Sportas
03 06. Oficialiam Lietuvos futbolui - 90!
Gediminas Kalinauskas
Futbolo istorikas ir statistikas, AIPS narys
Sovietinis požiūris
Rašydamas knygas apie futbolą (jau išleistos aštuonios), bandžiau naudotis aukštųjų mokyklų moksliniais darbais, tačiau juose radau tik jūrą drumsto vandenėlio. Todėl mane labai domino žymaus trenerio ir nemažo futbolo istorijos žinovo docento Algirdo Klimkevičiaus rašinių ciklai „Lietuvos sporto“ ir „Sporto“ laikraščiuose. Tikėjausi, kad autorius ne tik atkartos ankstesnių spaudinių pagrindines tiesas, bet ir išsamiai išnagrinės, detalizuos įvykių raidą, pateiks mūsų futbolo pergalių ir nesėkmių analizę, pažvelgs į sovietinio futbolo užkulisius, atvedusius mūsų futbolą į išsigimimą, kuris vis dar tebesitęsia.
Deja, gerb. A. Klimkevičiaus rašiniai mane ne tik nuvylė, bet ir nustebino. Nebūdamas didelis statistikos žinovas, autorius pernelyg įklimpo jos labirintuose, sukėlė daug painiavos. Apskritai iš jo medžiagos išlindo buvusio komunisto ir sovietinės aukštosios mokyklos docento mentaliteto „ausys“: vyrauja paviršutiniškumas, sureikšminami antraeiliai dalykai, o praleidžiami pro „ūsą“ patys svarbiausieji. Gausu tendencingų vertinimų ir net visiško absurdo.
Jau po pirmųjų gerb. A. Klimkevičiaus rašinių 2004 metais „Pirmosios legendinės futbolo komandos pėdsakais“, „Sporto“ redakcija susilaukė gausios futbolo mėgėjų kritikos. Su tuomečiu laikraščio vyr. redaktoriumi A. Krukausku ir futbolo patriarchu S. Paberžiu buvome parengę atsakymus į nuostabą sukėlusius faktus ir teiginius. Tam sutrukdė vyr. redaktoriaus mirtis ir naujas pluoštas rašinių su dar didesne gausa keistenybių.
Kadangi pastaruoju metu įvairiuose informacijos šaltiniuose kartojamos įvairių autorių, tarp jų ir gerb. A. Klimkevičiaus, klaidos, o pastarasis vis pateikia naujų, tad privalau į tai ryžtingai reaguoti.
Rašiniuose daug netikslių vardų, inicialų ir pavardžių. Ko gero, tai galėjo atsirasti dėl korektūros klaidų, nes autorius pateikė sunkiai įskaitomų rankraščių (tai teko patirti ir savo „kailiu“). Bet tai tik menkniekis, palyginus su šokiruojančiais „faktais“ ir išvadomis.
Pradėkime nuo 1946-ųjų istorinių metų. Gerb. A. Klimkevičius savo moksliniuose darbuose – mokomosiose priemonėse, išleistose 1987 metais, jau prasidėjusio atgimimo laikotarpiu, „Tarybų Lietuvos studentų futbolas“ ir „Iš futbolo istorijos“ mūsų jaunųjų futbolininkų – SSRS čempionų medalius (taip pat ir 1947 m.) teikia kaip sovietinio sporto laimėjimą, prieš tai pabrėždamas skurdų vadinamosios buržuazinės Lietuvos palikimą. Talentingi jaunuoliai tartum atsirado lyg grybai po lietaus, o ne išugdyti patriotinių šaulių ir jaunalietuvių sąjungų, žinomų sporto klubų.
Klaidingas žinias autorius pateikia apie Lietuvos rinktinės dalyvavimą 1946 metais SSRS trečiojo diviziono Vakarų zonos pirmenybėse. Leidinyje „Iš futbolo istorijos“ (žiūr. 42 psl.) teigia, kad ji užėmė 2-ąją vietą, o „legendiniame“ rašinyje – trečiąją. Iš tikrųjų ji su 19 taškų tebuvo ketvirta. Ją aplenkė Rygos „Dinamo“ ir dvi tuomečio Leningrado komandos. Beje, sąjunginiuose centriniuose, latvių ir estų leidiniuose mūsų ekipa vadinama Kauno „Spartaku“.
