Sportas
03 30. Jubiliejaus proga – erškėčių puokštė (Pabaiga)
Gediminas Kalinauskas
Futbolo istorikas ir statistikas, AIPS narys, rašytojas
Vandens į griūvantį futbolo malūną dar pilstelėjo neblogas rinktinės pasirodymas 1996 m. Europos čempionato atrankos varžybose, kai savo grupėje ji užėmė trečiąją vietą. Dar solidžiau mūsų reprezentantai pasirodė po dvejų metų pasaulio čempionato atrankos cikle, taip pat užėmė 3-iąją vietą ir nuo antrąja buvusios Airijos atsiliko tik vienu tašku. Buvo įsivaizduojama, kad viskas gerai, pamiršus A lygoje sumažėjusį komandų skaičių ir išsekusius pamainos išteklius.
Kaip žinia, V. Dirmeikio valdymo era pasibaigė teismų koridoriuose, o rinktinė pasaulio reitingų lentelėje perkopė į antrąją šimtinę.
Deja, panašiai, kaip V. Dirmeikis, su bildesiu ir įvairiomis manipuliacijomis į valdžią įsiveržė ir L. Varanavičius. Sklido kalbos, kad kažkas iš turėjusių balso teisę buvo izoliuotas, iš kažko reikalauta kaip balsuoti ir t. t.
Laikinieji vykdytojai neturėjo nė menkiausio supratimo, nuo ko pradėti. Tuo tarpu Vykdomojo komiteto sudėtis nė kiek nepasikeitė, o „pilkasis kardinolas“ R. Mackevičius po bylos nutraukimo teisme net buvo paaukštintas. V. Dirmeikio apaštalai teisme „pamiršo“ visas vadovo blogybes, nors jau kilnojo rankas „už“ naujam patronui...
Deja, istorija turi tendenciją kartotis. Per anksti buvo džiaugtasi, kad visi velniai iš futbolo sulindo į partijas. Tai, kas atsitiko per 12 pastarųjų metų, labai norėtųsi, kad būtų tik slogus sapnas.
Kitaip nei katastrofa, vargu, ar galima pavadinti. Iš futbolo žemėlapio dingo trys Kauno („Inkaras“, laikinai prisiglaudusi „Kareda“ ir „Atletas“), keturios Vilniaus („Geležinis vilkas“, „Šviesa“, FC „Vilnius“ ir „Vėtra“), „Ukmergės“, Visagino „Intero“ komandos. Užribyje atsidūrė „Šilutė“, „Mažeikiai“, Kėdainių „Nevėžis“, Telšių, Plungės, Vilkaviškio, Utenos ir kt. žinomų futbolo centrų kolektyvai.
Sunku sveiku protu suvokti, kodėl taip negailestingai buvo griaunamas Kauno futbolas. Juk dar prieš kelerius metus, kai FBK „Kaunas“ blykstelėjo Europoje, komandoje beveik nebuvo kauniečių. Miglota perspektyva matėsi iš „dukterinės“ „Šilutės“ bei „Kauno jėgerių“.
Niekam nė motais, kad šiais metais oficialiam futbolui 90 metų, o pirmąjį čempionatą pradėjo 10 Kauno komandų. Kad ilgą laiką miestui atstovavo 5, o 1968-aisiais buvo 6 pajėgios ekipos.
Lyg niekur nieko V. Dirmeikio išmonės buvo tęsiamos. Net keturios komandos atsidūrė vieno rėmėjo rankose. Buvo juokaujama, kad vyksta du čempionatai vienu metu – „savų“ ir likusiųjų. Likus tik aštuonioms komandoms, jų pajėgumas buvo labai skirtingas.
Ką turime dabar – neabejotinai silpniausia lyga per visą pokario laikotarpį. Kiek besistengtų įtikinti, kad pernai „Ekranas“ buvo pajėgesnis (pasisekė Europoje) už buvusį prieš penkerius metus, o Gargždų „Banga“ ir Pakruojo „Kruoja“ adekvati „Inkarui“ ir „Vėtrai“ – nepatikės ir didžiausias naivuolis. Tokių, kaip dabartinė „Sūduva“ ir „Žalgiris“, visais laikais būdavo ir už prizininkų ribos.
