Švietimas ir mokslas
09 30. Šviesą ir dorą skleidę mokytojai (1 dalis)
Humanitarinių mokslų daktaras Antanas Balašaitis
Mokykla po tėvų namų - antroji svarbi vieta – kaip ir mokytojo žodis po motinos žodžio. Taip buvo Nepriklausomoje Lietuvoje. Norėtųsi, kad taip būtų visada. Todėl ir mokytojų šventės dienomis prisiminimus norėčiau pradėti nuo prieškarinėje Lietuvoje išugdytų pedagogų. Kalbos apie mokyklą svarbiausia tema bendraklasių ar studijų draugų susitikimuose po daugelio metų. Sugrįžimai į mokymosi metus gaivina atmintį, prikelia istoriją. Ją prikėlė ir balandžio 24-ją Eržvilko gimnazijoje (Jurbarko r.) sukviestas šios mokyklos 150-mečio jubiliejaus minėjimas.
Eržvilko gimnazija, 2015 m. B.Kondrato nuotrauka
Direktoriaus priesakai
Kokie mokytojai, jų žodžiai ir likimai tiesė eržvilkiškių moksleivių kelius į savarankišką veiklą? Ne tik jubiliejaus, bet ir kitomis progomis pokario metų gimnazistai atsimename mūsų mokytoją ir direktorių Vincą Ulevičių. Iš jo rankų gavau brandos atestatą su 40 ketvirtosios laidos abiturientų 1949 metų birželio 30-ją, o po kelių savaičių jau skaitėme per kalkę perrašytą direktoriaus liepos 10-ją parašytą kreipimąsi į Eržvilko gimnazijos moksleivius: “Jaučiu pareigą prabilti savo sąžinės kalba, kalba, kuria būdamas gimnazijos mokytoju ir direktoriumi negalėjau kalbėti.(...) Aš, kaip lietuvis, vykdydamas savo patriotinę pareigą tėvynei, ryžausi sutrukdyti bolševikams klaidinti lietuviškąją jaunuomenę. Ko negalėjau į Jus, Mieli Moksleiviai, prabilti žodžiu ir viešai, rašiau slaptai arba dariau vienokios ar kitokios įtakos netiesioginiu būdu. (...) Linkiu Jums, Mieli Moksleiviai, sėkmingai tęsti toliau mokslą, būti didvyriškai tvirtais savo lietuviškame nusistatyme, visa širdimi pamilti savąją Tėvynę Lietuvą. (...) Pažinkite, studijuokite Lietuvos praeitį iš tikrųjų šaltinių, skaitykite lietuviškas prieškarines knygas bei žurnalus, dainuokite gražias lietuviškas, patriotines dainas, skaitykite ir platinkite slaptąją lietuviškąją spaudą, būkite aktyvūs ir tvirti kovotojai už mūsų Tėvynės laisvę. “ (Danutė Jarmalaitė-Pauliukonienė „ Tokia istorija“ , 2003, p.46, 49).
Prie atminimo kryžiaus Stasio Jarmalos-Andriūno žūties vietoje. Bendražygiai (iš kairės) buvę mokiniai P.Balašaitis, P.Girdzijausks ir mokytojai A.Jankauskas, Kl.Greičius. 1997 m.
Tik atgavus Nepriklausomybę sužinojome tikrąją direktoriaus pavardę ir gyvenimo istoriją. (Ji aprašyta minėtoje knygoje). Mūsų mokytojas ir direktorius, pasirodo, buvo Stasys Jarmala, gimęs 1908 metais Alytaus rajono Bakšių kaime. Gausioje devynis vaikus auginančioje šeimoje Stasys buvo ketvirtas. Baigęs Alytaus gimnaziją ir mokytojų kursus Kaune, nuo 1930 metų dirbo mokytoju Bajorų (Rokiškio r.), Lygumų (Pakruojo r.), Kuršėnų (Šiaulių r.) pradinių mokyklų vedėju. Dirbdamas Kuršėnuose vokiečių okupacijos metais subūrė pogrindžio organizaciją, redagavo laikraštėlį „Vytis“, raginusį jaunimą netarnauti vokiečiams. Grįžus sovietiniams okupantams, sutelkė didelį būrį kovotojų ir išėjo į Pažiužmės miškus. 1946 m. liepos mėnesį būrys buvo apsuptas enkavedistų ir per mūšį daug vyrų žuvo. Likusieji gyvi išsisklaidė. Stasys Jarmala pakeitė išvaizdą (užsiaugino barzdą), pasirūpinęs dokumentus Vinco Ulevičiaus vardu ir nusprendęs toliau auklėti jaunimą išvyko į Šilutės rajoną, dirbo Gaidelių pradinėje mokykloje.
