Sportas
10 13. Aistros dėl knygos apie futbolą
Gediminas Kalinauskas
Futbolo statistikas, sporto žurnalistas
Apie neseniai pasirodžiusią knygą “Lietuvos futbolo istorija 1911-1990. Žmonės” “Lietuvos aidas” rugpjūčio 29 d. pateikė nemažai informacijos. Grįžti prie tos pačios temos – tikrai nesmagu juolab, kad papildomi atsiliepimai yra ne iš maloniųjų, o su knygos autoriumi visada santykiai buvo geri. Aš net siūliau parašyti panašią knygą.
Pirmajame rašinyje savo mintis apie minimą Algirdo Klimkevičiaus knygą aš išdėliojau tiktai trumpai pasklaidęs jos turinį ir dalį biografijų. Kadangi susilaukiau daug atsiliepimų iš savo kolegų, futbolininkų ir futbolo mėgėjų, teko knygą panagrinėti atidžiau. Be to, benzino į liepsnojantį laužą dar pilstelėjo pats A. Klimkevičius, davęs interviu portalui 15min.lt. Nenusisekusi kiaušinienė
Kūrinio pradžioje akcentuojama, jog pateiktoji medžiaga bus lyg paminklas tiems, kurie kūrė ir puoselėjo futbolą mūsų šalyje. Tačiau gilesnė analizė sukėlė daug prieštaringų minčių. Mat knygoje pateiktos tik kelios dešimtys ikikarinio laikotarpio žmonių biografijų, o dominuoja žinios – biografijos ir ištraukos iš jų – apie sovietmetį. Vokiečių okupuotmetis lieka beveik nuošalėje. Iš didžiulės masės žmonių pasisakymų net sunku suprasti: ar šis paminklas sovietiniams didvyriams, ar komunizmo aukoms? Net nebeaišku ir kokioje epochoje dabar gyvena pats knygos autorius. Gavosi nevykusiai suplakta kiaušinienė, ir dar prisvilusi.
Savo nuopelnus gerb. A. Klimkevičius pirmiausia akcentuoja parengtais sporto meistrais Klaipėdoje, didžiuojasi, kad daug prisidėjo prie futbolininkų meistriškumo kėlimo, kai treniravo Vilniaus “Žalgirį”. Tuo tarpu iš žmonių prisiminimų matyti, jog Klaipėdos “Granito” žaidėjai 1964 m. SSRS sporto meistrų vardus gavo neįvykdę visų sportinių reikalavimų, o “Žalgiriui” ilgėliau tiko tik Jonas Kavaliauskas.
Pačių futbolininkų ir jų globėjų lūpomis skelbiama, jog finansavimas buvo ir nelegalus (pinigai buvo vežami dideliais kiekiais), o partinė nomenklatūra ir teisėsauga tai laimino. Užsimenama ir apie teisėjų bei įvairių veikėjų papirkinėjimą. Butai ir automobiliai buvo skiriami praktiškai be eilės. Deja, tartum iš niekur netrukus atsirado kažkokie kenkėjai, kurie sužlugdė visa tą sistemą ir mūsų futbolą. Tik kažkodėl tokie “aiškiaregiai” pamiršo, jog tai buvo tie patys A. Klimkevičiaus ir kitų žinomų trenerių bei aukštųjų mokyklų auklėtiniai, brendę palankioje terpėje…
Prieštaravimų iškyla ir “statant paminklus” mūsų futbolo žvaigždėms. Kaip žinia, 1949 m. SSRS sporto meistrų vardai buvo suteikti Dizmanui Ilgūnui, Zenonui Ganusauskui, Broniui Galvičiui ir Stanislovui Paberžiui. Šie futbolininkai neįvykdė jokių sportinių reikalavimų, nes sostinės meistrų komanda SSRS pirmenybių antrojoje grupėje žaidė tik du metus ir pasirodė kukliai. Tuo metu buvo įprasta skatinti futbolininkus, padėkoti už kažkokius nuopelnus. Iš Maskvos atvykęs treneris Georgijus Glazkovas pasistengė, kad būtų apdovanoti minėti keturi futbolininkai. Ir ne už dyką. Jam pačiam už ankstesnį žaidimą Maskvos “Spartake” ir vaisingą darbą Vilniuje (taip rašoma įsakyme) buvo suteiktas SSRS nusipelniusio sporto meistro vardas.
