Religija
07 27. Dangiškasis Tėvas pirmas mus pamilo, kaip mes atsiliepiame į Jo meilę?
Dainius A. Butautas
Publicistas
Dievas yra meilė
Perskaičius paskutiniąją Benedikto XVI enciklikos „ Dievas yra meilė“ pratarmės eilutę tarsi savaime susiformulavo straipsnio pavadinimas. Pirmas gi sakinys primena: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve“ (1 Jn 4, 16). Šiuolaikiniam žmogui pagrįstai gali kilti egzistenciniai klausimai: ką reiškia pasilikti meilėje? Kaip tai gali būti, kad kai myli, taip pasilieki Dieve? Ką reiškia pasilikti?
Gal nuo pastarojo klausimo ir geriausia būtų pradėti. Pasilikti tai reiškia, kad jau esi, bet gali atitolti, išeiti, palikti. Esu girdėjęs, kad iki krikšto blogio jėgos tarsi veikia iš vidaus, o po krikšto- jau tik iš išorės. Iš to matyti, kaip svarbus žmogui krikštas. Šiomis dienomis vienoje Vilniaus bažnyčioje pavadintoje Švč. Marijos Nekalto Prasidėjimo garbei dirbanti moteris priminė, kad sovietmečiu vienais metais IX- ame dešimtmetyje lapkričio 17d. bažnyčioje buvo pakrikštyta net 30 vaikų. Dabar per dieną bažnyčioje pakrikštijami du- trys vaikai. Ar tai reiškia, kad mažiau mylime Dievą? O gal savo vaikus?
Pasilikti meilėje, tai reiškia nepalikti meilės, kuria Dievas mus myli. Ir ta meilė nėra kažkokia abstrakti sąvoka. Nors ir šiais laikais paliesta jausmų infliacijos. Mylėti, tai trokšti mylimam asmeniui gero, nenorėti jo įskaudinti, padėti jam kuo gali ir ne tada, kada gali, o kada jam labiausiai to reikia. Be to, mylėti ne tik retkarčiais, o visuomet. Nes meilė, anot tautų Šv. Apaštalo Pauliaus, buvusio Sauliaus, yra amžina, ji „niekada nesibaigia“ ( iš pirmojo laiško Korintiečiams, 13 sk.) . Meilė yra mylima.
Mūsų visų dangiškasis Tėvas ne tik pirmas pamilo, bet ir atidavė savo Sūnų, kaip išpirką už daugelį. Nors man tai dar paslaptis, tai tik priminsiu visiems žinomus dalykus, kad tik nukryžiavus Viešpatį Jėzų Kristų ir Jam prisikėlus mes galėjome gauti Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia mums nuolat teikia Išminties, Meilės ir dalelytę jėgos iš savo Galybių aruodo. Be to, per savo kančią Jėzus Kristus įsteigė Sakramentus, kurie mums teikia kiekvienai dienai ir savaitei taikos, ramybės ir stiprybės. Ramybės čia nereiktų suvokti, kaip nieko neveikimo. Tiesiog ramybėje geriausiai yra priimti bet kokius sprendimus. Ramybė teikia džiaugsmo. Ne veltui liaudies patarlė byloja, kad rytas protingesnis už vakarą. T.y. nurimus aistroms, atėjus ramybei kur kas aiškesni tampa sprendimai ir jų galimos pasekmės.
Iš to matyti, kad Dievas Tėvas ne tik pamilo žmogų, bet ir davė jam daugybę ginklų iš kairės ir iš dešinės, kad žmogus išliktų, pirmiausiai, meilėje. Kodėl tai taip svarbu- išlikti meilėje? Šv .Teresėlė gana taikliai apibūdino: meilė sustiprina visus pašaukimus. T.y. sustiprina tavo apsisprendimą išsikeliant gyvenimo tikslą, pasirenkant sutuoktinį (-ę), profesiją ir t.t. Vadinasi, mylint gyvenimo kelias tampa aiškesniu. O sunkumai- įveikiami. Suprantama, nereika painioti aistros, jausmų su meile. Nes meilė, kaip ir tiesa, yra Pašaukimas ir ateina kaip dovana iš Aukštybių. Tai neatšaukiama dovana, nes Viešpats negali pats savęs išsižadėti. Bet tos dovanos nuolat turime šauktis, nes dėl savo nuodėmių nuolat netenkame šios malonės teikiamos stiprybės.
