Švietimas ir mokslas
11 21. Vizija – įtvirtinti Lietuvos kaip mokslo šalies įvaizdį
Šiandien „SG50“ – tokiu ženklu pažymėtas Singapūras šiais metais mini savo nepriklausomybės 50-metį. Per trumpą laiką Singapūras tapo viena labiausiai klestinčių šalių pasaulyje, pralenkdamas Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ir Jungtinę Karalystę (JK). 2015 m. Pasaulio banko verslo sąlygų reitinge „Doing Business“ Singapūras išliko draugiškiausia pasaulio valstybe verslui. Dėl patrauklių sąlygų ši valstybė pritraukia ne tik investicijas, bet tampa vis populiaresne šalimi gyventi, dirbti ir mokytis. „Visa ši sėkmė nėra atsitiktinė, o nulemta kryptingo darbo ir laikantis vieningos šalies strategijos“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarptautinių ryšių prorektorė prof. dr. Ineta Dabašinskienė, neseniai grįžusi iš įspūdingo Jeilio ir nacionalinio Singapūro universiteto (NUS) bendro studijų miestelio (angl. Yale–NUS campus) inauguracinio renginio, kuriame dalyvavo geriausių pasaulio universitetų atstovai.
I. Dabašinskienės teigimu, Lietuva turėtų ko pasimokyti iš Singapūro – tai nedidelė valstybė (apie 5 mln.), neturinti gamtinių išteklių, bet šiandien tapusi patrauklia ne tik investuotojams, bet ir mokslo žmonėms. „Šios Pietryčių Azijos šalies prioritetas – išsilavinusi visuomenė, suvokianti vidaus poreikius ir išorės konkurenciją. Mokslo žinios ir tyrimai derinami bei pritaikomi pirmiausia visuomenės geresnei ateičiai užtikrinti“, – pasakoja profesorė ir priduria, kad Lietuvos aukštasis mokslas taip pat turėtų labiau atsiverti pasauliui ne tik deklaratyviai skelbdamas siekiąs tarptautiškumo, bet ir realiai sudarydamas sąlygas kryptingai plėtrai. „Lietuvoje pirmiausiai reikia gerinti akademinio personalo anglų kalbos lygį, stiprinti tarptautines studijų ir mokslo partnerystes, kviečiant pasaulio mokslininkus dėstyti, nebijant konkurencijos ar krūvio praradimų, dalyvauti mokslo renginiuose ir projektuose, kurie prasmingai pasitarnautų visuomenei, o nebūtų tik dar vienas kiekybinis rodiklis lentelėje.
Kas lėmė, kad Singapūras pasirinko siekti ir mokslo šalies įvaizdžio, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, padėjo sustiprinti ir ekonomiką? – paklausėme I. Dabašinskienės.
Viskas prasideda nuo idėjų. Vizionieriška buvusio ministro pirmininko Lee Kuan Yew politika iš pradžių numatė daugiakalbystės, ypač anglų kalbos, stiprinimą ir plėtimą įvairiuose sektoriuose kaip valstybės klestėjimo ir atsivėrimo pasauliui pagrindą. Tinkama kalbų ir švietimo politika atvėrė singapūriečiams galimybes studijuoti geruose savo ir pasaulio universitetuose, atlikti aukščiausio lygio mokslinius tyrimus ir publikuoti juos prestižiniuose mokslo žurnaluose. Singapūro universitetai šiandien pasaulio reitinguose užima aukščiausias vietas: Nacionalinis Singapūro universitetas (NUS) – 20-ą vietą, Nanyang technologijos universitetas (NTU) – 39-ą. Pastarojo sėkmę lėmė geriausių užsienio mokslininkų ir studentų pritraukimo politika. Kiti universitetai taip pat atranda savo vietą regiono ir pasaulio universitetų bendrijoje.
Priešingai nei iki šiol pas mus, Singapūro valdžiai ir visuomenei nereikia įrodinėti, kad išsilavinusi visuomenė reikalinga šaliai dėl ekonominio ir socialinio augimo, patrauklumo pasauliui ir lyderystės siekimo. Šiandien Singapūro universitetų dėstytojai ir administratoriai yra prestižinių JAV ar Jungtinės Karalystės mokyklų absolventai (Kembridžo, Oksfordo, Jeilio, Niujorko, Berklio ir kitų universitetų), o jų studentai dalinių studijų vyksta į visą pasaulį, užsukdami ir į nedideles Europos šalis, pavyzdžiui, ir į Lietuvą. Pažinti, suprasti, išmokti jie siekia kviesdami ir pas save: studijuoti, atlikti tyrimus, dalyvauti konferencijose, kurti įvairias bendradarbiavimo platformas. Būtent tarptautinis bendravimas ir padėjo Singapūrui tapti lygiaverčiu partneriu skirtingose srityse.
