Sportas
02 10. Lietuvos futbolo istorikas
Rašytojas Vytautas Indrašius
Dažnai mes nepastebime, kokie nuostabūs darbštuoliai šalia mūsų kantriai, atkakliai po sakinį, po eilutę iš archyvinių bylų, iš senųjų laikraščių bibliotekose, ar užrašinėdami veteranų prisiminimus, atkuria tai kas senai užmiršta ir pateikia plačiai visuomenei. Tuomet stebimės, kokie mes garsūs esame, kokią istorinę praeitį turime ir net lygiuojamės į didžiąsias valstybes.
Kalbu taip apie visus atradėjus. Tačiau šiandien noriu išimtinai pagarsinti vieną iš jų, - Lietuvos futbolo istoriką, sporto žurnalistą, rašytoją Praną Gediminą Kalinauską, kuriam sausio 30 d. sukako 70 metų ir kurį visais metų laikais randu archyvuose bei Lietuvos nacionalinėje M . Mažvydo bibliotekoje.
Knygnešys Balys Burokas - Sakalnykas, kurio šeima globojo našlaitį Gediminą Kalinauską
„Nežinau, kiek Lietuvoje yra žmonių, peržiūrėjusių visus laikraščius nuo 1900 metų, lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Apytikriai paskaičiavau, kad tai bus 60 – 70 tonų spaudos, per mano paieškų dešimtmečius“ – sako Gediminas, kai pradedu stebėtis jo titanišku darbu.
Praeina metai, kiti sklaidant lapus ir matau Gediminą su stambia knyga rankose. Tai „Lietuvos futbolas 1922 -1997“ (su V. Sauliu), „Žalgiris buvo, yra ir bus“ (2007), „Ąžuolo šaknys“ (2007), „Aukso ir gintaro amžiaus aidai“ (2009 su J. Baniota), „Lietuvos studentų futbolo raida 1924 – 2009“, „Futbolas Sūduvos krašte 1921 – 2011“. O kiek dar būta futbolo valandėlių per radiją, ar komentuojant varžybas stadionuose, kiek pateikta straipsnių Visuotinei lietuvių ir Lietuvos sporto enciklopedijoms, Tarptautinei futbolo istorijos ir statistikos asociacijai (IFFHS).
Žinome, kad Gediminas Kalinauskas Lietuvos, Rusijos ir Ukrainos spaudoje bendradarbiauja nuo 1966 m., lygiagrečiai dirbdamas tiesioginį ekonomisto, planuotojo ir tiekėjo darbą (turi Vilniaus prekybos technikumo ir Vilniaus valstybinio universiteto diplomus). Kai dar išvardinsiu visuomenines pareigas futbolo srityje, dažnam kils klausimas, ar šis darbštuolis kada ilsisi? 1992 - 1995 m. buvo Lietuvos Futbolo federacijos istorijos ir statistikos komisijos narys, 1995 – 1999 m. – Istorijos, spaudos propagandos komiteto ir Vykdomojo komiteto narys, 2000 – 2012 m. – Istorijos ir propagandos komisijos sekretorius. Tik nuo 2005 m. laisvas sporto žurnalistas.
Tokį darbštumą bei atkaklumą Gediminas ugdė nuo vaikystės, savarankišku gyvenimu, veikla, mąstymu. Gimė 1945 m. sausio 30 d. Juodiškių kaime, Utenos rajone. Po mėnesio mirė tėvelis, Lietuvos pasienio tarnautojas, peršalęs besislapstant nuo okupantų, dar po dviejų mėnesių Amžinybėn išėjo ir motina, - peršalusi per vyro laidotuves. Liko Gediminas su penkiais metais vyresniu broliu Vytautu visiškais našlaičiais. Globojo vaikus seneliai Burokai, jų dukra Leonora Pikauskienė. Balys Burokas - Sakalnykas buvo ne eilinė asmenybė - knygnešys, turėjęs daug knygų. „Aš, 4 – 5 metų vaikas jau mokėjau skaityti. Ir rašyti išmokau savarankiškai, - piešdamas raides iš laikraščių ir knygų. Todėl vėliau buvo sunku persiorientuoti normaliai rašybai. Daug laiko skaityti aš turėjau darbo metu, kai dirbdamas tiekimo srityje važinėjau po tuometinę Rusiją ir laukdamas medžiagų pakrovimo. Taigi, subrandino mane Sirutėnų kraštas, literatūriškai pakaustė Utena (mokytojai Sofija ir Rapolas Šalteniai), pažinimo akiračius plėtė Rusija ir Europos valstybės“, – pasakoja Gediminas.
