Švietimas ir mokslas
04 02. Paslaptingasis vanduo
Jonas Grigas
Vilniaus universiteto profesorius emeritas
Nors kasdien geriame vandenį, prausiamės juo, verdame jame maistą, mažai kas rimtai susimąsto, kas yra vanduo. Dar mažiau įžiūri jame paslapčių. O juk pradedame savo gyvenimą kaip vaisius - sudaryti iš 99 proc. vandens. Gimstame turėdami 90 proc. vandens. Suaugę nešiojame 70 proc., o mirštame turėdami apie 50 proc. vandens. Taigi visą gyvenimą mes egzistuojame daugiausia kaip vanduo! Ir ar žinome, kas esame.
Vanduo yra labai paprastas, bet unikalus takusis kūnas. Mūsų kraujyje yra apie 93 proc., smegenyse – apie 70-85 proc., net kauluose – apie 50 proc. vandens. Kiekviena mūsų kūno ląstelė ilgai neišgyventų be vandens ir todėl organizmas kasdien jo suvartoja apie 2,5 litro. Vanduo, nešamas kraujo ir kūno skysčių, maitina mūsų kūno ląsteles jame ištirpusiomis medžiagomis. Turbūt nėra paslaptingesnio kūno už vandenį.
Vandens molekulę sudaro tik vienas deguonies ir du vandenilio atomai. Bet šios vandens molekulės nėra kaip žirniai subertos į indą. Vandens molekulės sudaro įvairius klasterius iš 20 ar daugiau molekulių. O vandenilio jonai, būdami mažiausi ir lengviausi iš visų, vandeniliniais ryšiais sujungia klasterius į tinklus. Vandens struktūra ir savybės priklauso nuo šių klasterių ir jų tinklų dydžio. Todėl vandens struktūrą sunku aiškiai nustatyti. Kai vanduo susideda iš klasterių, jis vadinamas struktūriniu vandeniu. Vis daugiau pripažįstama, kad toks vanduo turi informacinį turinį. Vandens struktūra yra svarbesnė nei cheminė sudėtis, o klasteriai yra atminties ląstelės.
Pasaulį galima apibūdinti kaip sudarytą iš medžiagos – atomų, molekulių ir t.t., arba iš energijos, iš bangų – elektromagnetinių, gravitacinių ar kvantinių tikimybės bangų. Jau mokame atomus paversti bangomis ir atvirkščiai. O juk ir mes iš jų sudaryti, ir mes esame energija. Informaciją į mūsų kūno ląstelių vandens sandarą galima įterpti bangomis. Visata yra sudaryta iš bangomis sklindančios energijos, o mūsų kūno vanduo yra geriausias visatos ir jos Kūrėjo klausytojas.
Visiems yra gerai žinomos trys stabilios vandens fazės – skysta, ledo kieta ir garų dujinė - ir dvi metastabilios – tai perkaitinto skysčio ir peršaldytų garų fazės. Perkaitintas skystis gaunamas virinant vandenį, kai pasiekęs virimo temperatūrą vanduo uždelsia virsti garais. Bet įbėrus kavos, jis staigiai virsta garais ir kava išbėga. Peršaldyti garai – tai rūkas, dažnai matomas pavasarį ir rudenį. Vanduo patenka į mūsų kūną geriant, valgant ir kvėpuojant vandens garais. Todėl visos vandens fazės yra svarbios mūsų gyvenime. Priklausomai nuo atomų išsidėstymo yra net 15 kristalinių ledo fazių. Kosmose yra aptiktos ir amorfinio ledo fazės, skirtingos nuo žemiškojo ledo.
