Sportas
11 05. Rio de Žaneire - parolimpinis auksas, Vilniuje - parolimpinės problemos
Lietuvos parolimpinis komitetas pradėjo savo veiklą prieš 26–erius metus. Nuo to laiko neįgalieji mūsų šalies atletai dalyvavo septyniose vasaros parolimpinėse žaidynėse. Neseniai jie grįžo iš Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių, kurios vyko po sveikųjų Olimpinių žaidynių. Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentas Vytautas Kvietkauskas atsako į žurnalisto Vytauto Žeimanto klausimus.
V.Ž. Sveikinu laimingai sugrįžus iš Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių. Prisimenu, kaip 2012 metais grįžote iš Londono parolimpinių žaidynių. Tada net keliems Lietuvos sportininkams iki medalių vis truputį pritrūkdavo. O dabar iš Brazilijos grįžote su dviem aukso ir vienu sidabro medaliu…
V.K. Bet vieną Londono rezultatą mes pakartojome: mūsų šuolininkę į tolį Ramunę Adomaitienę Londone nuo bronzos medalio skyrė tik vienas centimetras. Rio de Žaneire jai irgi iki medalio pritrūko to paties vieno centimetro. O, tiesą sakant, medalio mes iš jos tikėjomės.
O su kokia nuotaika grįžote iš Rio de Žaneiro?
Rezultatai labai geri, tai ir nuotaikos geros. Nors, aišku, visada norisi kuo daugiau. Ką tik minėjau apie nelaimėtą bronzą šuoliuose į tolį. O per žingsnį nuo medalių buvo ir daugiau. Dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis kovoje dėl bronzos medalio nusileido triskart parolimpiniam čempionui japonui F. Satochi. Ketvirtą vietą užėmė disko metikas Kęstutis Skučas.
Džiugu, kad Rio atnešė ir medalių. Jau pirmąją žaidynių dieną šiaulietis Mindaugas Bilius disko metimo sektoriuje laimėjo sidabro medalį. Po kelių dienų jis buvo geriausias ir vyrų rutulio stūmimo finale, laimėjo aukso medalį. Londone atitinkamai jis užėmė VII-ąją ir IX–ąją vietas. Rezultatų augimas akivaizdus. Čia didelis ir jo trenerio Rimanto Plungės nuopelnas.
Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė palydi parolimpiečius į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes
Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas Vytautas Kvietkauskas
Išsipildė ir sena mūsų golbolininkų svajonė laimėti aukso medalius. Sidnėjaus ir Pekino parolimpinėse mūsiškai buvo šalia aukso, grįžo į Lietuvą su sidabro medaliais. Londone jie užėmė 4 vietą. Rio jie laimėjo visas rungtynes, finale sutriuškino ir JAV rinktinę. Puikiai žaidė komandos kapitonas Genrikas Pavliukianecas, tapęs rezultatyviausiu puolėju šiose žaidynėse. Justas Pažarauskas buvo išrinktas geriausiu gynėju. Kiti šaunuoliai, iškovoję aukso medalius: tai Mantas Brazauskis, Nerijus Montvydas, Mantas Panovas ir Mindaugas Suchovejus. Komandoje gerai derėjo patirtis ir jaunatviškas entuziazmas. Ačiū jiems už ištvermę, vyriškumą, didį pergalės siekį. Nuoširdus ačiū ir jų treneriui Karoliui Levickiui.
Apskritai mūsų delegacija pasirodė labai gerai. Visi važiavę į Rio sportininkai pateko į pasaulio geriausiųjų dešimtukus.
Rio de Žaneiro vasaros žaidynėse beveik 11 000 sportininkų kovojo dėl 306 medalių komplektų, parolimpinėse 4 342 sportininkai - dėl 528 medalių komplektų. Antai, vien vyrų disko metimo buvo 5 rungtys, rutulio stūmimo 14...