1945 metų rudenį su žmona Bronislava, taip pat mokytoja, ir keturiomis dukterimis atsikėlė mokytojauti į Eržvilko gimnaziją. Po metų paskiriamas direktoriumi. Mokyklos palėpėje įsitaisė slaptavietę ir spausdino laikraštėlius „Varpas“ ir „Atžalynas“. Rašė straipsnius Audrūno slapyvardžiu Kęstučio apygardos partizanų laikraščiui „Laisvės varpas“. Slaptą spaudą rengti ir platinti padėjo mokytojai Antanas Jankauskas (slapyvardis Granitas) ir Kleopas Greičius (Narimantas), palaikę ryšius su partizanų štabu.
Zigmo Vidrinsko sudarytos ir išleistos knygos
Liepos antrosios pavakare gimnazijoje direktorius ir A. Jankauskas enkavedistų suimami, atrandama slaptoji redakcija ir spaustuvė. Su įkalčiais vedami į stribų būstinę. A. Jankauskas pasprunka į stačius Šaltuonos šlaitus. Deja, po kurio laiko susektas, nuteistas 8 metus kalėjo Džezkazgano lageryje. Po kelių dienų tardymo Jurbarke direktorius, išsikapstęs pro pamatą, iš areštinės pabėga ir pasislepia abituriento Vlado Brazaičio tėvų sodyboje Telviakų kaime. Kaip direktoriui pavyko ištrūkti, sužinojome iš Vlado dar tą pačią vasarą. Globojamas abituriento susitiko su vyriausia dukra Birute (žmona jau buvo areštuota ir šešiolikmetė Birutė liko vienintelė sesučių globėja). Aplankė direktorių ir mokytojas Kleopas Greičius, netrukus ir jį areštavo, teisė kartu su A. Jankausku ir B. Jarmaliene, 8 metus kalėjo Vorkutos lageryje. Po savaitės globos abituriento tėvų sodyboje direktorius išėjo pas partizanus rengti jų spaudos. Deja, miško prieglobstis buvo neilgas. Spalio antrąją Juozo Švedo sodybos klojime, Eimantų kaime, enkavedistų apsuptas direktorius nepasidavė ir žuvo. Kur stribai jį užkasė, nežinoma.
Pokario kovų grūdintų eržvilkiškių gimnazistų atmintyje Vinco Ulevičiaus vardas neišblėso visus okupacijos metus. Dabar jį mena netoli žūties vietos dukterų ir bendražygių pastatytas ir 1990 m. spalio 20 d. pašventintas atminimo kryžius, o dabartiniams gimnazistams – 1993 metų rudenį prie mokyklos - atminimo lenta, bylojanti apie kovų už Tėvynės laisvę organizatorių Audrūną.
Eržvilko gimnazijos istorijoje savo veikla ir likimu mūsų mokytojai patvirtino išlikusioje direktoriaus užrašų knygelėje užrašytas įsimintinas eilutes:
Mes atėjome čia, kad paliktume amžiams,
Dulke nepavirtę pilka,
Kad darbais, savo žygiais į amžius prabiltume:
Buvom ir esame čia.
Kad laisvės kovotojų atminimas tebėra gyvas liudija kasmet spalio mėnesį gimnazijoje rengiama Patrioto diena. Joje moksleiviams primenama ilgus dešimtmečius nutylėta šiurpi praeitis ir gyvybę dėl laisvės paaukoję mokytojai: Antanas Giedraitis, Henrikas Danilavičius, Petras Ruibys ir 10 eržvilkiškių mokinių.
