Sportas
03 27. Jubiliejaus proga – erškėčių puokštė (3)
Gediminas Kalinauskas
Futbolo istorikas ir statistikas, AIPS narys,
rašytojas
R. Grušui teko sudarinėti pirmojo ir antrojo ešelonų pirmenybių tvarkaraščius, kontroliuoti eigą. Tik po keliolikos metų šio pareigūno darbo krūvio dalį perėmė „Žalgirio“ ir „Nemuno“ draugijų futbolo federacijų instruktoriai.
Beje, R. Grušas 1963–1966, 1968–1969 ir 1980–1983 metais buvo Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos viršininkas, kuris rūpinosi ne tik auklėjimo reikalais, bet ir turėjo spręsti žaidėjų buities klausimus, „pramušti“ finansavimą. Žinoma, tai buvo daroma tarpininkaujant Futbolo federacijai.
Įdomu, kad „Žalgiriui“ įkopus į TSRS aukščiausiąją lygą, veiklusis vadovas buvo atleistas iš darbo, nes... nebuvo komunistas.
1959 m. gegužės 15 d. buvo įkurta visuomeninė Lietuvos futbolo federacija. Pirmininku išrinktas J. Uloza, tuoj po karo dirbęs KKSK pirmininko pavaduotoju, o vėliau - 1946–1954 metais - pirmininku. Atsakingojo sekretoriaus pareigos buvo patikėtos treneriui ir žurnalistui S. Paberžiui.
Naujojoje visuomeninėje organizacijoje ir jos taryboje tarp 35 asmenų buvo daugiau specialistų ir futbolui pasišventusių žmonių. Teisėjų kolegijos vadovu išrinktas žinomas arbitras J. Litvinas, Trenerių tarybos – J. Vaškelis, Darbo su vaikais komisijos – J. Labutis, Disciplinos komisijos – A. Saunoris. Simboliškai ją „papuošė“ komunistai M.Burokevičius, L. Kareckas, K. Meškauskas ir kt.
Tačiau federacijos veiklai „dirigavo“ sąjunginė futbolo federacija ir Respublikinis kūno kultūros ir sporto komitetas.
1963–1971 metais federacijos pirmininku buvo ryšių ministro pavaduotojas A. Vaisa, 1971–1972 V. Burkauskas, 1972–1975 metais Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas statyboms J. Babravičius.
Per visą šį pokario laikotarpį buvo atliktas didžiulis kuriamasis darbas. Buvo atstatyti per karą sugriauti ir sovietinės okupacinės kariuomenės nuniokoti (buvo laikinos dislokacijos vietos) stadionai. Tiesa, tai buvo atlikta daugiausia visuomeninių talkų būdu. Panašiai „dygo“ ir nauji sporto statiniai. Pradėjo veikti sporto mokyklos su futbolo grupėmis, įkurtos specializuotos futbolo mokyklos, 1964 metais atidaryta Panevėžio internatinė sporto mokykla.
Iš kairės: R.Grušas, K.Kalinauskas
Atkuriant futbolo veiklą, 1946 metais Lietuvos pirmenybių pajėgiausiųjų grupėje rungtyniavo 8 komandos, antrajame ešelone trijose zonose žaidė 12 ekipų. Po metų dviejose grupėse jau dalyvavo 24 komandos. Vėliau kasmet dalyvių skaičius didėjo.
Nepriklausomoje Lietuvoje ir karo metais išugdyti mūsų jaunieji futbolininkai 1946 ir 1947-aisiais tapo TSRS čempionais. 1950 metais sostinės „Spartako“ meistrų vienuolikė TSRS B klasėje užėmė 3-iąją vietą, o 1952 metais buvo antrąja ir iškovojo teisę žaisti A klasėje. Kitais metais pajėgiausiųjų grupėje mūsų futbolininkai užėmė paskutinę vienuoliktąją vietą tiktai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
1960 m. rudenį Lietuvos A klasės komandų skaičius buvo padidintas iki 24. Trejus metus pirmenybės iš pradžių vykdavo dviejuose pogrupiuose, o po to įvairia sistema išsiaiškindavo čempionus ir prizininkus. Tokia tvarka tikrai stimuliavo futbolo lygio kilimą rajonuose, tačiau reikalavo daugiau lėšų ir buvo gremėzdiška.
