VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

06 26. Kun. Aleksandrą Papačką prisiminus

 

Algimantas Indriūnas

2012m birželio 16d giminės, kupreliškiečiai, aplinkinių ir tolimesnių parapijų žmonės šventė šviesios atminties kan. Juozo Tumo-Vaižganto giminaičio, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kurso draugo, kun. Aleksandro Papučkos 35-ąsias mirties metines. Kai pažvelgi į aukščiau minėtų žmonių gyvenimus, pamatai, kad jie panašūs kaip du vandens lašai.

Kun. Aleksandras Papučka lankėsi Vilniuje. Jis pakvietė mane kartu su juo užeiti į Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios kambarėlį virš zakrastijos, kur tada gyveno dar ne monsinjoras, o kun. Kazimieras Vasiliauskas. Praėjus daugeliui metų susitiko du kurso draugai. Klausiausi jų pokalbio. Abu pasakojosi savo išgyvenimus Kun. Kazimieras Vasiliauskas kun. Aleksandrui Papučkai pasakė:

-Mane nuteisė, ir aš sunkiai, bet ramiai kasiau anglį Vorkutoje, o tu kentėjai, buvai persekiojamas kiekvieną dieną. Tavo gyvenimas sunkesnis už mano.

Kun. Aleksandras Papučka - Vaižganto giminaitis. Kai kan. Juozas Tumas Svėdasų bažnyčioje aukodavo mišias, Aleksiukas visada jam patarnaudavo. Vaižgantui patiko guvus berniukas. Jis uždėjo Aleksandrui rankas ant galvos ir pasakė:

-Perduodu tau visas savo savybes. Vėliau visi kalbėjo, kad Papučka tikras Vaižgantas. Aleksandras nuo vaikystės svajojo būti kunigu. Susikviesdavo Svėdasų miestelio, Liepų gatvės vaikus, įlipdavo į pintinę, svėdasiškių vadinama underia, ir sakydavo pamokslus. Vaikystėje susirgo ir nebegalėjo mokytis. Buvo labai muzikalus. Jo tėveliai anksti mirė. Padedant vyresniajai seseriai Marei ir jos vyrui Jonui Indriūnui, išmoko vargoninkauti. Vargoninkavo Andrioniškio (Anykščių raj, ) ir Adomynės (Kupiškio raj,) parapijose. Sveikata pasitaisė. Eksternu baigė Kupiškio gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Jis sakė:

- Kad  nors vienas mišias atlaikyčiau. Jei ne bažnyčioje, tai nors po pušele. 1946 m. išsipildė Aleksandro didžiausia svajonė. Buvo įšventintas kunigu.

Visą gyvenimą jis degė meile Dievui ir žmonėms. Žmonių buvo mylimas, todėl labai nepatiko tuometinei valdžiai.

Labai mylėjo Dievą. Kartais naktimis melsdavosi bažnyčioje. Labai pasitikėjo Švenčiausiąja Mergele Marija.

Degė meile kiekvienam žmogui. Jei nebūdavo kam nuvežti, kelis kilometrus eidavo pėsčias pas ligonį ar vargstančią močiutę, kad juos nuramintų, paguostų. Jis buvo vaikščiojanti meilė.

Nepraeidavo nepakalbinęs nė vieno žmogaus. Labai mylėjo vaikus. Jis bendravo su paprastais kaimo žmonėmis, bet pas jį lankėsi ir žinomi žmonės. Visus jis mokė savyje sėti gėrio sėklą. Jo noras padėti buvo beribis.

Visą savo gyvenimą, kuris vedė persekiojimo žeminimo keliais, sunkiai dirbo Dievo, žmogaus ir Tėvynės meilei. Eidamas Kristaus keliu, jis neatstūmė nė vieno žmogaus. Jis mylėjo net savo kankintojus-saugumiečius. Kiekvienas žmogus jam buvo geras, vertas meilės. Jo širdyje tilpo visi. Kiekvieną paguodė, padrąsino, nors pats visą laiką buvo skriaudžiamas, persekiojamas. Jo širdis verkė, bet jis visiems šypsojosi. Jis gyveno visiems žmonėms. Jo atjautimas žmonių, jų vargų turbūt iš savo sunkaus gyvenimo ir jautrios širdies.

Keletas epizodų iš jo gyvenimo. Pirmoji parapija monsinjoro Kazimiero Vasiliausko gimtasis Vabalninkas. Vabalninkiečiai jauną, guvų kunigą greitai pamilo, bet čia jis ilgai neužsibuvo. Išlydėjo klebonijos svečią, partijos sekretorių, keturpėsčiomis per šventorių. Kad neatsidurtų ten, kur atsidūrė Kazimieras Vasiliauskas, vyskupas, skubos tvarka, iškelia Aleksandrą į Anykščius. Anykščiuose gera, Netoli tėviškė, kurią jis labai myli Pradeda žmones mokyti giedoti. Ir čia saugumas sunerimsta. Skubiai tenka keltis į Salaką. Čia išbūna keletą metų. Žmonės jį pamilsta ir jis žmones. Parapijiečiai ir klebonas jį pavadina šventu kunigu.

Saugumas suima Skiemonių klebiną Meškauską Kun. Aleksandras iškeliamas į Skiemonis klebono pareigoms. Salako jaunimas, Kartu su kun. Aleksandru, visą naktį dainuoja Aleksandro sukurtas dainas, rytą susirenka beveik visi salakiškiai ir su ašaromis išlydi mylimą kunigą.

