Sportas
08 29. Nauja knyga apie futbolą – su „prieskoniais“
Gediminas Kalinauskas
Neseniai dienos šviesą išvydo „Vagos“ leidyklos išleista solidi (734 psl.) knyga „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911 – 1990“, kurios autorius žinomas futbolo treneris ir publicistas Algirdas Klimkevičius.
Be abejo, pirmiausia reikia tik džiaugtis, kad knygų lentyną papildė dar vienas leidinys apie sporto karalių futbolą, apie kurį niekada žinių nebūna per daug. Ypač tai pasakytina apie žmones – šio žaidimo kūrėjus ir puoselėtojus.
Knygoje personalijos paskirstytos į dvi dalis – tarpukario Lietuvos ir okupuotmečio. Iš viso pateikta per du šimtus biografijų ir nuotraukų. Enciklopedinio pobūdžio leidinys gražiai iliustruotas, kietu viršeliu.
Deja, mane iš karto šokiravo ir pats knygos pavadinimas, ir personalijų suskirstymas į dvi dalis. Kodėl istorija pradedama nuo 1911-ųjų? Juk yra duomenų, kad dar 1905 metais Klaipėdoje buvo kelios komandos, o 1909-aisiais šis žaidimas paplito Vilniuje tarp moksleivių. Netrukus žinomo sporto veikėjo Aleksandro Kono iniciatyva susikūrė kelios suaugusiųjų komandos. 1912 metais Vilniuje jau buvo futbolo lyga, kurios rinktinė rezultatu 10:5 „pašovė“ Kauno „Arą“. Kaip žinia, visuose kraštuose metraščiai skaičiuojami nuo pirmųjų žingsnių. Taip padarė mūsų kaimynai latviai ir estai, nors futbolo pradininkai buvo kitataučiai.
Knygos viršelis
Nors ši knyga yra istorinio pobūdžio, tačiau jos negalima pavadinti istorija. Tai tik apybraiža, minint nedidelę dalį istorinių faktų. Tačiau labiausiai pribloškė personalijų paskirstymas į laikotarpius. Nemažai mūsų futbolo pradininkų gimė dar carinės Rusijos priespaudos laikais (19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje) ir savo veiklą tęsė net iki sovietmečio, tačiau jų biografijos pateiktos pirmojoje knygos dalyje. Pavyzdžiui, Antanas Saunoris futbolo labui nemažiau nuveikė sovietmečiu, kaip ir prieš karą. Šios knygos visą turinį nustelbia Jono Ulozos biografija, įnešusi komunistinio raugo į smetoninius (atsiprašau, į ikikarinius) laikus. Jis pirmasis iš futbolininkų 1946 metais, baigęs fizkultūrinius – karinius mokslus, iš Maskvos parvežė komunistinę „saulę“ ir tapo respublikinio Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Vėliau šis veikėjas buvo patupdytas šiltoje tuometės valdžios aparato vietelėje (buvo Ministrų Tarybos Reikalų valdybos viršininko pavaduotojas), o 1959 – 1963 buvo Lietuvos futbolo federacijos vadovas, 1963 – 1966 jos pavaduotojas. J. Ulozos žmona, atvykusi iš rytų, taip ir neišmoko lietuvių kalbos.
Niekada nesutiksiu su tuo, kad ir aš esu sovietmečio surogatas. Mano tėvelis buvo Lietuvos pasienietis ir iš savo posto pasitraukė neatidavęs okupantams visų ginklų. Pistoletas perėjo į partizanų rankas. Slapstydamasis nuo persekiojimų jis prarado sveikatą ir visai dar jaunas mirė. Po kelių mėnesių dėl išgyvenimų ir peršalimo per vyro laidotuves Anapilin iškeliavo ir mano mama. Nemažai artimųjų įsitraukė į partizaninę kovą, o vėliau atsidūrė sovietiniuose gulaguose. Nuo mažens aš buvau auklėjamas patriotine dvasia. Mano giminėje visą laiką vyravo nuomonė, kad anksčiau ar vėliau sovietinė imperija žlugs.
Kai 1974-aisiais komunistinis melas buvo savo viršūnėje, per valstybinį ekonomikos egzaminą universitete aš išdrįsau konkrečiais faktais pagrįsti didelį neūkiškumą, grobstymą, kyšininkavimą ir pagražintas ataskaitas. Dėl to komunizmo lakštingala (ar gegutė) dėstytoja Kazimira Prunskienė vos neapalpo. Vėliau dėl savo pareiškimų aš buvau sekamas KGB, tampomas į partkomus. Teko akis į akį susidurti su tais žmonėmis, kurie išvertė savo kailį ir pateko į Seimą.
Kodėl knygoje apskritai reikėjo skirstymo į laikotarpius? Gal buvusio sovietinio docento komunisto A.Klimkevičiaus nostalgija aniems „geriems“ laikams nulėmė viršų?
