Švietimas ir mokslas
04 09. Kam Penelopė kelnes lopė (1 dalis)
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadis
Pagrindinė mokyklos problema – ne mokinio krepšelis, o tai, kad tie pinigai paleidžiami vėjais: vis stiprėja įspūdis, kad Lietuvos vaikai ne mokomi ar ugdomi, o jiems tik teikiamos „mokymo paslaugos“, nesirūpinama grįžtamuoju ryšiu su ateitimi. Ir mokykla, ir tėvai neskatina vaikų pirmauti, ir ypač būti pirmūnais moksle, t.y. mokykloje. O ką jie išmoko, kokias idėjas ir kokį moralės supratimą įsisavino, niekam nerūpi. O visokių biurokratų, ministerijos ir mokyklų administratorių, svarbiausias tikslas - švietimą privatizuoti, padaryti mokamu, paversti verslu
Kaišiadorių Penelopė
Kaip pasakojo prezidento Algirdo Brazausko auklėtoja Kaišiadorių vidurinėje mokykloje Adelė Staniulienė, prieš karą Kaišiadorių gimnazijoje istoriją dėstė toks istorikų istorikas, nepripažinęs jokio dvilypumo (angl. „ambiguity“), kaip dabar sakytume, dvigubų standartų (sakė ir pavardę, bet dabar ji išdilo iš atminties, beje, jau nėra ir pas ką paklausti, nes ir auklėtoja ir jos didžiavyris auklėtinis mirę). Kai to istoriko duktė vieną kartą, penktoje klasėje per senovės istorijos pamoką, surimavo „Penelopė Odisėjui kelnes lopė“ ir vaikais pradėjo juoktis, tėvas mokytojas jai neatleido už nemokslišką istorijos faktų interpretavimą, parašė dvejetą ir davė pataisą. Tada, prieš karą, mokytojai turėjo šiokių tokių teisių ir galėjo iš istorijos besityčiojančius vaikus palikti antriems metams.
Tai buvo savaime suprantama: mokytojai turėjo pareigą vaikus ką nors išmokyti, vadinasi, turėjo turėti ir teisių.
Kaip komjaunuoliai mokė mokytojus
Po karo, kai Kaišiadoris okupavo ir atvertė „naują“ istorijos puslapį, mokytojai neteko tų teisių, o pareigų prisidėjo. Mokyklose kurį laiką dar buvo buržuazinės anų laikų dvasios, kurią reikėjo išguiti. Tai buvo pavesta komjaunuoliams. Kaip tai buvo daroma, vėliau aprašė Kaišiadorių rajono okupacijos laikų laikraštis „Į komunizmą“ Jono Laurinavičiaus tekste „Komjaunuoliška mūsų jaunystė“, kur vienas iš tų laikų mokytojus mokiusių komjaunuolių po dviejų dešimtmečių dalijosi savo „patirtimi“. Be kita ko, rašė, kaip komjaunuoliai lankė mokytojų pamokas ir demaskavo buržuazinio nacionalizmo virusu apsikrėtusius mokytojus, kad būtų išmesti iš darbo. Kai kurie atsidūrė Sibire. Žinoma, mokytojai buvo įbauginti ir dėl šventos ramybės per pamokas dėstė partines tiesas. Vėliau šie komjaunuoliai tapo žinomi kolchozų pirmininkai, ištisus dešimtmečius dominavo Kaišiadorių rajono partinėje ir ūkinėje padangėje.
Dabar mums šis, okupacijos, laikotarpis įdomus tuo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo sukeistas vietomis mokinio ir mokytojo vaidmuo, tradicinės mokyklos funkcijos iškreiptos. Mokykla iš mokslo šventovės virto ideologinių paslaugų tiekėja.
Įdomu, kad ir šiais laisvės ir nepriklausomybės laikais mokykla neatgavo savo funkcijų kaip protų ir moralės ugdymo kalvė. Pagrindinė jos funkcija tapo ne vaikų ugdymas ir mokymas, o švietimo paslaugų tiekimas, taip pat užėmimas tuo metu, kai jų tėvai linksminasi ar dirba.