Ta stiprybe Apaštalai, kurie paliko savo Mokytoją kaboti ant kryžiaus, išskyrus mylimąjį mokinį, vėliau skelbė Dievo Žodį ir Jėzaus prisikėlimą. Ta galybe Apaštalai padėjo atsiversti tūkstančiams žydų. Kas ir šią dieną būtų lygu didžiuliam įvykiui: „Tada stojo Petras su Vienuolika ir pakėlęs balsą prabilo: „Jūs, judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, – įsidėmėkite mano žodžius!“ ( Iš Apaštalų darbų, 2 skyrius, 14 eilutė). Su kokia galybe šv. Petras skelbia „pakėlęs balsą: įsidėmėkite mano žodžius!“. Tas pats šv. Petras, prieš tai kai tris kartus išsižadėjęs savo Mokytojo „išėjo laukan ir karčiai pravirko“ (iš Evangelijos pagal Luką 22, 62). Viešpats jam ne tik dėl nieko nepriekaištavo, bet ir pavedė ganyti savo avis, t.y. visą Žmoniją. Silpnam, rodos, bailiam žvejui. Kodėl? Mat puikiai žinojo, kad be Šv. Dvasios dovanų kiekvienas žmogus yra silpnas ir bailys. Galiausiai, tiesiog neteikiantis svarbos pasakytam Žodžiui. Pamanyk, na pasakiau, tai pasakiau. Bet, kaip matyti iš paminėtos scenos- kiekvienas ištartas Žodis yra svarbus. Jis formuoja ir patį žmogų. Ir tik Šv. Dvasia, atsiųsta Viešpaties Jėzaus pagal Tėvo pažadą iš begalinės meilės silpnai žmonijai gali padėti žmogui tapti drąsiu ir įsišaknijusiu tikėjime ( iš laiško kolosiečiams 2 sk.)
Dievo valia
Atsiliepti į Dievo meilę, tai vykdyti Jo valią. Gal pasakysite, tai kur gi čia meilė, jeigu turi vykdyti mylinčio Tėvo valią? Tikintys iš patirties žino, kad dangiškasis Tėvas, mūsų visų Kūrėjas, geriausiai žino, kas yra, kas buvo ir kas bus. Jis geriausiai žino ir kas kiekvienam iš mūsų yra geriausia. Kaip mes savo sukurtiems daiktams turime iš anksto suplanuotą paskirtį, taip ir mes Dievo plane turime tam tikrą užduotį. Bet, teisybės dėlei galima sutikti- taip mylintis Tėvas nei vieno neverčia ką nors atlikti prieš savo valią. Tai ir yra tikros, atsidavusios meilės vienas iš požymių. Bet sakysite, kad Aukščiausiojo valia mums yra neprieinama. Čia mums į pagalbą atskuba Palaimintasis J. Matulaitis, kurio metus Bažnyčia šiemet mini Lietuvoje, gana ūkiškai prabildamas į mūsų širdis ir protus, kad Dievo valia išreiškiama „per įsakymus, patarimus, pareigas, pašaukimą, įkvėpimą, aplinkybes ir t.t.“ (Pal. J. Matulaičio Užrašai, 1910m. lapkričio 17d.). Kad tai atpažinti būtina „ protą tikra pilna tiesa apšviesti, žmogų gerai, tinkamai dvasia išauklėti“ (t.p.). Kodėl tai būtina? Kad gebėtum atpažinti, kas yra iš Dievo, o kas ne. Tai labai svarbu. Ir čia visai nesvarbu tavo buvusios nuodėmės, kurias Viešpats, kad ir kokios jos būtų skaisčios kaip purpuras, išblaško „kaip toli yra Rytai nuo Vakarų“ (PS 103, 12). T.y. amžinai. Daug svarbiau, kas tu esi čia ir dabar, kokie tavo planai, ar nori mylėti ir vykdyti Dievo valią? Šv. Augustinas yra pasakęs: „mylėk ir daryk ką nori“. Kaip menkai suprantu, tai mylėk ir su Dievo valia daryk viską, ką tik įstengsi. Suprantama, meilė
„nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai“
( Iš pirmojo laiško korintiečiams 13, 5-6).