Bet kuo vanduo yra unikalus? Pirma, didžiausias vandens tankis yra +4 laipsn. C temperatūroje. Šąlant ir šylant nuo +4 laipsn. C temperatūros vanduo plečiasi, o jo tankis mažėja. Todėl plėsdamasis ir užšaldamas vanduo suskaldo žiemą vamzdžius ar išstumia kibirų dugnus. Ledas yra lengvesnis už vandenį arti 0 laipsn. C temperatūros. Kūrėjas vandenį taip sukūrė, kad sušalęs į ledą vanduo grimztų ne gilyn, bet kiltų į paviršių. Todėl, kad ir koks šaltis būtų virš vandens, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugne temperatūra yra +4 laipsn. C ir žiemą užšąla tik jų paviršius. Jei ledas būtų tankesnis, o kartu ir sunkesnis už vandenį, kaip kad daugelis kitų kietųjų kūnų yra sunkesni už skystuosius, užšalęs į ledą vanduo grimztų į dugną, iššaltų žuvys ir kiti vandens gyvūnai. Pasaulis būtų kitoks! Gal ir be mūsų. Ši unikali vandens savybė leido gyvybei atsirasti pirmiausia vandenyje, kol dar Žemės atmosfera labai skyrėsi nuo šiandienės, ir iki šiol tęstis. Bet kosminis amorfinis ledas yra sunkesnis už vandenį, nes jam nereikia plaukioti vandenyje. Kūrėjas protingai sukūrė žemiškąjį ledą?
Antra, vanduo pasižymi unikalia savybe ištirpinti ir pernešti kitas medžiagas. Pagalvokite, kiek daug medžiagų gali ištirpti vandenyje ir kaip sunku yra vėl išgryninti vandenį. Įvairiose gamyklose ir institucijose yra vandens distiliatoriai, valantys nuo priemaišų vandenį, bet vos tik išvalytą vandenį supilame į plastikinius ar kitokius indus, priemaišos iš indų pradeda tirpti ir teršti vandenį. Išlaikyti švarų vandenį yra ypač sunku. Todėl vandentiekio ar šaltinio vanduo savyje turi daug priemaišų ir mineralų. Ši vandens savybė ištirpinti kitas medžiagas sukuria savotišką gyvybės sriubą, kuri aprūpina vandenynus, ežerus ir upes gyvybei būtinomis maistingomis medžiagomis. Be vandens gyvybei būtinos įvairių medžiagų ir mineralų dalelės negalėtų susimaišyti ir cirkuliuoti. Ši gyvybės sriubair buvo visų Žemės gyvų būtybių gimtinė.
Trečia, vanduo yra geriausias šilumos akumuliatorius, jis sugeba sukaupti daugiausia šilumos, todėl vanduo naudojamas radiatoriuose, o vandenynai sukaupia tūkstantį kartų daugiau šilumos nei atmosfera ir palaiko ganėtinai pastovią Žemės temperatūrą. Vandens garai atmosferoje izoliuoja Žemę nuo didelio kosminio šalčio. Todėl prie jūros temperatūros svyravimai yra mažiausi. Jei ne ši vandens savybė, temperatūros svyravimai paverstų Žemę netinkama gyvybei. Vėl pasireiškia Kūrėjo išmintis.
Paslaptingiausia ir prietaringiausia vandens savybė yra galimybė turėti atmintį. Naujausi fizikiniai tyrimai patvirtina vandens atminties savybes. Jei vanduo turi atmintį, tai išgertas vanduo ją gali perduoti mūsų kūno ląstelėms.
Nuo senų laikų tikima, kad kur yra vandens, ten yra ir gyvybė. Japonijoje vietos, kur vanduo trykšta iš žemės, laikomos šventomis. Mačiau, kad ten šventyklos statomos prie šaltinių. Dėl minėtųjų unikalių savybių vanduo yra gyvybės ir energijos nešiklis. Vanduo galbūt yra net ne Žemės kūrinys. Kodėl Žemėje yra tiek daug vandens? Žemė susiformavo prieš maždaug 4,6 mlrd. metų iš ankstyvosios Saulės sistemos asteroidų, uolų ir nuolaužų. Prieš 4,1 iki 3,8 mlrd. metų ji buvo intensyviai bombarduojama asteroidų ir kometų. Jų atneštas vanduo garavo, po to lietaus pavidalu krito į Žemę ir sukūrė upes, ežerus ir vandenynus, kurie dabar užima 70,9 proc. Žemės paviršiaus.
Gražiame Jungtinių Amerikos Valstijų Ajovos (Iowa) valstijos universitetiniame Eimso (Ames) miestelyje, kuriame teko keletą kartų lankytis, yra JAV Eimso kosminių tyrimų centras (NASA Ames Research Center). Jo mokslininkai tiria paslaptingas ir nuostabą keliančias kosminio ledo savybes. Pasirodė, kad kosminio ledo struktūra yra ne kristalinė kaip Žemės ledo, bet amorfinė. Ji neturi Žemės ledui būdingos tvarkos ar blizgančių kristalinių plokštumų. Ajovos universiteto profesorius L.Frenkas (Louis Frank) mano, kad vandenį į Žemę atnešė krintantys kosminio ledo gabalai.
