Religija
05 14. Naujoji kunigo jėzuito Kazimiero Ambraso knyga
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2012 m. Kaune veikianti leidykla „Mudu2“ išleido dr. kun. Kazimiero Ambraso SJ naują 256 puslapių knygą „Subito Beato. Jau palaimintasis“.
Dr. kun. Kazimieras Ambrasas SJ, šiemet minįs savo kunigystės dvidešimtpenkmetį, o kitąmet minėsiantis 80-ąjį gimtadienį, žinomas lituanistas, buvęs Vilniaus universiteto docentas, filologijos mokslų daktaras, 1988 metais baigęs pogrindžio seminariją ir tais pačiais metais t. y. 1988 metų rugpjūčio 17 d. arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911 10 18–1936 06 21–1955 05 22–1991 06 18) įšventintas į kunigus. Apie 25 metus dirbęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultete Lietuvių kalbos katedroje, kur be, bendrųjų gimtosios kalbos kursų, 15 metų dėstęs ir vertimo mokslą (jį ir sukūrė), pasitelkęs loginį-komunikacinį gretinimo metodą anglų-lietuvių vertimų pagrindu apgynė daktarinę disertaciją. 1989–1900 metais yra dėstęs Lenkijoje Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, iš kur, nepaisant didelių saugumo trukdžių, vis viena turistiniais tikslais išleistas į Daniją ir į tarnybinio pobūdžio kelionę 1990 metais Švedijon skaityti mokslinio pranešimo apie baltus, kurio tezės (pranešimas) išspausdintos tos konferencijos išleistame leidinyje.
Parašęs mokslo darbų (Leksiniai lietuvių kalbos substitutai, 1976 m.; Vertimo mokslas, 1978 m.; Vertimo tyrinėjimai, 1984 m.), redagavęs pogrindinius katalikų leidinius: LKB Kroniką, Aušrą, nuo 1990 metų beveik trejus metus dirbęs Vatikano radijuje, nuo 2003 m. gruodžio 17-osios darbuojasi Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčioje. Kun. K. Ambrasas – buvo vicepostulatorius, 2005 m. rugsėjo 24 d. Šiaulių vyskupijoje pradėtos Beatifikacijos bylos Dievo tarnaitei Barborai Umiastauskaitei Žagarietei (1628–1648).
Jis yra dukart lydėjęs lietuvius maldininkus, pėsčiomis keliavusius su kryžiumi iš Lietuvos į šventąsias vietas: nuo Kryžių kalno lig Golgotos (2006 m.), antroji kelionė – iš Lurdo į Šiluvą (2008 m.). Kelionių įspūdžius aprašęs keliose knygose: „Kilimandžaras“ (2000), „Vėliavos iškeltos plakas“ (2010 m.), „Subito beato, Jau palaimintasis“ (2012 m.), pateikęs spaudoje – „XXI amžiuje“ ir kitur. Be to, nemažai jo straipsnių yra ir išeivijos periodikoje „Drauge“, „Tėviškės žiburiuose“, „Tėviškės aiduose“ ir kituose leidiniuose.
Kunigas, mokslininkas K. Ambrasas yra parašęs, išvertęs, sudaręs ir išleidęs 34 knygas.
Autorės nuotraukoje: Kun. Kazimiero Ambraso SJ knygos „Subito Beato. Jau palaimintasis“viršelis
Kelionių ciklas „Po šalis plačiausias“.
2000 m. liepos 1 d. kun. K. Ambrasas už pogrindinę spaudos redagavimo ir kitą sovietmečiu nelegalią visuomeninę veiklą gavo Lietuvos nepriklausomybės medalį. Jį įteikė į Čikagą atvykęs prezidentas Valdas Adamkus. Kun. K. Ambrasas SJ tuo metu dirbo Čikagoje lietuvių Jaunimo centro bažnyčioje.
