Sportas
03 20. Jubiliejaus proga – erškėčių puokštė (2)
Gediminas Kalinauskas
Futbolo istorikas ir statistikas, AIPS narys,
rašytojas
Kongresą atidarė Futbolo komiteto pirmininkas S. Garbačiauskas ir pateikė tokią dienotvarkę: 1) Prezidiumo rinkimai, 2) Futbolo komiteto pranešimas, 3) dalyvavimas Paryžiaus Olimpiadoje, 4) pirmenybių rungtynių sistema, 5) tarpvalstybinės futbolo rungtynės 1924 metais, 6) aikščių klausimas, 7) apygardų ir apskričių sudarymas, 8) dalyvavimas pirmenybėse karo dalių ir ne sporto organizacijų, 9) propagandinių rungtynių ruošimas, 10) teisėjų klausimas, 11) futbolo organizaciniai reikalai, 12) einamieji reikalai, 13) sumanymai.
Nuo Futbolo komiteto pranešimą darė V. Balčiūnas. Svarstant pranešimą, buvo iškeltas klausimas organizuoti nepriklausomą Lietuvos futbolo lygą. Šiuo reikalu balsuojant susilaikė tik du atstovai, todėl buvo priimta tokia rezoliucija: 1) prie sporto gyvenimo prisidėjo Klaipėdos krašto sporto organizacijos; 2) padaugėjus futbolo organizacijoms ir išsiplėtojus futbolo sportui Lietuvoje; 3) futbolo sporto organizavimas reikalauja kito sutvarkymo; 4) kad kiekviename krašte yra atskiros futbolo lygos, k. pav. pas latvius, estus ir t. t.; 5) tinkamon aukštumon pastatyti Lietuvos futbolo sportą; 6) „gyvam reikalui esant, einant aukščiau pažymėtu ir šiam klausimui pribrendus nutarta įsteigti-suorganizuoti aukščiausiąją sujungtą Lietuvos futbolo sporto instanciją, pavadinus „Lietuvos Futbolo Lyga“ ir atsišakoti futbolo sporto reikalu nuo Lietuvos sporto lygos ir padaryti pataisą tuo reikalu F. Y. F. A.“.
Priėmus šią rezoliuciją, buvo pateiktas iniciatorių grupės parengtas Lietuvos futbolo lygos statutas. Šį dokumentą patikrino speciali komisija. Jis buvo patvirtintas su mažomis pataisomis.
Daugelį kilusių klausimų buvo pavesta spręsti laikinai valdybai – pirmininkui V. Balčiūnui, pavaduotojui E. Fersteriui, sekretoriui S.Garbačiauskui, iždininkui V. Krukui ir nariui J. Kremeriui iki 1924 m. vasario mėn.
Deja, tokio futbolininkų sprendimo nenorėjo pripažinti Lietuvos sporto lyga. Ji gruodžio 2 d. Kaune savo nepaprastajame suvažiavime už savavališką Futbolo lygos sukūrimą Futbolo komiteto nariams pareiškė papeikimą.
Sporto lygos suvažiavimas patvirtino naują Futbolo komitetą: D.Žilevičius (LFLS), J. Šulginas (LDS), S. Razma (LFLS), vyr. leiten. Č.I. Kairiūkštis (LGSF) ir prof. J. Eretas (LGSF).
Tuo metu naujoji Lietuvos futbolo lyga į tai nekreipė dėmesio ir tęsė savo užsibrėžtus darbus. Jos statutas 1924 m. sausio 26 d. buvo įregistruotas Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje (Rejestro Nr. 398). Pirmieji į LFL įstojo „Kovas“, LDS ir KSK.
1924 m. balandžio 6 d. LFL surengė pirmąjį visos Lietuvos futbolo atstovų suvažiavimą. Jame galutinai buvo suredaguotas ir patvirtintas statutas, sudarytas 22 kandidatų į olimpinę rinktinę sąrašas, o S.Garbačiauskas įgaliotas atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse bei tarptautiniame futbolo kongrese Paryžiuje (turėjo 5 balsų teisę). Be abejo, LFL sekretorius S. Garbačiauskas, turėjęs diplomatinių gabumų (vėliau šioje srityje ir dirbo), su visomis užduotimis susidorojo, nors prieš tai gavo pylos nuo Lietuvos sporto lygos (jis buvo ir šios lygos CK narys).