Mums sako, kad parolimpinėse žaidynėse mažesnė konkurencija. Galbūt ir mažesnė konkurencija. Pas mus mažiau sportininkų, daugiau medalių. Bet žaidynėse dalyvavo 159 šalių atstovai, per 4000 sportininkų. Be abejo, yra tam tikra specifika. Bet ir sveikųjų sporte yra kategorijos. Pavyzdžiui bokse, imtynėse. Moterys irgi rungtyniauja atskirai nuo vyrų. Tai kodėl niekas nedaro priekaištų moterims, kad jos yra išskirtinės? Ir moterų medaliai bei premijos yra prilyginamos lygioms su vyrų. Ir niekas nesako, kad moterys nesvarbios. Tai kodėl išskiriami neįgalieji? Ir mūsų sportininkai rungtyniauja pagal sporto kategorijas. Ir savo kategorijose išaiškinami stipriausieji. Štai dėl to neįgaliųjų sportas vis labiau populiarėja pasaulyje, didėja įvairių šalių televizijų susidomėjimas, vis plačiau rodomos parolimpinės ir kitos neįgaliųjų žaidynės. Beje, per šimtą šalių, tarp jų ir visos mūsų kaimyninės valstybės transliavo iš Rio de Žaneiro žaidynių atidarymą, uždarymą, varžybų fragmentus. Tik Lietuvoje nei viena televizija nepanoro tiesiogiai rodyti žaidynių. O parolimpinės žaidynės pasaulyje yra trečios pagal svarbą po Olimpinių žaidynių ir pasaulio futbolo čempionatų. Taip buvo paskaičiuota, atsižvelgus į šalių, sportininkų dalyvavimą, televizijos, spaudos, reklamos dėmesį, ekonominius rodiklius.
Pagal tai, kaip rūpinamasi neįgaliaisiais, sprendžiama apie valstybės išsivystymą, demokratijos, jos pažangos lygį. Tai vienas dalykas.
Antras dalykas, tai tie mūsų parolimpiečiai, kurie šiandien sukėlė didelį susidomėjimą savo iškovotomis pergalėmis. Lietuvos žmonės dabar jau geriau suprato neįgaliuosius, neįgaliųjų sportą. Tuo pačiu sumažėjo atskirtis tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Tuo pačiu Lietuva pasidarė geresnė valstybė visiems, ne tik neįgaliesiems, bet ir sveikiems. Štai pagrindinis darbas, kurį padarė mūsų parolimpiečiai.
Girdėjosi nusiskundimų, kad Lietuvoje parolimpinis judėjimas nepakankamai finansuojamas. Gal galite pasakyti, kiek gavote šiais metais lėšų iš įvairių valstybinių institucijų. Ar finansuoja jus Tarptautinis parolimpinis komitetas? Ar po žaidynių gaunate kokį nors finansavimą iš savo Tarptautinio komiteto už dalyvavimą? Kas pagrindiniai rėmėjai Lietuvoje?
Parolimpinio sporto finansavimas gerokai skiriasi nuo sveikųjų sporto finansavimo. Jis yra žymiai brangesnis. Pavyzdžiui, sveikam sportininkui 1000 eurų – jau pinigai, tai neįgaliajam, kuriam vien pigiausias sportinis vežimėlis kainuoja 5000 eurų – tai ne pinigai. Sveikas sportininkas bėga vienas, aklasis su vedliu. Sveikasis vaikščioti, keliauti gali vienas, neįgalusis dažnai tik su palydovu. Vėl beveik dukart brangesnis išlaikymas. Sveikųjų krepšinio komandai reikia tik aprangos, neįgaliųjų – ir aprangos, ir dar 10 sportinių vežimėlių. O jie rungiasi su tokiu azartu, kad po rungtynių tenka dar ir taisyti brangią techniką. Tai tik keletas pavyzdžių, kad suprastumėte mūsų sporto ypatumus.
Šiemet Sporto ir kūno kultūros departamentas mums skyrė 72 500 eurų. Skirdami nurodė, kur juos reikia panaudoti. Už šias lėšas mūsų sportininkai šiemet dalyvavo keliuose pasaulio ir Europos čempionatuose. Parolimpinėms žaidynėms liko 22 500 eurų. Aišku, tu lėšų trūko, kreipėmės į rėmėjus.
Tiesa, KKSD dar finansuoja sportininkų pasirengimą per sporto federacijas, tačiau tai daro tiesiogiai, ne per mūsų komitetą.
LTOK šiemet skyrė 50 000 eurų. Tie pinigai mums buvo labai svarbūs. Nuoširdžiai dėkojame kolegoms.
Tarptautinis parolimpinis komitetas mūsų nefinansuoja. Iš jo negauname lėšų ir už dalyvavimą parolimpinėse žaidynėse. Jie mums pažadėjo sumokėti už delegacijos kelionę į Rio de Žaneirą. Sumokės bazinę kainą, kuri arčiau Rio de Žaneiro esančioms šalims yra pakankama, ar net perteklinė, o toliau esančioms, tokioms, kaip Lietuva, nepakankama. Mes papildomai už kiekvieną delegacijos dalyvį turėjome primokėti po 200 eurų.
