Švietimas ir mokslas
09 05. Lietuvos metų mokytoja Ž. Žarskienė: vaikai savo smalsumu paviliojo mane į mokyklą
Antrajame pagal dydį šalies mieste dirba keli pedagogai, kuriems Švietimo ir mokslo ministerija yra suteikusi Metų mokytojo titulą. Apie visus mokytojus tinka sakyti, kad jie rengia jauną žmogų savarankiškam gyvenimui, tačiau toks pasakymas dar labiau tinka 2013-aisiais Metų mokytoja tapusiai Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro pedagogei Žydronei Žarskienei.
Su šiame centre mėsos perdirbimo technologijas dėstančia mokytoja metodininke, kuri dirbdama šiame centre pasitinka jau penkioliktąjį rugsėjį, kalbėjosi naujienų agentūros ELTA korespondentė.
- Metų mokytojais kasmet ministerija pripažįsta po penkis įvairių šalies miestų ar rajonų mokyklų pedagogus. Ne tiek daug tarp jų būna tų, kurie moko jaunimą profesijos. Kaip Jums pačiai atrodo, kodėl patekote tarp tokio pripažinimo sulaukusių mokytojų?
- Man sunku save vertinti, bet manau tą vardą lėmė mano atsidavimas mokiniams, savo darbo mylėjimas ir didelė asmeninė motyvacija vis tobulėti. Tikiu, jog geriausiai pedagogo darbo vertę parodo moksleivių žinios, jų darbai, pasiekimai. Galima pasidžiaugti, kad mūsų moksleiviai puikiai įsisavina žinias, gerai vertinami ne tik savo darbovietėse, bet ir įvairiose parodose ar konkursuose. Štai "AgroBalt" parodoje su vaikais laimėjome aukso medalį už naują produktą "Baltosios dešrelės". Pernai labai sėkmingai pasirodėme Utenos regiono profesinio rengimo centre vykusiame tarptautiniame konkurse, kuriame dalyvavo trijų Baltijos šalių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos - atstovai. Mes pelnėme pirmąją vietą.
- Jei spręstume pagal Jūsų pačios įgytą profesiją, tai sėkmingai galėjote dirbti pramonės įmonėje ar kokioje nors maisto technologijų laboratorijoje, tad smalsu, kaip tapote pedagoge?
- Iš tikrųjų, kai Veterinarijos akademijoje baigiau Gyvulininkystės technologijos fakultetą, apie jokią pedagogiką net nesvajojau. Save laikiau technologe ir žinojau, kad visada ja būsiu. Bet... visai netikėtai sulaukiau Kauno miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo Antano Bagdono pasiūlymo vienoje iš mokyklų pavaduoti ilgų atostogų išėjusią biologijos mokytoją.
Nors iki tol savo gyvenimo su pedagogika nesiejau, tačiau padirbėjusi mokykloje supratau, kad tai - mano pašaukimas. Tuomet pradėjau pedagogiką studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Baigėsi mano laikinas darbas mokykloje, lyg tyčia aptikau skelbimą, kad rengiamas konkursas į Maisto pramonės centrą. Man pavyko, tad 2001-aisiais pradėjau dirbti šiame centre.
- Kaip Jūs dabar apibūdintumėte gerą pedagogą, koks jis turi būti ten, kur moksleiviai - jau ne vaikai, o paaugliai, netgi - subrendę jaunuoliai?
- Visų pirma geras pedagogas turi būti jiems draugas, jei reikia - tėvas, kai kada - kunigas, psichologas. Maža kam iškyla sudėtingų klausimų, kuriuos turi ne tik gebėti išklausyti, bet ir įvertinti tą pasitikėjimą, jauno žmogaus atsivėrimą. O kartu ir rasti jį tenkinantį atsakymą. Geras pedagogas turi mokėti įtikinti, motyvuoti, suintriguoti, stimuliuoti, pažadinti polėkį ir norą atkakliai siekti savo svajonės.
Nei mano šeimoje, nei giminėje pedagogų iki manęs nėra buvę. Kai pati padirbėjau mokykloje, supratau, kad vaikai savo žavesiu, smalsumu mane prisiviliojo ir iš mokyklos nebepaleis. Mokant jauną žmogų, niekada nereikia moralizuoti, nes jis to negirdi. Geriau draugiškai šnekėtis, kaip su sau lygiu. Tada tave išgirs ir supras.