Jūs, gerb. A. Klimkevičiau, nustebote, kad mūsiškių vartus pirmosiose rungtynėse gynė Mališka (81-ame numeryje rašote, kad šios pavardės vėliau negirdėjome). Tai juk kybartietis „Sveikatos“ vartininkas Vincas Mališka, dar ilgai blizgėjęs gimtojoje komandoje, o vėliau buvęs respublikinės kategorijos teisėjas! Jums, praleidusiam vaikystę ir jaunystę Suvalkijoje, tai turėjo būti žinoma. Tuo pačiu noriu paneigti kai kurių Jūsų rašinių (ir kitų autorių) išvadas, kad Kybartų „Sveikata“ nekeitė savo istorinio pavadinimo. Ji, kaip ir visos kitos komandos, jau 1946 metais privalėjo turėti savo globėjus, todėl pakeitė pavadinimą į „Žalgirį“ (antrojoje grupėje buvo dar 6 šios draugijos ekipos). Tiesa, po metų kybartiečiai susigrąžino senąjį pavadinimą, bet tik dviem sezonams. Įdomu, kad 1952 metais kybartiečiai dėl savo komandos pavadinimo turėjo nemalonumų. Prie GSK (Geležinkelininkų sporto klubas) „priklijavus“ „Žalgirį“, futbolininkai būtų praradę geležinkelių transporto lengvatas. 1955 metais B klasėje kybartiečiai jau atstovavo „Statybininkui“, 1956–1959 metais „Nemunui“, po to buvo „Plytinė“. Tik komandos 40-mečio proga - 1962-aisiais - buvo grąžintas pirmykštis pavadinimas.
Garsus pavadinimas – muilo burbulas
Sveiku protu sunkiai suvokiama, kad Jūs, gerb. A. Klimkevičiau, Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos ištakų ieškote iš 1944 metų (2004 m. „Sportas“ Nr. 65). Pateikėte daug statistikos, tačiau nė žodeliu neužsiminėte, kuo tai baigėsi.
1945 metais istorinį „Žalgirio“ pavadinimą turėjo silpniausia Kauno komanda. Kitais metais ne itin sėkmingai buvo sulipdytas Vilniaus „Žalgiris“, kuris respublikos čempionate tarp 8 komandų buvo šeštas. Jo spalvas tuomet gynė P. Račinskas, L. Nevinskas, J. Litvinas, V. Dovalga, E. Točilauskas, S. Stančikas, V. Bubinas, A. Kairys ir kt. 1947-aisiais jis paliko tikrai legendinį įrašą mūsų futbolo istorijoje. Kolektyvui vadovavo (ir žaidė) iš Zaporožės kazokų kilęs buvęs jūrininkas Nikolajus Rakovskis. Vienuolikėje iš pradžių žaidė daugiausia lietuviai, tačiau ji 0:5 pralaimėjo panevėžiečiams ir net 0:14 buvo sutriuškinta Šiaulių „Spartako“. Vadovas pakeitė visą komandos sudėtį vien kitataučiais, bet ji patyrė dar didesnę katastrofą: 1:6 pralaimėjo Klaipėdos „Žalgiriui“ ir 0:15 Šiaulių „Vėliavai“. Vėliau 2:4 nusileido Marijampolės „Žalgiriui“ ir neišvyko į ketverias rungtynes. Nepelnęs nė vieno taško, sostinės „Žalgiris“ po pirmojo rato pasitraukė iš pirmenybių. Taip subliuško istorinis muilo burbulas.
Įdomu, kad N. Rakovskis 1949 metais buvo priimtas į meistrų kolektyvą ir sužaidė dvejas rungtynes. Manoma, kad jis buvo infiltruotas kagėbistas. Suspėjo pasižymėti ir kaip kišenvagis. Vėliau jam buvo amputuota viena koja, ir dingo be žinios...
