Religija
12 07. Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje ir Mečislovas Reinys
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2013 m. – Tikėjimo metais – minime Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) 60-ąsias mirties metines: mirė 1953 m. lapkričio 8 d. Vladimiro kalėjime, palaidotas miesto kapinėse, palaidojimo vieta nežinoma.
Jau buvo rašyta apie balandžio – gegužės mėnesiais vykusią 5 dienų piligrimystę M. Reinio įamžinimo keliais, kurią atliko Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios septyni parapijiečiai su dvasios tėvu kunigu Sergiejumi Zujevu. Ši piligrimystė ir M. Reinio mirties 60-metis buvo įamžinti Skapiškyje pastatant Rūpintojėlį bei kitais renginiais. M. Reinio mirties diena – lapkričio 8-oji – paskutinioji Vėlinių oktavos diena. Tądien Vilniaus arkikatedroje apie šį Dievo tarną Šv. Mišių metu kalbėjo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Šeštadienio rytinėse Mišiose arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje apie M. Reinį kalbėjo vyskupas Arūnas Poniškaitis. M. Reinys buvo prisimintas Vilniaus Šv. Kryžiaus (rektorius kun. Ričardas Doveika), Visų Šventųjų (kleb. Vytautas Rapalis), Šv. Mikalojaus (kleb. Medardas Čeponis) ir kitose Vilniaus vyskupijos bei Lietuvos bažnyčiose. Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje pamokslą M. Reiniui skyrė kun. Juozas Čepėnas.
Lapkričio 10 d. straipsnio autorė apie M. Reinį kalbėjo Šv. Mikalojaus bažnyčioje po šv. Mišių. Pateiksime svarbiausias mintis iš pranešimo " Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje ir Mečislovas Reinys“.
Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys– žymus mokslininkas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1939), profesorius, visuomenės veikėjas, politikas, užsienio reikalų ministras, sunkų ir garbingą ganytojo kelią užbaigęs Vladimiro kalėjime.
Šv. Mišias aukoja Vilniaus dekanas Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Medardas Čeponis. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
M. Reinys, baigęs mokslus Vakaruose, 1914 m. M. Reinys grįžo į Lietuvą, sukaupęs gausų žinių bagažą, išmokęs 9 kalbas, turėdamas Rytų ir Vakarų patirtį, kurią sėkmingai panaudojo savo plačiašakėje veikloje.
M. Reinys dirbo Vilniuje (1914–1922 ), Kaune (1922–1926), Vilkaviškyje ir Kaune (1926–1940) ir vėl Vilniuje (1940–1947), kol 1947 m. birželio 12 d. buvo suimtas. Nuteistas 8 metus kalėti ir išvežtas į griežto rėžimo kalėjimą – Vladimiro (prie Kliazmos) centralą (Rusija).
Iš 63-ų gyvenimo metų Lietuvoje, beveik 20 metų M. Reinys gyveno (mokėsi ir dirbo) Vilniuje:
1901–1905 metai – Mečislovo Reinio mokslas Vilniaus kunigų seminarijoje;
1914–1922 metai – Vakarų universitetuose filosofijos daktaro laipsnį įgijusio kunigo M. Reinio veikla;
1940–1947 metai – arkivyskupo M. Reinio, Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjo bei Apaštalinio Administratoriaus darbuotė Vilniuje.
Tad iš 33-ų jo darbo metų beveik pusė atiduota Vilniui. Ir visi tie 16-ka darbo metų Vilniuje susieti su Šv. Mikalojaus bažnyčia, parapija.
Arkikatedros Tremtinių koplyčioje prie M. Reinio bareljefo gėles pamerkia M. Reinio giminaitis LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis
1914–1922 m. Vilniuje
1914–1915 kun. M. Reinys – Šv. Jono bažnyčios vikaras, nuo 1915 m. Vilniaus gimnazijų kapelionas, aptarnavo Pranciškonų koplyčią; 1915–1922 su pertrauka mokytojavo ir dirbo kapelionu Vilniaus lietuvių gimnazijoje (1921 m. rugpjūčio 22 d. pavadintoje Vytauto Didžiojo vardu), mokytoju pedagogikos kursuose (mokytojų seminarijoje), 1916–1922 m. filosofiją ir sociologiją dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje.