Labai apmaudu, kad nebeliko per didelius vargus „pramuštų“ nė vieno futbolo ruporo – „Futbolo savaitės“, „7 futbolo dienų“ ir „Futbolo ekspreso“. Ne tik anglai ir olandai stebisi, kad neleidžiami futbolo metraščiai. Dėlto mus istorijos aborigenais vadina net kaimynai.
Nors interneto svetainių daug, tačiau jos užterštos klaidinga informacija. Klubai nežino nei savo įkūrimo datų, nei istorijos. Statistiniai duomenys dažnai taisomi, kai kurie dingsta.
Komandų licencijavimas iš didžiulės pompastikos ir astronominių reikalavimų kasmet virsta komiškais triukais ir parodija. Kelerius metus dviejų pirmųjų ešelonų dalyvius sužinodavome likus savaitei, o šiais metais dar buvo neaišku ir likus 3 dienoms, kas žais – Klaipėdos „Atlantas“ ar Kėdainių „Nevėžis“. Buvo metų, kai tvarkaraščius sudarydavo keliais variantais...
Kiek besistengiama „lipdyti“ futbolo piramidę, futbolo klubai ją griauna be gailesčio. Tai pirmiausia legionierių skaičius ir jų meistriškumas. Nesirūpindami savo pamainos ugdymu, klubai spaudžia federaciją net didinti užsieniečių skaičių nuo penkių iki šešių. Atvirkščiai, šiuo kriziniu laikotarpiu (U–21 rinktinės rezultatai) gal apskritai reikėtų nuo jų atsiriboti ar leisti žaisti ne daugiau kaip trims. Kokybės atžvilgiu įsigyjama užsienietiška „prekė“ ankstesniais laikais nebūtų tikusi net „Žalgirio“ dubleriams. Iš matytų Europos taurėse Maltos, Kipro, Islandijos, Liuksemburgo ir Farerų salų klubų visi legionieriai yra aukštesnio meistriškumo už vietinius. Tuo tarpu mūsų klubai „lopo skyles“ bet kuo, kas atlieka kitur.
Todėl nė kiek nestebina, kad LFF Vykdomasis komitetas, kurio daugumą sudaro V. Dirmeikio laikų „apaštalai“ ir naujieji „klapčiukai“, kuria naujus „perlus“. Solidžiausias iš jų per visą futbolo istoriją neabejotinai yra inkrustuotas prieš dvejus metus, kai iš Kauno „Atleto“ ir Vilniaus „Vėtros“ buvo atimta nemažai taškų.
Kaip žinia, ilgą laiką studentų futbolo komandos buvo įvairiai skatinamos, nes sudarė tarpinę grandį. Vienu metu futbolo specialistų kalvė KKI A klasėje turėjo dvi komandas. Buvo daromos nuolaidos „Politechnikai“, Vilniaus „Inžinerijoje“ tobulindavosi „Žalgirio“ dubleriai. Dabar studentai eliminuoti iš didžiojo futbolo. Iš „Atleto“ pasityčiota skaudžiausiai.
Gerb. futbolo archangelai, apaštalai ir klapčiukai, tenka Jums priminti, kad „Atleto“ futbolininkai 1962 ir 1970 m. tapo Lietuvos čempionais, 1963 m. TSRS studentų žaidynėse užėmė 3-iąją vietą. Lietuvos studentų rinktinė 1983 m. buvo TSRS tautų spartakiados, 1984 ir1988 m. TSRS studentų žaidynių čempionė. 1987 m. žalia–balta apranga žaidę žalgiriečiai (atstovavo TSRS studentų rinktinei) tapo pasaulio čempionais, o TSRS čempionate abi „Žalgirio“ sudėtys iškovojo TSRS pirmenybių bronzos medalius! 1988 m. A.Narbekovas ir A. Janonis – aukštųjų mokyklų auklėtiniai – tapo olimpiniais čempionais!