Ir vėl mokytojus mokys vaikai
Atrodo, kad šio principo – švietimo paslaugų tiekimas (ne mokymas ir ne ugdymas) - įgyvendinimas ir dabar padarytas programiniu. Štai ką prieš kurį laiką perskaičiau Angelės Buškevičienės rašinyje „Švietimo keliai į XXI amžių“, išspausdintame laikraštyje „XX (XXI?) amžius“: „Pagrindinė mokymo forma, - dėstė autorė - Lietuvoje liko ta pati: mokytojas pateikia žinias visai klasei, tačiau mokinys nepakartojamas turi skirtingus pomėgius, įgūdžius, mokosi skirtingu būdu. O gal todėl jis nenori mokytis? Pamokas reikia derinti prie vaikų, o ne vaikus prie pamokų“. Dar viena citata: „Lietuvoje viešėjęs profesorių Seimour‘ą Papert‘ą paklausė, kas, jo manymu, galėtų padėti dabartinės švietimo reformos brūzgynuose. Atsakymas buvo netikėtas: vaikai. Jie privers mus atsisakyti sustabarėjusių formų ir tradicijų. Tad kas jei ne mokytojas turi pradėti keistis? Teks mokytis kartu su vaikais. Mes dar atsimename laikus, kai kompiuterių nebuvo. Mokytojai turėtų padėti naršyti po internetą, ieškoti jame reikalingų žinių, tik ar mokytojas tokiam vaidmeniui pasirengęs? Akivaizdžios mokytojų kvalifikacijos spragos“.
Štai kokios tokelės. Vėl kaip okupacijos laikais mokytojas turės persikvalifikuoti. Tada jį mokė politrukai ir komjaunuoliai, dabar spaliukai su kompiuterius ir internetu. Tais laikais kas penkeri metai buvo diegiamas tai Lipecko, tai Vologdos, tai Makarenkos, tai Suchomlinskio, dar koks nors metodas. Mokytoju buvo nepasitikima. Dabar susidaro įspūdis, kad padėtis, nepaisant kompiuterių ir interneto, nepasikeitė: jis vėl „nepasirengęs“.
Vadinasi, internetas ir kompiuteris yra panacėja. Tai iš kur ir kaip dabarties profesoriai prisigaudė žinių, jeigu juos mokė tik mokytojas be interneto ir kompiuterio?
Atrodo, kad pagrindinis švietimo reformos klausimas turėtų būti ne mokinio krepšelis ar internetas, o kaip atkurti pasitikėjimą mokytoju, kaip jį užkelti ant tokio paties pjedestalo, kur jau buvo, kai Penelopė Odisėjui kelnes lopė .
Plevėsos mokykla, princo mokykla
O jei rimtai kalbama, kad mokytojus mokys vaikai, galima pasiūlyti du Europos vaikus, iš kurių Lietuvos mokykla galėtų daug pasimokyti. Jų istorijos labai pamokomos ir iliustruoja idėją, kad reikia grąžinti mokytojui teisę mokyti.
Šie paaugliai savo laiku buvo Jungtinės Karalystės įžymybės: pirmasis išgarsėjo visoje šalyje, kai 1996 m. buvo išvarytas iš mokyklos už nedrausmingumą. Antrasis įžymus nuo gimimo, nes jis - princas.
Richard‘o Wilding‘o, plevėsos, nuotraukos dešimtojo dešimtmečio pabaigoje apkeliavo visas Didžiosios Britanijos laikraščius, žurnalus, televizijas. Išdykėlis, kuris mokėsi Glandsdeilo bendrojo lavinimo mokykloje, tapo žvaigžde. Visi dvidešimt tos nedidelės mokyklos mokytojai pareiškė, kad jeigu iki penktadienio Richard‘as nebus išvarytas iš mokyklos, jie pradėsią bado streiką. Richard‘as taip visiems nusibodo savo išsišokimais, tiek sugadino visiems nervų, kad kilo didžiausias skandalas. Mokytojų kantrybės taurę perpildęs lašas buvo Richard‘o grasinimas vienai mokytojai, kad ją primušiąs. Kai kurie mokytojai negalėjo vesti pamokų, aišku, dėl to labiausiai kentėjo kiti vaikai, kurie norėjo ką nors išmokti ir klausyti mokytojų. Mokytojų grasinimas streikuoti dėl mokinio nedrausmingumo buvo taip pat beprecedentis. Prasidėjo teismai. Tėvai ir advokatai teisino Richard‘ą, neva mokytojai jo nesupranta, nes esąs labai subtilus vaikas: namuose žaidžia šachmatais, labai myli savo triušius. Aukštesnieji švietimo pareigūnai ragino mokytojus nusileisti. Tačiau mokytojai nenusileido. Richard‘as buvo pašalintas iš mokyklos.
Žinoma, jis nebuvo paliktas likimo valiai: mokytojai ėjo į namus arba mokė mokykloje vieną. Per savaitę jo mokymas mokesčių mokėtojams kainuodavo 300 svarų sterlingų. Demokratijos grimasos tokios, kad reikėjo taikytis prie vaiko. Šis incidentas vyko prieš dešimtmetį. Įdomu būtų žinoti, kaip susiklostė to išdykėlio, atrodo, alkoholikų šeimos, vaiko, likimas. Pažiūrėsime internete arba patys paieškokite.