Nepriklausomybės metais pasirodė kun. K. Ambraso parašytų kelionių ciklas „Po šalis plačiausias“, kurį sudarė 6 knygos: Taboro kalno šalis, 1995 m.; Simonas iš Valtūnų, 1997 m.; Kilimandžaras, 2000 m.; Kengūrų ir koalų pašonėje (Apie Australijos lietuvių gyvenimą) 2002 m.; Amerikos Lietuvoje, 2007 m.; Vėliavos iškeltos plakas... 2010 m.
Pastebėtina, kad už knygą „Taboro kalno šalis“ autorius 1995 m. yra gavęs dr. prel. Juozo Prunskio (1907 12 22–1932 05 22–2003 04 26) pirmąją premiją Putname. 208 puslapių knygą 1995 m. išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija prel. dr. Juozo Prunskio lėšomis. Šia knyga naudojasi piligrimai, keliaudami po Šventąją Žemę. Tai puikūs kunigo ir mokslininko, daug kur, atsisakius transporto, keliavusio pėsčiomis ir gebėjusio savo 1993 m. kelionės pastebėjimus perteikti knygoje.
Ne vieną piligrimą jo vaizdingi aprašymai, dvasiniai pamąstymai yra paskatinę atsisakyti autobusėlio – taksi ir pėsčiomis bandyti užkopti į Taboro kalną, ką yra padariusi ir šio straipsnio autorė. Apie Taboro kalną kun. K. Ambrasas rašė: „...Važiuojam prie jo artyn. Atrodo, lyg gražiai apskrudusios, bet ne itin rūpestingos šeimininkės atsainia ranka aptapšnotas rudos duonos kepalas. Regis, ims koks išalkęs milžinas ir atsirieks ar atsilauš kokią žiauberę“ (P. 171).
Dar niekur lietuviškoje spaudoje neminėta, jog šis kunigas 2010 metais yra išleidęs ir grožinės literatūros dvi apysakas, skirtas mūsų partizanams, ryžtingai čečėnų tautai ir visiems, kas narsiai kovojo ir tebekovoja už savo laisvę ir nepriklausomybę, būtent, „Kalnuose ir raistuose“, pirmoji apysaka, skirta Kaukazo kalniečiams, ypač čečėnams, šiai, narsiai, didvyriškai kalnų gyventojų šaliai – „Šatilio žūtis“, o antroji dedikuota – savojo krašto savitos gamtos ir savo įdomių paslapčių turinčiam Čepkelių raistui – „Čepkelių apaštalai“, primenančiam tiek prieš kiek laiko dzūkiškų miškų prieglobstyje kadaise įsikūrusiems plėšikėliams – I Pasaulinio karo likučiams, tiek ir mūsų negailestingoje, nelygiuose mūšiuose, dėl mūsų šalies laisvės ir nepriklausomybės kovose žuvusiems narsiesiems miško broliams, „žaliukams“, kuriuos mes dažnai nedovanotinai pamirštame ne tik kalbose, bet ir savo maldose.
Religinės knygos
Kunigas K. Ambrasas yra išleidęs 6 religines knygas, tarp jų papildęs vertimus: Kristaus kančia, pastiprink mane... 2001 m.; Aukštyn... 2003 m.; Mažasis Magnificat I, II, III ir IV tomelius, 2010; Subito beato. Jau palaimintasis, 2012.
Iš anglų kalbos jis per kelerius metus išvertė ir 1984 m. išleido Jozefo N. Tylendos knygą „Jėzuitai šventieji ir kankiniai. Trumpos Jėzaus Draugijos šventųjų, palaimintųjų, garbingųjų ir Dievo Tarnų biografijos“ (pradėjo versti Lietuvoje 1987, o užbaigė Romoje 1990 metais, dirbdamas Vatikano radijuje). Čia pateiki duomenys apie Jėzuitų ordino – Jėzaus draugijos įkūrėjų Šventojo Ignaco Lojolos (1491–1556 m., P. 255–264), Pranciškaus Ksavero (1506–1552 m., p. 486– 491), pirmojo Ignaco Lojolos naujoko palaimintojo Petro Faberio (1506–1546 m., p. 265–268) bei kitų šio ordino narių kai kurie gyvenimo ir veiklos puslapiai. Knygoje yra 160 skirsnių, kuriuose aprašomi 323 jėzuitai. Į knygą įtraukti ir du lietuviai jėzuitai: Andrius Rudamina (1596–1623–1631) (P. 301–308) ir Pranciškus Masilionis (1902 02 26–1927 06 11–1980 10 14) (P. 397–401). Kiekvieno jėzuito biografija baigiama malda į Viešpatį.
