Sportas
04 11. Albiono spindesys ir skaudžios futbolo pamokos
Gediminas Kalinauskas
Ištraukti Europos futbolo čempionato atrankos burtai Lietuvos futbolo visuomenę nudžiugino. Šio žaidimo mėgėjams atsirado galimybė po 90-ies metų (1924 m. Paryžiaus olimpiadoje pralaimėta 0:9) iš arti pamatyti Šveicarijos rinktinę namuose ir aplankyti šią nuostabią šalį. Ką jau bekalbėti apie pažintį su Anglijos rinktine, pirmiausia – gigantiškame „Vembley“ stadione.
Nors šie būsimieji varžovai ir labai pajėgūs, tačiau optimizmo netrūko ir rinktinės treneriams bei kitiems futbolo specialistams. Buvo manoma iš keturių susitikimų su šiomis komandomis, o ypač namuose ant dirbtinės dangos, išpešti ir taškų. Sudėliojus viską ant svarstyklių, kirbėjo galimybė aplenkti Slovėniją, Estiją bei San Mariną ir užimti trečiąją vietą grupėje.
Deja, svajonės pradėjo dūžti dar praėjusių metų rudenį, kai po neįspūdingų pergalių prieš San Mariną ir Estiją iš eilės buvo patirti skaudūs pralaimėjimai dvikovose su Slovėnija (0:2) ir Šveicarija (0:4).
Nors žadėtasis šiltesnis kovas Lietuvos ir daugelio Europos šalių neaplankė, neperkaitino mūsų futbolininkų ir trenerių galvų, tačiau rungtynių su Anglija buvo laukiama pernelyg pasitikint savo jėgomis. O gal ir susitaikyta su eiliniu pralaimėjimu. Juk nesužaista nė vienerių kontrolinių rungtynių, vėliau nei įprasta paskelbti kandidatai į rinktinę. Mūsų futbolininkai Londone buvo labai atsipalaidavę.
Bendraminčių žygis
Šių eilučių autorius ne tik „užkietėjęs“ sirgalius, bet ir kelionių gurmanas, anksčiau pabuvojęs daugiau nei dviejuose šimtuose Sovietų Sąjungos miestų, kuriuose buvo futbolo meistrų komandų, bei aplankęs 53 Europos šalis, be abejo, negalėjo praleisti progos nuvykti ne tik į Londoną, bet ir „atsižymėti“ Velse.
Tokiai mano idėjai pritarė dar trys to paties likimo broliai, o viena „sesutė“ mūsų bendriją pažadėjo papildyti tik rungtynių išvakarėse.
Taupumo sumetimais apsistoti buvo pasirinkti kareivinių tipo nakvynės namai, tačiau prestižiniuose Londono ir Kardifo rajonuose.
Į Londoną skridome kovo 24 d. tuo pačiu pigių skrydžių lėktuvu kartu su daugeliu futbolo rinktinės narių ir federacijos atstovais. Iš kai kurių pakalbintųjų sklido pakili nuotaika, o maloniai šviečianti saulutė ją dar labiau kėlė. Tiesa, Londone buvo žadamas lietus.
Mūsų lėktuvą puikus oras lydėjo beveik visą kelią. Pro iliuminatorių buvo matyti pirmieji žalumos požymiai gerai įdirbtose Vokietijos ir Olandijos žemėse. Link Lutono oro uosto gyvybės ženklų buvo daugiau, laukuose ganėsi gyvuliai.
Iš oro uosto kelionė į Viktorijos stotį autobusu truko net pusantros valandos. Pakeliui dar ilgokai buvo nemažai derlingų žemių, lydėjo įvairi augmenija, kai kuriuos medelius puošė įvairiaspalviai žiedai.
Jungtinės Karalystės sostinės priemiesčiai nesužavėjo, ir tik arčiau miesto centro buvo jaučiama šios šalies architektūros specifika.