-----------------------------------------------------------------------------------Pirmas langas „Sunku išauklėti naują žmogų, kuris gyvenimo laimę matuotų dvasinėmis vertybėmis. (...) Jie (girtuokliai) dar negimusius savo vaikus „užprogramuoja sunkiųjų, o kartais ir nepilnaverčių kategorijai. Kaip mokytojams sunku žiūrėti į tokius likimo nuskriaustuosius, kurie ir norėdami negali išmokti to, ką išmoksta sveiki vaikai. Įsitikinę savo bejėgiškumu, jie nebesimoko, nesilaiko drausmės, tampa „sunkiais“ mokiniais, o vėliau būna blogi darbininkai, tėvai“. Mokytojas V.Steponavičius 1977 m. Naujųjų metų kalendorius, psl. 69.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Mokytojas V.Steponavičius, parašęs aukščiau cituotą tekstą, ragina tėvus pagalvoti. Aną kadenciją Lietuva turėjo ministrą Steponavičių, „liberalą“, kuriam nerūpi sunkių vaikų problema. Liberalai pasisako už tautos alkoholizavimą, alkoholio reklamą, vadinasi, programuoja dar negimusius sunkius vaikus, kurie paskui keršija visuomenei (žudo, vagia, muša, keikia), už tai, kad juos tokius padarė. Apie ką galvojo, kokį tikslą turėjo ministras Steponavičius ir ką galvoja visuomenė, kur ji eina, balsuodama už tokius ministrus? Seniai laikas įdiegti Lietuvoje Švedijos alkoholizmo užkardymo modelį, bet kol turėsime tokią nusikaltėlių liberalų valdžią, kuriai rūpi girti pinigai, nieko nebus.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Antras vaikas ir pavyzdys. Princą Viljamą (William‘ą), Jungtinės Karalystės sosto įpėdinį, visi pažįsta ir žino, kaip susiklostė jo likimas. Tai būsimasis Didžiosios Britanijos karalius – William‘as V. Į jį skandalų sukrėsta Didžiosios Britanijos monarchija deda dideles viltis: gal bus padorus ir atgaivins senąją instituciją. Dabar princas jau vedęs, laukia įpėdinio, tarnauja jūrų aviacijos pulke, yra sraigtasparnio pilotas, prie Airijos krantų gelbėjo rusų jūreivius, kurių laivą ištiko katastrofa. V.V, Putinas jam atsiuntė padėkos laišką. Anksčiau, kai buvo vaikas, tokių metų kaip Richard‘as, princas mokėsi mokykloje.
Princui nebuvo kada išdykauti. Atrodo, galėjo gyventi laisvai: visą dieną žaisti teležaidimus, žiūrinėti failus, serialus, striptizus, flirtuoti su panelėmis. Tačiau princas tiek laisvės kaip R.Wilding‘as neturėjo.
Kai William‘ui sukako aštuoneri, jį atidavė į privačią mokyklą. Paskui jis mokėsi prestižinėje Itono (Eton?) mokykloje, kurioje anksčiau mokėsi daug Anglijos istorijos kūrėjų.
Rytais William“as, kaip ir jo asmens sargybinis, keldavosi 8 val. Po pusryčių privaloma eiti į bažnytėlę. Po to prasideda rytinės pamokos, trunka iki pietų. Mokoma tų dalykų, kurie bus reikalingi universitete. Po pietų – sporto užsiėmimai. Po jų – vėl pamokos, gal, kaip pas mus sakoma, pamokų ruoša. Mokomasi privalomų dalykų, bet galima ir pasirinkti: pavyzdžiui, mokytis virti ir kepti arba svahili kalbos.
Itone daugybė draudimų ir draudžiančių taisyklių. Jeigu princas pavėluoja į pamoką, turi kitą rytą anksti atsikelti ir nuėjęs į mokyklos kontorą. pasirašyti „atsilikėlių knygoje“. Niekam nedaroma išimčių, nenori mokytis ir klausyti mokytojų – marš iš Itono.
Ką pasirinks Lietuva?