Autoriaus žodyje skaitome: „Šiuo metu jėzuitai turi 38 šventuosius, 134 Palaimintuosius, 36 Garbinguosius ir 115 Dievo tarnų“. 1995 m. Lietuvių katalikų mokslo akademijos išleista dr. kun. K. Ambraso išversta ir papildyta knygą turi 548 + XXIX puslapius.
Kita iš anglų kalbos išversta knyga Cecily Hallack „Nuostabioji Darbininkė šventoji Filomena“ (išleisti 3 leidimai, iš kurių du paskutiniai 2012 m.).
Vertimai iš kitų kalbų
Doc. dr. kun. K. Ambrasas SJ vienas ar su kitais yra išvertęs ir kitų knygų: „Perkrautas laivas“ (Dž. Darelas), 1967 m.; „Rinktiniai raštai“ (Doyle A. C.), 1993 m.; „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ (Doyle A. C.; antras leidimas kartu su R. Zagorskiene, 1965); „Hokusajaus laikai“, 1969 m.; „Žaliosios kaukės“ (Pukas H.), 1964 m.; „Lobas vilkų karalius“ (Seton E. T.), du leidimai, 1984 m.; „Mažieji laukinukai“ (Seton E. T.), 1961 m.; „Rolfas giriose“ (Seton E. T.), 1960, 2011 m.; „Pagrobtasis“ (Stevenson R. L.), Katriona išversta V. Misiūnaitės (išleidimo metai nepažymėti). Iš rusų k.– Vladimiras Sangis „Sabalų takais“, 1971 m.
Knygos sudarytojas
Be to, dr. kun. A. Ambrasas yra sudarytojas knygos „Būk bitelė“ (Čikaga-Vilnius, 2004 m.), skirtos Amerikos pedagogo Juozo Masilionio gyvenimo kelio, jo rašto darbams ir veiklai nušviesti.
Vienas iš paskutiniųjų šio kunigo filologo leidinių – 2012 m. išleista knyga „Monsinjoras Konstantinas“, apie 1985 m. mirusį Sūduvos krašto kunigą- savo brolį. Šios prisiminimų, pamokslų, užrašų 368 psl. knygos sudarytoju, redaktoriumi irgi yra dr. kun. Kazimieras Ambrasas SJ.
„Subito Beato. Jau palaimintasis“
Knyga „Subito Beato. Jau palaimintasis“ – viena paskutiniųjų 2012 m. išleistųjų dr. kun. K. Ambraso knygų SJ. Knygos anotacijoje rašoma: „Nuo 1990 metų dirbęs Vatikano radijuje, šioje knygoje, pavartęs prieš ketvirtį amžiaus kadaise rašytus Romoje lapus, gerokai pakedenęs savo atmintį, išjudinęs dar nespėjusius visiškai išblėsti įspūdžius ir slaptus išgyvenimus, tarsi apibendrino savo įvairiabriaunę žurnalistinę patirtį. Vaizdinga kalba parašytoji knyga apima tris viena su kita artimai persipinančias, įdomias ir svarbias temas:
I. Popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas, maldos, kelionės, beatifikacija;
II. Autoriaus darbas Vatikano radijuje, dienoraščiai, susirašinėjimas, čia sutikti žmonės;
III. Atidus, įdėmus žvilgsnis iš užsienio į lietuvių kovą už Laisvę ir ilgai siektąją Nepriklausomybę“.
Knygą parašyti paskatino 2011 m. gegužės 1 d. Vatikane vykusi popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija, palaimintuoju paskelbimo šventė, autoriaus dalyvavimas šioje šventėje bei ekskursija po Italiją. Kunigas K. Ambrasas po kelerių metų pertraukos po minėto darbo Vatikano radijuje (1990–1992) vėl galėjo gėrėtis Amžinuoju miestu, prisiminti daugsyk lankytas šventąsias vietas, susitikimus su Šventuoju Tėvu. Knyga primena Popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę į Lietuvą, Vatikano radijo metais iš italų į lietuvių kalbą verstuosius ir Popiežiaus kelionės po mūsų kraštą 1993 m. rugsėjo mėn. 4–8dienomis pasakytus Jo pamokslus. Čia užsiminta ir apie tai, kaip knygos autorius savo balsu įrašęs į magnetofono juostą visus tuos lietuviškus vertimus, kurių įrašus prieš kelionę Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, skyręs likdavusius nuo įvairiausių darbų laiko mirksnius, atsidėjęs klausydavosi šių įrašų, nes, anot šio pontifikato žodžių, Jis ne tik norėjęs taisyklingai perskaityti lietuvių kalbos žodžius, bet ir suprasti, ką Jis skaitąs. Šiuos pirmuosius savo pamokslus Popiežius buvo parašęs jau prieš pusantrų metų, kai pradėjo rengtis kelionei į tris Baltijos kraštus. Knygoje skaitome Palaimintojo Jono Pauliaus II maldų ištraukas, iš įvairių leidinių perspausdintus K. Ambraso rašytus straipsnius (P. 179–236) (kurių dauguma apie šį Popiežių), reportažus.
Autorius dr. kun. K. Ambrasas SJ labai vaizdingai aprašo grupės iš Lietuvos su keturiais invalidų vežimėliais kelionės trukdžius, sunkumus, sąlygas ir galimybes 2011 m. balandžio 30-ąją ir gegužės 1–2 dienomis patekti į iškilmes, į kurias iš viso pasaulio suplaukė apie penktadalį milijono maldininkų. „Keliskart reikėjo persirikiuoti, pasikeisti vietomis prie vežimėlių, o ir pačius sėdinčius perrikiuoti, nes jau ir mažumėlę pavargusių atsirado, ir nespėjančių su sparčiau žengiančiais žilaplaukiais klipatėlėmis. Tik nevalia sustoti, nevalia be reikalo gaišti – kuo arčiau tikslo, tuo būriai didėja, tuo minios ne tik klegesys, bet ir glaudžios ir vis glaustesnės gretos tankėja“ (P. 18–19).
Net ir tokios sudėtingos kelionės aprašyme, autorius pateikia istorinių žinių apie matomus Romos ir Vatikano architektūrinius paminklus, nuklysta į praeitį, pateikdamas įdomios istorinės medžiagos. Vaizdžiai aprašo Palaimintuoju paskelbimo šventę, mini ten dalyvavusius Lietuvos atstovus, aprašo prancūzę seselę Marie Simon – Piere, kuri Jono Pauliaus II užtarimu stebuklingai pasveiko nuo Parkinsono ligos (P. 43, 171).
Knygoje daug sugrįžimų į autoriaus išgyventą praeitį, pateikiamos dienoraščio iš darbo Vatikano radijuje ištraukos, K. Ambraso rašyti ar jo gauti laiškai. Dienoraščio ištraukos – puiki paklusnumo, pareigingumo, kruopštumo pamoka, kasdieninio pasiryžimo siekiai. „Susilaikyti, apsimarinti ir ištverti. Labai graži ir įsimintina mintis. Juk čia iš tikrųjų kantrybės, valios, vidinių pastangų ir ilgų dvasinių lavybų vaisius, be kurių žmogaus, ypač to, kurio gyvenimas susijęs su trimis įžadais, nėra pilnavertis, nėra prasmingas, pateisintinas“ (P. 141). Kunigo griežta dienotvarkė padėjo jam ne tik nuveikti gausybę savų įsipareigojimų, bet atlikti, regis, ir pašalinių, tačiau kunigui esminių darbų, nes kiekviena „diena – kaip karoliukai suverti ant siūlo“ (P. 132).
