Sportas
03.18.Artūras Poviliūnas: Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas, pripažinimas
Vytautas Žeimantas
Mano rankose įdomi Artūro Poviliūno knyga „Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas ir pripažinimas”.
Lietuvos olimpinis judėjimas, prasidėjęs pasiruošimu 1924 metais vykusioms Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, Lietuvos sportininkų dalyvavimu Paryžiaus ir Amsterdamo (1928 m.) olimpinėse žaidynėse, praėjo jau ilgą kelią, kuriame iš pradžių, deja, būta daug juodų duobių. Giliausia ir ilgiausia iš jų – sovietinės okupacijos metai.
Knygos „Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimas ir pripažinimas” viršelis
Bolševikai, tik užėmę valdžią Rusijoje, nutraukė ryšius su Tarptautiniu olimpiniu judėjimu, nes laikė jį smulkiaburžuaziniu dariniu. Suprantama, ir okupavus Lietuvą, čia iš karto buvo užgniaužti jau augantys olimpizmo daigai.
Kai 1951 metais SSRS buvo sukurtas Olimpinis komitetas, ir jis pasiprašė priimamas į Tarptautinį olimpinį komitetą, apie Lietuvos olimpines viltis jau nebuvo net užsiminta. Apie jas garsiau vėl pradėta kalbėti prasidėjus Atgimimui.
„Retkarčiais tarp olimpiečių vis įsižiebia diskusija, kas gi pirmasis prabilo, jog laikas atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, kurį 1951 m. grubia jėga uzurpavo Sovietų Sąjungos valdžia. Susikaupė pluoštas memuarų, atsiliepimų, protokolų, iš kurių ryškėja mūsų LTOK atkūrimo priešistorijos bruožai. Ar palikti juos dūlėti archyvuose? Juk žmonės – ir ypač tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su aprašomais įvykiais, - turi teisę žinoti ne tik tai, kas garsiai pasakyta iš tribūnos. O kokius kryžiaus kelius teko nueiti iki tos tribūnos, idant lemtingus apsisprendimo žodžius išgirstų Lietuva ir pasaulis? – šiais žodžiais A. Poviliūnas pradeda knygą ir iš karto suintriguoja skaitytoją. - Tokių motyvų skatinimas, 2007 metų sausio pabaigoje išsiuntinėjau laiškus visiems 1988 metų Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės nariams. Labai norėjau, jog bent mažytė detalė patektų į monografiją, kurioje pirmą kartą apibendrintai rašoma apie sudėtingą laikotarpį, atkuriant Lietuvos tautinį olimpinį komitetą bei siekiant jo pripažinimo”.
Tokį sudėtingą, pilną didvyriškumo ir bailumo, karštų vilčių ir didelių abejonių laikotarpį aprašyti nėra lengva, ne dažnam tokia tema paklustų. Artūrui Poviliūnui ji paklūsta, nes jis ne tik buvo šių įvykių verpete, daugeliu atvejų jis juos inspiravo, skatino ir plėtojo, buvo tų įvykių vedlys.
Dabar Artūras Poviliūnas - žinomas Lietuvos sporto organizatorius, visuomenės veikėjas, socialinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas. Parašęs apie dešimt knygų, daugybę straipsnių sporto tematika, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. O tais karštais ir viltingais 1988 metais jis buvo nusipelnęs treneris, Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotojas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės vadovas, pirmasis LTOK prezidentas.
Knygos įtaigumą didina ir faktas, kad autorius daugiausiai rėmėsi faktine, dar niekur viešai neskelbta medžiaga: protokolais, laiškais, susirinkimų ir posėdžių išlikusiomis stenogramomis, oficialiais dokumentais, juos papildydamas asmeniniais savo bei betarpiškais tų įsimintinų dienų dalyvių įspūdžiais. Atvirai atskleidžiami tuomet veikusių žmonių poelgiai – ir drąsūs, ir abejojantys, ir bandantys tyliai pralaukti, tuo pačiu nukelti olimpinio savarankiškumo idėjas į nebūtį. Čia niekas negražinama ir nebandoma perrašyti istorijos, ką ne vienas šiandien bando daryti.
Knygoje nuosekliai ir vaizdžiai atskleidžiamas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto grįžimo į tarptautinę olimpinę šeimą siekių įgyvendinimas - pradedant 1988 metais ir baigiant 1991 metų rugsėjo 18 diena, kai buvo de facto ir lapkričio 11 diena, kai buvo de jure atkurtas šis komitetas. Autorius, pasakodamas apie formalius ir neformalius susitikimus su Tarptautinio olimpinio komiteto vadovais, analizuodamas oficialius dokumentus, parodo, kaip formavosi Lietuvos tautinė sąmonė šiame laikotarpyje: vyko ryšių su tarptautinėmis sporto organizacijomis paieška ir argumentacijos dėl Lietuvos sugrąžinimo į tarptautinį olimpinį sąjūdį formavimas.
Leidinys gausiai iliustruotas, yra niekur neskelbtų nuotraukų. Apipavidalino dailininkė Aušra Čapskytė. Knyga skiriama visiems, besidomintiems Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrimo, Lietuvos sporto istorija.
Lietuvos olimpinis judėjimas, prasidėjęs pasiruošimu 1924 metais vykusioms Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, Lietuvos sportininkų dalyvavimu Paryžiaus ir Amsterdamo (1928 m.) olimpinėse žaidynėse, praėjo jau ilgą kelią, kuriame iš pradžių, deja, būta daug juodų duobių. Giliausia ir ilgiausia iš jų – sovietinės okupacijos metai.
Bolševikai, tik užėmę valdžią Rusijoje, nutraukė ryšius su Tarptautiniu olimpiniu judėjimu, nes laikė jį smulkiaburžuaziniu dariniu. Suprantama, ir okupavus Lietuvą, čia iš karto buvo užgniaužti jau augantys olimpizmo daigai.
Lietuvos olimpinis judėjimas, prasidėjęs pasiruošimu 1924 metais vykusioms Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, Lietuvos sportininkų dalyvavimu Paryžiaus ir Amsterdamo (1928 m.) olimpinėse žaidynėse, praėjo jau ilgą kelią, kuriame iš pradžių, deja, būta daug juodų duobių. Giliausia ir ilgiausia iš jų – sovietinės okupacijos metai.
Bolševikai, tik užėmę valdžią Rusijoje, nutraukė ryšius su Tarptautiniu olimpiniu judėjimu, nes laikė jį smulkiaburžuaziniu dariniu. Suprantama, ir okupavus Lietuvą, čia iš karto buvo užgniaužti jau augantys olimpizmo daigai.
Lietuvos olimpinis judėjimas, prasidėjęs pasiruošimu 1924 metais vykusioms Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, Lietuvos sportininkų dalyvavimu Paryžiaus ir Amsterdamo (1928 m.) olimpinėse žaidynėse, praėjo jau ilgą kelią, kuriame iš pradžių, deja, būta daug juodų duobių. Giliausia ir ilgiausia iš jų – sovietinės okupacijos metai.
Bolševikai, tik užėmę valdžią Rusijoje, nutraukė ryšius su Tarptautiniu olimpiniu judėjimu, nes laikė jį smulkiaburžuaziniu dariniu. Suprantama, ir okupavus Lietuvą, čia iš karto buvo užgniaužti jau augantys olimpizmo daigai.