1919 m. vasario 22 d. už dalyvavimą nesankcionuotame Lietuvos nepriklausomybės pirmųjų metinių minėjime – susirinkime, bolševikai suėmė kun. M. Reinį. Kartu su kitais kalino Vilniaus, Daugpilio (Dvinsko) ir Smolensko kalėjimuose. 1919 m. liepos 24 d. lietuviai įkaitai iškeisti į Kauno kalėjimo politinius kalinius bolševikus.
Nuo 1917 m. priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai (1917 m. parašė naują jos programą), dalyvavo politiniame gyvenime, įkūrė ateitininkų kuopą, bendravo su pavasarininkais.
1918 m. gegužės mėn. Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos steigiamajame suvažiavime išrinktas į Revizijos komisiją, o 1922 m. išrinktas šios sąjungos Garbės nariu. 1915 m. įstojo į Lietuvių Mokslo Draugiją, išrinktas komiteto (valdybos) nariu.
Itin ženkli M. Reinio veikla „Ryto“ draugijoje, šiais metais mininčioje įkūrimo šimtmetį.
Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkai: 1913 01 31–1915 04 14 – dr. kun. Jonas Steponavičius (1880 03 10–1906–1947 12 08), 1915 04 14–1915 11 08 – Juozas Kairiūkštis (1855 03 05–1937 06 14), 1915 11 08–1916 12 13 – dr. kun. Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), 1916 12 13–1918 08 30 – Aleksandras Stulginskis (1885 02 26–1969 09 22), 1918 08 30–1922 06 19 – dr. kun. Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), 1922 06 19–1933 08 14 – kun. Petras Kraujalis 1882 07 08–1907–1933 08 14 ir 1933 08 14–1938 02 28 bei 1939 05 20–1940 07 08 – dr. kun. Kristupas (Krištapas) Čibiras (1888 12 14–1914 05 31–1942 03 23). Nuo „Ryto“ draugijos atkūrimo, t. y. 2004 m. balandžio 3 d. jai vadovauja pedagogas Algimantas Masaitis.
M. Reinys – vienintelis iš šešių Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklos 1913–1940 metais (su pertraukomis) pirmininkų į šį postą rinktas du kartus ir pareigas ėjęs penkerius metus (1915 11 08–1916 12 13 ir 1918 08 30–1922 06 19). Su „Rytu“ kunigas – mokslininkas M. Reinys plečia veiklą Vilniaus krašte. „Ryte“ išsiskleidė ir pagrindinės M. Reinio veiklos kryptys: šviečiamoji (paskaitos ir straipsniai), pedagoginė (dėstymas „Ryto“ mokykloje), organizacinė (kursai, įvairūs renginiai), administracinė (draugijos valdybos narys, pirmininkas), žurnalistinė (Ateities laikraščio redkolegijos narys, be to, M. Reinys tapo pirmuoju „Ryto“ istoriografu), pastangos atidaryti universitetą, darbai atlikti parengiant bei valdžiai patvirtinant Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Statutą (Įstatus).Darbas „Ryto“ draugijoje liudija ryškias M. Reinio pastangas ugdyti ir plėsti švietimą, kelti kultūrinį, dvasinį gyvenimą Vilniuje ir Vilnijos krašte. M. Reinio veikla „Ryte“ stiprino ir pačią Lietuvių švietimo draugiją.
Prie savo sukurto Rūpintojėlio Skapiškyje kalba tautodailininkas Pranas Kaziūnas
Šv. Mikalojaus parapijos salėje vykdavo įvairių organizacijų susirinkimai, kuriuose ne vieną paskaitą perskaitė M. Reinys. Tarkim 1917 m. spalio 2 d. skaitė paskaitą Socialinis klausimas, jo sąvoka ir atsiradimas; 1918 m. balandžio 28 d. paskaitą skaitė Šv. Zitos draugijos narėms (Šv. Zitos draugija įsteigta 1912 m.); 1919 m. vasario 9 d. skaitė viešą paskaitą Tikyba ir mokykla, reikalaujant leisti dėstyti tikybą tikinčiųjų vaikams. Laikraštyje Švietimo reikalai M. Reinio paskaita įvertinta kaip kontrrevoliucinė. 1919 m. rugsėjo 7 d. skaitė paskaitą apie piliečio dorą; po savaitės – rugsėjo 14 d. – apie lietuvių tautos glūdėjimą ir judėjimą. 1920 m. balandžio 25 d. paskaita Darbininkas ir kultūra, o gruodžio 19 d. paskaita apie Tautų Sąjungą; 1922 m. gegužės 1 d. apie liaudies reikalus kalbėjo lietuvaičių zitiečių susirinkime.
