Sportas
02 28. Išsaugokime stipruolio dvasią
Gražus ir prasmingas Aukštaitijos krašto ąžuolo stipruolio Kazimiero Paltaroko jubiliejinis gimtadienis
Remigijus Naužemys
VU docentas, soc. mokslų daktaras
Prieš keletą dienų gerų bičiulių, bendraminčių, artimųjų būryje daugkartinis Lietuvos, Europos, pasaulio svarsčių kilnojimo čempionatų nugalėtojas, rekordininkas bei kitų svarbių varžybų laimėtojas, prizininkas, sporto meistras, respublikinės (1984 m.) bei tarptautinės (1998 m.) kategorijos svarsčių kilnojimo varžybų teisėjas, Panevėžio apskrities svarsčių kilnojimo klubo (1996 m.) ir Lietuvos svarsčių kilnojimo federacijos (1998–2000 m) prezidentas, veterinarijos gydytojas Kazimieras Paltarokas atšventė savo garbingą jubiliejų – 70 metų.
Šia gražia proga daugelio prestižinio „Lietuvos Aido“ skaitytojų pageidavimu ir vyriausiajam redaktoriui Algirdui Pilveliui pritariant, plačiau bei išsamiau atskleisime šios neeilinės asmenybės gyvenimo vingių šydą – papasakosime apie mokslus, darbinę, visuomeninę, sportinę veiklą bei šeiminį gyvenimą.
Kazimieras Paltarokas gimė 1942 m. sausio 19 d. Pakruojo rajono Nociūnų kaime, Jono ir Onos Paltarokų šeimoje. Tėvas Jonas Paltarokas (1895–1958 m.) gimė Pakruojo rajono Lauksodžio kaime. Nors tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo 46 ha žemės, bet ūkio darbai neviliojo. Išmokęs siuvėjo amato, daugelį metų sėkmingai gražino ir puošė žmones. Apie 1948 metus, kai sovietų pareigūnai pradėjo masiškai tremti lietuvius į Sibirą, sužinojęs, kad ir jis yra įtrauktas į „juoduosius“ sąrašus, ilgą laiką slapstėsi, 1952 m. su šeima apsigyveno Panevėžyje ir iki pat mirties sąžiningai dirbo Panevėžio cukraus fabrike. Motina Ona Kazakevičiūtė-Paltarokienė gimė Pakruojo rajono Žeimelio miestelyje, pasiturinčio karčemos savininko šeimoje. Pagimdžiusi penkis vaikus – tris dukras ir du sūnus, juos išauginusi ir išleidusi į gyvenimą, sulaukusi 69 metų, pakirsta sunkios ligos, 1978 metais iškeliavo iš šio pasaulio.
Kazimiero, kaip ir kitų pokario vaikų, vaikystė buvo nelengva. Mokydamasis Lauksodžio pradinės mokyklos pirmojoje ir antrojoje klasėse, patyrė ir piemens dalią. Kad palengvintų sunkią tėvų materialinę padėtį, mažasis Kaziukas, pasikeisdamas su broliu ir seserimis, vienais metais ganė kolūkio telyčaites, o kitais – avis. Sunkios gyvenimo sąlygos nuo mažų dienų stiprino ir grūdino gležną berniuką.