1960–1962 metais TSRS B klasėje rungtyniavo Kauno „Bangos“ meistrų komanda, kuri praktiškai niekieno nedomino ir buvo nerentabili. Ją 1963 metais pakeitė Klaipėdos „Granito“ kolektyvas.
1961 metais Kauno „Bangos“ jauniai TSRS čempionate užėmė 3-iąją vietą. 1967 metais TSRS „Vilties“ taurės turnyre mūsiškiai buvo antri.
Deja, nuo 1955 m. Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos rodikliai vis blogėjo, o tai kėlė ne tik Lietuvos sporto vadovų susirūpinimą, bet buvo ir daug priekaištų iš Maskvos. Pradėta kaltinti respublikos pirmenybių kolektyvus, kad jie nerengia pamainos. Iš tikrųjų tuo metu pajėgiausioms komandoms tai net nerūpėjo, nes varomoji jėga buvo veteranai, o perspektyvius futbolininkus galėjo prisivilioti iš kitų miestų.
Netikėtą rezonansą sukėlė ir TSRS A klasės komandų skaičiaus padidinimas iki 22. 1960–1961 m. Vilniaus „Spartakas“ užėmė 20-ą vietą be didesnių pastangų. Grupei veteranų tai buvo ramus užutėkis. Kai kurie jaunieji futbolininkai pasijuto dievukais ir sau leido viską, ir tik nedaugelis „arė“ iš visų jėgų.
Kolektyvas skilo į tris dalis. Nors vadovai dar žadėjo neregėtas aukštumas, tačiau taip neįvyko. 1962 m. „Žalgiriu“ tapusi komanda užėmė paskutiniąją vietą ir iškrito į antrąjį ešeloną. Keli jaunuoliai pasiprašė į žinomus kariuomenės futbolo klubus. Vėliau J. Bauža, A.Stankevičius, R. Juška, L. Žukauskas, A. Staškaitis, H. Januškevičius, V. Žitkus, P. Glodenis ir B. Zelkevičius žaidė tose komandose, kur buvo mokama žymiai daugiau.
Apie tai, kad geros perspektyvos buvo ir namuose, viešai nekalbėta. Juk tuo metu už pergalę išvykose komandoms buvo skiriama 60 proc. sumos už parduotus bilietus, ir mūsiškiams sėkmės atveju talpiuose Maskvos, Leningrado, Kijevo ir kituose stadionuose būtų atitekę nemaži pinigai. Deja, autsaiderių žaidimas mažai domino didžiųjų miestų futbolo mėgėjus. Vilniuje taip pat tribūnos nelūždavo nuo žiūrovų antplūdžio.
Vilniaus „Spartakas“, kaip ir Kauno „Banga“, tapo nuostolingomis komandomis. 1962 m. pavasarį taupumo sumetimais „Žalgirio“ ir „Spartako“ profsąjungų draugijos buvo sujungtos į vieną, taip sostinės komanda tapo „Žalgiriu“.
Kad mūsų futbolas yra gyvybingas, „Žalgiris“ įrodė jau 1964, 1966 ir 1969 metais, tik per „plauką“ neprasibrovęs į elitinę lygą.
Minėtu laikotarpiu mūsų futbolo „ištekliai“ tikrai buvo dideli, tiktai jais naudotasi ne itin efektyviai. Juk nuo sovietinės kariuomenės jaunuoliai būdavo „įtaisomi“ sostinės „Saliuto“ komandoje, visos aukštosios mokyklos turėjo savo ekipas, iš kurių po kelias žaisdavo aukščiausiojoje lygoje, gerą „produkciją“ tiekė Panevėžio ISM.