Kodėl stiprindamas mokslo ir universitetų vaidmenį šalyje, Singapūras pasirinko amerikietišką mokymosi modelį – artes liberales?
Kaip jau minėjau, reikia turėti idėjų, matyti įvairius vaizdinius ir scenarijus, orientuotis į ateitį ir numatyti tendencijas. Šiandien visi jaučia idėjų stygių. Nepaisant gan ribotos politinės laisvės, naujam proveržiui Singapūras ieško alternatyvų, kitokio požiūrio ir galimybių, o jas pasiūlyti gali nevaržoma, laisva mintis. Taigi, platesnio ir įvairiapusiškesnio, artes liberales principais paremto išsilavinimo siekis atėjo ir čia. Ilgalaikis bendradarbiavimas su JAV, ypač su Jeilio universitetu, lėmė ir bendro pastarosios aukštosios mokyklos bei nacionalinio Singapūro universiteto miestelio „Yale-NUS campus“ atidarymą.
Universitetas universitete – taip pavadinčiau šį akademinę erdvę su įspūdinga infrastruktūra, vietiniais ir Jeilio dėstytojais bei studentais iš 40 skirtingų pasaulio šalių. Tokios institucijos įkūrimas – tai ne tik ekonomikos klestėjimo liudijimas, bet ir atsivėrimas demokratinėms vertybėms, naujoms idėjoms, pasirinkimo laisvei, atsakomybei ir bendradarbiavimui su bendruomene. Remiantis artes liberales idėjomis, kuriama kitokio studijų formato aplinka, kurioje dėstytojai ir studentai ne tik bendrauja draugiškai, bet ir gyvena drauge, diskutuoja apie įvairias politines, socialines ir humanistines aktualijas (deja, kai kurios politinės temos negali peržengti universitetų sienų). Ne vienam JAV prestižiniam universitetui būdingas liberaliųjų menų modelis atkeliamas į šią Azijos valstybę ir sutinkamas ypač palankiai net aukščiausiame politiniame lygmenyje. Visame artes liberales studijų modelio kūrimo ir įgyvendinimo procese aktyviai dalyvavo ir naujasis ministras pirmininkas Lee Hsien Loongas, inauguraciniame minėjime perskaitydamas labai nebiurokratinę kalbą, pabrėždamas Jeilio kūrybingumo potencialo įsiliejimą į Singapūro aukštojo mokslo erdves. Tikima, kad artes liberales studijų modelis bus dar viena galimybė, alternatyva, kad šis eksperimentas užtikrins kūrybingo jaunimo ugdymą ir leis Singapūrui toliau klestėti. Ar šis projektas pasiteisins, parodys ateitis, tačiau sandoriu šiandien patenkintos abi pusės: vieni atsineša savo idėjas ir vizijas, kiti už tai sumoka įspūdingos sumos čekį.
Be šio iškilmingo „Yale-NUS campus“ atidarymo, vyko ir rimtas akademinis Vakarų ir Rytų universitetų lyderių sambūris, skirtas liberaliosioms studijoms. Apie ką buvo diskutuojama?
Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas artes liberales studijų modeliams aptarti, jų perspektyvoms ir įvertinimui skirtingose šalyse. Simpoziumo dalyviai vieningai pritarė, kad tik laisva asmenybė gali kurti, o kuriančiųjų socialines vertes trūksta. Pati specialybė yra tik instrumentas, tačiau kaip juo naudotis ir kur pritaikyti – kūrybiškumo klausimas. Oksfordo universiteto prof. Andrew Hamilton teigimu, artes liberales studijos yra tinkamos net ir inžineriniams mokslams, nes vienpusiškumas nėra perspektyvus. Nors nuo pat atkūrimo pradžios savo akademiniame gyvenime VDU deklaruoja artes liberales principus, vis dar kyla klausimų, koks tai studijų modelis ir ar verta jį įtvirtinti Lietuvos švietimo sistemoje. Kai klausimų dėl aukštojo mokslo ateities yra daugiau nei atsakymų, į VDU patirtis žvelgia vis daugiau ir Lietuvos, ir užsienio universitetų. VDU traktuojamas kaip liberaliųjų studijų universitetas, pripažįstamas ir vertinamas pasaulyje. Tai įrodo ir gautas pakvietimas į šį renginį, kuriame dalyvavo tik penkių Europos universitetų atstovai, bei aktyvus VDU vaidmuo Europos artes liberales universitetų tinklo veiklose. Įdomu, kad tarp pasaulio geriausių yra nemažai Azijos universitetų, ypač iš Kinijos ar jos autonominių regionų: Honkongo, Taivano bei Makao, kurie taip pat imasi diegti šiuos akademinius principus, kaip prielaidą akademinei įvairovei rastis ir kūrybiniams potencialams išlaisvėti.