1952 m. Kazimiero šeima persikėlė į Panevėžį. Mokslus jis tęsė Panevėžio 4-oje vidurinėje mokykloje. Baigęs septynias klases, įstojo į Pasvalio rajono Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Prisimindamas mokslų dienas technikume, Kazimieras pasakojo: „Pirmajame kurse buvau jauniausias, mažiausias ir pats silpniausias. Vieną kartą bendrakursis D. Čaikinas, kuris jau buvo grįžęs iš sovietų armijos ir neblogas gimnastas, pakėlė mane ant gimnastikos prietaiso skersinio, aš neišsilaikiau ir nukritau. Tada jis mane pavadino „pelų maišu“. Šie jo žodžiai taip mane užgavo ir giliai įsirėžė į širdį, kad nedelsdamas su savo kurso draugais pradėjau intensyviai mankštintis, treniruotis, grūdintis. Žiemą miegodavome nešildomame kambaryje. Prieš eidami miegoti, eidavome imtynių, dūkdavome šiltame kambaryje, kol gerokai sušildavome, o paskui bėgdavome į šaltą kambarį ir nuogut nuogutėliai krisdavome į lovą po patalais miegoti. Tokia grūdinimosi procedūra man labai patikdavo, jausdavau didelį džiaugsmą. Ištvermę ugdėme kiekvieną rytą sparčiu žingsniu žingsniuodami 3 km į paskaitas technikume. Būdamas ketvirtajame kurse, labai sutvirtėjau ir paaugau. Iš 30 moksleivių pagal ūgį fizinio lavinimo pamokų rikiuotėje jau buvau ketvirtas.“
Technikumą Kazimieras baigė 1960 m., įgijęs jaunesniojo agronomo specialybę. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas į Panevėžio rajono Savitiškio linininkystės bandymų stotį laborantu. Dirbdamas jis aktyviai mankštinosi, sportavo. Gavęs pirmąjį atlyginimą, nusipirko turistinį dviratį, kuriuo kiekvieną dieną važiuodamas per 50 km, gerino bendrą savo organizmo funkcinę būklę. Jis taip pat lankė ir dviviečių baidarių treniruotes. Šioje sporto šakoje jam neblogai sekėsi, yra ne kartą tapęs įvairių varžybų nugalėtoju ir prizininku.
Dalyvaudamas vienose Panevėžio rajono pirmenybėse, patyrė ir kuriozinį nuotykį. Kai vienas iš sportininkų galingu irklo judesiu netinkamai perskrodė vandens paviršių, baidarė prarado pusiausvyrą, stipriai pakrypo ant šono ir apvirto, abu sportininkai paniro į šaltą Nevėžio vandenį, bet jie nesutriko, žaibiškai suvaldė valtį ir, vinguriuodami tarp ledo lyčių, šlapi bei sušalę sugebėjo ne tik baigti nuotolį, bet ir iškovoti prizinę vietą.
Kazimieras Paltarokas su žmona Valentina 1967 m. sukūrė šeimą ir išaugino dvi dukras: Editą ir Jūratę. Abi dukros pasekė tėvelio pėdomis ir tapo veterinarijos gydytojomis. Edita jau aštuoneri metai gyvena ir dirba JAV, turi Amerikos pilietybę, Jūratė gyvena Panevėžyje, dirba patologe anatome ir dermatologe savo garsaus tėvelio Kazimiero Paltaroko klinikoje.
Kalbėdamas apie tolesnę savo darbinę veiklą, Kazimieras šypsodamasis, gražia aukštaitiška šnekta pasakojo: „Sąžiningai išdirbęs vienerius metus pirmojoje darbovietėje, buvau pastebėtas rajono valdžios. Matyt, jiems patiko mano jaunystės veržlumas, iniciatyvumas. Vieną dieną man buvo pasiūlyta eiti vyriausiojo agronomo pareigas viename labiausiai ekonomiškai atsilikusiame „Pergalės“ kolūkyje. Tokiam pasiūlymui nesipriešinau ir netrukus pradėjau dirbti naujoje vietoje. Dirbant vyriausiuoju agronomu, pagrindinė susisiekimo priemonė buvo turistinis dviratis ir arkliukas. Nežinau, ar kad gerai dirbau, ar kad puikiai sutariau su visais žmonėmis, mane pradėjo įkyriai agituoti stoti į partiją. Vienas partijos vadukų pareiškė, kad įstojęs į partiją iš karto būsiu skiriamas kolūkio pirmininku ir nereikės atlikti privalomosios karinės tarnybos. Aš griežtai atsisakiau ir tapti partiniu, ir vadovauti kolūkiui – geriau jau eiti į armiją. Po dviejų savaičių buvo rastas naujas kolūkio pirmininkas ir pristatytas kolūkiečiams susirinkime, o iš manęs pasišaipė, kad jeigu nenoriu užimti tokių garbingų pareigų ir būti kolūkio pirmininku, tai teks tarnauti armijoje. Bet žmonės mane labai gerbė ir nenorėjo manęs išleisti – dėkingas jiems už pasitikėjimą“.