Perdėtas įvertinimas
Ne mažiau apgailėtinas gerb. A. Klimkevičiaus teiginys 2004 m. „Sporto“ 89-ame numeryje stulbinančiu rašinio pavadinimu „Vilniaus „Dinamo“ – parodomoji meistrų komanda“. Tai bandymas įrodyti tai, kuo nė nekvepėjo. Be abejo, į tuometę meistrų komandą buvo suburti visi geriausieji respublikos futbolininkai, išugdyti Nepriklausomoje Lietuvoje ir sunkiaisiais karo metais. Deja, jie turėjo tik menką supratimą apie naują tvarką ir keliamus reikalavimus. Savo misiją futbolininkai vertino labai skirtingai. Daugelis jų žaidė tik savo malonumui, neatsisakydami kitų gyvenimo džiaugsmų, ir juos galima pavadinti tik profesionaliais mėgėjais.
Pasak man artimų Z. Ganusausko ir V. Rylio, tam didelės įtakos turėjo nustatytos žaidėjų kategorijos ir skirtingi atlyginimai. Kai kurie atsarginiai žaidė žymiai geriau už pripažintus lyderius, bet pinigų gaudavo mažiau. Nors apskritai kolektyvas buvo gana darnus, tačiau veržimosi į sportines aukštumas nebuvo. Mažai kas laikėsi sportinio režimo. Šią tradiciją iš V. Rylio, S. Petraičio ir kitų neužilgo perėmė ir tęsė V. Tučkus, broliai Mačiuliai, R. Beinoravičius, S. Krocas, Č.Vasiliauskas. Tai truko ilgiau nei dešimtmetį, todėl pasiekimai buvo įvairūs – staigius pakilimus keitė skaudūs nuosmukiai. Deja, antroji žaidėjų karta taip pat buvo įvairialypė. Dažnai buvo svarstomas ne tik jaunųjų J. Baužos, A. Stankevičiaus, R. Kučinsko, H. Januškevičiaus ir P.Glodenio elgesys, bet ir komandos lyderių.
Vadinamoji pavyzdinė komanda 1947 metais savo zonoje tarp 15-os komandų tebuvo aštunta, nors didesnę dalį rungtynių žaidė savojoje aikštėje. „Dinamo“ 1948 m. pavasarį po nesėkmingo debiuto pajėgiausiųjų grupėje buvo pašalinta (sužaidė tik dvejas rungtynes). Savotišku jos duobkasiu ir gelbėtoju tapo „Spartako“ draugija, dar 1947 m. rudenį panorusi turėti savo meistrų komandą, bet... neturėjusi futbolininkų (žiūr. raštą leidinyje „Žalgiris“ buvo, yra ir bus!“ 7 psl.). Ji priglaudė buvusius dinamiečius.
„Rožinis“ sapnas
Žinia, kad Viktoras Kučinskas 1949 metais pirmasis iš lietuvių užsivilko marškinėlius su užrašu „CCCP“ (2004-ųjų „Sportas“ Nr. 81) yra tikras kliedesys. Po to, kai šis futbolininkas 1947–1948 metais gerai pasirodė sostinės meistrų komandoje, jį žymiai didesniu atlyginimu suviliojo Kauno „Inkaras“. Tačiau jis pasirodė reikalingas ir Rygos „Daugavai“, žaidusiai TSRS pirmajame ešelone. Deja, prieš išvykdamas į Latviją, V. Kučinskas neatsiskaitė su „Inkaru“.
Renkant išsamią medžiagą apie „Žalgirį“, V.Kučinskas man kalbėjo: „Aš „Inkaro“ marškinėlius grąžinti paprašiau draugo, o pas mane liko tik seni „bucai“, kurie Rygoje greit suplyšo ir man davė naujus. Senuosius aš išmečiau, tad nebuvo ką grąžinti. Žinoma, galima grąžinti bet kokius. Be to, aš buvau batsiuvys, galėjau pataisyti ne tik senuosius, bet ir pasiūti naujus. Kadangi ši nemaloni žinia pasiekė Maskvą, aš nutariau grįžti į Kauną. Teko „Inkarui“ dėl čempiono titulo žaisti su Šiaulių „Elniu“ papildomas rungtynes. Mes pralaimėjome 0:1. Tad „Inkaro“ principingumas nuėjo perniek, o aš likau it musę kandęs.“
Taigi V. Kučinskas buvo pirmasis mūsų legionierius, o žaisti TSRS rinktinėje jis negalėjo, nes tik 1952 metais rinktinė buvo sudaryta olimpinėms žaidynėms.