Trys dienos, apvertusios vaizduotę
Neatsitiktinai aš pirmiausia dėmesį skyriau kelionės aplinkybėms ir matytiems vaizdams. Mano visose išvykose į kitus kraštus akys visada krypsta ne tik į žmones, bet ir į visą supančią aplinką.
Laimė, tam neabejingi buvo ir kiti kelionės bičiuliai. Pirmąją dieną labiausiai pasireiškė vieno žurnalo redakcijos darbuotojas, kurį praminėme agronomu. Jis fotografavo beveik viską iš eilės.
Mūsų svečių namai prestižiniame Westminster rajone buvo lyg pasakų namelis ant vištos kojelės. Juos „agronomas“ įamžino iš visų pusių. Svetingi šeimininkai mus nukreipė į 12-os vietų kambarį, kuriame dieną kuo ramiausiai poilsiavo abiejų lyčių smagus jaunimėlis. Mūsų šnekusis fotografas greitai rado bendrą kalbą.
Tačiau svarbiausia tą pavakarę buvo apžiūrėti Temzės krantinę ir Parlamento rūmus su garsiuoju Big Benu. Užduotį pavyko įgyvendinti tik iš dalies, nes „agronomas“ nieko nepraleido iš savo akiračio. Jo aparatas užfiksavo visus gamtos ir architektūros šedevrus, egzotiškus automobilius ir kitų kraštų žmones. Daugelį jis ir kalbino. Baigiant savo tikslą užklupo lietus ir staigiai sutemo.
Kitos dienos rytą išvykome į Velso sostinę Kardifą. Kelionė autobusu truko 3 val. 20 min., nes atstumas beveik kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Tačiau kelionė kainavo gerokai pigiau!
Gamtovaizdis daugelyje vietų buvo panašus į mūsų Aukštaitiją. Tiktai žemės ūkis ir gyvulių gausa nepalyginami.
Kardifas ir jo gyventojai sužavėjo iš pirmo žvilgsnio. Pravažiavome įspūdingą universiteto kompleksą, tvirtovę ir pilį. Pačiame miesto centre puikavosi gigantiškas (talpina 72 tūkstančius žiūrovų) „Millennium“ regbio stadionas.
Išlipusius iš autobuso mus pasitiko erdvios, idealiai švarios miesto gatvės. Kiek sunkiau buvo rasti savo laikinąją gyvenamąją vietą, nes lentelių ant namų ir gatvių nuorodų daug kur nėra. Apsigyvenome puikiuose svečių namuose prie upės, priešais regbio stadioną. Aštuonių vietų kambaryje mūsų kvartetą papildė tiktai egzotiška mergina, kuri paryčiui išvyko.
Iš arti apžiūrėjome viską, ką matėme pravažiuodami. Sužavėjo ir prekybos centrai bei tam skirtos senamiesčio gatvės. Mieste daug žalumos ir gėlynų.
Kitą dieną mus maloniai priėmė futbolo stadione. Perpus už regbio statinį mažesnis stadionas puikiai įrengtas, nuostabi jo veja. Deja, ilgiau pabūti negalėjome, nes į treniruotę susirinko jaunimo (U–21) rinktinė, besirengianti rungtynėms su Bulgarija.
Kad Velsas yra ir regbio, ir futbolo šalis, buvo galima įsitikinti daugybe tam skirtų aikštelių. Beje, šios šalies čempionate dalyvauja 18 komandų. „Cardiff“ ir „Swansea“ pernai žaidė Anglijos Premier lygoje. Dauguma komandų yra mėgėjiškos, tačiau teikia neblogą produkciją šiems dviem klubams ir šalies rinktinėms. Nemažai Velso futbolininkų dar žaidžia Anglijoje. Rinktinė savo atrankos grupėje užima 2 vietą.
Sugrįžę į Londoną pasitikome savo nepakartojamą dailiosios lyties futbolo aistruolę ir tęsėme pažintį su miesto įžymybėmis, pirmenybę teikdami futbolo bazėms.
