VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

03 05. Paženklinti Šv. Kazimiero globa

Mykolo Romerio universiteto prof., dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Panevėžio miestas kadaise buvo ne siaučiančių gaujų, sunaikintų gamybos objektų, atminties nebranginančio ir rietenomis garsėjančio teatro ar sunykusios inteligentijos centras. Šį kartą žvilgterkime į kunigus, ženklintus Kazimiero vardu. Jie ne tik buvo žinomi pastoracine veikla. Tau buvo tautos šaukliai, ne vienas jų kentėjęs vardan Tėvynės ir jos laisvės. Jubiliejiniais 2000 m. specialios Vatikano komisijos sudarytame sąraše buvo daugiau kaip 12 tūkst. krikščionių iš viso pasaulio. Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) buvo įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina liudijusių ištikimybę Evangelijai. Sąraše skaitome 1941 m. žudynėse galvą padėjusiųjų panevėžiečių pavardes:  Kazys Abakanavičius, Liudvikas Čepelė, Jonas Didžiulis, Povilas Grakauskas, Petras Kėdainys, Petras Grigas, Petras Jasiūnas, Dominikas Juodiškis, Kazys Jurgevičius, Vincas Karaliūnas, Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas, Jurgis Pajarskas, Jonas Pėža, Juozas Slėnys, Ignas Staškevičius, Bronius Tumonis, Jonas Valiulis, Jonas Vireliūnas, Vytautas Kadžys, Julionas Kisielius, Romualdas Klieris, Ignas Rutkauskas, Pranas Smailys,  Antanas Kurieckis, Juozas Jakaitis, kunigai Kazimieras Ciplys,  Alfonsas Lipniūnas,  Vytautas Šamšonas, Fabijonas Kemešis, Vladas Didžiokas. Nukankinti ir sušaudyti Stanislovas Mačiulis, Zinaida-Emilija Seiliūnaitė-Kanevičienė, Juozas Žemgulys, Antanas Gudonis.

Kunigas Kazimieras Dulksnys

1938 m. Panevėžio katedros vikaru tarnystę pradėjo 1912 m. gimęs kunigas Vladas Didžiokas. 1941 m. pradžioje einantį per Nevėžio tiltą buvo areštuotas. Kaltintas už pamokslus. Žuvo Rusijos kalėjimuose. 1891 m. gimęs prelatas Vladas Butvila kunigu pašventintas 1915-aisiais. Areštuotas 1950 m. rudenį. Nuteistas 10 metų kalėti. 1955 m. lapkrityje grįžo iš Irkucko  invalidas. Mirė 1961-aisiais ir palaidotas Panevėžio kapinėse. Kunigas Alfonsas Lipniūnas pašventintas 1930 m. Areštuotas 1943 m., kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Mirė 1945 m.

Iš pasišventusių sielovadai buvo visaisp tyčiojamasi. 1931 n. gimęs kunigas Juozapas Antanavičius pašventintas 1954-aisiais buvo Panevėžio katedros vikaras. 1964 m. iš jo buvo  atimtas darbo pažymėjimas ir įdarbintas Panevėžio metalo fabrike.  Iį tokio pat amžiaus kunigo Vytauto Balašausko darbo pažymėjimas buvo atimtas 1962-aisiais.  Panevėžyje aštuonis mėnesius dirbo darbininku, o paskui nublokštas į Suvalkijpd kolūkio laukus.  Vyresnis kunigas Mykolas Gylys buvo nisiųstas dirbti Panevėžio rajono Nendrės durpyne. Ten atsidūrė ir nuteistasis kunigas Alfonsas Gražys.
1944 m. pasitraukti į Vakarus spėjo buvęs Panevėžio vyskupo sekretoiur kunigas Jonas Gasiūnas ir Panevėžio mergaičių gimnazijos kapelionas kunigas Titas Narbutas. 1940–1941 m. areštuotas ir kalintas (karas „išlaisvino“) 1935 metais Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko  vietoj į Prancūziją studijoms išvykstančio kun. Alfonso Lipniūno vyskupijos jaunimo centro direktoriumi paskirtasis kunigas A. Sušinskas.

Kunigas Kazimieras Kuzminskas – dar vienas iš Panevėžio krašto šventuolių, daug  Lietuvai nusipelnęs savo veikla, kuri svariai prisidėjo prie mūsų laisvės ir nepriklausomybės siekių. 1927 m. baigęs Panevėžio berniukų gimnaziją. studijavo Kauno Kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Nuo 1932 m. jau kunigavo  Leliūnų, Krinčino, Panevėžio šventųjų apaštalų Petro ir Povilo parapijose, buvo Vabalninko mergaičių amatų mokyklos kapelionas, Surdegio parapijos klebonas. Antrojo pasaulinio pabaigoje 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Karui pasibaigus, Austrijoje, Insbruko universitete, baigė Scholastinės filosofijos skyrių ir scholastinės filosofijos licenciatą. Pakviestas Nekaltojo Prasidėjimo seserų, 1960 m. dirbo JAV, kapelionu Kembridže. Persikėlęs į Čikagą ir inspiruojamas pogrindyje leidžiamos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, kunigas K. Kuzminskas iniciavo šios katalikų religinės šalpos rėmėjus skleisti  „Kroniką“ visame laisvame pasaulyje. Jo bute veikė įsikūrusi „Kronikos“ rėmėjų, patriotiškai nusiteikusių lietuvių organizacija.