Knygoje randama duomenų ir apie žymius lietuvių veikėjus išeivijoje: ypač dr. mons. Vytautą Kazlauską (1919 09 05–1944 04 05–2008 09 26) ilgametį (beveik 4 dešimtmečius – iki 1988 m. liepos mėn.) Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėją, kuriam Avikilų kaime rengiamas muziejus.
Dr. kun. K. Ambrasas, pats troškęs nepriklausomybės, aprašo darbo Vatikano radijuje vingrybes, čia dirbusiųjų bei kitų atsakingų bažnyčios asmenų, politikų požiūrį į Lietuvą, jos nepriklausomybės siekį 1990–1991 m., įvairių valstybių poziciją Lietuvos, pasiskelbusios nepriklausoma, atžvilgiu.
Atsiskleidžia didžiulis autoriaus darbas siekiant tik ką nepriklausomybę atgavusią Lietuvą aprūpinti religine literatūra, ieškojimas galimybių ne tik ją įsigyti, bet ir persiųsti su mažiausiomis sąnaudomis.
Džiaugdamasis Šv. Kazimiero bažnyčios atšventinimu Vilniuje kunigas rašo: „Tebūna tatai mūsų visos tautos labui, ypač kad mūsų jaunimas mestų visa, kas bloga ir žema. Kas skaudina Dievo ir tėvų širdį, glaustųsi prie mūsų kilnaus jaunimo vado, prašytų jėgų, pagalbos, paramos išvengti jaunystės metais pasitaikančių grėsmių ir pavojų. Kad iš naujojo katalikybės židinio sklistų po Lietuvą Tiesos, Gėrio, Meilės ir Laisvės žodis“ (P. 139).
Kun. K. Ambraso plunksna paverčia gyvais mielus daiktelius, tarkim, lūpinę armonikėlę. Apie tai jis rašo, kad keliaudamas po Sibirą, prie Baikalo vienam berniūkščiui, kurio akys taip sublizgo, kai „įspraudžiau į ranką tą graudžiai dūsaujančią ir neretai kareivio rankose gailiai aimanuojančią kuklią muzikos priemonę. Tada atsisveikinau ne šiaip sau su nikeliuotos skardos gabalėliu, o su tikru kelionių draugu ir bičiuliu, galinčiu visai pavargusiai grupei dėl užėjusios audros ar pūgos škvalo sugedusią nuotaiką pataisyti, galinčią padėti dainos posmą užtraukti, galinčią pavakare, saulei leidžiantis, svajonėms paįvairinti, naujų minčių padovanoti“ (P. 112).
Knygoje daug gražių vaizdingų palyginimų, tarkim, kai limpa akys ir imi knapsėti, „tada žinoma, geriausias ženklas eiti pas plunksnius į miglius“ (P. 27), „iš pradžių dar tik pamažėle knapsote knapsojau, o paskui ir visiškai į Miglio glėbį puoliau...“ (P. 125), „visą nuo galvos iki užkulnių permirkusį nuo žliaugiančio per nugarą ir veidą prakaito“ (P. 51). Rašytoja, šmaikštaus žodžio kūrėja, tikroji kvatoklė ir nepailstanti lietuviško vaizdingo, prasmingo žodžio vartotoja, tais laikais gana išprususi ir viena iš optimistiškiausių Lietuvos inteligenčių moterų Aldona Liobytė „pašapuodavo ne vieną tinkamą mano skoniui, neprieštaraujantį mano pažiūroms, kad nereikėtų apie sovietines idėjas paistyti vaikams ir jaunimui skirtose knygose, o daugiausia jinai apdairiai parinkdavo vaizduojančias gamtą, gyvūniją, augaliją“ (P. 101–102). „Neturėjo boba bėdos, įsitaisė ožką. Neturėjo Kazimieras Ambrasas darbo ir laiko, tai išsimeldė iš amerikiečių – vyskupo Pauliaus Baltakio ir kun. Kazimiero Pugevičiaus – kompiuterį, kad jį visiškai nustekentų“ (P. 149).