Kun. Prano Bieliausko dienoraštyje rastas įdomus faktas, kad jo iniciatyva 1916 gegužės mėnesį Šv. Mikalojaus salėje buvo mokomasi vieningai giedoti „Tavo apgynimo šaukiamės“, „Marijos giesmę“. M. Reinys giedojo tenoru.
Galima pravesti paraleles, kad ir šiuo metu parapijos klebonas kun. Medardas Čeponis parapijiečiams organizuoja įvairius renginius, yra subūręs įvairias parapijiečių grupeles.
„Ryto“ draugijos pirmininko M. Reinio kalbos bei pranešimai valdybos bei visuotiniuose susirinkimuose liudija gebėjimą atsiliepti į gyvenamojo meto aktualijas.Tarkim, trūkstant pedagogams psichologinių žinių, M. Reinys ateina į pagalbą: mokytojams iš rusų kalbos išvertė Georgijaus Čelpanovo psichologijos vadovėlį, taigi sukūrė ir lietuvišką psichologijos terminiją.
Prof. kun. M. Reinio įsijungimas į švietimo reformų struktūras kaupė patirtį, jo darbas „Ryto“ draugijoje tapo atspirties tašku, formavusiu tolesnį dvasinį, mokslinį, visuomeninį, administracinį bei politinį šio asmens veiklos išsiskleidimą, ypač jaunimo švietimo srityje, nuo 1922 m. Kaune, Lietuvos universitete, o 1926 m. tapus Vilkaviškio vyskupu – koadjutoriumi ar 1940 m. sugrįžus dirbti į Vilnių jau arkivyskupo titulu. Vadovaujantis darbas „Ryte“ vokiečių, sovietų bei lenkų okupacijų laikmečiu tapo svaria patirtimi užėmus Lietuvos Užsienio Reikalų ministro postą, o vėliau – tapus Vilniaus arkivyskupo padėjėju, bei Apaštališkuoju administratoriumi iki suėmimo 1947 m. birželio 12 d.
M. Reinio gerbėjai įdėmiai klauso Rūpintojėlio šventinimui skirtų maldų. Iš kairės: protonotaras Bronius Antanaitis, kleb. Virgilijus Liuima, Antanas Kibickas (fotografuoja), LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, kleb. Andrius Šukys, kleb. Vytautas Rapalis, Zarasų dekanas kleb. Remigijus Kavaliauskas, kleb. Albertas Kasparavičius, dr. kleb. Gediminas Jankūnas, mecenatas Antanas Vilūnas
1940–1947 m.
Atvykęs į Vilnių arkivysk. M. Reinys apsigyveno Pilies gatvėje, prie „Lietuvaitės“ valgyklos, vėliau – Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje pas kleboną kun. Kristupą Čibirą (klebonu paskirtas 1924 m. rugsėjo 25 d.). 1942 m. kovo 23 d. bombai pataikius į kleboniją (žuvo kleb. K. Čibiras, (1888 12 14–1914 05 31–1942 03 23) buvo sužeisti arkivysk. M. Reinys ir kun. Vincentas Taškūnas, 1888 11 11–1903–1967 08 18), arkivyskupas apsigyveno Pilies gatvėje Nr. 8, bute, kur gyveno arkivysk. Jurgis Matulaitis MIC. 2003 m. rugsėjo 22 d. atšventintas M. Reinio butas. Dabar šiose patalpose įsikūrusi LKMA.
1941 m. spalyje per pasitarimą pas arkivysk. M. Reinį Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje (muz. Steponas Sodeika (1903 12 11–1964 03 15) ir Konradas Kaveckas (1905 11 02–1996 11 08), dirigentas – obojistas Paulius Končius ir kt.) nutarta Vilniaus katedroje suorganizuoti lietuvišką chorą. Tai davė pradžią ir kitų lietuviškų bažnytinių chorų kūrimuisi Vilniuje.
1942 m. balandžio 25 d. Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonu, vietoj žuvusio kun. K. Čibiro pareigas laikinai ėjusio Prano Bieliausko, arkivysk. M. Reinys paskyrė kun. Stanislovą Valiukėną (1907–1987 08 23). A. Terlecko teigimu, apie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo turėjo pranešti ir šv. Mikalojaus bažnyčioje mišias aukojęs kunigas Stanislovas Valiukėnas, tačiau „iš to susijaudinimo krito ant grindų ir numirė“.