Dar grįžkime prie legendinės vadinamosios „Žalgirio“ komandos. Rengiant leidinį „Žalgiris-82“ nutariau pakalbinti buvusį ilgametį komandos žaidėją ir trenerį Zenoną Ganusauską. Šio nuostabaus žmogaus mintys mane šokiravo. Jis tiesiai šviesiai pareiškė: „Mūsų futbolas jau kelis dešimtmečius žengia neteisingu keliu. Respublikos čempionatų tvarka keičiama beveik kasmet. Ilgą laiką buvo žalinga kompleksinė įskaita (prie to prisidėjo ir A. Klimkevičius, 1968–1976 metais buvęs LFF trenerių tarybos pirmininkas – aut.), jaunių limito įvedimas, vyresnio amžiaus futbolininkų skaičiaus ribojimas – tai privedė prie įvairių klastočių ir manipuliacijų. „Žalgiris“ tapo monstru, į kurį sutelktas visas dėmesys. Jam pajungtos Panevėžio internatinė sporto mokykla, aukštojo meistriškumo mokyklos ir Vilniaus „Šviesa“. Tai – gerai, kol gerai. Tačiau „sušlubavus“ bent vienai grandžiai, ta piramidė gali staigiai griūti. Juk Lietuvos pirmenybėse dalyvaujančios komandos visiškai nesirūpina savo pamaina. Pasižiūrėkit, iš ko sudarytos Vilniaus „Pažangos“, Klaipėdos „Granito“, Kauno „Kelininko“, Kėdainių „Nevėžio“ ir kt. komandos. Tai daugiausia veteranai iš meistrų kolektyvų. Nieko nebeliko iš Kauno „Inkaro“ ir to miesto studentų komandų. Nebeaiški Klaipėdos „Atlanto“ meistrų užduotis. O kas dedasi „Žalgiryje“! Studentams brukami diplomai į rankas. Jiems mokamos ne tik stipendijos, bet ir atlyginimai iš kelių darboviečių. Veikia nelegalios kasos, papirkinėjami teisėjai...“
Be abejo, spaudai aš pateikiau truputį švelnesnį pokalbio turinį, tačiau LKP CK leidykloje medžiagą pakoregavo visiškai į kitą pusę ir rašinį pavadino „Lietuvos futbolas žengia teisingu keliu“.
Kaip žinoma, 1982 metais „Žalgiris“ triumfavo ir iškopė į TSRS aukščiausiąją lygą, kurioje 7 metus žaidė tiesiog įspūdingai. Tačiau Z.Ganusauskas dėl to nė kiek nedžiūgavo ir sutiktas vis kartodavo, kad šis monstras vis vien grius, nes neatitinka profesionalaus klubo standartų.
Griūtis tikrai įvyko, bet tai atsitiko po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau vargu ar žymusis futbolo specialistas įsivaizdavo tokį ilgalaikį mūsų futbolo nuopuolį, kai dar šiandien neturime bent vieno pajėgesnio klubo. Visose komandose gausu neaukšto meistriškumo legionierių, o perspektyvių jaunų futbolininkų dar tik žadama išauginti.
Taigi 9-ojo dešimtmečio „Žalgirį“ iš dalies galime laikyti legendiniu, nes buvo iškovotas auksas pasaulinėje universiadoje ir bronza TSRS čempionate, o per septynerius metus – vidutinė penktoji vieta.
Tai, kas atsitiko su „Žalgiriu“ per pastaruosius 20 metų, gal jau nebe legenda, o jų rinkinys ar fantastinių nuotykių epopėja.