1964 metais Lietuvos elitinėje grupėje buvo 16 komandų, iš tiek pat ekipų sudaryta II grupė. Be to, B klasės keturiose zonose žaidė per 50 komandų. Visos pirmenybių dalyvės turėjo ir jaunių komandas.
Deja, kažkodėl tokią tvarką buvo nutarta dar labiau sugriežtinti: jaunių ir jaunučių taškus pradėta skaičiuoti į vieną taupyklę. Tokia sistema gyvavo net 10 metų. Tiesa, truputį anksčiau atsisakyta bendros jaunučių įskaitos.
Tačiau šis sumanymas, ko gero, atnešė daugiau žalos negu naudos. Kaip ir anksčiau, pajėgiausios komandos iš sporto ir futbolo mokyklų atsirinkdavo pačius gabiausius ir perspektyviausius jaunuolius arba juos prisiviliodavo iš kitų kolektyvų. Viduriniosios grandies komandos ir autsaideriai užsiiminėjo įvairiomis manipuliacijomis. Jiems dažnai būdavo naudingiau nevažiuoti į toliau esančius miestus nei rungtyniauti. Mat pavykdavo sutaupyti pinigų kamuoliams, aprangai, inventoriui ir... pramogoms. Nemažai rungtynių būdavo „žaidžiama“ telefonu: susitariama dėl rezultato, o protokolai „dingdavo“ arba buvo pildomi fiktyviai.
Paaiškėjus machinacijoms, būdavo atimami taškai iš bendro skaičiaus. Todėl 1969 metais Klaipėdos „Maisto“ jauniai baigė pirmenybes turėdami minus 8 taškus, o Plungės „Linų audiniai“ – vienu mažiau. 1971 metais čempionato vidutinioką Utenos „Utenį“ jauniai „nugramzdino“ į turnyro lentelės apačią, nes „surinko“ minus 5,5 taško ir t. t.
1977 metais „saliamoniškai“ sugalvota, kad komandose negali būti daugiau kaip 6 futbolininkų, vyresnių nei 27 metų (gim. 1950 m.). Tačiau tokį reikalavimą galingieji apeidavo dar lengviau. Daugelis futbolininkų stebuklingai „atjaunėjo“, nes klastoti dokumentus nebuvo sudėtinga. Taip pat kilo žaidėjų migracijos banga, ypač iš didesnių miestų į augančių rajonų centrus.
Po kelerių metų kilo sumanymas, kad komandų pradinėse sudėtyse būtinai žaistų vienas iki 18 metų futbolininkas. Vėliau reikalauta dviejų jaunių. Mat pirmuoju atveju jauną žaidėją jau po keliolikos minučių galėjo pakeisti „senis“.
Ši federacijos naujovė sukėlė tikrą audrą. Paraiškos ir kiti dokumentai buvo klastojami masiškai. Kai kurie futbolininkai buvo „krikštijami“ po kelis kartus. 1981 m. „Utenis“ net devyneriose rungtynėse leido žaisti vartininkui, kurį daug kas įsidėmėjo prieš metus. Komanda, kuriai vadovavo... rajono prokuroras, neteko keliolikos taškų ir iškrito iš aukščiausiosios lygos.
Vis dėlto sovietmečiu, kai nuo 1975 m. federacijai vadovavo K.Kalinauskas, buvo ir nemažų pasiekimų, bet ne dėl čempionatų tvarkos kaitaliojimo. Vietoj pasekmių, o ne priežasčių operacijų imtasi kurti darnią futbolo sistemą.
Perspektyviausi futbolininkai būdavo atrenkami ne tik į Panevėžio ISM, bet ir į kelias aukštojo sportinio meistriškumo mokyklas. Iš jų „auksinis“ branduolys patekdavo į Vilniaus „Šviesos“ komandą, kuri buvo atraminė „Žalgirio“ bazė. Dubleriai sėkmingai galėdavo pakeisti veteranus. Be to, nemažai gerų futbolininkų išaugo Kauno „Atleto“, „Politechnikos“, Vilniaus „Mokslo“ ir „Inžinerijos“ studentų komandose.