Ko gero, neatsitiktinai šios knygos autorius savo knygelėje „Tarybų Lietuvos studentų futbolas“ (1987 m.) akcentavo „skurdų buržuazinės santvarkos palikimą“. Tačiau talentingi mūsų jaunuoliai jau 1946 ir 1947 metais tapo SSRS jaunių čempionais, 1948 m. užėmė 2 vietą, o vėliau sėkmingai gynė meistrų komandos spalvas. Knygelės autorius „pamiršo“, kad tarpukario Lietuvoje futbolas buvo tikras sporto karalius, o šimtai komandų buvo net miesteliuose ir kaimuose. Kaune buvo du tarpvalstybinėms rungtynėms tinkami stadionai. Puikus stadionas buvo ir Klaipėdoje. Pagal aną laikmetį neblogi aikštynai buvo ir periferijoje, bet nemažai jų sunaikino sovietinė kariuomenė, įsikūrusi savo stovyklas. Dabar gerb. A.Klimkevičius visa tai grindžia įvairiais išvedžiojimais.
Manau, kad pateikiant ne mažą dalį biografijų, autorius peržengė padorumo ribas. Gal iš asmeninių simpatijų vieniems futbolininkams ir valdininkams skiriami net keli puslapiai, o kitiems ne mažiau žinomiems – vos keli sakiniai. Dar skaudžiau, kad užribyje liko kelios dešimtys žinomų žaidėjų, trenerių, teisėjų ir žurnalistų. Tarp jų tokios asmenybės, kaip olimpinio čempiono Armino Narbekovo ir daugelio žinomų futbolininkų treneris bei teisėjas Michailas Terentjevas (tik užsiminta), „Inkaro“ treneris Joselis Agulnikas, žurnalistas Aleksandras Krukauskas (buvęs ir Futbolo federacijos veikėjas) ir kt.
Įdomu dar ir tai, kad keliose bendrose nuotraukose matyti kur kas svarbesnių asmenybių, bet biografijos tekstas skiriamas kitam žmogui. Akivaizdu, kad kažkurioms personalijoms pateikti pritrūko šaltinių, o autorius dėl to nesivargino. Juk pagal seną įprotį aukštosiose mokyklose lengviau nusirašyti nuo savo kolegų ar studentų, o dabar iš niekur neatsirado.
Kadangi gerb. A.Klimkevičius archyvų medžiaga naudojosi ribotai, nedaug laiko praleido bibliotekose, o į futbolo varžybas nevaikšto gal jau dvidešimt metų, todėl daug duomenų perrašė iš mano knygų.
Labai malonu, kad knygos autorius pasinaudojo net septyniomis knygomis, kurių autorius arba bendraautoris esu aš. Tikiuosi, kad nedaug statistinių žinių turintis žmogus viską nusirašė teisingai. Aš to netikrinsiu. Jeigu skaitytojams kils įtarimų, duomenis galės pasitikrinti iš mano knygų.
Deja, mano biografiją šios knygos autorius subjaurojo – ar tai, kaip visada, dėl nenuoseklumo, ar dėl šališkumo. Joje paminėtos tik keturios mano išleistos knygos, kai tuo tarpu jų buvo aštuonios. Vienos iš paminėtų knygų pavadinimas netikslus. Beje, personalijų nuorodoje aš įvardytas Pranu.
Tikrai nesijaučiu esąs savamokslis sporto žurnalistas. Mane literatūros pradmenų išmokė senelis knygnešys Balys Burokas ir močiutė Ona, tik raides, vos išlipęs iš lopšio „piešiau“ pats. Pradinėje mokykloje buvo nuostabi mokytoja, o ką jau bekalbėti apie „universitetus“ Utenoje, kai buvau literatūros žinovų Sofijos ir Rapolo Šaltenių globoje. Kartu su jų sūnumi Sauliumi (klasės draugas), rašėme į mokyklos sienlaikraštį. Mano stojamųjų egzaminų į Vilniaus universitetą rašinys buvo pripažintas pavyzdiniu, o Saulius netrukus įsiliejo į rašytojų gretas.
Labai dėkingas esu, kad mane į teisingą kelią nukreipė mūsų žurnalistai Stanislovas Paberžis, Vytautas Saulis ir Regina Mundrytė bei maskviečiai Konstantinas Jeseninas ir Martynas Meržanovas. Jau keliolika metų esu Lietuvos sporto žurnalistų federacijos ir Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos (AIPS) narys, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Daugiau nei trisdešimt metų bendrauju su Tarptautine futbolo istorijos ir statistikos federacija (IFFHS). Pateikiau visą istorinę medžiagą ir per šimtą biografijų Lietuvos sporto enciklopedijai, duomenis apie futbolą Visuotinei lietuvių enciklopedijai. Daugelyje šalių dalyvavau išleidžiant futbolo žinynus ir programas.