Reitingų prasmė ir esmė visada kelia diskusijas, tačiau visi nori kilti kuo aukščiau. Kas trukdo Lietuvai?
Turbūt net labai jų nemėgdami, turime pripažinti, kad reitingai rodo institucijos kokybę, pasiekimus, kryptį. Lietuvoje šiandien apie universitetus, kaip ir apie krepšinį, visi turi ką pasakyti, pirmiausiai, kritikuoti kokybę, po to siūlyti receptus ir vaistus. Taip, realybė, deja, nedžiugina, Lietuvos universitetai užima žemas 600+ ar 700+ pozicijas, o mūsų išskirtinis VU stipriai atsilieka net nuo regiono lyderių Varšuvos, Tartu, Lomonosovo ir kt. Net Valstybinis Baltarusijos universitetas ar kai kurie Rusijos universitetai pranoksta lietuviškojo mokslo šventoves. Šiandien mokslinių tyrimų erdvėje ir pagal laimėtus projektus (pvz., „Horizon 2020“), ir pagal publikacijas esame Europos uodegoje, mus lenkia ne tik Slovėnija ir Estija, bet net ir Latvija. Fragmentuotas ir išbarstytas mokslas bei jo infrastruktūra, neaiški aukštojo mokslo kryptis, nuolatinė universitetų konkurencija, o ne bendradarbiavimas trukdo siekti bendrų rezultatų, o drauge ir įtvirtinti Lietuvos kaip mokslo šalies įvaizdį.
Tokia šiandieninė realybė. O kokia išeitis?
Universitetai Lietuvoje blaškosi, dažniausiai svarbiausiu tikslu laikydami trumpalaikį bendradarbiavimą su ministerijomis (dėl ES struktūrinių lėšų dalybų). Kai kurie siekia ir kiek ambicingesnių tikslų – patekti į 500-uką, sukurti universitetų konsorciumus, susijungti į vieną ar du Lietuvos universitetus, išlikti dar bent penkeriems metams ir pan. Visos tos grumtynės viduje silpnina mus pačius, ypač išorėje, todėl dar ilgai lauksime geresnių dienų. Demografijos duobės, išsklaidyti resursai, aukštojo mokslo politika, vidinė universitetų konkurencija stabdo progresą, ypač mokslo tyrimų srityse.
Pastaruoju metu būta daug ir įvairių darbo grupių, kūrusių ir vizijas, ir misijas, tik rezultatų nematyti. Beje, vizijos visų daugmaž vienodos, visi mato save kaip ryškias tarptautines žvaigždes, intensyviai kuria inovacijas su verslais, ugdo pačius kūrybingiausius jaunuolius, kurie neturės problemų įsidarbinti ir pan. Dažnai tai tik deklaratyvūs žodžiai, o kaip juos paversti kūnu ir krauju, – tai jau mokslas ir menas. Greičiausias atsakymas būtų – trūksta finansavimo. Ir tai tiesa, bet ne tik to. Trūksta valios priimti tinkamus sprendimus ir nacionaliniame, ir instituciniame lygmenyje, trūksta motyvacijos, nes dažnas universiteto kolega, ypač jaunesnis, nemato perspektyvos. Daugelis dėstytojų ir mokslininkų vis dar labai prastai moka anglų kalbą, kad galėtų publikuoti straipsnius, prieinamus platesnei akademinei bendruomenei, dalyvauti rimtose akademinėse diskusijose, mokslo tyrimuose. Užburtas ratas: norime aukšto lygio mokslinės produkcijos, bet nacionaliniai minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai profesoriaus ar docento vietai užimti yra per menki, kad Lietuva nors šiek tiek pagerintų savo reitingus tarptautiniame moksle. O žmogus labai jau pragmatiškas: turi du-tris straipsnius ir ramus dar penkeriems metams. Nėra tikros konkurencijos.
Mano įsitikinimu, dažnai trūksta ir individualios sveikos akademinės ambicijos siekti daugiau, dalyvauti, bendradarbiauti, o ne tik institucinės ar nacionalinės krypties ir finansų. Suprantama, valstybė turi aiškiai įvardinti prioritetus, ir, jei aukštajam mokslui bus numatyta reikšminga vieta, tai turėtų skatinti ir motyvuoti akademinę bendruomenę. Klausimas išlieka tas pats: ar numatys, kas motyvuos ir kada ateis ruduo tam derliui.
Kalbino Rimgailė Dikšaitė
Atgal
.jpg)
(1).png)