Vertybės atsineštos iš namų
O kaip brendo pokario metų moksleivių ir rengiamų mokytojų sąmonė, pasakoja vilnietė pedagogė lituanistė Zita Čepulytė romane „Paslapties lydėta“ (2014). Aprašomi įvykiai jame prasideda Dievo pamirštame užkampyje – mažame miestelyje – „kai visi kalba “dabar mes prie vokiečio“ arba „kai buvom prie ruso“. Būsimoji romano herojė „Dagnė žino, kad brolis, ji ir sesutė gimė tada, „kai buvom prie Smetonos“. Kuo tie laikai skiriasi, vaikai nesupranta“ (p.11). Nors Dagnė dar ne pilnų septynių, motina ją ruošiasi leisti į mokyklą, nes laikai neramūs, vis dažniau skraido mirtį nešantys lėktuvai. Baigusią pirmąją klasę reikia rengti ir Pirmajai Komunijai, nes „prie ruso“ būsią viskas kitaip, negu „prie vokiečio“. Svarbiausia, kad uždarys visas bažnyčias, nebegalima bus melstis, eiti išpažinties, nes nebebus ir kunigų (p.16). Po Pirmosios Komunijos šventės Dagnei įsimintina Kalėdų eglutė: mokytoja ją pakvietė šokti „Snaigių šokį“. Artėjant frontui Dagnės šeima traukėsi į kaimą pas dėdę, o sugrįžę rado sudegusį miestelį. Visi turėjo glaustis kas kur. Kaip vaizdingai ir taikliai autorė piešia pasikeitusius laikus: „Dabar jau visi „prie ruso“. Tie buvę pranašavimai pildosi kasdien su kaupu, todėl greitai pasidarė nebe „prie ruso“, o „prie ruskio“. Tokią priesagą vietiniai pridėjo ne be reikalo. Jeigu dar kas buvo likę miestelyje po gaisro, tai dabar išnykdavo nežinia kur. Pirmiausia pro kaminus išrūko tvoros, suoleliai, storesni medžiai. Keitėsi naujai kalendorinės šventės, mokyklose vadovėliai, nebeleidžia kunigui vesti tikybos pamokų, peikia tuos, kurie vis dar eina į bažnyčią. Visas tas naujienas neša vaikai į namus, pareidami iš mokyklos, o tėvai svarsto, kiek jiems tai priimtina, kiek ne“ (p.32). Nors naujoji pionierių vadovė, iš Zosės pasidariusi Zoja, pravardžiuodavo Dagnę ir sesutę davatkomis, bet „Zojos pravardžiavimas buvo per silpnas prieš motinos įskiepytą tikėjimo tiesą“ (p.33).
Pradėjusią mokytis Dagnę kankina daugybė klausimų: „Ji niekaip negali išsiaiškinti, ką reiškia jos vardas. Valius - tai aišku, kad Valentinas, Beta – tai Beatričė. O Dagnė – gal dagilis, gal dangtis, gal dagtis? Mama sako, kad šitas vardas kitokių formų neturi, tai kam ją tokiu vardu pavadino, juk ir vardas ją daro kitokią, o vienas pašaipuolis mokykloje jau kelis kartus šūktelėjo: „Drignė!“. Jos supratimu, tai labai žeminantis vardo iškraipymas“ (p.43). Gal norėdama pabrėžti herojės kitoniškumą autorė parinko jai tokį keistą vardą, kurio nėra net vardų žodyne. Netrūksta ir mokinukės sielą jaudinančių dalykų, ne vien buities pasikeitimų: „ Labai graži, bet ir sunki buvo antroji pokario žiema. (...) Sunki žiema ir dvasiniais sukrėtimais. Rudenį visus sujaudino vežami balti karstai su žuvusių karių palaikais, o žiemą pačiam Apaštėnų centre, pašventory sumesti išdarkyti lavonai. Dagnė bėga pro tą vietą, galvos nepasukdama, nes mirtis tokia baisi“(p.52). Palietė Dagnę ir žmonių vežimai į Sibirą: neteko klasės draugės. Ir kaimo žmonių, ir miestelėnų gyvenimą kasdien stebina negirdėtos naujovės: “Kas buvo brangu, liko smerktina, kas buvo tavo, liko visų, kas buvo svarbu, liko abejotina. Visus jungia nematoma nežinios gija. Nepastebimai slysta iš po kojų tikėjimas rytdiena, tikrumas, kad čia esi ir būsi. Dažnai vienus kaimynus keičia kiti, net gimtoji kalba nebe visur tinka“(p.72-73). Jau ir šešti pokario metai, toliau skverbiasi nauja gyvenimo samprata, „ išstumdama buvusį orumą, papročius, tradicijas, priversdama viską suprasti naujai, kitaip, be pagrindo po kojomis“ (p.108).