Netikėtai ne itin gerą įspūdį paliko „Chelsea“ stadionas, įspraustas tarp gyvenamųjų namų ir senų kapinių. Tiesa, pats stadionas modernus, tik veja buvo ištrypta žaidžiant lietingu oru ir dar nesutvarkyta. Muziejus pasirodė kuklokas.
Tačiau visa tai negalima palyginti su „Fulham“ seno tipo stadionu. Jo aplinka tiesiog baisi: parkas pilnas šiukšlių, suoleliai aplūžę. Ko gero, klubo parduotuvė net turtingesnė. Gausu atributikos, įvairių leidinių.
„Statinėje deguto – medaus nerasta!“
Be abejo, daug dėmesio skyrėme būsimoms Lietuvos rinktinės rungtynėms su Anglija. Stebino tai, kad reklamos joms, o ypač informacijos apie mūsiškius beveik nebuvo. Žinoma, spaudoje liaupsių savo futbolininkams netrūko.
Nors labai gaila, tačiau mūsų penketuko prognozės buvo liūdnos. Šių eilučių autorius įspėjo rezultatą, vienas pranašavo dar skaudesnę baigtį. Trijulė teigė, kad mūsiškiai pralaimės garbingiau ar bent pakovos.
Deja, išėjo šnipštas. Vienas iš mūsų būrio vėliau ir tėkštelėjo šio skyrelio pagrindinę frazę su papildoma potekste apie supuvusią mūsų futbolo sistemą. Rungtynes puikiai nušvietė mano kolegos, jas vertino buvęs rinktinės strategas Algimantas Liubinskas.
Kelionės dalyvių mintys
Drąsuolė Bielevičiūtė: „Londone aš lankiausi jau trečią kartą. Dusyk buvau senajame „Wembley“ stadione. Viską pamačiau, ko anksčiau nespėjau. Rinktinė mane kaip niekada nuvylė. Visi žaidėjai atrodė apgailėtinai. Nesuprantu, kodėl jau prie trečiojo trenerio nežaidžia visi geriausi futbolininkai, o tik „savi“. Žadėto atjauninimo nematyti. Trokštu, kad sostinės „Žalgirio“ stadionas būtų atnaujintas, kaip „Wembley“.
Tomas Vaitkūnas (Darbo saugos specialistas): „Sužavėjo kelionė į Velsą ir du nuostabūs stadionai Kardife. Patiko tvarka ir atmosfera „Wembley“ stadione. Jaučiasi šalies didybė. Silpna Lietuvos rinktinė buvo sutikta santūriai, tačiau susirinko daug žiūrovų. Jie nepuolė į euforiją, kai mūsiškiai buvo triuškinami. Į stadioną žiūrovai susirinko labai greitai, o dar greičiau išėjo“.
Agnius Stankūnas (sostinės „Žalgirio“ stadiono Pietų-IV tribūnos auklėtinis): „Po Sovietų Sąjungą su „Žalgiriu“ teko keliauti nemažai, tačiau atvykus į Londono skruzdėlyną galva svaigo – pilna žmonių, mašinų, motociklų, dviračių, o palei Temzės upę dar zujo bėgikai. Labai patiko jaukus ir švarus Kardifas. Rungtynių metu pasigedau aktyvių Anglijos sirgalių – mūsiškių tipo fanų. Esu labai dėkingas Futbolo federacijos darbuotojams už suteiktą galimybę patogiai stebėti rungtynes ir daug ką pamatyti „Wembley“ stadione.“
Vytautas Stanevičius (žurnalo „Laisvalaikis“ darbuotojas): „Pats matei, kaip aš darbavausi iš peties. Įamžinau viską, kas mane domino. Apie rungtynes pasakysiu vieną frazę.“ Ir pasakė. Ji vieno skyrelio pavadinime...