Panašiu būdu 1954 m. SSRS sporto meistru tapo ir Vytautas Saunoris. Vėliau pastarąjį “Meistrų” klubas net pripažino visų laikų geriausiu Lietuvos futbolininku.
Deja, neaišku, kodėl gerb. A.Klimkevičius net 211 kartų gynusį (įmušė 64 įvarčius) reprezentacinės meistrų komandos (faktiškai buvo Lietuvos rinktinė) spalvas futbolininką “nugrūdo” į smetoninius laikus, kuomet Klaipėdos KSS vienuolikėje jis 1939 m. žaidė tik penkerias rungtynes (pelnė 2 įvarčius).
Galima net ašarą nubraukti, kaip vieno ryškiausių sovietmečio veikėjų Jono Ulozos biografija atsidūrė visai netoli V. Saunorio . Kaip žinia, komunistas J. Uloza, pasitelkęs savo bendražygius Mykolą Burokevičių, Liudą Karecką ir dar pulką “klapčiukų”, 1959 m. pagal Maskvos nurodymus įkūrė LTSR futbolo federaciją. Po to J. Uloza net ketverius metus pas Nikitos Chruščiovo klerkus važinėjo ne klausytis paties parašyto LFLS himno, o parsivežti šūsnis direktyvų ir instrukcijų kokia dvasia auklėti futbolo atžalyną. Koks nepaprastas autoriaus įžvalgumas.
Apsišaukėlio paglostymas
Iš tiesų klasikiniu pavyzdžiu galima laikyti Viktoro Kučinsko biografiją. Paprastas batsiuvys net tapo knygos herojumi. Mat gerb. A.Klimkevičius, neturėdamas išsamių žinių ir statistinių duomenų, pasinaudojo 1972 m. “Kauno tiesos” labai subtilia informacija. Kai ką dar pridėjo nuo savęs ir nupiešė spalvingą futbolininko portretą.
Savo laiku minėtas rašinys ne mažiau sujaudino ir mane. Nedelsdamas aš paskambinau istorikams į Maskvą. Jie iš karto paneigė gandą, jog V.Kučinskas 1949 m. galėjo vilkėti SSRS rinktinės marškinėlius, nes tuo metu nebuvo nei A, nei B futbolo rinktinių. Net pajėgiausi sovietiniai klubai kelerius metus po karo žaidė tik kelias tarptautines rungtynes. Ir iš tiesų, naivu net pagalvoti, kad V.Kučinskas būtų susilaukęs didesnio dėmesio už paminėtus penkis futbolininkus, o ypač V.Saunorį. Be to, V.Kučinskas dar 1948 m. iš sostinės išvyko į Kauno “Inkarą”, o iš Rygos 1949 m. grįžo gėdingai. Taigi, jokių nuopelnų jis neturėjo.
Keli bandymai ką nors apie tai išpešti iš paties V.Kučinsko, kurį kalbinau po jo teisėjautų rungtynių, buvo bevaisiai – vis atidėliodavo kitam kartui.
Tik po kelerių metų, kai aš futbolo istorijos temomis apklausiau daugiau nei pusę buvusių sostinės meistrų komandos žaidėjų, ir mano pagalbininku tapo Vladimiras Rylis, užsimezgė ryšiai ir su V.Kučinsku. Mat abu šie futbolininkai nuo seno buvo geri bičiuliai, daug metų žaidė vienoje komandoje. Abu juos siejo ir tuomečio biznio reikalai…
Deja, teko gerokai nusivilti, nes V.Kučinskas buvo labai prieštaringa asmenybė. Kaip įprasta, dauguma futbolininkų yra fantazuotojai ir pasakoja daug nebūtų dalykų. Teko bendrauti ir su tokiais, kurie nieko neatsimena, viską painioja. Tuo tarpu mano naujasis pažįstamasis tai pažerdavo daugybę faktų, tai vėl juos pamiršdavo ir gindavosi: “Aš taip nesakiau”.