- Jei atvirai, ar daug kartų Jums tenka girdėti iš šios mokyklos slenkstį pirmą kartą peržengiančių jaunuolių pageidavimą tapti mėsininku? Centro direktorius tos specialybės neminėjo tarp populiariausiųjų, nes daugiausiai tarp stojančiųjų, pasirodo, tiek pernai buvo, tiek šiemet, - norinčių tapti virėjais, konditeriais, barmenais...
- Na taip, mėsininko specialybė, jaunų žmonių akimis, neatrodo patraukli. Kol nepasikalbi, tai dažnas įsivaizduoja, kad tokio specialisto perspektyva - darbas skerdykloje, kur kraujas liejasi laisvai ar kažkas panašaus. Tiesa yra visai kitokia: mes skerdyklai darbuotojų neruošiame. Mėsos technologijos specialistai gauna skerdieną ir iš jos gamina maisto produktą. Beje, ar geras virėjas, neprisilietęs prie mėsos? Tai koks iš jo virėjas, jei neišmanys nieko apie mėsą, nežinos, iš ko gaminamas sultingas kepsnys ar kiti valgiai?
- Pastaraisiais metais profesijų mokymui skiriamas didesnis dėmesys, o kartu ir finansavimas. Kaip dėl to keitėsi centras, kuriame Jūs dirbate?
- Kai pradėjau čia dirbti, neturėjome naujos laboratorijos, dirbome su draugų norvegų dovanotomis priemonėmis. Bet vėliau viskas keitėsi. Laboratorija - renovuota, nupirkta nauja įranga. Tai padaryta per projektus, finansuojant Europos Sąjungos fondams ir Lietuvai. Sąlygos mokytis, ruošti kvalifikuotus specialistus šioje mokykloje dabar visai kitokios. Tikrai geros.
- Tačiau dalis tų specialistų, deja, ne Lietuvai dirba?
- Ką padarysi. Dalis tikrai emigruoja, nes užsienyje šios specialybės darbuotojų atlyginimai yra didesni, darbas geriau apmokamas. Nors Lietuvai tikrai reikia jaunų žmonių, bet svetur darbo rinka pasiūlo geresnes sąlygas ir toks motyvas emigruoti jaunam žmogui pakankamai svarus.
- Technologė ir pedagogė - neabejotinai sukaupusi didelę darbo patirtį, kad galėtų ja dalintis su kitais. Ar taip darote?
- Tiek aš, tiek mano kolegos savo patirtimi mielai su kitais dalinamės. Bendradarbiaujame su Alantos, Joniškio, Alytaus, Utenos bei kitų Lietuvos vietovių profesinio mokymo įstaigomis. Vedžiau seminarus šalies profesinių mokyklų pedagogams ir moksleiviams apie Lietuvos kulinarinį tautinį paveldą, apie mėsos svarbą žmogaus organizmui, mūsų gyvenimui. Bendradarbiaujame su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos tęstinio mokymo centru, vedėme seminarus jauniesiems ūkininkams, norintiems pradėti verslą, susijusį su mėsos perdirbimu.
Mūsų patirtis visada praverčia ir tiems, kurie pas mus mokosi, norėdami persikvalifikuoti. Tai - ilgą laiką nerandantys darbo žmonės, baigę vidurines, siekiantys įgyti savo pirmąją ar pakeisti jau turimą specialybę. Dažniausiai juos į mūsų centrą atsiunčia Darbo birža, jie mokosi keturis mėnesius. Pernai suaugusiųjų grupėje buvo daugiau kaip 40 moksleivių, šiemet, bent kol kas, jų skaičius mažesnis.
- Artėja Jūsų, kaip pedagogės, penkioliktasis rugsėjis. Kokių permainų šį kartą laukiate?
- Tikiuosi, kad jaunimas supras: pirmiausia reikia įgyti specialybę, žinoma, gerą, o tik tada - siekti aukštojo išsilavinimo. Švietimo sistema turėtų jaunam žmogui siūlyti tobulėjimo perspektyvą, pakopomis. Per daug jau mūsų šalyje priruošta "popierinių specialistų", kurie ir universitetų diplomus turėdami neranda savo vietos darbo rinkoje, kai kada - ir gyvenime.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Eltos korespondentė Birutė Mačienė
.jpg)
(1).png)