2009-aisiais, kai Lietuvos studentija šventė savo 85 metų sukaktį, buvo išleista solidi knyga. Deja, LFF prie jos išleidimo ir platinimo neprisidėjo nė cento, nors žadėjo. Užtat „Atletą“ „pasveikino“ gėdingiausiu per visą Lietuvos futbolo istoriją nutarimu...
Taip pat ne mano vieno nuomonė – Vilniaus „Vėtrą“, kuri sezono pradžioje tada atrodė solidžiausiai, reikėjo ne šalinti iš čempionato, o su UEFA klerkų pagalba ją išlaikyti iki Europos lygos turnyro, į kurį ji teisę iškovojo tapdama prizininke ir LFF taurės finalininke. Už gautus pinigus buvo galima atsiskaityti su žaidėjais ir darbuotojais.
Taurės finalas faktiškai buvo išniekintas, o futbolininkai ne tik pažeminti, bet ir sugniuždyti. Todėl jie žaidė lyg ne savomis kojomis, sunku buvo juos atpažinti žaidžiant kituose klubuose. Aš niekada nebuvau aktyvus „Vėtros“ šalininkas, tačiau neatsisakiau pagalbos žmonėms, patekusiems į bėdą. Po finalo nuriedėjo ne viena ašara, nors esu „užkietėjęs“ aukštaitis ir širdyje labiau „sirgau“ už „Ekraną“...
Todėl, ką bendrais štrichais pavyko išvardinti šiame rašinyje ir kas per 50 metų susikaupė, sklaidant mūsų istorijos puslapius, dar iškėlė klausimų ateičiai.
Žinant istorijas su E. Raziuliu, R. Leliūga, T. Tamošausku ir panašiai klostantis A. Novikovo ir L. Klimavičiaus reikalams: ar ne utopija kuriamos vizijos jaunuosius talentus atiduoti užsienio klubų globai?
Ar nebaugu iš Šeimyniškių gatvės keltis Futbolo federacijai į ant sugriautų „Vėtros“ klubo (ne stadiono) pamatų iškilusius rūmus?
Pone L. Varanavičiau, ar didybės manija po nesėkmingų LFF prezidento rinkimų per savo gimtadienį dar nesibaigs?
Ar nederėtų po šių tragikomiškų LFF prezidento „rinkimų“ atsistatydinti visam Vykdomajam komitetui?
Kas per dvylika metų sugriauta, per vieną kadenciją atstatyti tikrai neįmanoma. Ypač pasipiktinę rinktinės nariai. Įdomu, ar „be penkių minučių“ pensininkui V. Kvedarui senstant futbolas iš dabartinio pasididžiavimo per ketverius metus nevirs tik nuobodžiu hobiu?
Ar naujoji klubų valdyba greitai paseks tarpukario Futbolo lygos (skaitykit rašinyje) ir neseniai žlugusios NFKA (kaip atsikratyti „Ekrano“) pavyzdžiu?
Kadangi mano gyvenimo kriterijai yra Žmogiškumas, Sąžinė ir Kompetencija, todėl traukiuosi ne tik iš LFF Istorijos ir propagandos komisijos sekretoriaus pareigų, bet ir apskritai iš aktyvios futbolo veiklos.
Nuo 1992 m. buvau komisijos narys, 1995–2000 m. komiteto pirmininkas, nuo 2000-ųjų – komisijos sekretorius. Iš komisijos pirmininko dėl solidaus amžiaus pasitraukė pirmininkas S. Paberžis, pavaduotojas V. Saulis prieš kelerius metus mirė. Kiti nariai kadenciją baigė.
Širdingai dėkoju komisijos nariams, LFF darbuotojams ir visiems žmonėms, padėjusiems išleisti aštuonias knygas, rengiant straipsnius spaudai, laidas stadionuose per mikrofoną. Atsiprašau, jei ką nors įžeidžiau.
Kai Jūsų labai pasiilgsiu, retkarčiais ateisiu į stadioną per Lietuvos pirmenybių ir rinktinės rungtynes. Tačiau būtinai lankysiuos Europos taurių varžybose, nes jose geriausiai atsispindi kertinės klubinio futbolo tendencijos.
Atgal