Vienų vaišių metu bandėme V. Kučinską priremti prie “sienos”, kad paaiškintų dėl vilkėtų SSRS rinktinės marškinėlių. Jis teigė, jog tai buvo jo vaikystės draugo krepšininko Stepo Butauto “suveikti” marškinėliai, nes reikėjo priedangos nuo grėsusios diskvalifikacijos, kai 1949 m. neatsiskaitęs su Kauno “Inkaru”, išvyko žaisti į Rygos “Daugavą”. Tačiau V. Kučinskui laikinai nusišalinus, V. Rylis pasakė, jog anksčiau parduotuvėse panašių marškinėlių buvo daug, ant kurių pats V. Kučinskas galėjo užsirašyti keturias raides ir visiems rodyti nuotrauką.
“Kauno tiesos” informacija yra tikrai išskirtinė ir pamokanti, nes visokiais interviu, bobučių ir diedukų pasakojimais susigundo net patyrę žurnalistai. Kauniškis Jonas Gamulis, mėgęs įvairius kraštutinumus, užrašė tokius V. Kučinsko plepalus: “Per 36 karjeros metus pasiekė 402 įvarčius; 1946 m. Lietuvos – Latvijos rungtynėse po pergalės 7:3 iš džiaugsmo verkė net treneris J. Citavičius; 1956 m. Kauno “Keturi komunarai” Radviliškyje 3:0 pirmavo prieš “Lokomotyvą”, bet pralaimėjo 3:4, o visus keturis įvarčius mums įmušė jaunasis K. Skeivys”.
Deja, tiesa kitokia: su Latvija mūsiškiai žaidė 1945 m., o rinktinę treniravo V. Jaškevičius; Radviliškyje rezultatas buvo 2:4 (2:0), o varžovų gretose pasižymėjo R.Šašys (2 kartus), A.Vasiljevas ir Butėnas (rungtynių protokole tokio nėra). Kaip žinia, Kornelijus Skeivys savo sportinę karjerą pradėjo Mažeikiuose.
V.Kučinskas, atstovaudamas Kauno LGSF, “Spartako”,”Dinamo”,”Inkaro” ir “Raudonojo spalio” (“Lituanikos”) komandoms galėjo įmušti apie 130-140 įvarčių, vėliau jis žaidė B klasės ir Kauno pirmenybėse, ne pirmaujančiose ekipose, kurios įmušė nedaug įvarčių, o V.Kučinskas rezultatyvumu negarsėjo, turėjo traumų. Jo sąskaitoje iš viso galėjo būti apie 250 įvarčių.
Nežinia, iš kokių šaltinių gerb. A.Klimkevičius pateikė duomenis, jog A.Vosylius per savo trumpą sportinę karjerą sužaidė 500 rungtynių ir pelnė 320 įvarčių. Aš kažkodėl pasigendu maždaug šimto žaistų rungtynių ir beveik pusės įmuštų įvarčių. Tikrai patikėčiau, jog “laukinėse” vaikų varžybose A.Vosylius galėjo įmušti ir kelis tūkstančius įvarčių…
Akivaizdu, jog būsimo A.Klimkevičiaus veikalo neskaitė ne tik man futbolo istorijos srityje nežinomi recenzentai A.Vilkas ir A.Vosylius, bet ir istorikas A.Bertašius. Manau, kad jie būtų pastebėję daugybę nesąmonių (o ne klaidų), kaip: 1. A.Jarašūnas baigė aukštąjį mokslą būdamas vos 18-os; 2. A.Mackevičius gimė 1983 metais, o SSRS sporto meistru tapo dar 1979; 3. B.Galvičius Lietuvos rinktinėje per 18 rungtynių įmušė 11 įvarčių (faktiškai nė vieno) ir kt. O kiek dar tendencingų biografijų, iškraipytų pavardžių ir inicialų...
Beje, šios knygos recenzento Algimanto Bertašiaus pilną blefų ir pusiau “chaltūrą”- 3 dalių kūrinį “Lietuvos futbolas 1922-1976” narplioju jau kelis dešimtmečius, bet “galų” nesurandu. Dešimtys turnyrinių lentelių “iš lubų”, daugybė iškraipytų faktų.
Neįsivaizduoju, koks gali būti A.Klimkevičiaus antras knygos tomas “Faktai ir įvykiai”, kai nenuoseklus ir paviršutiniškas žmogus beveik nesinaudoja Lietuvos ir SSRS archyvų medžiaga, neturi statistinių duomenų. Juk reikės pateikti kelis tūkstančius pavardžių ir rezultatų. Istorija – ne laiškas mylimajai su įvairiais pagražinimais. Sovietinėje spaudoje apstu netikslumų, trūksta duomenų, arba jie prieštaringi.