Šių eilučių autorius – futbolo istorikas. Per daugiau nei 50 metų į šį žaidimą žvelgiantis visapusiškai: buvo aistringas sirgalius, išgyveno daug mūsų futbolo pakilimų ir nuopuolių, 20 metų dalyvavo Lietuvos futbolo federacijos veikloje. Domina net menkiausios futbolo smulkmenos, į šį žaidimą žvelgia, kaip į socialinį reiškinį.
Ši kelionė, kaip ir visos, buvo pažintinio pobūdžio, pradedant Londonu ir baigiant Velsu, kur privalu atsižymėti pirmą kartą.
Kardife į mano buvusiame sovietiniame užsienio pase skirtą vietą pašto darbuotojas antspaudą įamžino be problemų. Tačiau Londone, pašte prie Viktorijos stoties, nepadėjo net Vytauto lankstumas. Indų tautybės kolektyvas buvo šokiruotas tokio prašymo, nors mano relikvijoje puikuojasi kelios dešimtys pašto ženklų ir atžymos Niukasle, Dubline, Belfaste, Kardife, Glazge, Edinburge.
Užtat pasitvirtino mano strategija Fulhamo pašte. Jaunai gražuolei įteikiau saldainių ir brošiūrą apie Taliną. Ji net šoktelėjo iš džiaugsmo ir sušuko: „Jūs iš Sovietų Sąjungos?“. Aš pasakiau, kad tokios jau seniai nebėra, bet turiu seną pasą. Kai įteikiau lankstinukų apie Rygą ir Lietuvą, visas pašto kolektyvas sugaudė saldžiu juoku ir net plojo. Be abejo, mano norai buvo išpildyti.
Trečiojoje nakvynės vietoje mus priėmė estė. Sužinojusi, kad mes iš Lietuvos, skyrė ne aštuonių, o šešių vietų kambarį. Dvi dienas gyvenome penkiese. „Baltijos šalys – kaip kumštis!“.
Futbolo tremtiniai
Kad anglai mūsų rinktinę suplieks į šipulius nekilo nė menkiausių abejonių. Jau kelis dešimtmečius futbolo pradininkai savo pasiekimais neblizgėjo. Daug kritikos Anglijos rinktinė susilaukė ir po praėjusio pasaulio čempionato, todėl pastaruoju metu ji pakeitė savo žaidimo braižą. Daugiausia dėmesio buvo skiriama fiziniam pasirengimui (jo netrūko ir anksčiau) ir greičiui. Kadangi mūsų rinktinė visą laiką žaidžia pagal vieną modelį, kai priekyje tik vienas puolėjas, o atakos grindžiamos iš aikštės gilumos, jos planus sugriauti greitu žaidimu žymiai aukštesnio lygio futbolininkams – vieni niekai. Taip būdavo ir anksčiau, kai E. Jankauskas ir T. Danilevičius buvo uždaromi „į dėžutę“, nors turėjome neblogų saugų.
Dabar rinktinėje tik du aukštesnio meistriškumo futbolininkai – universalusis Saulius Mikoliūnas ir vartininkas Giedrius Arlauskis. Nė vienoje grandžių nėra lyderio. Šiose rungtynėse tikrai niekuo nebūtų padėję ir techniškesni Arvydas Novikovas bei Mindaugas Panka. Ilgesnė kamuolio kontrolė taip pat būtų pražūtinga akistatoje su atletiškais ir greitais varžovais. Deja, atviram žaidimui ši rinktinė nepajėgi.
Pasak tautiečių, gyvenančių Anglijoje, vietos televizijos komentatoriai akcentavo, kad mūsų šalyje dominuoja krepšinis, o futbolininkai žaidžia pagal savo galimybes. Saviškiams jie pagyrų negailėjo, nes buvo žaidžiama naujoviškai, išbandyti keli variantai – lyg treniruotėje.
Reikalauti ko nors daugiau iš šios Lietuvos rinktinės neįmanoma. Pagal seną tradiciją futbolo vidutiniokai tiesiog ištremti į kitas šalis, kad kiek nors užsidirbtų per savo karjerą. O dėl žaidimo – kaip Dievas duos.