Profesorius L.Frenkas, tirdamas vis didesnės raiškos Žemės palydovų nuotraukas, aptiko jose daugybę juodų dėmių ir padarė išvadą, kad šios dėmės yra į Žemę krentančios mažos kometos. Šios kometos yra šimtus tonų sveriantys ledo luitai, kurių į Žemės atmosferą krenta apie 20 per minutę, arba apie 10 milijonų per metus. Anot Frenko, kosminio ledo luitai bombardavo Žemę vos tik jai atsiradus ir sukūrė jūras ir vandenynus. Šis kosminio ledo bombardavimas trunka iki šiol.
Žemės gravitacija traukia šias ledo kometas į atmosferą, o saulės šiluma jas išgarina ir paverčia vandens garais. Jie susimaišo su oru ir nukrenta į Žemę lietaus ar sniego pavidalu. NASA ir Havajų universitetas pripažino šią Frenko teoriją. Jei ji pasitvirtintų, tai tektų peržiūrėti daugelį su gyvybės atsiradimu Žemėje susijusių teorijų, įskaitant Darvino evoliucijos teoriją. Be vandens nėra gyvybės. O jei vanduo, šis gyvybės šaltinis, atėjo iš kosmoso arba Dangaus, tai peršasi logiška išvada, kad gyvybė Žemėje, taip pat ir mes, žmonės, esame ateiviai iš Dangaus. Tuomet vanduo iš Dangaus atnešė ir mūsų sielas.
Jei vanduo yra nežemiškos kilmės, tai gal todėl ir jo savybės tokios unikalios? Gal todėl ledas vandenyje plaukia, gal todėl vanduo tirpina beveik visas mineralines medžiagas, gal todėl nepaisant gravitacijos rankšluostis sugeria vandenį, vanduo kapiliarais pakyla iš žemės iki daugiau nei 100 metrų aukščio ir maitina medžių ląsteles ištirpusiomis medžiagomis, dėl didelio paviršiaus įtempimo vanduo susitraukia į lašus, vandeniu telkiniuose bėgioja čiuožikai, o išlipus iš vonios lieka vandens pėdos. Mes žinome, kad tas unikalias savybes lemia molekulių sąveikos jėgos. Bet kodėl jos tokios?
Gal ir per drąsu būtų laikyti vandenį dangiškos kilmės, bet ar tai nekutena jūsų vaizduotės? Juk po ilgos kosminės kelionės vanduo tęsia ne ką lengvesnę antrą – žemiškąją kelionę. Nukritusių kosminio ledo luitų vanduo Žemėje plauna uolas, tirpina mineralus ir skverbiasi į žemę, o praturtėjęs mineralais vėl kyla į paviršių, maitina augalus, patenka į upes ir vandenynus, maitina florą ir fauną. Saulė vandenį garina, ir jis vėl grįžta į atmosferą ir lietaus pavidalu pradeda kitą savo ciklą.
Vanduo ir jo nešami šiuose cikluose mineralai ir leido atsirasti bei plėtotis gyvybei. Pirmoji gyvybės užuomazga vandenyne atsirado prieš 3,8 mlrd. metų ir išsivystė į dumblius, kurie su ištirpusiu vandenynuose atmosferos anglies dvideginiu pradėjo fotosintezę, dėl kurios atsirado deguonis. Deguonis, sąveikaudamas su saulės ultravioletiniais spinduliais, sukūrė ozono sluoksnį, kuris saugo gyvybę Žemėje nuo pražūtingos kosminės radiacijos. Taip buvo sukurta puikiai subalansuota ekologinė sistema. Tada, maždaug prieš 400 mln. metų, iki tol nederlingoje sausumoje iš vandenyne buvusių gyvybės formų radosi pirmieji augalai, o po 30 mln. į jau saugią sausumą išlipo ir gyvūnai. Apytikriai prieš 230 mln. metų Žemėje išplito dinozaurai. Mokslininkams jau pavyksta gauti duomenų, kad kaip tik tokio perėjimo būta.