Darbas tikrai buvo atliktas didžiulis, nes reikėjo išspręsti sportininkų išvykos finansavimo klausimus, sportinės aprangos įsigijimą, parinkti žaidėjus ir suderinti su jų darbovietėmis, gauti vizas ir t. t.
Tik prieš pat išvykimą į Paryžių pavyko atlikti formalumus dėl šešių Kauno futbolininkų, tarnavusių kariuomenėje. Tuo tarpu Klaipėdos futbolininkų šešetuko pasirengimas užtruko, ir jie neišvyko.
1924 m. gegužės 25 d. Lietuvos rinktinė, žaisdama tik antrąsias savo rungtynes, Paryžiuje 0:9 (0:4) pralaimėjo Šveicarijai ir buvo priversta grįžti namo. Įdomu, kad rinktinei atstovavo du ne Lietuvos piliečiai – vokiečiai H. Gecas ir J. Hardingsonas iš Kauno KSK. Be to, Olimpinių žaidynių ataskaitoje nurodyta, kad kairiojo krašto puolėju žaidė ne J.Žebrauskas, o pagal išankstinę paraišką įrašytas klaipėdietis Barstaitis...
1924 metais Lietuvos čempionatas jau vyko Kauno ir Klaipėdos apygardose. Jų nugalėtojai Kauno „Kovas“ ir Klaipėdos „Sportverein“ dvikovoje Kaune išsiaiškino pajėgiausią šalies komandą. Rezultatu 2:1 nugalėjo kauniečiai, kurie buvo pripažinti meisteriais (čempionais).
1925 metais pirmenybes surengė ir šiauliečiai. Finale Kauno „Kovas“ 2:0 nugalėjo Šiaulių LFLS ir antrus metus iš eilės tapo čempionu, nes Klaipėdos „Freya“ atsisakė atvykti į Kauną.
Tokiu pačiu būdu čempionai buvo nustatomi dar penkerius metus. Tik 1929 metais nebuvo surengtos Šiaulių pirmenybės, o 1930-aisiais jau dalyvavo ir Suvalkijos futbolininkai.
1931 metais pirmąjį kartą buvo sudaryta vieninga Lietuvos lyga, kurioje žaidė keturios Kauno, dvi Klaipėdos komandos ir Kybartų „Sveikata“.
Kitais metais elitinėje lygoje jau buvo aštuonios ekipos, nes dalyvavo ir Šiaulių „Makabi“ futbolininkai. Po to du sezonus vėl rungtyniavo viena komanda mažiau. 1934-aisiais septintąją vietą užėmė Panevėžio „Makabi“, nesurinkęs nė vieno taško.
1935 metais Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Suvalkijos, Panevėžio, Telšių ir Ukmergės apygardų pirmenybės buvo prilygintos Lietuvos lygai. Net 49 komandos varžėsi dėl patekimo į finalinį etapą, kur buvo rungtyniaujama olimpine sistema. Pirmą kartą tarp keturių pajėgiausių pateko Ukmergės „Šaulys“, ketvirtfinalyje 5:2 nugalėjęs Kalvarijos „Oriją“. Beje, kita provincijos komanda - Telšių „Džiugas“ - garbingai rungtyniavo atrankos varžybose ir 1:3 nusileido Šiaulių „Sakalui“.
1936 metais Lietuvos lygoje žaidė 8 komandos. Tų metų rudenį pereita prie naujos pirmenybių vykdymo tvarkos – rudens ir pavasario ratais. 1938-aisiais dėl čempionų titulo jau kovojo 10 ekipų.