Kaip visada, gerb. A.Klimkevičius pateikė ir išskirtinių „perliukų“. Žinia, kad Viktoras Kučinskas 1949 metais žaidė SSRS rinktinėje yra absurdas, melas. Aš asmeniškai pažinojau šį žmogų ir žinau visą jo sportinę biografiją. 1948 metais, kai prie Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos vairo buvo maskvietis Georgijus Glazkovas, V.Kučinskas treneriui kažkuo pradėjo nebeįtikti. Dėl to ir dėl asmeninių aplinkybių bei pasiūlyto gero darbo V.Kučinskas nutarė grįžti į Kauną. Kitais metais šis futbolininkas Kauno „Inkaro“ komandoje sužaidė penkerias rungtynes, įmušė penkis įvarčius (du – į Šiaulių „Elnio“ vartus, tris – į Vilniaus „Dinamo“) ir buvo pakviestas į Rygos „Daugavą“. Deja, prieš išvykdamas neatsiskaitė su „Inkaro“ komanda. Žinia pasiekė net sąjunginį sporto komitetą. Norėta futbolininką diskvalifikuoti.
V.Kučinskas apie tai man vėliau kalbėjo: „Aš „Inkaro“ marškinėlius grąžinti paprašiau draugo, o pas mane liko tik seni „bucai“, kurie Rygoje greit suplyšo, ir man davė naujus. Senuosius aš išmečiau, tad nebebuvo ką grąžinti. Žinoma, galima buvo grąžinti bet kokius. Be to, aš buvau batsiuvys, galėjau pataisyti ne tik senuosius, bet ir pasiūti naujus. Kadangi ši žinia pasiekė Maskvą, aš nutariau grįžti į Kauną. Teko „Inkarui“ dėl čempiono titulo žaisti su Šiaulių „Elniu“ papildomas rungtynes. Mes pralaimėjome 0:1. Tad „Inkaro“ principingumas nuėjo per niek, o aš likau it musę kandęs“.
Taigi, V.Kučinskui buvo įteiktas Lietuvos pirmenybių sidabro žetonas, o ne SSRS rinktinės marškinėliai. Futbolininkas džiaugėsi, kad nebuvo diskvalifikuotas ir nereikėjo grąžinti avalynės. Kaip žinia, tuo metu SSRS rinktinių apskritai nebuvo. Tik 1952 metais ji buvo suformuota olimpinėms žaidynėms Helsinkyje.
Biografijoje V.Kučinskas kažkodėl sutapatintas su Ričardu Kučinsku, kuris 1963 metais žaidė SSRS jaunimo rinktinėje rungtynėse su Italija (1:4).
Beje, humoro bokštas Vladimiras Rylis savo kolegos V.Kučinsko pasitraukimą iš Vilniaus „Spartako“ komandos apibūdino taip: „Du geri batsiuviai vienoje komandoje negalėjo būti, todėl pasirinko mane, nes buvau jaunesnis ir galėjau dar ilgai taisyti batus ne tik futbolininkams bet ir reikalingų žmonių žmonoms“.
Yra netikslumų ir kitų futbolininkų biografijose. Ko gero, dėl neatidumo įsivėlė iškraipytų pavardžių ir vardų. Ypač juokingai „pakrikštytas“ vienas mano kolega.
Labai keistai pristatomas garsusis Antanas Lingis, kaip didžiausias blaivininkas, tačiau tarpukariu jis labiausiai pasižymėjo pasigėręs. Dėl girtuoklysčių užsienyje A.Lingis du kartus buvo diskvalifikuotas. Gal alkoholio poveikyje jis bandė nusižudyti.
Neatsitiktinai po 1990-ųjų Futbolo federacijos veikloje buvo atsisakyta A.Klimkevičiaus paslaugų. Anot futbolo istorijos žinovų S.Paberžio, Saliamono Vaintraubo ir V.Saulio, A.Klimkevičius dalyvavo nepasiteisinusiose mūsų futbolo reformose (ypač dėl kompleksinės suaugusiųjų, jaunių ir jaunučių įskaitos), dėl tendencingumo, paviršutiniškumo ir nuoseklumo stokos rašiniuose.
Nuo savęs noriu pridurti, kad jau baigęs aukštąjį mokslą, gerb. A.Klimkevičius 1959 metais nesugebėjo tinkamai pildyti rungtynių protokolų. Apie tai byloja teisėjo Kęstučio Andziulio pastaba. Mat pagal tuometę tvarką komandos kapitonas turėjo nurodyti žaidėjų keitimus, bet gerb. A.Klimkevičius tai atliko tik sykį per 22 rungtynes...
Kadangi sovietmečiu nepriklausiau komunistiniam klanui (nesu jokios partinės šutvės gretose ir dabar) ir tuometėje žiniasklaidoje neniekinau mūsų futbolo praeities, o mano knygos pasirodė jau po 1990-ųjų, todėl aš nelaikau savęs okupuotmečio (sovietmečio) žmogumi. Nors apkeliavau visas 56 Europos šalis (įskaitant Vatikaną, Monaką, Kosovą ir Kazachstaną), tačiau nesijaučiu esąs Europos žmogumi, o tik NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS piliečiu. Stengsiuosi, kad man priklijuota šlykšti etiketė būtų nuplėšta.
Atgal