Lietuva neturėtų ilgai lūkuriuoti (jau ir taip prašvaistė pustrečio dešimtmečio) kaip Penelopė: gal sugrįš Odisėjas ir patars, kurį modelį pasirinkti – vaikus moko mokytojai ar vaikai – mokytojus. Vienu žodžiu, atsisakyti politinio futbolo tarp vaikų ir mokytojų ar ne. Ir dar Lietuvai reikia rinktis: ar savo vaikus mokyti kaip princus, ar kaip subtilias alkoholikų atžalas, kaip sakė anas alternatyvaus proto profesorius, „kurie visi skirtingi, turi savo pomėgius ir jeigu į tai
neatsižvelgiama, vaikai nenori mokytis“. Ir be profesoriaus aišku, kad alkoholikų vaikai skirtingi (neturi atminties), turi kitokius pomėgius (anksti atsiranda pomėgis išgerti, keiktis, muštis, tyčiotis) ir t.t., Žinoma, ir juos reikia mokyti, bet neteikiant jiems nuolaidų (kaip sako amerikonai „affirmative action“). Reikia su jais vargti: sukomplektuoti atskiras klases, kuriose dirbtų (iki ketvirtos klasės) du ar trys mokytojai, o auklėtojas neturėtų pamokų. Tam reikia daug pinigų. Tokia sistema yra Suomijoje ir daug kainuoja. Bet gal dalį išlaidų iš savo girtų viršpelnių gali padengti alkoholio gamintojai, platintojai ir pardavėjai? Ir tada gal ir valstybė ateitų į protą ir būtų priversta atsisakyti alkoholizmo tolerancijos dėl ekonominių priežasčių: alkoholio aukų mokymas brangiai kainuoja.
Moko rūkyti
Dabar vis vykdoma švietimo reforma. Tai daro ne profesoriai ar autoritetai, o politikai, į kuriuos, kaip žinoma, lenda ne tik geri žmonės, bet ir visokie perėjūnai, siekiantys valdyti milijardus. Tai ar nesuprantama, kodėl niekas šios reformos nesupranta?
Štai du vaizdeliai, rodantys, kokie tos reformos rezultatai. Rytais, kai Karoliniškių gimnazijoje pirmoji pertrauka, einu su šuneliu pasivaikščioti. Iš Karoliniškių gimnazijos pasipila mokiniai. Kai kurie rūko prie mokyklos, virsta kamuoliai dūmų, atrodo, neseniai renovuota mokykla užsidegė, kai kurie rūkyti patraukia atokiau - prie darželio. Praeidamas mandagiai pasisveikinu: „Sveiki. Tai truputėlį nuodijatės?“ – „Taip, profilaktiškai“. – „Gerai“. Pagiriu, kad netraumuočiau. Reikia būti atsargiam: vargšai reformuoti vaikai, jie žaloja save, nepagailės ir kitų.
Arba štai kitoje Laisvės prospekto pusėje, prie Karoliniškių poliklinikos, vaikai perka alų. Čia prie kioskų stovi pusgirtis dėdė ir juos aptarnauja. Matyt, už kokį litą kitą nuperka vaikams vadinamąsias alaus „soskes“ – plastmasinius litro ar dviejų butelius, vaikai susikiša į kuprines ir leidžiasi į laisvą plotą. Kaip žinoma, dabar kioskai vėl pardavinėja soskes, jiems tai leista daryti, nes persitvarkė į „paviljonus“. Tokiu pačiu būdu Lietuvos vaikai apsirūpina tabako gaminiais.
Tai kokia tokių vaikų ateitis, jeigu jie pažeidžia visas draudimo taisykles ir jiems nesudaromos sąlygos ateiti į mokyklos kontorą ir pasirašyti atsilikėlių knygoje? Ir toje knygoje parašyti, kad nerūkys ir negers? Biurokratai, tariami švietimo reformatoriai, kalba apie tokius neesminius dalykus, kaip pinigai, o problemų, kurioms nereikia jokių pinigų, nesprendžia. Mokykla tapo biurokratine įstaiga, kur nevyksta nei mokymas, nei ugdymas. Pavyzdžiui, kaip suprasti, kodėl panaikintas elgesio pažymys, nevertinamas drausmingumas ir nėra natūralaus vaikų lenktyniavimo dėl pirmūno vardo. Jeigu vaikas rūko ir geria, tai jo elgesio pažymys turėtų būti vienetas. Tokie įpročiai turėtų būti fiksuojami jų ligos istorijose iki tol, kol nepagis ar neemigruos.
Dar viena nesuvokiamas dalykas: kodėl panaikinti egzaminai. Ir buržuazinėje, ir pokario gimnazijoje pereinant iš klasės į klasę būdavo rengiami egzaminai. Žinoma, tai papildomas stresas. Tačiau reikalingas, nes sudaro sąlygas išmokti kovoti su sunkumais ir stresais. Visokios komercinės televizijos visus išmokė tarti žodį konkurencingas.