Norisi padėkoti ir rėmėjams. Mums padėjo Parolimpinio sporto rėmimo fondas, Citadele, Copictures, Impuls, Audimas, kitos firmos ir pavieniai asmenys.
“Audimas” gamino aprangą ir sveikiems, ir neįgaliesiems olimpiečiams. O skundėsi dėl jos tik parolimpinio atstovai. Kodėl?
“Audimo” paslaugomis mes naudojamės jau nuo seno. Problemų nebūdavo. Šiemet jie pasiuvo aprangą pavėlavę. Be to, golbolo komandai, o ji žaidžia sėdėdama ant žemės, buvo pasiūtos kelnės ne iš tos medžiagos, kuri buvo suderėta.
Buvo nusiskundimų ir dėl nusipelniusių parolimpiečių pagerbimo, įvertinimo, prizininkų premijų dydžio
Prezidentė D. Grybauskaitė, priimdama parolimpiečius medalininkus, pasakė, kad reikia užbaigti su neįgaliųjų sporto diskriminacija. Ji skyrė mūsų sportininkams valstybinius apdovanojimus lygiai taip pat, kaip ir vasaros žaidynių medalininkams. O LPOK generalinis sekretorius Gintaras Zavadckis buvo apdovanotas Prezidentės Padėkos raštu.
Po visuotinės kritikos Vyriausybė nutarė padvigubinti pinigines premijas medalininkams. Tačiau jos liko dar tris kartus mažesnės už sveikiems olimpiečiams skiriamas premijas.
Esminis dalykas čia ne dydis, o lygybė. Nors ir premijos dydis svarbu, nes kai baigi treniruotis, reikia toliau gyventi. Tokia premijos esmė.
Gražiai savo sportininkus pagerbė Kauno, Šaulių savivaldybės, o Vilniaus savivaldybė neparodė jokio dėmesio. Nors Vilniaus “Tauro” sporto mokyklos auklėtiniai – golbolo komanda ir parvežė iš Rio aukso medalius. Vilniaus valdžia nei pasitiko, nei pasveikino vilniečius sportininkus - čempionus.
O su kokiais sunkumais dabar susiduriate? Ar parolimpinis komitetas turi savo veiklos strategiją?
Mus kamuoja problemos, apie kurias kalbame nebe pirmus metus, bet kurios sprendžiamos labai lėtai. Pirma, trenerių rengimas ir įdarbinimas. Nors vežimas ir pajudėjo iš vietos bet yra problemų, kurios trukdo normaliam darbui. Specialių žinių pagrindus treneriai įgyja Lietuvos sporto universitete, bet jas pritaikyti nėra kur. Sporto mokyklose dažniausiai nėra ir galimybių, ir suinteresuotumo suformuoti neįgaliųjų sportininkų grupių,
Antra, jaunųjų sportininkų paieška. Tai viena opiausių problemų. Rinktinė sensta, o perspektyvių jaunų sportininkų akivaizdžiai stinga. Bet jei išspręsime trenerių klausimą, sukursime ir jaunųjų talentų paieškos ir skatinimo sistemą. Dabar Tautinio olimpinio komiteto paramos dėka galime po 150 eurų kas mėnesį paskirti jauniesiems sportininkams, ir 100 eurų jų treneriams. Pagalbą teikia ir kai kurių sporto šakų, pvz., irklavimo, federacijos.
Trečia, Olimpinis sporto centras. Kodėl tokį turi tik sveikieji sportininkai, kurie naudojasi papildomu finansavimu ir papildomomis paslaugomis, kurių neturi parolimpiečiai. Diskriminaciją galime ir turime įveikti. Arba Olimpinis sporto centras turi įsileisti neįgaliuosius, arba reikia kurti Parolimpinį sporto centrą.
Ketvirta, neįgaliųjų sporto klubų tinkamas finansavimas. Savarankiška, pagal Įstatymą, sporto funkcija savivaldybėse neskatina neįgaliųjų sportininkų rengimo miestuose ir rajonuose. Savivaldos skiriamos lėšos klubų veiklos neužtikrina net minimaliai, nors pagrindinę dalį skiria Neįgaliųjų reikalų departamentas.