Didelės reikšmės turėjo ir tai, kad respublikos aukščiausiame divizione kelis dešimtmečius žaidė 15–18 komandų, o nuo 1970 metų iš Lietuvos nustojo išvykti futbolininkai. Todėl pakilo meistriškumo lygis. Į prizines vietas jau pretenduodavo 5–8 komandos. Klaipėdos „Granitas“, Vilniaus „Pažanga“ ir SRT, Kauno „Kelininkas“ ir „Banga“, Šiaulių „Statybininkas“ ir „Tauras“, Mažeikių „Atmosfera“, Kėdainių „Nevėžis“, Panevėžio „Ekranas“ ir kt. buvo meistrų kolektyvų pajėgumo.
Futbolą valdo šventieji
Tvirtus mūsų futbolo pamatus ne iš karto sugriovė ir Nepriklausomybės vėjai. 1990–1991 metais iš „Žalgirio“ išparceliavus ne tik pagrindinius žaidėjus, bet ir dublerius, dar liko „žaliavos“ dviprasmiškos reputacijos verslininkui J. Lopučiui. Nors ir braškėdamas „Žalgirio“ turgus išsilaikė beveik 10 metų. Tuo metu šlovėje dar spėjo pasišildyti Kauno „Inkaro“, Mažeikių ROMAR ir Šiaulių „Karedos“ savininkai.
Deja, jaunųjų futbolininkų rengimo sistema jau buvo sugriauta. Vienintelis studentijos atstovas Kauno „Atletas“ vos alsavo.
Mįslingai iš Lietuvos futbolo sąjungos (1989–1992 m. jai vadovavo A.Jarašūnas) sekretoriaus pareigų į federacijos prezidento postą išrinktas V. Dirmeikis netrukus griebėsi majonezo ir kamštelių gamybos verslo. Nors nuo dažnų pagirių svaigo galva ir spengė ausyse, tačiau napoleoniška didybė vis augo. Mat mūsų futbolas buvo sugrąžintas į FIFA ir priimtas į UEFA, tad kelionės į užsienio šalis neprilygo Sovietų Sąjungos užkampiams, kur su „Žalgiriu“ anksčiau žaisdavo.
Visiems „generalisimo“ sumanymams nuolankiai pritardavo Vykdomasis komitetas (išskyrus šių eilučių autorių ir dar vieną iš apskričių vadovų). Jo ginklanešys gen. sekretorius, buvęs aukštas KGB karininkas P.Mieželis galėjo tik palinkčioti galva, nes viskam buvo lojalus: futbolui nei padėjo, nei labai pakenkė. Užtat „pilkasis kardinolas“ R. Mackevičius buvo visų intrigų meistras, „juodųjų technologijų“ įkvėpėjas.
Silpnai pratrynus vieną akį pastebėta, kad sugriuvus Klaipėdos „Sirijui“, Kauno „Kelininkui“, „Lietuvos Makabi“, Mažeikių ROMAR, Šiaulių „Taurui“ ir „Karedai“, Vilniaus „Paneriui“, Ukmergės „Vienybei“ ir kt., Gargždų „Banga“ atima taškus iš Panevėžio „Ekrano“ ir nežymiai nusileidžia „Žalgiriui“, o Visagino „Interas“ net nugali Šiaulių komandą. Tačiau kitai akiai atsimerkus, atsivėrė klaikus vaizdas – mūsų pirmenybių lyderiai bejėgiai prieš Europos vidutiniokus.
Sapnavosi, kad išmintingai pasielgta leidus žaisti „dukterinėms“ Vilniaus „Žalgirio“ ir FBK „Kaunas“ komandoms. Juk pastarosios be vargo galėdavo papildyti taškų atsargas ir solidžiau po to atrodyti prieš kitus varžovus.
http://akmenssalis.lt/is-ko-gaminame/granitas/
Atgal