. Net sulaukęs garbaus amžiaus, K. Kuzminskas platino knygas ir pats. Kunigas knygas veždavo autobusu, apsistodavo lietuvių šeimose, rengdavo didesnius susibūrimus. Juose, radijo laidose pasakodavo apie katalikų persekiojimus Lietuvoje, rinkdavo aukas. Buvo įsteigta per 70 sąjungos“ skyrių. Sunku įsivaizduoti darbų apimtis: dešimties tomų leidinį sudaro 75 tūkstančiai knygų. K. Kuzminskas rašė: „Tai epochos įvykis, pasaulio masto unikumas, nes nė viena komunistų okupuota valstybė neturėjo tokio leidinio, o lietuviai tai darė dviem frontais: Lietuvoje slaptai, kituose kraštuose – viešai – tomais, išverstais į kitas kalbas“.

Kazimieras Kuzminskas grįžo į laisvą Lietuvą, gimtinėje, Baluškių kaime netoli Naujamiesčio įkūrė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ muziejų.

Prisimenu šiuos žmones tik Kovo 11-ąją, bet ir Šv. Kazimiero dieną tarsi šventuosius, aukojusius save vardan Tėvynės, ypač dėl  jaunų žmonių, nes juose matė Lietuvos ateitį.

Taip pat visada menasi vaikystės metais du kaskart vardinių proga sveikinti Kazimierai: Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875–1958) ir prelatas Kazimieras Dulksnys (1910–.2001), ilgametis Panevėžio Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas. Tai vienas ryškiausių mieste kultūros šviesulių sovietmečio Panevėžyje. Bažnyčioje glaudė, padėjo gyventi talentingam muzikui vargonininkui Antanui Virbickui, puikus buvo bažnyčios choras, šeštajame dešimtmetyje netgi buvo rengiami vieši vargonų muzikos koncertai: obuoliui nebūdavo vietos kur nukristi. Lankėsi mieste vykusiuose klasikinės muzikos koncertuose, aptardavo naujus teatro pastatymus. Palaikė širdingus ryšius su Kupiškio tėviškėnais. Kunigystėn išėjo iš Kupiškio parapijos Skodinių kaimo. Mokėsi Kupiškio mokyklose, baigė Rokiškio gimnaziją, Kauno kunigų seminariją, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, o namuose dar ūkininkavo brolis Povilas, keturios seserys: Adelė, Akvilė, Marijona, Panevėžyje gyveno Onos šeima.

1935 m. birželio 15 dieną arkivyskupas Juozapas Skvireckas K. Dulksnį įšventino į kunigus. Kunigystės kelias prasidėjo nuo Ramygalos, vingiavo per Aukštaitijos bažnyčias – Pasvalys, Užpaliai, Tauragnai, Rokiškis. Ėjo įvairias pareigas. Klebonaudamas Tauragnuose, 1942–1943 m. ūkiškai, išmoningai su meniniu skoniu sutvarkė bažnyčią, papuošė Broniaus Žiedo restauruotais paveikslais ir stacijomis. Atstatė ir sudegintą bažnyčią aprūpino bažnutiniu inventoriumi, įsigijo fisharmoniją, įrengė varpinę su toli girdimu varpu. Kryžiaus kelio stotis paaukojo vyskupas K. Paltarokas.

Buvo išmanus šeimininkas. 1949 m. rugsėjo 30 dieną vyskupas K. Paltarokas kun. K. Dulksnį paskyrė Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios administratoriumi, o jau 1951-aisiais – pakėlė Panevėžio katedros kapitulos kanauninku. Įvairiomis progomis atstovaudavo  Panevėžio vyskupiją.

1957 m. kun. K. Dulksnio gyvenime buvo lemtingi.  Vyskupo K. Paltaroko įgaliotas, kanauninkas Kauno seminarijoje vykusiame posėdyje pareiškė protestą prieš nusrimą į seminariją paskirti klerikų ir dėstytojų šnipinėjimui numatytą dėstytoją.