Reikia, kad būtume konkurencingi, reikia nebijoti konkurencijos. Bet mokykla tokių pamokų neveda. Taigi nėra konkurencingumo ugdymo bazės. Tai kodėl mokykloje vaikai nekonkuruoja, kas geriau mokysis, kas bus didesnis pirmūnas? Tai klausimas, kaip sako pas mus Amerikoje, vertas 64 tūkstančių dolerių.
Pažiūrėkite, kas padaryta Amerikoje, tame konkurencijos rojuje, į kurį visi nori išvažiuoti. Ten jau seniai vėl įvesti egzaminai nuo ketvirtos klasės. O Lietuvos mokykloje propaguojama antiidėja, kad gyvenimas lengvas, kad nėra jokios konkurencijos, jokio siekio žmogų paversti paprastu mėsos ir kaulų gabalu, galima elgtis, kaip nori. Tai labai žalinga antiidėja, nes nemoko dorotis su sunkumais, neruošia jaunimo gyvenimui žiauriomis konkurencijos (angl. „rats‘ race“) sąlygomis.
Antai kartą matėme vaikus ir studentus, žengiančius Gedimino prospektu, nešinus plakatais su destrukciniais liberalizmo šūkiais: laissez – faire, kurių prasmę tie plakatų nešikai kažin ar suvokia. Matyt, jų tėvai, mokytojai ir kunigai nepriminė jiems, kad senojoje Anglijoje liberalais gąsdino vaikus: sakė, ateis liberalas, pagaus, įkiš į maišą ir nuneš į mišką. Na ir neša: į alkoholizmą, narkomaniją ir kitas priklausomybes. Vaikai daugiau nepriklauso sau.
Lietuvos mokykla dėl du dešimtmečius vykdomos destrukcijos, kurią vadina reforma, atsidūrė aklavietėje. Tai reiškia, kad aklavietėje atsidūrė Lietuva.
Ši situacija sukurta per du dešimtmečius, visoms valdžioms, visiems prezidentams siekiant nusikratyti nemokamo švietimo. Tai daroma atimant iš mokyklos šviesą, verčiant ją biurokratine ir komercine įstaiga, kad visuomenė nusiviltų ir pradėtų reikalauti privačios, mokamos mokyklos. Tokia būdu mokslas, taip pat ir vidurinis taptų turčių privilegija.
Ši antiidėja jau įgyvendinta Lietuvos aukštųjų mokyklų sistemoje. Manoma, kad mokslas Lietuvos universitetuose žemo lygio (tai gali atrodyti tiesa, kas nežino Anglijos universitetų lygio) , todėl tėvai siunčia savo vaikus į užsienį.
Didžiojoje Britanijoje per metus už mokslą universitete reikia mokėti 14 tūkstančių svarų sterlingų. Per visą universiteto kursą, iki magistro, susidaro pusės milijonų litų suma. Taip Britanija daro švietimo biznį, ugdo vadinamąjį švietimo turizmą. Ir žinoma, vilioja gabius vaikus pasilikti pas karalienę, kitaip sakant, pasisavina mūsų ateitį. Beje, tokią idėją platino naciai prieškario Vokietijos. Viena iš jų lyderių, vadinamojoje Poznanės kalboje (1943 m. spalio 8 d.) sakė, kad jiems, naciams, nerūpi rusų, čekų ir kitų kančios, kai šie gyvuliai kasa vermachtui prieštankinį griovį. Pasak to lyderio, ir kitose tautose yra vaikų su arijų genais, „tai mes juos paimsime ir išauklėsime savo šeimose kaip arijus ir jie bus arijai“.
Naciai gabius vaikus grasino pasiimti jėga ir iš jų padaryti arijus. Atrodo, kad rasizmas dar gyvas, tik kita forma. Štai Lietuvoje sukurta tokia sistema, kad tėvai trokšta atiduoti savo vaikus į užsienį, pasiryžę mokėti tą pusę milijono, nors vaikui davę tokią sumą čia, Lietuvoje, galėtų įtaisyti jam verslą. Siekiant smukdyti mokymo ir ugdymo lygį vidurinėje mokykloje, Lietuvos mokytojus terorizuoja mokyklų, švietimo skyrių ir ministerijos administracijos bei „subtilūs“ vaikai. Kai verčiama taikytis prie alkoholikų vaikų (be atminties ir smegenų) lygio ir tas standartas taikomas visiems, siekiama tokių pačių žemų tikslų: atsikratyti nemokamo mokymo. Štai kokios ateities kelnes Penelopė mums lopo.
Atgal