Psalmėse taip pat nuostabiai atsispindi Dievo meilė žmogui:
„Mano siela, šlovink VIEŠPATĮ,
ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir neužmiršk, koks jis geras –
jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes,
ir išgydo visas tavo ligas,
jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės
ir apsupa tave meile ir gailestingumu,
jis tas, kuris sotina tavo gyvenimą gėrybėmis,
kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis“ (PS 103,1-5).
Ir ši giesmė ne ko nors kito, bet galingojo ir dievobaimingojo žydų karaliaus Dovydo. Tad jei jau karaliai kuria ir gieda giesmes savo gelbėtojui Viešpačiui, tai jau mums paprastiems mirtingiesiems tuo labiau tai derėtų daryti. Toliau karalius Dovydas liudija:
„Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs,
taip didi yra jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems“.
Pagarbi Dievo baimė taip pat yra Šv. Dvasios viena iš septynių dovanų. Ir jos nereikia visiškai paraidžiui suprasti kaip žmogiškos baimės. Tiesiog reikia išlaikyti pagarbą ir kartu su kūdikišku patiklumu visko prašyti ir tikėtis iš Viešpaties. Žinoma, ir pačiam padarant, ką gali. Tokiems tikintiesiems Dievo meile ir gailestingumui, kaip menkai tegaliu suprasti, tikrai nėra ribų.
Kaip vykdyti Dievo valią kasdienybėje?
Pirmiausia, tai mylėti. Ir su meilės pagalba, iš meilės ir dėlei meilės daryti savo kasdienius darbus. Taip pat svarbu atsiliepti į Dievo malones, kuriose išsiskleidžia visa nuostabioji Jo pedagogika. Kai tik sutinki, kai tik ištari: „Viešpatie, teesie Tavo valia“ , Viešpats tau ne tik duoda jėgų atsiliepti į Jo malonę, bet ir naujomis apipila. Ir taip be pabaigosJ. Palaimintasis J. Matulaitis toliau rašo: „Iš vienos pusės, gerai reikėtų atsižvelgti į Bažnyčios reikalus kiekvienoje tautoje; reikėtų tuos reikalus, pradėjus nuo svarbiausių ir būtiniausių, gerai suprasti ir pergalvoti. O iš antros pusės, reikėtų rūpintis surasti tam tinkamus žmones, juos gera išlavinti, išmokyti, prirengti, kad gerai tuos reikalus atlikti, kad galėtų sėkmingai darbuotis“ (t.p.).
Vietoj žodžio Bažnyčia įrašę šeima, bendruomenė, verslo įmonė, visuomenė, valstybė- visa kita galima pritaikyti savo kasdienei veiklai.
Kas šiandien aktualiausia mūsų visuomenėje?
Su šiomis problemomis susiduriame kasdieną: skurdas, kainų brangymetis, nedarbas, menkas darbo užmokestis, emigracija, korupcija, visuotinis nepasitikėjimas politine sistema ir teismais, socialinė diferenciacija, orumo stoka, baimė, neviltis, netikėjimas, neteisingumas, nemeilė, atlaidumo ir gailestingumo stoka ir t.t., ir t.t. Vadinasi, anot Palaimintojo J. Matulaičio, per „įsakymus, patarimus, pareigas, pašaukimą, įkvėpimą, aplinkybes ir t.t.“ mes spręsdami šias kasdienes problemas, atsiliepdami į laikmečio reikalavimus ir vykdome Dievo valią. Kaip matyti, ne taip ir baisuJ. Tad su meile pirmyn į gražesnę šiandieną!
Atgal
.jpg)
(1).png)