Kol klubą rėmė žinomos užsienio firmos ir liūdnai pagarsėjęs koncernas EBSW, jis dusyk tapo šalies čempionu ir kelis kartus iškovojo taurę. „Žalgirį“ perėmus neaiškios pakraipos verslininkui Janušui Lopučiui ir įvairiomis kryptimis bei kainomis išparceliavus visą šimtinę futbolininkų, liko tik nutriušęs kromelis. Nebuvo paslaptis, kad panašų į J. Loputį verslininką Vladimirą Kastujevą labiausiai viliojo ne meilė futbolui, o klubo ženklas ir žemės plotas prestižiniame Vilniaus rajone. Deja, per plačiai buvo užsimota pasireikšti ir plačiojoje Rusijoje, kur savi galingųjų įstatymai. Savininkui atsidūrus už grotų, futbolininkai tapo išmaldos prašytojais, o buvę puošnūs „Žalgirio“ rūmai virto tikra pabaisa.
Paklydėlis su šventojo aureole
Daug kuo gerb. A. Klimkevičius nustebino ir praėjusiais metais. Liepos 8 d. rašinyje apie vieną geriausių mūsų futbolininkų Antaną Lingį autorius akcentavo, kad šis futbolininkas nuo pat pirmųjų futbolo karjeros dienų nerūkė ir negėrė. Iš tikrųjų A. Lingis dėl sportinio režimo pažeidimų labiausiai pasižymėjo iš visų tarpukario futbolininkų. Jis kelis kartus buvo ilgam laikotarpiui diskvalifikuotas, apie tai yra daug archyvinės medžiagos. 1931 metais mūsų futbolo žvaigždė sublizgėjo net 2 kartus. Per Pabaltijo turnyrą Taline po rungtynių su Estija A. Lingis grįžo girtutėlis paryčiui, neatsikėlė pusryčių, bet su Latvija sužaidė neblogiau už kitus...
Tų pačių metų pabaigoje S. Garbačiausko pastangomis geriausi Lietuvos futbolininkai Kauno rinktinės vardu viešėjo Šveicarijoje, kur sutiko ir 1932-uosius. Ten mūsiškiai „paūžė“ visu smarkumu. Nuobaudų susilaukė keli futbolininkai, o A. Lingis buvo diskvalifikuotas 6 mėnesiams, nes jis dar įžeidė komandos kapitoną R. Marcinkų.
1937 metais prieš pasaulio čempionato atrankos rungtynes Rygoje A.Lingis tradiciškai tame mieste tuoj po atvykimo dingo iš viešbučio, tačiau „normos“ neviršijo. Visi nemalonumai įvyko po rungtynių ir iškilmingos vakarienės. Kaip įprasta, mūsiškiai užstalę paliko paskutiniai, o atakų lyderis A. Lingis vos išlingavo. Parėjęs į viešbutį jis pro langą mėtė viską, kas pakliuvo po ranka. Savo prašymą dėl 6 mėnesių diskvalifikacijos sumažinimo jis motyvavo tuo, kad pobūvyje dalyvavo ne savo noru, o vadovo įtakoje. Be to, esą jį alkoholis veikiąs labiau nei kitus, neprisimenąs nieko. Nors nuobauda jam buvo sumažinta, tačiau A.Lingio sportinėje karjeroje jau saulė krypo vakarop...
Mūsų futbolo patriarchas S. Paberžis taip apibūdino ano meto įvykius: „Visi mes nebuvom šventieji. Net vyravo posakis, kad tas ne futbolininkas, kuris nevartoja velnio lašų. Kas dėl A. Lingio, tai jis tikrai nebuvo girtuoklis. Paprasčiausiai jis neapskaičiuodavo savo galimybių ir dažnai „lūždavo“ vienas pirmųjų.
Akėčiomis per futbolo istorija
Paskutiniame praėjusių metų „Sporto“ laikraščio numeryje gerb. A. Klimkevičius pateikė išsamią informaciją apie sportinius žaidimus ir leidinius apie juos, tačiau visiškai pasiklydo istoriniuose įvykiuose. Autorius rėmėsi tiktai V. Petrausko prisiminimais ir lakoniškomis žinutėmis iš lietuviškų laikraščių. Kažkodėl nesigilinta į archyvinę medžiagą, spaudą kitomis kalbomis.