Pagal Jurgį ir kepurė
Koks “istorikas” iš tikrųjų A.Klimkevičius atsiskleidė iš interviu portalui 15min.lt. Tiesiog dievindamas sovietinius laikus jis teigia: “O kokia dabar istorija? Jos nėra. Lietuva žaidžia 3-oje lygoje.”.
Buvusio komunisto ir dar marksizmo-leninizmo universitete utopines studijas baigusio A.Klimkevičiaus mintys beveik nesiskiria nuo žinomo “platformininko” M.Burokevičiaus idėjų. Dvidešimt penkerius metus nepriklausomoje valstybėje išgyvenęs žmogus nemato esminių pokyčių ir priežasčių, kodėl dabar mūsų futbolas išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Gerb. A.Klimkevičiau, tai Jūsų vadovaujamas “Žalgiris” 1974-1976 m. žaidė SSRS 3-ioje lygoje, o dabar Lietuvos rinktinė rungtyniauja su geriausiomis Europos ekipomis. Pamiršote, kad net Klaipėdos “Atlantas” 1974 m. aplenkė “Žalgirį” – faktinę Lietuvos rinktinę. Tuo laikotarpiu žalgiriečiai pralaimėdavo įvairių SSRS užkampių komandoms – Kirovo, Pskovo, Murmansko, Vologdos, Liepojos, Gardino, Čiaturos ir kt. Ne paslaptis, kad sklandė kalbos apie Jūsų demagogiją ir nelankstumą. Menkas Jūs karžygys, kad pabūgote kažkokio “knislio”, kuris rausėsi po Jūsų pamatais. O gal pasivaideno? Jūs ir mane laikėte šnipu, kai aš rinkau medžiagą knygai “Vilniaus “Žalgiris”. Tiktai kažkodėl prie komandos vairo stojo ne mistinis veikėjas, o jauni treneriai Benjaminas Zelkevičius ir Stanislovas Ramelis. Per trumpą laiką “Žalgirį” jie išvedė ne tik į pirmąją, bet ir į SSRS aukščiausiąją lygą.
Deja, tarptautinėje arenoje mūsų komandos galimybės buvo ribotos. Nors 1987 metais “Žalgiris” laimėjo pasaulio studentų žaidynių auksą, tačiau to pervertinti nereikia, nes varžovų meistriškumas buvo skirtingas. Ko verti buvo Balkanų atstovai aiškiai atsispindėjo 1989 metais, kai “Žalgiris” akivaizdžiai neprilygo UEFA taurės varžybų dvikovose Belgrado “Crvena Zvezda” venuolikei – 1:4 ir 0:1.
Gerbiamas A.Klimkevičiau, pabuskite iš gilaus letargo, skubu Jums pranešti: vien tik per 15 pastarųjų metų, kai komunistinis tvaikas gerokai išgaravo, Lietuva sužaidė lygiosiomis su Italija (0:0 ir 1:1), Vokietija (1:1), Belgija (1:1 – du kartus), Ispanija (0:0), Rusija (0:0), nugalėjo Škotiją (1:0), Lenkiją (1:0 ir 2:0), Gruziją (1:0 ir 2:0), Ukrainą (2:0), Rumuniją (3:0), Austriją (2:0), Serbiją (2:1), Čekiją (1:0) irk t. Manau, kad Edgaro Jankausko laimėtas aukso medalis Europos čempionų lygoje, o Deivido Šembero – UEFA lygoje ne menkiau spindi nei olimpinių čempionų Armino Narbekovo ir Arvydo Janonio su SSRS rinktine. Naujalietuviai rungtyniavo ir pajėgiose Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Švedijos, Danijos, Rusijos ir kitų šalių komandose. O ką jau bekalbėti apie mūsų jaunųjų futbolininkų galimybes semtis patirties įvairiose Europos varžybose, o ne buvusios SSRS užkampiuose.