Gausu ir kitokių posakių: „Štai tau bobute, ir vakarynos!” (P. 148), „Laukiu, kaip gervė lietaus“ (P. 149), „dingte dingo, šapte prašapo su grobiu“ (P. 46).
Labai gražiai aprašomi gamtos vaizdai – jie įspūdingai stojasi prieš skaitytojo akis. Apie Karpatus yra ir tokių minčių: „Gražiausia, žinoma, būdavo pačioje viršūnėje, kurioje ... galėjai kiek nori žvalgytis į blizgančiomis sniego kepuraitėmis pasidabinusius kalnagūbrius, tolumose retsykiais iš rūko ir debesų išnyrančias miškų juostas. Tačiau negali ilgai ant viršūnės stūguriuoti. Vis viena sykiais iš kažin kur atūžęs piktokas vėjukas taip pagalanda pakaušį, taip pakaso abudu šonus vėjo gūsiai, kad nori nenori plėšia tave nuo viršūnės ir prievarta traukte traukia žemyn“ (P. 127). Apie tylą kalnuose: „... Palaiminga. Gera, švari, lengvo vėjo perpučiama, kepinama skaidrių spindulių, su kvapą gniaužiančiais, svajingais akiračiais, su plūkojančiais padangėje pailgais ir pūkuotais debesėliais“ (P. 126). „Visą dieną vien murksa“ (P.154).
Knygos pabaigoje trys litanijos – privačios maldos: „Gailestingumo“ (P. 251), „Vėlinių“ (P. 251–253) ir „Jėzaus Kristaus Kančios“ (P. 253–254) bei literatūros sąrašas – 36 pozicijos (P. 254–255). Girtina, kad pabaigoje surasta ir išspausdinta archyvinių dokumentų.
Dr. kun. K. Ambrasas yra keliauninkas – turistas, žygeivis, slidininkas, baidarininkas, „laipiotojas po kalnus, bet negalėčiau drąsiai sakyti, kad esu alpinistas. Per aukšta klasė. Geriau būtų pridurti, kad esu lūpinės armonikėlės čirpintojas. O iš tikrųjų – ir nežinau, kas esu? Svarbiausia, nežinau, ko iš manęs nori kiti? Juk jau sau nepriklausau...“ (P. 102). „Kas buvo negerai? Ką galėjau geriau? Ko visiškai nereikėjo daryti? ... Dėkui Meile, Viltie ir Gerume, už kiekvieną minutę, sekundę...“ (P. 141).
Nepaisant visų mūsų tautoje bandančių įsigalėti blogybių, autorius mato jos prisikėlimą: „Kryžius. Kurį Jonas Paulius II padovanojo Lietuvai, turi gilią simbolinę prasmę: Popiežius nori, kad jo kryžius stovėtų šalia Lietuvos kryžių. Šie kryžiai tampa visos Bažnyčios kryžių emblema.... Petro įpėdinis mums primena: Kristaus kryžius nėra viena tik kančia, išdavystė, pažeminimas, smurtas, kraujas, mirtis. Kryžius yra ir mūsų prisikėlimo pradžia. Kristus mirė ir prisikėlė. Prisikels ir mūsų amžiaus koliziejuose nukryžiuotasis žmogus“ (P. 172).
Skaitytojos pastaba: dr. kun. Kazimiero Ambraso SJ knygoje „Subito Beato. Jau palaimintasis“ daug asmenų įvardyti tik inicialais, arba net ir be jų, galvoju, kad tokios struktūros ir tokioje dvasingoje knygoje, skaitytojas turėtų matyti konkretaus žmogaus pavardę ir jam nebereikėtų sukti galvos, kas jis ... Be to, labai reikėtų ir asmenvardžių rodyklės.
Atgal.jpg)
.jpg)