Nepaklusnumu kunigas K. Dulksnys buvo kaltintas jau anksčiau, kai dar Rokiškyje atsisakė parašu patvirtinti suokalbį prieš popiežių. O dabar sovietinis saugumas jau užvedė bylą. 1957 m. laukiant Šv, Kalėdų, K. Dulksnio namuose, bažnyčioje buvo atlikta krata. Rado Nepriklausomybės laikas leistų, o dabar draudžiamų bažnytinių knygų (P. Venckaus „Fundamentalinės teologijos paskaitos“, J. Blažio studija „Tolerancija kaip kultūros principas“; knygai priskirtas ir „Tiesos  kelias“ (2 tomai); rinkinys „Gyvojo žodžio tarnyboje“; išeivių maldaknygė,  brošiūra „Sugrįžkime į Mišias“, ir kt.),  „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerių,  religinio-nacionalistinio turinio eilėraščių, dokumentų, korespondencijos su vyskupu K. Paltaroku, kunigais, Šv. Juozapo draugijos ir Panevėžio skyriaus Angelaičių organizacijos dokumentų, tarybinę santvarką šmeižiančių „antitarybinių pamokslų“. K. Dulksnys areštuotas už antitarybinę agitaciją, o 1958 m. sausio 3 d., remiantis tardymų protokolais, buvo konstatuota, kad esąs kaltas bažnyčioje ir namuose laikė antitarybinę literatūrą. Buvo rašoma: „Nurodytose knygose visumoje arba atskiruose straipsniuose yra šmeižiama Tarybų Sąjunga, jos santvarka, komunistų partija bei tarybinių žmonių gyvenimas, o kai kuriuose iš jų atvirai kviečiama kovoti su tarybine santvarka ir komunistines idėjas...“

Nuosprendis – du metai laisvės atėmimo. Kunigas K. Dulksnys bausmę atliko Mordovijos lageryje.

Ir grįžusio saugumiečiai nepaliko ramybėje, įvairiais būdais siekė priversti K. Dulksnį dirbti saugumo organams.  Grįžti į Panevėži neleista. 1959 m. gruodyje buvo paskirtas altarista į Merkinę (Kaišiadorių vyskupija), o 1962 m. perkeltas į Nedzingę. Tikinčiųjų pasirašyti raštai, išsiųsti į Maskvą (net kelis kartus Maskvon važiavo atstovai), lėmė, kad kun. K. Dulksniui 1963 metais buvo leista sugrįžti į Panevėžio vyskupiją.  Tapo Krekenavos bažnyčios klebonu. Ne vienas panevėžietis čia jį yra lankęs. Buvo nuoširdus, besidomintis ne tik parapijos, bet ir personaliai globotų šeimų reikalais, kiek galėjo – padėjo. Įdomu jam buvo ir kultūrinė „atšilimą“ pajutusios visuomenės terpė, dvasingumo sklaida jaunuomenėje.

Galų gale, 1989 m. lapkričio 24 dieną jam buvo išduotas reabilitavimo pažymėjimas. Gegužę kapitula išrinko prel. K. Dulksnį vyskupijos kapituliniu vikaru. Gyvenimą kapitulos pirmininkas K. Dulksnys baigė generalvikaro pareigose.

Mirė 92 metų, kankinamas sunkios ligos ir įvairių kitų sutrikimų

Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje nuo ryto skambėdavo lotyniški viduramžių choralai, minkštas, muzikalus klebono Kazimiero Dulksnio balsas, gegužę – nostalgiškoji „Marija, Marija“, o per kazimierines – savadirbės giesmės:
Lietuvos žemė kaipo būt pražuvo
Septynis metus, kad nevalioj buvo.
Bet Dievas padarė didelę meilę savo,
duodamas patroną pagelbai gatavą.


Kazimieras šventas iš dangaus atėjo,
kurį žalnieriai ant oro regėjo.
Paskui eidami taip gudus patrėmė,
verkiančius žmones iš nevalios ėmė . . .

Ir šiais laikais, ruošiantis šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui, kai Lietuvos vyskupams buvo leista oficialiai išleisti katalikų kalendorėlį, bukletą ir jubiliejinį paveikslėlį, tarybiniai cenzoriai braukė, neleido juose atspausdinti neutralios liturginės komisijos parengtos šventojo biografijos. Ką antitarybinio šių dienų cenzoriai sugebėjo įžiūrėti šv. Kazimiero biografijoje?

Visa katalikiška Lietuva rengėsi tinkamai sutikti vienintelio oficialiai paskelbto šventuoju Lietuvos kunigaikščio šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejų. Pagrindinės jubiliejaus atidarymo iškilmingos pamaldos buvo paskirtos kovo 3 d. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kur ilsisi žemiškieji šv. Kazimiero palaikai. Tą dieną maldininkai iš visos Lietuvos rinkosi į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Bažnyčia ir šventorius netalpino žmonių, nemaža jų dalis stovėjo už šventoriaus ribų. Nuo ryto girdėjosi lenkiškos ir lietuviškos maldos. Pagrindinės pamaldos buvo pradėtos 12 vai. šv. Mišias laikė Jo Ekscelencijos vyskupai — L. Povilonis, A. Vaičius, J. Steponavičius, V. Sladkevičius — pamokslą lietuvių kalba pasakė Panevėžio vyskupijos valdytojas kun. Kazys Dulksnys

Atgal