Pulkininko V. Petrausko suorganizuotos rungtynės 1911 metais tarp dviejų „Aro“ komandų yra reikšmingas įvykis tik Kauno futbolui. Gavus žinių iš vokiečių ir rusų istorikų, jau nebėra abejonių, kad futbolas į Lietuvą atkeliavo per Klaipėdą. Galima manyti, kad 1861 metais įkurtoji Klaipėdos MTV futbolą kultivavo dar 19-ojo amžiaus pabaigoje, tik jį vadino vejos sportu. Iš pateikiamos vokiško leidinio ištraukos matyti, kad 1905 m. Klaipėdoje jau buvo 3 futbolo komandos – Mokytojų seminarijos, MTV ir „Prūsija“ (Rasensportverein Prususia).
Apie Šilutės „Forverts“ buvimą 1906 metais, kaip teigia A. Klimkevičius, jokių žinių nėra („Vorwarts“ įkurtas 1921 m.). Viena aišku, kad futbolas į Klaipėdą atkeliavo ne iš Šilutės, o iš Karaliaučiaus, kur komandos įkurtos žymiai anksčiau. Pirmoji komanda Tilžėje (Tilsiter sport = Club E. V.) įregistruota 1907 metais.
Taip pat žinome, kad futbolas pradėtas žaisti anksčiau Vilniuje nei Kaune: 1909 m. spalio 4 d. žaidė Realinės mokyklos ir futbolo mėgėjų ratelio komandos. 1911-ųjų pavasarį Vilniuje dėl įspūdingos taurės rato sistema kovojo mokyklų ir gimnazijų futbolininkai. Tais metais įkurta Vilniaus futbolo lyga, kuriai priklausė viso sporto entuziastė „Sokol“ draugija, „Žvėrynas“ ir „Antakalnis“.
Autobiografija pro padidinamąjį stiklą
Vis dėl to gerb. A. Klimkevičiaus didžiausiu šedevru reikia laikyti jo paties pateiktą biografiją knygoje „Lietuvos olimpinis krikštas“, kur teigiama, kad autorius nuo 1957 metų buvo meistrų komandų (Kauno „Bangos“, Klaipėdos „Granito“ ir Vilniaus „Žalgirio“) vyr. treneris. Iš tiesų iki 1958 metų oponentas studijavo LVKKI, o Kauno „Banga“, kur pirmiausia jis dirbo, įkurta tik 1960 metais ir gyvavo trejus metus. 1963–1966 metais, po meistrų komandos perdavimo į Klaipėdą, dirbo „Granito“ vyr. treneriu. Vėliau „Žalgirio“ strategu buvo tik trejus metus (1974–1976). Tad darbo stažas tik 10 metų, o ne dvigubai daugiau!
Būtų ne tiek klaiku, jei p. A. Klimkevičius neturėtų pasekėjų. „Lietuvos Aidas“ 2008 m. rugpjūčio 13 d. rašė apie tuometės Nacionalinės futbolo klubų asociacijos (NFKA) išleistą „Metų knygą“, kurioje keli šimtai klaidų. Įdomu, kad atsakingas už leidinį asmuo į kritiką šaltakraujiškai atsakė: „Na, ir kas, kad daug klaidų. Lietuvoje yra gal tik 2–3 futbolo žinovai. Svarbu, kad leidinys gražiai apiformintas.“
Interneto svetainės tiesiog užterštos klaidinga informacija. Dauguma futbolo klubų nežino nei įkūrimo datų, nei savo istorijos. Futbolo federacijos duomenys dažnai kaitaliojami, todėl nežinome, kurie teisingi.
Apmaudu, kad net sporto enciklopedijoje gausu netikslumų. Ypač tai galima pasakyti apie savivaldybių pateiktą informaciją. Pavyzdžiui, Kalvarijos savivaldybė komandos pavadinimą VVF iššifravo kaip Valstybinį vaistų fabriką, kurio tenai niekada nebuvo. Iš tikrųjų tai Vilnonių verpalų fabrikas (gal Vilnų verpimo fabrikas). Kėdainiškiai, turėdami išleistą savo futbolo istorijos knygą, nurodo, kad „Nevėžis“ (rajonų rekordininkas) Lietuvos futbolo taurę iškovojo ne penkis kartus, o tik keturis ir t. t.
Atgal