„Taigi tapau kareiviu. Tarnavau Ukrainoje, priešlėktuvinėje apsaugoje radistu. Dalinyje buvo sudarytos geros sąlygos aktyviai sportuoti, užsiimti kūno kultūra. Mano kareivišku gyvenimu prasidėjo nuoseklių bei intensyvių treniruočių laikotarpis. Ilgainiui sustiprėjau fiziškai, tapau ištvermingas ir stiprus. Nuo lygiagrečių atsispausdavau per 40 kartų, ant gimnastikos žiedų lengvai padarydavau „kryžių“, ant lygiagrečių atlikdavau gana sudėtingas kombinacijas, o pratimą baigdavau įspūdingu salto (šokama nuo lygiagrečių verčiantis ore). Taigi intensyvios treniruotės bei gerai sudarytas pratimų kompleksas, pasirinktos kūno kultūros priemonės man padėjo harmoningai išvystyti visus kūno raumenis, ypač didžiuosius krūtinės, deltinius pečių juostos, dvigalvį ir trigalvį žasto raumenis. Kai grįžau iš armijos, net mama ir draugai mane vos pažino, mat buvau labai pasikeitęs“, – linksmai juokdamasis baigė pokalbį Kazimieras.
Praėjus metams po armijos, K. Paltarokas įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją. Čia jis kaip aktyvus sportininkas laiko vėjais nešvaistė. Kadangi nebuvo sąlygų irklavimo sportui, teko persiorientuoti į kitą sporto šaką. Jaunuolis buvo itin gerai fiziškai pasirengęs, tad jam tiko sunkumų kilnojimas. Per trumpą laikotarpį neblogai įvaldė sunkumų kilnojimo klasikinių veiksmų techniką ir po gero pusmečio tapo visateisiu Akademijos rinktinės nariu, įvairių varžybų nugalėtoju ir prizininku. Sąjunginiame aukštųjų mokyklų čempionate Simferopolyje (pusvidutinio svorio kategorijoje) Kazimieras štangą išspaudė 102,5 kg, išrovė 100 kg, pasiekė gana aukštų rezultatų ir buvo tikimasi trikovėje laimėti aukštą vietą, bet, deja, stūmimas nepavyko – užėmė kuklesnę. Mokydamasis trečiajame kurse per draugiškas varžybas su Radviliškio sunkiaatlečiais Kazimieras sunkiai susižeidė kelio sąnarį – trūko meniskas. Po keturių mėnesių vėl pradėjo atgauti sportinę formą. Bet, deja, ketvirtajame kurse atlikdamas gamybinę praktiką ir darbo reikalais važiuodamas motociklu su veterinarijos felčeriu Vaclovu Glemža, vairavusiu motociklą, patyrė avariją. Felčeris žuvo iš karto, o K.Paltarokas buvo sunkiai sužeistas. Prisiminęs šį tragišką įvykį, Kazimieras kalbėjo: „Sunkus buvo metas. Koja nesilankstė, o ir bendra organizmo būklė buvo prasta. Šiaip ne taip baigiau penktąjį kursą, beveik praradęs atmintį: viską rašydavausi ant popieriaus lapų, kad atsiminčiau. Mano pagrindinis tikslas buvo, kad koja neliktų nelanksti, nesurambėtų. Supratau viena: jeigu aš jos neišlankstysiu, nesiimsiu jokių priemonių, tai visą gyvenimą būsiu luošas. Bet, ačiū Dievui, didelėmis pastangomis, daug kentėdamas, 1970 m. baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją, įgijau veterinarijos gydytojo specialybę. Buvau paskirtas dirbti į Biržų rajono K. Požėlos kolūkį – į tą patį, kuriame atlikau gamybinę praktiką. Ten aktyviai sportavau, kilnojau dvipūdę. Taip stiprinau organizmą, mankštinau sužeistą koją. Taigi daug treniruodavausi ir 1972 m. Alytuje tapau respublikinės „Nemuno“ sporto draugijos čempionu. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Mat kilnodamas svarsčius pasveikau, sustiprėjau. Mano manymu, svarsčių kilnojimo sportas yra puikus fizinių ir dvasinių žmogaus savybių ugdymo būdas.