Penkta, sportininkų bei trenerių finansavimo sąlygų, pradedant maistpinigiais ir baigiant apdovanojimų dydžiu, sulyginimas su olimpiečiais. Tikrai, ar ne keista, kai valdininkai sako, juk puiku, kad premija už olimpinį ir parolimpinį auksą skiriasi ne dešimt, kaip anksčiau, o tik 3 kartus?
Šešta, sportininkų motyvacijos klausimai. Kai visą gyvenimą atiduodi sportui, baigus karjerą norėtum ką nors už tai gauti. Sveikieji sportininkai rentas gauna už olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų medalius. Mes - tik už parolimpinį auksą. Ar tai teisinga?
Spręstinų klausimų išsakėte ne vieną. Daug problemų galima išspęsti nesavanaudiškai bendradarbiaujant. Bet štai išgirstu, kad Rio aukso medalininkus - golbolo komandą jau norima išvyti iš Vilniaus “Tauro” sporto mokyklos, nes šią mokyklą gali lankyti sportininkai iki 19 metų. O golbolininkai jau vyresni ir todėl turi išeiti, nes toks įstatymas ar kažkieno nutarimas. Kokia padėtis su įstatymais, ar jie ir jų vykdymas tenkina parolimpiečius?
Mano nuomone, kai kuriuos įstatymus ir Vyriausybės nutarimus būtina peržiūrėti ir keisti. Aukščiau išvardintos problemos, susijusios su neįgaliųjų sportu, iš esmės yra neįgaliųjų žmonių diskriminavimo problema.
Kaip bebūtų keista ir liūdna, dabartinės Vyriausybės programoje, sporto politikos skyriuje, išskirtinio dėmesio sulaukė tik Tautinis olimpinis komitetas ir niekur nė vienu žodeliu neužsimenama apie neįgaliųjų sportą ir jo išskirtinę reikšmę tiek vertinant Lietuvą pasauliniame lygių teisių kontekste, tiek integraciniuose procesuose valstybės viduje.
Gal todėl Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, neseniai pirmą kartą vertinęs, kaip Lietuva įgyvendina JT neįgaliųjų teisių konvenciją, pateikė 63 išvadas - 60 neigiamų ir 3 teigiamas.
Lietuvos valstybės politika žmonių su negalia atžvilgiu kritiškai vertinama visose socialinio gyvenimo srityse - jie izoliuojami švietimo sistemoje, darbo rinkoje, neužtikrinamas sveikatos paslaugų prieinamumas, nepritaikyta fizinė aplinka, neįtvirtinta lygybė prieš įstatymą. Daug pastabų pateikta ir neįgaliųjų sporto klausimais.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete buvo pateiktas toks pavyzdys. Per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą 2015 m. buvo finansuoti 304 įvairūs sporto projektai, kurių vertė 5,8 mln. eurų, tačiau tik vienas iš jų buvo skirtas neįgaliesiems. Šio projekto vertė buvo vos 2,5 tūkst. eurų. Visi kiti neįgaliųjų pateikti projektai buvo atmesti.
Štai tokios svarbiausios spręstinos problemos mums iškyla šiandien. Ką ir kaip turime padaryti, kad žengtume į priekį kartu su visu sportiniu judėjimu, nereikalaudami sau jokio išskirtinumo, bet ir nediskriminuojami dėl įgimtos ar įgautos negalios? Beje, apie įgautą negalią. Tik akimirka skiria olimpietį nuo parolimpiečio fizine prasme. Bene ketvirtadalis geriausių neįgaliųjų pasaulio sportininkų atėjo iš sveikųjų sporto - po nelaimingų atsitikimų ar traumų.
Sprendžiant neįgaliųjų aukšto sportinio meistriškumo problemas, mums patiems reikia, jei to nesugeba valstybės įgaliotos institucijos, parengti parolimpinio sporto vystymo programą. Jos esmė - neįgaliųjų sportininkų rengimo sąlygos turi būti tokios pačios, kaip ir sveikųjų sportininkų. Tos programos vykdymui turi būti parengtas priemonių planas, kuriam būtų numatytas valstybės finansavimas.
Mes, neįgalieji sportininkai, norime turėti ne tik lygias teises, bet ir lygias galimybes tas teises realizuoti. Tai ir yra mūsų strategija.
Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmingų startų ateityje.
Vytauto Žeimanto nuotr.
Atgal
.jpg)