1943 m. kovo 23 d. minint Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono kun. Kristupo Čibiro pirmąsias žūties metines Vilniaus lietuvių lėšomis buvo įmūryta paminklinė lenta, kurią pašventino ir pamokslą pasakė arkivysk. M. Reinys.
1943 m. gegužės 30 d. arkivyskupas M. Reinys suteikė Sutvirtinimo sakramentą.
1947 m. sausio 27 d. arkivyskupas M. Reinys paprašė kun. P. Bieliausko eiti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pareigas, nes klebonas S. Valiukėnas dažnai sirguliavo.
Atgavus nepriklausomybę M. Reinio atminties įamžinimas
1988–1989 m. kun. Edmundas Paulionis (vėliau tapo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonu), žurnalistė Aldona Kudžmaitė (1923 06 23–1993 01 05) ir Viktoras Petkus (1928 05 27–2012 05 01), vėliau Regimantas Paulionis ir Sigitas Luneckas nuvyko į Vladimirą ir ieškojo arkivysk. M. Reinio kapo. Sužinojo, kad jis palaidotas bendrame kalinių kape ir nėra jokių galimybių identifikuoti palaikų. Į Lietuvą jie parvežė tik žemių iš tos vietos, kur arkivysk. M. Reinys buvo palaidotas ir arkivyskupo nuotrauką iš bylos, filmuotą medžiagą.
2003 m. gegužės 16 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios langus klebono E. Paulionio iniciatyva Vilniaus dailės akademijos dailininkas doc. Algirdas Dovydėnas papuošė vitražais. Lange ties Švč. M. Marijos altoriumi – Palaimintasis Jurgis Matulaitis ir Juozapas Kukta, o kairėje bažnyčios pusėje, lange ties Šv. Mikalojaus altoriumi, – arkivysk. M. Reinio ir arkivysk. J. Steponavičiaus portretai. Prie M. Reinio portreto įrašas: Arkiv. Mečislovas Reinys žemiau: Dievo tarnas, kankinys, lietuvybės puoselėtojas, arkivyskupijos valdytojas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, filosofijos daktaras, profesorius, Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos lietuvių globėjas (1884–1953).
Pateiksime keletą faktų, liudijančių klebono M. Čeponio dėmesį M. Reiniui ir norą skleisti apie jį žinias. Klebono Medardo Čeponio iniciatyva 2013 m. vasario 3 – M. Reinio gimimo dieną, Šv. Mikalojaus parapijos salėje rodyti vaizdai iš Vladimiro ir M. Reinio vardo įamžinimas toli nuo tėvynės.
2013 m. balandžio 30 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje šv. Mišias kartu su piligrimų iš Vladimiro vadovu t. Sergiejumi Zujevu aukojo klebonas Medardas Čeponis ir vikaras dr. kun. Mindaugas Ragaišis. Po šv. Mišių su piligrimais iš Rusijos parapijos salėje ilgai bendravo dekanas M. Čeponis, dr. kun. M. Ragaišis ir gausus būrys parapijiečių.
2013 m. liepos 24 d. vyko renginiai Skapiškyje (Kupiškio r.). Būtina paminėti, kad 1993 m. liepos 24-ąją buvo atšventinta (1992 m. atgauta) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčia Vladimire. Tai viena priežasčių šventinės datos apsirinkimui. Į Skapiškį iš Vilniaus atvažiavo Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis ir dekanas Medardas Čeponis su parapijiečiais. Tad Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. M. Čeponis su parapijiečiais dalyvavo pirmajai piligrimystei ir M. Reinio mirties Vladimiro centrale 60-osioms mirties metinėms skirtuose renginiuose: šv. Mišiose Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje, konferencijoje „Kančia Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenime ir piligrimystė“, Rūpintojėlio šventinime (tautodailininkas Pranas Kaziūnas, 1947 10 27–2013 09 12), meninėje programoje. Už paramą ir pagalbą organizuojant piligriminę kelionę buvo įteiktos specialios padėkos Jas gavo ir šv. Mikalojaus bažnyčios kunigams bei į Skapiškį atvykusieji parapijiečiai.
M. Reinio mirties 60-mečio paminėjimas Šv. Mikalojaus bažnyčioje – pratęsia Dievo tarno M. Reinio ir Šv. Mikalojaus bažnyčios bei parapijos ryšius...
Atgal