Lietuvos futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas (viduryje) su "Indrajos" klubo nariais Juozu Vanagu ir Vytautu Indrašiumi 2015 01 31
Matant Gedimino sugebėjimus, neeilinį mąstymą, dar universitete buvo siūloma tapti mokslininku prekybos, ekonomikos srityse ar politikoje. Vis atsisakinėjo, nes jau buvo įsitraukęs į futbolo istoriją, be to nenorėjo tapti komunistinės propagandos ideologu, TSKP nariu, nes be partiečio bilieto proveržis nebūtų įmanomas net genialiausiam žmogui.
„Gyvenau pagal savo dėsnį „Daryk žmonėms gera ir Dievas tau padės“, pagal močiutės Onos Burokienės priesaką: „Nebūsi komunistu ir nerūpės vogti“. Kartodamas jos pasakymą, stebiuosi, kaip jie buvo pranašingi. Nepriklausau jokiai partijai, negaliu pakęsti persidažiusių žalia spalva buvusių partiečių, kurie dėl valdžios ir asmeninės naudos baigia draskyti Lietuvą“.
Jaunystėje žaidęs futbolą, rankinį, šachmatais, dalyvavęs kitose sporto šakose, Gediminas Kalinauskas buvo Lietuvos orientacijos sporto jaunių čempionas. Paskui Vilniaus „Žalgirio komandą daugiau nei 150 kartų vyko į buvusias sovietines respublikas, pasiekęs tolimiausius Rusijos užkampius - Kolymą, prie Aliaskos ir Arkties vandenyno. Per 25 nepriklausomos Lietuvos metus apkeliavo daugiau nei 50 Europos šalių. Tos kelionės buvo ne tik pažintinės, istorinės, bet ir susietos su futbolo klubų veikla, futbolo atributika, kitų šalių futbolo istorija.
„Ar galima futbolo srityje panešti didesnę naštą?“ – svarstome susitikę su Gediminu. Aš sakau, kad vargu, o Gediminas optimistiškai: „galima, jei ne trys operacijos, nuo kelių erelio 2011 m. patirtas sužalojimas (apie tai rašė laikraštis „Lietuvos aidas“ publikacijoje „Temidė kelių erelį palaimino, iš nukentėjusiojo pasityčiojo“), narkozės, kartais ne tai ligai skirti vaistai; medicininės procedūros ir ardo sveikatą, ir daug laiko atima. Dabar atsigaunu ir užbaigiu knygą apie Panevėžio futbolą ir „Tėviškės horizontai“, pratęsiu „Tragedijų trilogiją“. Esu labai dėkingas, kad sunkiais gyvenimo momentais daug padėjo sūnus Tomas ir artimi man žmonės“.
Pristatant knygą apie Utenos krašto futbolą "Ąžuolo šaknys" 2007 m. rugsėjo mėn. (iš dešinės) Utenos rajono meras Alvydas Katinas, knygos autorius Gediminas Kalinauskas, Utenos futbolo komandos žymūs žaidėjai Stasys Malaiška ir Stanislovas Ramelis
Eilinį kartą perverčiu rašytojo Gedimino Kalinausko knygas, jos istoriškai svarbios, turinčios didelę pažintinę vertę. Rašiniai sportinėje spaudoje – dalykiški, konkretūs, išsamūs. Dar kartą perskaitau man dovanotą knygą „Ąžuolo šaknys“ (2007) – Tai Utenos krašto futbolo metraštis nuo pirmųjų žaidynių iki knygos išleidimo. Aprašyta įvairios Utenos futbolo komandos, varžybos, neužmirštas ne vienas iškilesnis žaidėjas, pakalbintas pamalonintas nuoširdžiu sakiniu. Aštuoni metai prabėgo nuo šios knygos pasirodymo, nebėra tarp mūsų garsiojo Stanislovo Ramelio (1936 Ruklių k. – 2011 Vilniuje), Romo Jakšio, Algirdo Laukio, Stasio Malaiškos, Kazio Zuikos. Bene penkių Utenos krašto futbolininkų nebėra tarp gyvųjų. Tačiau jie gyvi Gedimino Kalinausko, pavydėtino darbštumo ir atkaklumo rašytojo, Lietuvos futbolo istoriko knygose.
Gediminas Kalinauskas yra Lietuvos sporto žurnalistų federacijos ir Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos (AIPS) narys, Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ narys. „Jaučiuosi nepaprastai laimingas, atšventęs savo jubiliejų su Utenos krašto žmonėmis“, - džiaugiasi Gediminas.
Jubiliatas apdovanotas Lietuvos futbolo federacijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos futbolui“ (2002), Lietuvos studentų sporto asociacijos medaliu „Už nuopelnus studentų sportui“ (2010), Lietuvos studentų futbolo lygos „Garbės ženklu“ (2010) ir daugeliu Padėkos raštų.
Atgal
