mes! Mes esame vienintelė hominidų rūšis, kuriai pasisekė. Idėjos ir žinios buvo varomoji jėga, kuri per kovas ir kančias keitė pasaulį. Susikūrė ir išnyko daugelis civilizacijų. Aleksandras Didysis senovės Egipte pastatė Aleksandrijos miestą, kuris kartu su jo biblioteka turėjo būti žinių apie pasaulį šaltinis ir idėjų gimdykla. Deja, didžiausia pasaulio biblioteka fanatikų buvo sugriauta, talentingiausia tų laikų Egipto mokslininkė Hipatija nužudyta. Dėl to nukentėjo visa epocha.
Bet mūsų sėkmė tęsiasi ir dabar. Asteroidai bet kuriuo metu milžinišku greičiu gali įsirėžti į Žemę, sukurdami deginantį karštį ir pakelti dulkių debesį, kuris daugeliui metų uždengtų Saulę, atšaldytų atmosferą ir pasmerktų žmones badui ir mirčiai. Bet mus nuo jų savo gravitacija saugo didžiosios Saulės sistemos planetos. Artimiausios žvaigždės gali sprogti ir virsti supernovomis, jų energija sunaikintų Žemę dengiantį ozono sluoksnį, kuris saugo mus nuo pražūtingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės, ir sterilizuotų Žemę savo radiacija. Pagaliau galingi ugnikalnių išsiveržimai gali palaidoti Žemę po storu pelenų sluoksniu, kaip kad prieš maždaug 70 000 metų Tobos ugnikalnio Indonezijoje išsiveržimas vidurio Indiją palaidojo po 5 metrų pelenų sluoksniu, sukėlė kelerius metus trukusį Žemės klimato atšalimą. Po to prasidėjo 1000 metų trukęs šalčiausias po paskutinio ledynmečio periodas. Tokio pat storio pelenų sluoksnis palaidojo Pompėjos ir Herkulanumo miestus Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimas mūsų eros pradžioje. Žemės gelmėse iki šiol kunkuliuoja skysta lava ir bet kada gali prasiveržti pro ploną žemės plutą. Tai tik keli iš milijonų blogų reiškinių, kurie gali atsitikti. Tačiau 13,7 milijardo metų mums, kaip rūšiai, kažkodėl labai sekėsi. Tą sėkmę lėmė klimato kaita ir vis sudėtingesne tampanti visuomenė, geriau išsivysčiusios smegenys ir geresnis jų naudojimas. Prieš 70 000 metų pradėjome plėstis nuo kelių tūkstančių Afrikos gyventojų ir išsiplėtėme į kiekvieną pasaulio kampelį iki daugiau nei 7 milijardų. Žinoma, atskiri žmonės patyrė daugybę nelaimių. Esame genų ir aplinkos produktai.
Tai patraukli istorija, bet tvirtinimas, kad mūsų 13,7 milijardo metų sėkmė yra nebylus atsitiktinumas yra ne geresnis nei sakymas, jog „viską sukūrė Dievas.“ Evoliucijos teorija daug ką paaiškina. Ji paaiškina mūsų tobulėjimą, sąlygojamą nuolatinės klimato kaitos, kultūros ir apsikeitimo idėjomis. Mūsų prigimtį suformavo ne protas, bet atranka. Tačiau ne visai aišku, ar Didysis sprogimas yra fizinės priežastingumo grandinės Visatoje pabaiga, ar pradžia?
Tam tikra prasme mes kuriame erdvę ir laiką. Erdvė ir laikas yra reliatyvios sąvokos žmogui — kiekvienas iš mūsų nešame jas tarsi sraigės savo kriaukles. Atidžiai apsidairykime aplink. Kalba ir papročiai yra už mūsų vidinio pasaulio, jie yra išoriniame pasaulyje. Mes negalime nieko matyti pro kaukolę, kuri dengia mūsų smegenis. Mūsų akys yra langai į pasaulį. Iš esmės viskas, ką mes patiriame visais savo penkiais jutimo organais, yra dalis aktyvaus proceso, vykstančio mūsų prote. Erdvė ir laikas yra tik proto įrankis viską sujungti į visumą. Anot reliatyvumo teorijos, praeitis ir ateitis yra tik iliuzijos. Tai ar gali būti, kad mes gyvename ir mirštame iliuzijų pasaulyje? Fizika mums sako, kad visi kūnai gali būti medžiagos ar energijos būsenoje. Niekas iš nieko neatsiranda, tik nuolat vyksta medžiagos ir energijos tarpusavio virsmai. Tas tinka visam aplinkiniam pasauliui, įskaitant žmogų.
Fizikas Steponas Haukingas (Stephen Hawking) sakė, kad „negalima nepaisyti stebėtojo, t. y. pasaulio suvokimo vertintojo. Klasikinėje fizikoje laikoma, kad praeitis egzistuoja kaip aiški įvykių seka, bet kvantinėje fizikoje praeitis, kaip ir ateitis, yra neapibrėžta ir egzistuoja tik kaip tikimybių spektras.“ Jei mes, žmonės, sužlugdysime šias tikimybes, t. y. praeitį ir ateitį, tai kas atsitiks evoliucijos teorijai, kokia ji aprašyta vadovėliuose? Kol nenustatyta dabartis, kaip gali būti praeitis? Praeitis prasideda nuo pasaulio stebėtojo, nuo mūsų.
Tas stebėtojas, tas pasaulio vertintojas yra pirminė priežastis, ta gyvybinė jėga, kuri gali sužlugdyti ar sugriauti ne tik dabartį, bet ir kaskadą praeities erdvės ir laiko įvykių, kuriuos vadiname evoliucija. Esame tokie unikalūs visatos kūriniai, bet to nevertiname. „Jei vietoj tapatinimosi savęs tik su darbu” – rašė Ralfas Emersonas (Ralph Waldo Emerson), – “mes jaustume, kad darbininko dvasia gyvena mumyse, mes rastume ramybę, apsigyvenusią mūsų širdyse ir neišmatuojamas gravitacijos, fizikos ir chemijos dėsnių galias ir už jų gyvenimą, iš anksto egzistuojantį mumyse aukščiausiu pavidalu.“ Gal todėl Indijoje, kur šimtai milijonų žmonių gyvena už porą litų per dieną, dvasios mokslai yra integrali savęs pažinimo dalis, dvasia rūpinamasi taip pat, kaip kūnu. Kaip mes turime savo gydytoją ar advokatą, ten normalu turėti savo asmeninį dvasinį mokytoją, kuris gydo dvasios ligas. Mes, vakariečiai, rūpindamiesi tik materialiais dalykais ir atskirdami dvasinį pasaulį nuo kūno, kenčiame nuo susidvejinimo, kuris gimdo daugybę moralės, etikos, egoizmo ir kitų nedoro gyvenimo ydų. Mums reiktų persijungti į idiškojo mąstymo registrą, apmąstytą ir aprašytą prieš tūkstančius metų. O jeigu bent Advento metu susimąstytume, kodėl mes čia esame, ir gyvenimas būtų prasmingesnis, ir dejuotume mažiau.
Atgal