Futbolas – tai mūsų visuomenės veidrodis. Savo laiku „Žalgirio“ futbolininkus nuo bado pradėjęs gelbėti Benjaminas Zelkevičius į užsienį išsiuntė net dublerius. Estafetę perėmęs ir save verslininku vadinęs Janušas Loputis dar labiau įsismarkavo. Vieną futbolininką į Lenkiją pardavė tik už 10 tūkstančių dolerių. Iš viso jie abu išgrūdo daugiau nei šimtą žaidėjų. „Žalgirio“ pasiekimai vis labiau krito.
Svetimose šalyse gal tik pora dešimčių futbolininkų neprarado to, ką išmoko Lietuvoje. Pastoviu žaidimu neblizgėjo net pripažinti lyderiai, nes buvo savotiški turistai. Vienu metu ant atsarginių suolelio sėdėjo rinktinės kapitonas T. Danilevičius ir pagrindinis vartininkas Ž. Karčemarskas.
Ko gero, per 25 metus iš šalies išvyko beveik pusė tūkstančio futbolininkų. Mūsų komandas užplūdo dar žemesnio meistriškumo užsieniečiai. Aukščiausiosios lygos lygis pastoviai krito, o pamaina niekas tinkamai nesirūpino.
Kadangi mūsų „produkcija“ Rusijai ir Vakarams jau nebetinkama, todėl eksportuojama į feodalines šalis, kaip Azerbaidžanas, Kazachstanas bei vis dar labiau atsiliekančią Rumuniją, kur klesti didžiulė korupcija. Tenai tvarka panaši į mūsiškę: šiandien klubas laikosi neblogai, o rytoj jo gali nebelikti.
Papuolę į ne pačius geriausius tokių šalių klubus, mūsiškiai gal ir atrodo vidutiniškai. Kai žaidimo lygis pablogėja – pasėdi atsargoje arba atsiduria Latvijoje, Estijoje.
Apie minimų šalių lygį akivaizdžiai byloja paskutinių rungtynių rezultatai. Kazachstaną namuose 3:0 supliekė Islandija, Izraelis tokiu pačiu rezultatu pralaimėjo Velsui, Rumunija vos išplėšė pergalę 1:0 prieš Farerus.
Nors Futbolo federacijos vadovybė yra tikrai kompetentinga, tačiau tenka klubams nuolaidžiauti. Visos komandos vos suduria galą su galu, todėl strimgalviais varžosi patekti bent į pirmąjį ketvertuką, kad šiek tiek užsidirbtų iš dalyvavimo Europos taurių varžybose. Klubų valdybos pageidavimu legionierių limitas startinėse sudėtyse vėl padidintas iki šešių. Šia dovanėle pernai pasinaudojo 8 komandos. Tik „Atlante“ buvo 3 užsieniečiai, „Trakuose“ – 5. Autsaiderė Alytaus „Dainava“ turėjo net 17 legionierių, Gargždų „Banga“ – 13, „Klaipėdos granitas“ – 9, „Šiauliai“ ir „Žalgiris“– po 8. Iš viso legionierių buvo rekordiškai daug – net 86.
Kaip matyti, tokie futbolo centrai, kaip Alytus, Gargždai ir Šiauliai, nė nemano rengti pamainos. O juk visai dar neseniai šie miestai buvo ir mūsų futbolo rinktinių aruodas, ir jų komandos pasirodydavo geriau.
„Kruoja“ pernai sugriovė visus stereotipus. Komandoje žaidė tik vienas tikras pakruojietis – Aivaras Bagočius, tačiau ji Lietuvos čempionate buvo antra, o dubleriai su „senukų“ ir legionierių pagalba tapo čempionais. Veteranas Ričardas Beniušis žaidė Lietuvos rinktinėje. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi.