Deja, futbole nuo pirmųjų dienų įsivyravo nesveikos tendencijos. Nors futbolo vadovai ir komiteto nariai buvo perrenkami kasmet, tačiau iš esmės niekas nesikeisdavo. Mat nesant tinkamų nuostatų, visi klausimai būdavo sprendžiami paprastu balsavimu. Kadangi į Futbolo komitetą narius deleguodavo klubai, todėl nuolatos susidarydavo grupuotės. Juolab kad tarpusavyje amžini priešai Kauno LFLS ir „Kovo“ klubai susirasdavo savo bendraminčių. Vieni kovojo su vokiečiais, kiti – su žydais. Neparanki buvo ir Klaipėdos KSS, o dar su įvairiomis ambicijomis iškilo Kybartų „Sveikata“. Nevienalytė buvo ir Teisėjų kolegija, nors nuo 1926 metų ji skelbėsi, kad yra autonomiška.
Pirmenybių tvarkaraščiai buvo rengiami tendencingai, sudarant kuo nepalankesnes sąlygas Klaipėdos ir Kybartų komandoms. Pradėjus Lietuvoje lankytis žinomiems Europos profesionalų klubams, taip pat turėjo reikšmės rungtynių eiliškumas. Juk visada lengviau su varžovu žaisti po kelerių jo rungtynių iš eilės. Tai turėdavo reikšmės ir iš finansinės pusės. Kadangi galutinę rinktinės sudėtį kiekvienoms rungtynėms tvirtindavo Futbolo komitetas, tai ir čia būdavo daug šališkumo.
1930 ir 1931 metais LFL sudarė kelias nuostolingas sutartis su užsienio klubais, liko skola už Rumunijos rinktinės viešnagę, todėl FIFA mūsų futbolo veiklą suspendavo. Grėsė net pašalinimas iš šios organizacijos. Tik su švedų pagalba, įvairiai laviruojant, pavyko „išplaukti“ iš nepavydėtinos situacijos.
Valstybės globoje
1933 metais Lietuvos sportas buvo suvalstybintas. Visus reikalus tvarkė Kūno kultūros rūmai (KKR), o žaidimams vadovavo KŽS. Futbolui buvo skiriami atskiri vadovai.
Deja, sporto karaliaus bėdos ir žalingos tendencijos neišnyko. Futbolo klubai ir toliau savivaliavo, o KŽS nariai klausimus spręsdavo tuo pačiu principu kaip ir anksčiau. Tiesa, visas negeroves buvo galima apskųsti KKR vadovybei. Bet svarstymai užtrukdavo ilgai, o pavedimus vis vien savotiškai vykdydavo žemesnės grandys.
Trūko ne tik kompetencijos, bet ir sąžiningų žmonių. 1938-1940 m. Futbolo komitetas faktiškai nefunkcionavo. Keli nariai patys pasitraukė, kiti buvo išvaikyti. Visus futbolo reikalus tvarkė krepšinio vadovas N.Čerekas, sportui pasišventęs žmogus.
Nepaisant visų nesklandumų, futbolas tarpukariu karaliavo pilna to žodžio prasme. Jo neužgožė ir krepšininkų 2 kartus (1937 ir 1939 m.) iškovoti Europos čempionų medaliai. Pagrindinėms ano meto LFLS, LGSF, „Makabi“ organizacijoms savo veiklumu nenusileido Jaunalietuvių (JSO) ir Šaulių sąjungos. Abi pastarosios organizacijos savo komandas turėjo ne tik miestuose, bet ir visuose miesteliuose bei didesniuose kaimuose. Futbolas buvo populiarus kariuomenėje, Kauno universitete ir mokyklose. Buvo pradėtos rengti gamyklų ir įmonių pirmenybės.
Lietuvoje buvo sukurta savita futbolo žaidimo mokykla. LFLS ir „Tauras“ propagavo technišką futbolą, „Kovas“ daugiau rėmėsi jėga ir ištverme, Klaipėdos KSS ir Kybartų „Sveikata“ daug žaidimo komponentų perėmė iš vokiečių. Daug įtakos turėjo ir Vidurio Europos klubų pamokos. Pamažu visa tai niveliavosi į vieną intelektualaus futbolo žaidimo manierą.
Daugiausia iš LFLS, „Kovo“ ir KSS klubų futbolininkų sudaroma rinktinė vis labiau surasdavo bendrą kalbą, ir jos žaidimo lygis kilo. Aukštais rezultatais nebepralaimėdavo ir klubai. Kauno MSK ir Klaipėdos KSS veikloje pasirodė profesionalaus futbolo užuomazgų.