Manoma, kad mūsų žmogiški protėviai atsirado maždaug prieš 20 mln. metų Afrikoje. Jei 4,6 mlrd. Žemės istoriją prilygintume metams, tai žmogus Žemėje atsirado tik paskutinės metų dienos 8 val. vakaro, kai jau buvo pakankamai deguonies ir Žemę gaubė ozono sluoksnis.
Paklauskime savęs, ar ši didžioji gyvybės drama yra tik atsitiktinumas? Pergalvojus ją, sunku patikėti, kad ši gyvybės drama neturėjo didžiojo tikslo. Japonijos Tsukuba universiteto profesorius emeritas Kazuo Murakami, žinomas DNR kodo tyrėjas, rašo, kad kuo daugiau giliniesi į DNR sandarą, tuo daugiau esi verčiamas patikėti, kad kažkieno didinga ranka įrašė tiek daug tikslios ir sudėtingos informacijos į tokias mažytes DNR sandaras. Vienas iškiliausių pasaulio genetikų, žmogaus genomo projekto vadovas Francis Kolinsas (Collins) sako: „Kai kažką naujo atrandame apie žmogaus genomą, aš pajuntu pagarbią baimę suprasdamas, kad žmonija tik dabar sužino, ką Dievas seniai žinojo“. Žmogaus genomo atskleidimo proga buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas Baltuosiuose rūmuose mokslininkams ir politikams viešai pasakė: „Nūnai žmonija mokosi kalbos, kuria Dievas kūrė gyvybę. Vis labiau juntame pagarbią baimę, kylančią regint dieviškiausios ir švenčiausios Kūrėjo dovanos įstabų grožį ir sudėtingumą“ (Francis Collins „Dievo kalba“, 2008).
Kokią informaciją vanduo atnešė iš Dangaus į Žemę? Galima manyti, kad jis atnešė gyvybės raidos programą,užšaldytą lede. Kaip? Vanduo skirtingai elgiasi kosminiame vakuume ir Žemėje. Priklausomai nuo slėgio, sušalęs į ledą vanduo gali būti vienos iš 15 fazių. Žemės sąlygomis susidaro tik viena iš jų. Net šaltyje kelių dešimčių nanometrų (milijardinių metro dalių) storio ledo paviršius yra skystas, todėl jis ir slidus. Šiuo skystu ledo paviršiumi slidinėdami vaikai džiaugiasi, o seneliai laužosi kojas ir rankas. Vakuume vandens molekulės kristalizuojasi kitoje fazėje, o kosmose ledas yra amorfinis. Amorfiniame lede, kaip ir skystame vandenyje, nėra jokios tolimosios tvarkos tarp molekulių. Kodėl taip yra? Pažiūrėkime, kaip protingai Kūrėjo sugalvota.
Skysto vandens molekulės yra sujungtos vandeniliniais ryšiais panašiai, kaip ir ledo molekulės. Kaip minėta, vandeniliniai ryšiai skystame vandenyje nuolat greitai persitvarko. Taip skystas vanduo sugeba pritaikyti savo struktūrą pagal gyvų organizmų fizinius ir cheminius poreikius. Todėl organinės molekulės gali judėti tarp vandens molekulių, sudarydamos sudėtingus junginius.
Keisčiausia, kad kosminis amorfinis ledas, veikiamas kosminės spinduliuotės, gali tekėti didžiuliame kosminės erdvės šaltyje. Jis yra takus. Panašumas į takų vandenį leidžia jam dalyvauti susidarant organiniams junginiams. Kosmoso molekuliniuose debesyse rasta daugiau nei 100 organinių junginių. Įtariama, kad dauguma jų yra tarpžvaigždiniame lede. Mokslininkai vis dažniau daro išvadą, kad gyvybę į Žemę galėjo atnešti asteroidai. Tačiau buvo neaišku, kaip organiniai junginiai išsilaiko lede, kol Eimso tyrimų centro mokslininkai nesukūrė savo laboratorijoje analogiškų tarpžvaigždinei erdvei sąlygų ir neatliko ledo tyrimų.
