Švietimas ir mokslas
2023.06.16. Mokyklų misija – ruošti mokinius gyvenimui
Gyvenamoji vieta ir artimiausia mokykla jau turi lemtingos įtakos daugybės jaunuolių ateičiai, - savo komentare „Žinių radijuje“ teigia žurnalo „Reitingai“ redaktorius Gintaras Sarafinas. - Iš vienų Lietuvos gimnazijų į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose įstoja po 70–75 proc. abiturientų, o iš kitų – nulis.
Taigi, mokyklų lygį parodo ne tik testų ar egzaminų rezultatai, mokinių savijautos parametrai, bet ir tolimesnės abiturientų perspektyvos. Tad šį kartą aptarsime kaip kai kurių mokyklų abiturientams sekasi stoti į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose. Nes tai ypač svarbus rodiklis.
Gintaras Sarafinas
Juk jeigu jaunuoliui pavyksta įstoti į svajonių studijų vietą ir dar už ją nereikia mokėti, tai jam atsiveria maksimalios skleidimosi ir savirealizacijos galimybės. Tai taip pat pigiausia galimybė įgyti mėgstamą profesiją ir praplėsti akiratį gaunant aukštąjį išsilavinimą.
„Kartu tokie faktai daug pasako ir apie gimnaziją: jeigu puikias starto pozicijas ji suteikia pusei ir daugiau savo mokinių, vadinasi, tai stipri mokykla ir savo darbą ji atlieka maksimaliai gerai“, – komentuoja Studijų kokybės vertinimo centro direktorius Almantas Šerpatauskas.
Tad kaip viskas atrodo Lietuvoje? Beveik šimtas mokyklų iš 360-ies nusipelno ovacijų, nes dirba taip šauniai, kad pusė ir daugiau mokinių įstoja į valstybės finansuojamas studijų vietas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Ir tai tikrai ne vien mokinius atsirenkančios mokyklos. Nes tokių Lietuvoje yra 12 ir dar 15 jų atsirenka dalį mokinių. Bet turime dešimtis, kurios visus priima pagal gyvenamąją vietą, bet vis tiek parengia išties kokybiškai, atveria daug galimybių durų. Štai keletas pavyzdžių: tarkime, niekas nedrįs tvirtinti, kad Babtų, Velžio, Kražių ar Subačiaus mokyklos yra kokios nors išskirtinės ar atrankinės, kur yra pagerintos sąlygos, tačiau jos darbuojasi taip, kad daugiau nei po pusę jų mokinių įstoja į valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose. Natūralu, kad atrankinėse mokyklose šie skaičiai dar geresni ir persiverčia per 70 proc. (pavyzdžiui, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijoje – 72 proc., VGTU inžinerijos licėjuje – 73,1 proc., o Vilniaus M. Biržiškos gimnazijoje – net 75 proc.).
Mokyklų lygį parodo ir tolimesnės abiturientų perspektyvos
Vis dėlto Lietuvoje daug daugiau mokyklų, kurių indėlis ne toks pozityvus ar net apskritai beveik neįžiūrimas. Jeigu iš visos gimnazijos tik vienas ar du mokiniai pasiekia valstybės finansuojamą studijų vietą aukštojoje mokykloje, tai jau tikrai reikia skambinti pavojaus varpais (o tokią ydą turi nemažai mokyklų, pradedant Kalvelių S. Moniuškos gimnazija, Lavoriškių S. Batoro gimnazija ar Betygalos Maironio gimnazija ir baigiant Šėtos, Vabalninko ar Pivašiūnų gimnazijomis). Kartu turime gimnazijų, kurioms jau ir pavojaus varpai nepadės, nes iš jų per dvejus metus nė vienas abiturientas negavo nemokamų studijų Lietuvos aukštosiose mokyklose. Daugiausia tokių mokyklų Šalčininkų rajone – 3, Vilniaus rajone – 2 ir Trakų rajone – 2.
Ypač niūriai atrodo gimnazijos, kuriose mokosi nemažai mokinių, bet absoliuti dauguma jų nepajėgia konkuruoti su bendraamžiais iš kitų regionų bei mokyklų ir neįstoja į valstybės finansuojamas vietas universitetuose bei kolegijose. Pavyzdžiui, Gelvonų gimnazijoje iš 73-ų per dvejus metus gimnaziją baigusių dvyliktokų tik vienas įveikė valstybės finansuojamų studijų kartelę (ir tai tik kolegijoje, o ne universitete), o kiti 72, deja, ne.
Kodėl taip yra? Iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, kai kurios mokyklos net tikslo sau nekelia kuo daugiau mokinių taip parengti, kad jie stotų ir įstotų į aukštąsias mokyklas (ką jau kalbėti apie valstybės finansuojamas vietas), jos tvirtina, kad jų misija ruošti mokinius gyvenimui (kuriame galima išsiversti ir be aukštojo mokslo diplomo). Dažniausiai tokia filosofija išsiskiria Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gimnazijos. Na, o kai tikslai tokie, tai ir rezultatai nestebina.
Antroji nusmurgimo priežastis – finansinė ir sisteminė. Lietuvoje turime daug mažų mokyklų, o jų gyvavimas priklauso nuo mokinių skaičiaus. Kuo daugiau mokinių, tuo daugiau pinigų, tuo didesni mokytojų krūviai ir geresni atlyginimai, tuo daugiau kitų galimybių. Todėl tikrai daug gimnazijų iš paskutiniųjų stengiasi susirasti ir susikviesti visus įmanomus 14–19 metų jaunuolius. Visai neįdomu, ar jie nori mokytis, ar pajėgia, svarbu, kad tik ateitų. Bet tokia taktika kerta kitu lazdos galu: jeigu mokykloje nemotyvuotų mokinių dalis peržengia trečdalį visų mokinių, ten išplinta nesimokymo mada. Taigi mokinių pasiekimai ima smukti, rezultatai – prastėti, na ir visa mokykla ima ristis žemyn. Ir ją atgaivinti paskui labai sunku.
„Mes pasirinkome kitokią taktiką: savo gimnazijoje nelaikome nemotyvuotų mokinių vien dėl skaičiaus. Ir mums tikrai rūpi kiekvienas vaikas, kuris mokosi pas mus. Mūsų supratimu, jeigu vaikas renkasi vidurinį ugdymą, tai jis ruošiasi ar turėtų ruoštis stoti į aukštąją mokyklą, ir mes jam padedame, tiek akademiškai, tiek sustiprinę ugdymą karjerai. Ir tai tikrai pasiteisino: 2021 m. mūsų gimnaziją baigė 9 abiturientai ir aštuoni iš jų įstojo į valstybės finansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose (5 – į nemokamas studijas universitetuose)“, – pasakoja Kražių Ž. Liauksmino gimnazijos direktorė Rita Andrulienė.
Tai puikus pavyzdys, kaip galėtų būti ir kitur. Bet dauguma mokyklų renkasi kitokią taktiką – jos susiurbia visus gimnazinio amžiaus vaikus, deja, dalis jų net neturi ketinimų mokytis ir trukdo to norintiems. Taip ir sukasi uždaras ratas, neleidžiantis mokyklai nei pasiekti pakenčiamos ugdymo kokybės, nei jos abiturientams įstoti į valstybės finansuojamas ar net ir nefinansuojamas studijų vietas aukštosiose mokyklose.
Atgal