Okupacijų metai
Sovietinė invazija 1940-1941 metais buvo pristabdžiusi sporto veiklą, nes ne visur pavyko buvusių patriotinių ir tautinių organizacijų narius paversti komjaunuoliais. Daug sporto veikėjų atsidūrė sovietiniuose gulaguose, kiti pasitraukė į Vakarus.
Nacių okupacijos metais buvo atgaivinti ikikariniai klubai. 1942-1943 m. Lietuvos čempionatas vyko septyniose apygardose. Iš pradžių rungtyniavo net 41 komanda (daugiau buvo tik 1935 m. – 49). Esant karinei padėčiai ir apribotam gyventojų judėjimui, stadionai būdavo pilnutėliai. Net atsirado gerbėjų, kurie lydėdavo savo komandas į kitus miestus.
Išvytus ruduosius okupantus pakeitę raudonieji įvedė naują tvarką. Sporto reikalus tvarkyti buvo pavesta respublikiniam Kūno kultūros ir sporto komitetui (KKSK). Sporto kolektyvai tapo pavaldžiais sąjunginėms „Spartako“ ir „Dinamo“ bei vietinėms „Žalgirio“ ir „Nemuno“ draugijoms. Kažkiek prie futbolo prisidėjo „Lokomotyvo“, „Darbo rezervų“ ir „Kolūkiečio“ organizacijos.
Tiesiogiai Maskvos nurodymus vykdė KKSK Futbolo sekcija. 1946 m. jai vadovavo kairiųjų pažiūrų P. Kareckas (pirmininkas) ir M. Jackevičius (sekretorius). Po to dvejus metus prie vairo buvo tarpukario futbolininkai J. Citavičius (pirmininkas) ir J. Klimas (pavaduotojas).
Prasidėjus nuožmiam kadrų valymui, buvo pakeista ne tik futbolo vadovybė, bet ir pašalinti iš aktyvaus sportinio gyvenimo geriausi ano meto teisėjai. Todėl 1948-1953 m. futbolui pasikeisdami vadovavo lojalūs naujajam režimui žmonės – P. Kareckas, M. Vitkauskas, K.Meškauskas, L. Falkauskas, B. Fedaravičius ir M. Jackevičius. Tik pastarasis futbolo reikaluose suvokė kiek daugiau, todėl tuos penkerius metus jis ir vykdė visus einamuosius reikalus.
Tiesa, 1953 metais, kai sportui vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijos Kūno kultūros ir sporto vyriausioji valdyba, M. Jackevičiui futbolo sekcijoje tvarkytis padėjo labiau kompetentingi J. Litvinas (pavaduotojas) ir A. Saunoris (sekretorius). Vis dėlto tuomet futbolui daugiausia nusipelnė Mokomojo-sportinio skyriaus viršininkas M. Kuliavas. Didesnę veiklą jau vykdė Trenerių taryba (pirm. S. Paberžis), Darbo su vaikais komisija (pirm. V. Dzindziliauskas). Pagerėjo Teisėjų kolegijos darbas (pirm. J. Litvinas).
1954-1959 metais Futbolo sekcijos vadovybėje jau buvo daugiau patyrusių veikėjų: pirmininkas A. Saunoris, pavaduotojas J. Litvinas, sekretorius K. Kilčiauskas, nariai E. Štelbys ir A. Slanksnys. Tačiau lyg iš dangaus 1954 m. atsirado LVKKI baigęs energingas ir sumanus R.Grušas, paskirtas KKSK vyr. treneriu. Šio žmogaus „su portfeliu“ rankose atsidūrė visa futbolo vykdomoji veikla, kurią su trumpomis pertraukomis nepriekaištingai atliko iki 1980 m. Beje, 1966-1967 m., būdamas KKSK valdybos viršininko pavaduotoju, be futbolo dar „tempė“ ir kitas sporto šakas, 1966 m. buvo Futbolo teisėjų kolegijos pirmininkas.
Atgal