Deividas Bleikas ir Petris Jeniskensas nustatė, kad žemesnėje nei minus 208 laipsn.C temperatūroje ledas yra didelio tankio amorfinės fazės. Ultravioletinė spinduliuotė, tokia intensyvi kosmose, paverčia kosminį ledą amorfiniu. Jame molekulės yra judrios, o ledas takus, panašus į kitus takius kūnus. Takusis ledas leidžia susidaryti ir gyvuoti jame organinėms molekulėms. Jame biologiškai svarbūs elementai, tokie kaip anglis, deguonis ir azotas, susijungia ir sudaro organinius junginius. Didelės energijos kosminės dalelės ir fotonai suskaldo šios amorfinės fazės ledo priemaišas (anglies dioksidą ar amoniaką) į radikalus, kurie migruoja lede, kol susijungia su kitais elementais. Taip buvo nustatytas organinių junginių atsiradimo kosminiame lede mechanizmas. O kometos galėjo atnešti jį į Saulės sistemą ir Žemę.
Amorfinis ledas gali nešioti organinius junginius po Visatą, taip pat atnešti ir į Žemę. Minus 73 laipsn.C temperatūroje ledas virsta žemiškąja kristaline faze. Šios rekristalizacijos metu visos priemaišos, taip pat ir organiniai junginiai, yra išstumiamos iš ledo. Ledas lieka švarus. Tokį jį matome žiemą. Tačiau išstumtos organinės molekulės Žemėje randa geresnę terpę gyvenimui – skystą vandenį. Žemiškoji ledo fazė yra nuo minus 73 iki 0 laipsn. C temperatūros.
Manoma, kad ledas ir vanduo dalyvavo visuose gyvybės atsiradimo procesuose. Jis iškentė ilgą kelionę nuo tarpžvaigždinių dulkių grūdelių iki Žemės, o galbūt ir kitų visatos planetų skysto vandens. Šios egzotiškos ledo fazės, kurios tik pradedamos suprasti, gali paaiškinti visatos istoriją.
Organinių medžiagų, o ir gyvybės kilmės šaltinis seniai žadina žmonių vaizduotę. Jo paieškai visatoje išleidžiami šimtai milijardų pinigų. Seniai mokslininkai žino, kad organinių junginių ir sušalusio į ledą vandens gausu tarpžvaigždiniuose debesyse, kometose ir kituose dangaus kūnuose. Manoma, kad į ledą įsiterpusios organinės molekulės galėjo nukristi į Žemę ir dalyvauti cheminėse reakcijose, sukūrusiose pirmuosius gyvus organizmus. Galima įsivaizduoti, kaip kometos organinius junginius galėjo atnešti į Žemę. Tik dabar vandens tyrimas, esant artimai absoliučiam nuliui (minus 273 laipsn. C) temperatūrai, atskleidžia subtilius ledo struktūros pokyčius, jam jungiantis su anglimi, azotu ir kitais biologiškai aktyviais gyvybės elementais.
O koks yra Žemėje vanduo? Ciūricho technikos universiteto (ETH) profesorė Joana Davis, daugiau nei 30 metų tyrinėjusi Šveicarijos vandenis, sako, kad Žemės vanduo yra protingas. O lietaus vanduo yra nesubrendęs. Tik įsiskverbęs į žemę, praturtėjęs mineralais ir jų informacija ir vėl iškilęs į paviršių vanduo, anot jos, tampa protingu. Vanduo, paveiktas didelio slėgio ir tekantis vandentiekio vamzdžiais, nėra sveikas mūsų kūnui, nes suyra vandens molekulių klasteriai ir iš jų išeina mineralai. Davis tvirtina, kad, priešingai nei daugelis mano, mineralinis vanduo, ypač iš butelių, taip pat nėra sveikas kūnui, nes prisotintas angliarūgštės vanduo didina skrandžio rūgštingumą, o mineralai gali sukietinti kraujagysles. Sveikas vanduo turi būti laisvas, jis turi tekėti. Juk kai sustoja kraujo apytaka, organas žūva. Mūsų modernioje kultūroje žmonės prarado pagarbą vandeniui, kokia buvo, pavyzdžiui, senovės Graikijoje, ir jį beatodairiškai teršia. Tarša prasideda žmonų sąmonėje. Mes bet kokia kaina siekiame gražaus ir patogaus gyvenimo, ir šis egoizmas sukėlė aplinkos taršą chemikalais, šiukšlėmis, elektromagnetine radiacija, kuri juntama kiekviename Žemės rutulio taške.