Danutės Vidrinskienės sudarytos knygos
Jautrią Dagnę remia glaudūs santykiai su motina, ji ir mintį apie mokytojos profesiją prisijaukinti padeda: „Tvarkinga, darbšti, kantri, jautri – viskas, ko reikia mokytojai, yra, o besimokydama ir išdrąsėsi“ (p.110). Taip Dagnė iškeliauja iš namų į pedagoginę mokyklą: „supranta, kad išvažiuoja ne tik iš Apaštėnų, bet ir į kitą savo gyvenimo etapą, išsiveždama ir didžiulę motinos širdies meilę, kuri ją šildė, gynė, ruošė gyvenimui (p.118).
Ir štai Dagnė jau pedagoginės mokyklos bendrabutyje, kur pasijuto atsidūrusi tarp svetimų. Greit sutvarko jai skirtą kampelį, kad jis būtų jaukus. Būsimosios mokytojos Dagnės paveikslas būtų nepilnas, nepaminėjus jau vaikystėje pradėjusio reikštis kūrybiškumo, o pedagoginėje mokykloje ir literatūrinių sugebėjimų.
O kokia gi jaunystė be pirmosios meilės? Skaitytoją patraukia subtiliai atskleidžiami Dagnės išgyvenimai, kai ją, dar pirmokę, pastebi ketvirtakursis Ignas. Laikydamasi motinos patarimų ji santūriai reiškia dėmesį ir gimusius jausmus patinkamam vaikinui. Jųdviejų meilėje netrūko nei kančios, nei abejonių, ilgo laukimo Ignui tarnaujant kariuomenėje. Ir džiugu, kad tokia kilni meilė baigėsi laimingai.
Romane daug vietos skirta būsimiesiems mokytojams skiepijamų naujų pažiūrų formavimui, kai „ į augančio žmogaus tyrą sielą, kaip į baltą popieriaus lapą aplinka braižė ir rašė to meto diktuojamą gyvenimo sampratą. Motinos dvasios kurtą mokyklą iš pagrindų griovė naujosios ideologijos mokykla“ (p.256). Visuotinės materializmo propagandos veikiamos bendramokslės neišvengiamai pasiduoda brukamam ateizmui, o Dagnė dar pasijunta tarsi kryžkelėje, kurioje rodoma tik viena jai leistina kryptis. Vertindama savo gyvenimo įvykius ( išgijimą nuo slepiamos tbc, bręstančią meilę), Dagnė abejoja, ar tai atsitiktinumas, likimas, o gal ją sekanti Visagalio globa, kaip sakydavo motina, dabar pajutusi vaikų pasikeitimą ir skaudžiai išgyvenanti vaikų susvetimėjimą.
Nors jauną mokytoją užklumpa įvairūs nemalonumai, skaitytoją maloniai nuteikia optimistinė romano pabaiga. Jau pirmojoje darbovietėje naują mokytoją aplanko Ignas. Palydėjusi jį Dagnė klausia pati savęs: „Kas tai, stipresnės jėgos globa, likimas ar atsitiktinumas? Kas žino mano sielos džiaugsmus ir aimanas?“. Neišgirdusi atsako, nejučia pradeda melstis, kažkam dėkoja: „Ta malda, niekur negirdėta ir neskaityta, sukurta jos dėkingos širdies už sugrąžintą sveikatą, už sugrąžintą pirmąją meilę, už tėvus, kurie padovanojo jai visą pasaulį, už brangiausią tame pasaulyje gimtosios žemės lopinėlį, į kurį įleistos jos šaknys, už motinos širdį, per kurią siurbė į save tyrumą, kantrybę, darbštumą ir dvasios polėkį į didelį ir kilnų gyvenimo tikslą“ (p.254).
Užvertus knygą, atklysta mintis, kad gal tokie mokytojai kaip romano autorė ir jos laikmečio herojė Dagnė su džiaugsmu sutiko tautinį atgimimą ir pritarė pradėtai kurti tautinei mokyklai.
Čia dera priminti ir kitą autorės kūrybą: romaną „Dauguvoje nuskendę pasakos“ (2013) ir kelias poezijos knygas. Vienoje iš jų „Ulbėki širdyse, atminties paukšte“ (2009) įsimintinu poetiniu žodžiu supažindina su gražiausiomis istorinėmis Lietuvos vietomis. Skaitydamas „Priimki meilės žodį, Vilniau“ (2010) tarsi vaikštai po iškiliausias sostinės aikštes, parkus, rūmus ir šventoves. Abi šios knygos geri literatūriniai gidai ne vien mokinių ekskursijoms.
Atgal
.jpg)