Deja, komunizmo šmėkla tebeklaidžioja po Lietuvą (klasikinis apibūdinimas pagal Leniną). Ne vien iš A. Klimkevičiaus lūpų galima išgirsti nostalgiją aniems laikams, kai aukštosios mokyklos “gamino” trenerių pakaitalus ir žaidėjus su šaltkalvių remontininkų, statybininkų ir įvairių instruktorių etiketėmis. Nemažai iš jų, kaip ir dabartiniai valdžios vyrai, tapo dviveidžiais žmonėmis, karjeristais, lupikautojais. Prie jų prisišliejo kriminalinio pasaulio atstovai. Taip buvo sugriautas klubų įvaizdis.
Valstybė futbolo beveik neremia, patikimų investuotojų maža. Sporto įstatymai netobuli, todėl klubai, kad bent egzistuotų, dešimtimis kviečiasi užsieniečius, o pamainos nerengia. Mūsų “produkcija” Rusijai ir Ukrainai nebereikalinga, o geriausi Europos klubai ieško tik vunderkindų. Mūsiškiai tradiciškai tampa keliauninkais ir zulina atsarginių suolus. Todėl net pats didžiausias išminčius iš svetur mūsų šalies rinktinės į aukštumas tikrai neišves. Vien Futbolo federacijos pastangų maža.
Vienas mano gyvenimo tikslų buvo apkeliauti visas Europos šalis. Lygiagrečiai su istorijos ir kultūros lobynais aš grožėjausi puikiais stadionais, domėjausi futbolo struktūra ir valdymu, įvairiais užkulisiais. Todėl vienareikšmiškai konstatuoju, kad mes organizaciniu atžvilgiu atsiliekame net nuo nykštukinių šalių. Islandijos ir Maltos pirmenybių elitinėse lygose žaidžia po 12 komandų, Farerų salų – 10, o San Marino (15) ir Gibraltaro (8) – visi norintys. Tenai niekas neturi supratimo apie licencijavimo subtilybes. Daugumos šių šalių komandose labai mažai užsieniečių (po 2-3), tačiau jie žymiai pajėgesni. Valstybė futbolui teikia daug lengvatų, pavienius futbolininkus oficialiai remia gamyklos, įstaigos ir organizacijos, todėl juos palaiko ir varžybų metu.
Mūsų futbolo klubai atitolę nuo visuomenės, juose pernelyg daug užsieniečių. Kas iš to, kad “Žalgiris” prisipirko būrį legionierių, o sunkiai nugali debiutantą “Utenį” ir du metus iš eilės neįveikia Europos čempionų lygos pirmojo etapo.
Tiktai vienintelės Lietuvos visų valdžių – nuo prezidentų, premjerų ir merų (pastarieji su išimtimis) – žmonės nusisukę nuo futbolo, tačiau mėgsta pasipuikuoti kitų sporto šakų didvyriškais pasiekimais, o futbolą kritikuoti. Net ir didžiuoju ūkininku tituluotas A.M. Brazauskas, būdamas premjeru ir prezidentu nepasistengė, kad būtų užbaigti įpusėto statyti nacionalinio stadiono darbai. Medžiagų stygiaus tada nebuvo, o ir kainos buvo dar neišaugusios. Kitų šalių pavyzdžiu išnuomotos patalpos ofisams būtų jau seniai padengusios stadiono statybų išlaidas. Premjerai A.Šleževičius, R.Paksas, G.Kirkilas ir kt. prilygo pažadukui D. Barakauskui. Pastarasis sužlugdė net A.Kubiliaus atnaujintus statybos darbus.
Už vėjais išleistus pinigus buvo galima rekonstruoti istorinį “Žalgirio” ir pastatyti naują 20 tūkstančių žiūrovų talpinantį stadioną. Deja, net kaltininkai nenustatyti.
Manau, kad pirmiausia būtina mūsų elitinę lygą pertvarkyti pagal Škotijos ir Baltarusijos modelį, t.y. 12 komandų žaistų tik 2 ratus, o vėliau 6 kovotų dėl medalių, o kitos – dėl išlikimo pajėgiausiųjų grupėje. 11-ąją vietą užėmusi ekipa turėtų žaisti pereinamąsias rungtynes su 1-os lygos vicečempione. Dviejų pajėgiausiųjų lygų dalyviai turi būti žinomi pasibaigus eiliniam čempionatui, o ne naujojo išvakarėse. Legionierių skaičių būtina sumažinti iki trijų, o gal kelerius metus jų visai atsisakyti. Privalome turėti du pajėgesnius klubus kuriuose žaistų dauguma rinktinės kandidatų.
Atgal