Manoma, kad vanduo geba užfiksuoti informaciją. Kaip minėta, jau nukritęs iš kosmoso vanduo yra pilnas gyvybės informacijos ir cirkuliuodamas Žemėje ją išnešioja. Tačiau kaip tai patikrinti? Japonas dr. Masaru Emoto knygoje „The Hidden Messages in Water“ (liet. „Nematomos žinios vandenyje“) pateikia daugybę pavyzdžių, kaip jis, kristalizuodamas iš įvairiausių šalių ir įvairiausių šaltinių vandenį, nustatė, kad tobuli ledo kristalai auga tik iš natūralių šaltinių vandens. Iš didžiųjų pasaulio miestų vandentiekio vandens kristalai neauga. Bet įdomiausias Emoto atradimas, kad, skambant klasikinei muzikai arba gražių žodžių vibracijoms, augdavo gražūs kristalai, o skambant džiazui arba blogiems žodžiams, kristalai neaugdavo. Taigi geri žodžiai pasaulį veikia teigiamai, o blogi turi galią jį griauti.
Japonai sako, kad žodžiai turi dvasią (kotodamą), todėl žodžiu galima išgydyti ir nužudyti. Žodžiai, anot Emoto, mus veikia per vandenį. Kad žmonės gyventų sveiki ir laimingi, pirmiausia reikia vartoti švarų vandenį, kuris sudaro 70 proc. mūsų kūno svorio. Taigi vanduo moko mus, kaip reikia gyventi. Visose religijose teigiama, kad vanduo apvalo žmogų. Juo jis apiplaunamas gimęs, krikšto metu ir miręs. Kai kurie vaikai net gimdomi vandenyje, kiti plaukioja vos gimę Biblijoje sakoma: „Žemė buvo sukurta iš vandens“. (NIV). O Korane: „Viskas, kas gyva, sukurta iš vandens“. O iš kur kosmose atsirado vanduo? Gimstant žvaigždėms, dujų ir dulkių vėjas išmeta daug vandenilio ir deguonies. Šiose karštose ir tankiose dujose ir susidaro vanduo. Jo daug aptinkama mūsų Paukščių Tako galaktikoje ir Saulės sistemoje. Sunkiau suprasti, kodėl vandens vis dar yra Žemėje?
Jaunos saulės skaisčiui padidėjus 25 proc., vandenynų dumbliai fotosintezės būdu kūrė deguonį, kuris sunaikino amoniako ir metano dujas pirmykštėje nesvetingoje gyvybei atmosferoje. Jei taip nebūtų atsitikę, vandenynai seniai būtų išvirę. Todėl esame laimės vaikai kosminio žaidimo, dėl kurio pakankamai Saulės energijos atsispindi nuo Žemės ir apsaugo vandenynus nuo išvirimo, bet ne tiek daug, kad Žemė atšaltų dėl kosminio šalčio.
Pasaulio prekybos organizacija tvirtina, kad XX amžių lydėjo karai dėl naftos, o XXI amžiuje matysime karus dėl vandens. Jos duomenimis, 2030 m. kai kuriose pasaulio šalyse 50 proc. trūks vandens.
Gyvybės informaciją į Žemę galbūt atnešė vanduo. Iš jos pabudo gyvybė, atsirado žmonės. O dabar vėl mes žiūrime į vandenį, grožimės jo išaugintais augalais ir įkvepiame jam gyvybę. Mūsų sąmoningumas, supratimas ir gera valia gali duoti vandeniui naują gyvenimą. Tam reikia, kad mūsų sielos ir širdys būtų švarios ir neužterštos. Ir vandens kristalai sako, ką mums reika daryti. Suprasti, kas yra vanduo, reiškia suprasti kosmosą, gamtos stebuklus ir pačią gyvybę. Kai kurių duomenų apie vandenį prasmė stulbina. Ar gali kasdien vartojamas vanduo nešti sumanią informaciją mūsų kūno ląstelėms? Ar gali mūsų matomi vaizdai, girdimi garsai ir mintys būti užkoduotos mūsų ląstelių vandenyje ir tapti mūsų pasąmonės veiklos dalimi? Mokslas dar turi ką išaiškinti apie vandenį. O jei manote, kad viską žinote apie vandenį, tai esate ant plono ledo...
Atgal