Skiemuonyse niekas nelaukia. Pirmą naktį tenka miegoti pasiklojus čiužinį ant grindų. Čia prakunigauja 15metų. Greit žmonės jį pamilo, kaip ir jis juos. Čia saugumas dar aršiau ėmė pulti. Bandė susidoroti. Katalikų kapinėse pastatė raudoną kubą su žvaigžde. Naktį dingo žvaigždė. Kalčiausias klebonas. Išsišaukia rytą Kun. Aleksandrą vietinis partorgas ir apkaltina jį Patorgas šaukia:

- Jei dar pasikartos, važiuosi į Vorkutą anglies kasti. Kun. Aleksandras sužino kas gamina tas žvaigždes. Keletą nusiperka. Naktį kapinėse įlenda į krūmus ir laukia. Sulaukia. Kaip nustemba kai pamato tą patį gąsdintoją-patorgą. Jis nuėmė žvaigždę ir išėjo. Aleksandras užmovė savo žvaigždę. Greit atėjo trise, su liudytojais. Eidamas pasakoja, kad žvaigždė vėl nuimta. Kaip visi nustemba, kai pamato žvaigždę vietoje. Taip kun. Aleksandras Papučka apgavo saugumiečius ir išsisaugojo nuo Intos ir Vorkutos.

Po kiek laiko saugumiečiai paprašė, kad kun. Aleksandras ateitų naktį į šventorių pasikalbėti. Kun. Aleksandras kėslus suprato. Iš šventoriaus gali nebegrįžti. Eiti reikia. Pasikvietė bažnyčios patarnautojus, uždegė bažnyčioje šviesas, paliko atdaras duris o pats vaikšto po šventorių ir meldžiasi. Atvažiavo „Volga“, išlipo trys saugumiečiai. Atsistojo po medžiu pastovėjo i išvažiavo. Vėl kun. Aleksandras apgavo saugumą. Saugumas dirbo tik slaptai, be liudininkų.

Trečią kartą saugumas paskambino ir pasakė, kad atvažiuos taksi jo nuvežti pokalbiui į Uteną. Kun. Aleksandras Papučka žinojo kuo ta kelionė baigsis. Atgal neparveš. Pasiėmė zakristijoną ir nuėjo į sutartą vietą. Atvažiavo taksi. Zakrastijonas priėjo prie taksisto ir paklausė ar kartais ne šis taksi, kurį atsiuntė saugumas klebonui. Tas nusikeikė ir nuvažiavo. Taip kun. Aleksandras trečią kartą išsigelbėjo iš saugumiečių spąstų, bet sveikata nuo to negerėjo.

Pagaliau Skiemonių parapijoje stebuklas. Lauke mergaitei pasirodė Šv. Mergelė Marija. Kun. Aleksandras apkaltinamas stebuklų kūrimu ir iškeliamas iš Skiemonių. Žmonės išlydi kaip vyskupą. Barsto gėles. Iš Skiemonių nukeliamas į Surdegį. Čia, po bažnytėle, užgriozdintas šventas šaltinėlis. Kun. Aleksandras liepia išvalyti. Pats meldžiasi ir žmonės meldžiasi. Žmonės greit jį pamilo, bet ir šia neužsibuvo. Kviečia į Anykščius. Užeina pas vykdomojo komiteto pirmininką. Šis rūsčiu veidu sušunka:

- Ką, vėl stebuklus darai?

Kun. Aleksandras išsitraukia iš kišenės du obuoliukus ir uždeda ant stalo;

- Nepykit, viršininke, jie rūgštūs, bet padeda nuo pykčio.

Tas nusišypso ir pradeda ramiai kalbėti, aiškinti, kad jis nieko negali padėti. Gautas nurodymas iš Vilniaus jį iškelti iš Surdegio.

Su didele parapijiečių palyda išvažiuoja į tremtį, į mažą parapiją Kupreliškį, Biržų raj. Čia kadaise kunigavo Strazdelis. Ir čia neramus gyvenimas. Saugumiečiai tankiai vežiojasi į mišką, o ar grįši iš ten nežinia, bet jau kiti laikai.

Kun. Aleksandrą saugumiečiai bandė prisikalbinti gražiuoju. Žadėjo padaryti valdytoju, vyskupu, jei pranešinės apie kitus kunigus. Kun. Aleksandras pasakė, kad vyskupu jį gali paskirti tik Popiežius. Nei piktuoju, nei geruoju saugumas nepriveikė. Po šių pergyvenimų sveikata ėmė blogėti.

Jis sakė:

- Kaip norėčiau numirti aukodamas mišias.

Jo svajonės išsipildė, 1977m birželio16 d., baigiant aukoti Šv, Mišias, apalpo. Patarnautojai išvedė iš bažnyčios. Atsisukęs palaimino susirinkusius vaikus, kitus žmones. Greitoji nuvežė į Biržų ligoninę, bet tenai mirė.

Lietuvių literatūros klasiko, kan. Juozo Tumo-Vaižganto ir

kun. Aleksandro Papučkos gyvenimai vienodi. Abu buvo persekiojami. Skirtumas tas, Kad Vaižgantas sulaukė Lietuvos valstybės atkūrimo ir buvo gerbiamas, o Kun. Aleksandras Papučka nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, buvo saugumiečių nukankintas. Abu mirė vienodo amžiaus 6 3 metų.

Dabar žmonės meldžiasi ne už jį, bet į jį.

Ant jo antkapio užrašyta: Tavyje, o Dieve, visa mano viltis

Jis viltį matė Dievuje, o žmonės mato viltį jame.

Savo meile gerumu jis suteikdavo viltį kiekvienam žmogui. Buvo paprastas, visų mylimas, visų laukiamas. Visiems ne tik kunigas, bet ir Tėvas.

Atgal