Taip prasidėjo mano svarsčių kilnojimo kelias – buvau pats treneris ir dalyvis. Norėdamas tobulėti, po kiekvienų varžybų pasidarydavau atskirų sportininkų eskizus, schemas, kokia kiekvieno jų kilnojimo technika. Iš 10-15 eskizų atsirinkdavau 1-2, mano manymu, geriausius, pagal juos treniruodamasis stebėdavau savo rezultatų gerėjimą. Tokia metodika man buvo prieinamiausia. Jei per 3-4 treniruotes per savaitę po dvi valandas iš viso iškeli 16-18 tonų – tai yra gerai. Sovietiniais laikais specialių maisto papildų sportininkams nebuvo – vartojome kaloringą maistą: kondensuotą pieną, nenugriebtą pieną, riebią mėsą. Tačiau po biocheminių procesų organizme iš šių produktų susidaro daug metabolitų, kurie nėra naudingi. Pagrindinis energijos šaltinis – gliukozė, todėl atsisakiau rekomenduojamo kaloringo maisto ir ėmiau vartoti gliukozę bei medų. Rezultatas – stulbinantis: trikovėje surinkau 257 taškus ir tapau „Nemuno“ respublikinės sporto draugijos žaidynių čempionu, o po metų rezultatai beveik dvigubai pagerėjo (spaudimas – 143 kartai, rovimas – 150 kartų), dar po pusės metų išroviau 202 kartus – tai buvo Sovietų Sąjungos rekordas. 1977 m. man buvo suteiktas svarsčių kilnojimo sporto meistro vardas, tais pačiais metais – ir respublikinė, o 1984 m. – tarptautinė teisėjo kategorija.
Toliau nuosekliai treniruodamasis, 26 kartus tapau respublikinių varžybų čempionu, pasiekiau 18 Lietuvos rekordų, vieną Sovietų Sąjungos, o kartu ir pasaulio rekordą: rovimo veiksmu per 16 minučių dvipūdę išroviau 202 kartus.“
K. Paltarokas 1978 m. buvo paskirtas Panevėžio rajono veterinarijos stoties viršininku, vėliau – Panevėžio miesto vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. 1996 m. Kazimieras buvo išrinktas Panevėžio apskrities svarsčių kilnojimo klubo prezidentu. Norint dalyvauti tarptautiniuose svarsčių kilnojimo čempionatuose, būtinai reikėjo Lietuvos svarsčių kilnojimo federacijos, taigi 1998 m. ji buvo įkurta ir pirmuoju jos prezidentu išrinktas K. Paltarokas. Tai buvo tik darbo pradžia: įvairiuose Lietuvos rajonuose sukurta 12 svarsčių kilnojimo klubų.
Kai 2000 m. Lietuvos svarsčių kilnojimo federacijos prezidentu buvo išrinktas Vytautas Dobrovolskas, nuspręsta įsteigti Lietuvos svarsčių kilnojimo federacijos pirmojo prezidento Kazimiero Paltaroko taurę, ir taip kasmet nuo tų metų per Kazimiero vardines (kovo 4-ąją) vyksta šios varžybos ir jos jau tapo tarptautinės – dalyvauja sportininkai iš Latvijos, Estijos ir kitų valstybių.
Net ir sulaukęs brandaus amžiaus, Kazimieras kasdien iš ryto mankštinasi apie 40 min. ir stovi ant galvos – šis pratimas jam savotiška raminanti meditacija. Jis yra veterinarijos klinikos savininkas, čia dirba gydytoju veterinaru, todėl neturi daug laiko ir treniruojasi tik šeštadieniais. Per vieną valandą jis pakelia per 10 tonų svorio. Treniruodamasis tokia savita metodika, Kazimieras sugebėjo išlikti geros sportinės formos ir, dalyvaudamas pasaulio senjorų čempionatuose, iškovoti aukštas vietas: dukart tapti trečiosios vietos laimėtoju, dukart - antrosios ir po vieną kartą Europos ir pasaulio čempionu.
Tad, mielas ir gerbiamas Kazimierai, visų Vilniaus miesto bei Vilniaus universiteto svarsčių kilnotojų vardu nuoširdžiai sveikiname garbingo jubiliejaus proga ir linkime Jums visokeriopos sėkmės visur ir visada.
Atgal
.jpg)
(1).png)