Kad pas mus yra talentingų futbolininkų, ir ko verti kitų komandų legionieriai, byloja Klaipėdos „Atlanto“ pasiekimai. Specialisto iš Rusijos Konstantino Sarsanijos ekipa beveik be legionierių pagalbos 2 metus iš eilės tapo prizininke. Jos žaidėjai sudaro jaunimo rinktinės pagrindą.
Deja, apskritai kandidatų į nacionalinę rinktinę skaičius labai ribotas. Po 2–3 metų ekipos pagrindą reikės keisti iš esmės. Panašu, kad esant tokiam požiūriui, padėtis negerės.
Net neatsimenu, kada ir ką parengė pirmoji lyga. Ji tik traukė pas save iš elitinės lygos nubyrėjusius žaidėjus. Padidinus šios lygos komandų skaičių, reikia skubiai plėsti ir aukščiausiąją lygą. Manau, labiausiai tiktų Škotijos modelis, kai 12 klubų po dviejų ratų kovoja dėl 1–6 ir 7–12 vietų.
Mūsų futbolą visada gelbėjo masiškumas, o meistrų komandos rėmėsi sudėčių pastovumu, susižaidimu ir lygiaverte pamaina.
Absurdo viršūnė
Daugelio mūsų futbolo dievukų, kurie puikavosi savo galia, nebėra nė kvapo. Ko gero, save išskirtiniais laiko tik „Žalgirio“ klerkai. Jie pernai pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje sugalvojo šalies pirmenybių rungtynėms akredituoti žurnalistus. Kaip žinia, nuo 1922 metų žiniasklaidos atstovai buvo tiesiog prašomi lankytis visų sporto šakų varžybose. Dabar turbūt siekiama atsikratyti nepalankių žurnalistų. O ką daryti neplanuotai atvykusiam iš kito miesto?
Tokių „malonumų“ atsisakęs šių eilučių autorius – tarptautinis sporto žurnalistas – į kelias „Žalgirio“ rungtynes atvykęs su abonementiniu bilietu įsitikino, kad tokia paslauga naudojosi tik keli žurnalistai, nors akreditacijos kortelių išduota kelios dešimtys. Beje, nemažai futbolo mėgėjų nesilankė ir su abonementiniais bilietais, nes „Žalgiris“ žaisdavo nepatogiu laiku.
Sveiku protu sunku suvokti, kaip kažkokios ponios (ar pono) nuosavybe galėjo tapti „Žalgirio“ pavadinimas, kai jis yra tautos simbolis. Tokį pavadinimą, dėl kurio yra ginčijamasi su Kauno atstovais, gali turėti bet kurio kito miesto ar miestelio komanda. Taip pat gamtos turtai, upės, ežerai, kalnai – visuomeninė nuosavybė. Neris juk teka ne tik pro Vilnių, bet ir Jonavą, Kauną. Regiono pavadinimu „Sūduva“ galėtų didžiuotis ir Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Liudvinavo ir kitų vietovių komandos.
Tad tenka priminti, kad panašių medvilninių kojinių ir varškės sūrių yra daug rūšių, o turi skirtingus prekių ženklus. Vokietijoje yra dvi galingos „Borussia“ komandos, o Ispanijoje – bent keli „Real“ klubai. Jų skiriasi emblemos.
Jokiuose šaltiniuose neteko susidurti, kad italai rašytų Romos „Roma“, Milano „Milan“, o rusai dubliuotų Nižnij Novgorod, Pskov ir kitų miestų pavadinimų komandas. Mūsų „šedevrai“ – Šiaulių „Šiauliai“, Trakų „Trakai“, Klaipėdos „Klaipėdos granitas“ akį rėžia daug kur. Be to, neaišku, ar tai kažkokie uabai, ar nuosavos firmos. Juk visiškai pakanka parašyti FK „Trakai“.
Vargu, kad kokiam nors alytiškiui šautų į galvą savo komandą pavadinti „Aukštaitija“ ar „Žemaitija“, arba „Dubysa“, kai pro miestą teka Nemunas...
Atgal
