VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

K.Pakštas, Enciklika „Meilė tiesoje“ ir ekonominė politika

Dainius A. Butautas

Publicistas, ekonomikos analitikas

Ar gali ateitininkas būti įžvalgiu asmeniu? Tokiu įžvalgiu, kad jo mintys, žodžiai galėtų būti reikšmingi ne tik duotajam laikui, bet ir ateinantiems dešimtmečiams ar daugiau ir ne tik Lietuvai, bet ir daugelio šalių žmonėms, visuomenėms, valstybėms ar net Bažnyčiai.

Nors ir sunku patikėti, bet atrodo, kad taip, gali. Ir ne tik ateitininkas yra įžvalgus. Skaitydamas ir lygindamas straipsnius, dienoraščius, publikacijas ir kita prieinu prie išvados, kad Lietuvos dvasios galiūnų sukauptas potencialas, jų straipsniai, mintys, įsipareigojimai yra ne tik aktualūs šio laikmečio Lietuvai, bet ir Bažnyčiai bei visam pasauliui. Galime tuo akivaizdžiai įsitikinti.

Dar XIX amžiuje V. Kudirka ragino brolį lietuvį būti aktyviu verslininku, neapsileisti ir būti tokiu apsukriu, kaip brolis žydas. Be to, garsus lietuvių tautos Laisvei šauklys rašė, kad kada nors jis Kauno senamiestyje pakils į 35 aukštą liftu ir prieš jo akis atsivers gražus ir įspūdingas „Varpo“ redakcijos holas. Bent jau pirmąja šio paraginimo dalimi puikiai pasinaudojo vienas iš pokarinės Vokietijos ekonomikos atkūrėjų L.Erhardas, skatinęs tautiečius kuo aktyviau imtis verslo. Rezultatas akivaizdus. O ir dangoraižiai net Vilniuje pastatyti, tiesa, kol kas be „Varpo“ redakcijos. Beje, nejaugi manote, kad V. Kudirka nebuvo ateitininku? Tiesa, tuomet dar nebuvo oficialiai įkurta ateitininkų organizacija. Bet tai nė kiek nenumaldo V. Kudirkos nuopelnų lietuvių tautai ir visai Lietuvai. Tai gal būtų galima paskelbti jį bent garbės ateitininku?

Palaimintasis J. Matulaitis savo dienoraštyje rašė, kad pasauliečiai gali nueiti ten, kur dvasininkai nepasiekia. O viešnagės Amerikoje 1926 metų vasarą metu ragino turtinguosius eiti šventumo keliu. Šios nuostatos rado platų atgarsį Vatikano II Susirinkime, Opus dei veikloje bei mūsų mielo bičiulio Br.Bradley straipsnyje „Ar T. Viluckas yra klerikalas?“:„kad atlikčiau savo kaip pasauliečio vaidmenį Bažnyčios misijoje, visų pirma man reikia nešti Kristų ten, kur gyvenu ir dirbu pasaulyje, būti gyvu Evangelijos raugu visuomenėje. Ten, kur kunigų balsas nepasiekia“.

Kitam ateitininkui St. Šalkauskui itin svarbus buvo Gyvosios dvasios Sąjūdis. Šis judėjimas, dabar žinomas kaip charizminis judėjimas, jungia beveik 400 milijonus tikinčiųjų.

„O kaip su K. Pakštu?“ - teisingai paklausite. Ar ir šį ateitininką, pasak publicisto V. Valiušaičio, galima priskirti prie tokių įžvalgių, kaip ir šiame straipsnyje įvardinti jo pirmtakai? Siūlau patiems įvertinti. Šios prielaidos įtvirtinimui parinksiu keletą AF 1930-1940 m. vado K. Pakšto teiginių, kurie paskelbti jo pranešime studentams ateitininkams dar 1932 m. vasario 20 d.

I. Apie skurdą, techniką ir vartojimą

1. K. Pakštas pripažįsta, kad „prekėmis ir gaminiais užverstame pasauly skurdas ir badas vaidenasi kaip šmėkla sočiųjų puotos metu“. Iš tiesų perprodukcija ir skurdas visuomet lydi viena kitą. XIX a. perprodukcijos krizės nuolat sekė viena kitą 1825 m., 1836 m., 1847 m. Kaip tai įmanoma - skurdas ir prekių gausa vienu metu? Viena iš priežasčių, kad tam tikros dalies žmonių pajamos yra per menkos, kad galėtų patenkinti išaugusias gamybos galimybes. Kaip išspręsti šią problemą gana veiksmingai siūlo ekonomistas Sėjus, kuris teigia, kad pasiūla sukuria sau paklausą. Ir iš tiesų, gaminant prekę mokamas atlyginimas, už kurį tos prekės vėliau ir perkamos. Bėda ta, kad tas atlyginimas, kaip ekonomistai teisingai pastebi, niekada neviršys pagamintų prekių kiekio. 2007 metais Lietuvoje prekių atsargos siekė 2,4 proc. BVP, Latvijoje - 6,7 proc., Estijoje - 5,7 proc. Bulgarijoje - 7,0 proc. Prancūzijoje - 0,5 proc., Austrijoje- 0,9 proc., Lenkijoje – 2,9 proc. (Eurostato duomenų bazė). „Puota maro metu“ – kaip tiksliai pastebėjo D. Grybauskaitė priešrinkiminės prezidentinės kampanijos metu. Matyt neatsitiktinai minėtose šalyse metinė infliacija 2007 metų gruodžio mėnesį siekė atitinkamai – 7,9; 13,6; 9,2; 11,4; 2,8; 3,3 ir 3,6 proc. Kaip matyti, kuo didesnė infliacija - tuo didesnės prekių atsargos. Kadangi dėl infliacijos mažėja perkamoji galia, tai ir susidaro prekių perteklius. Suprantama, kad gamintojui nėra naudinga laikyti atsargas, vadinasi, tai makroekonominė, t.y. Vyriausybės lygio problema. Kodėl taip yra? Paulius VI mini, kad „badas pasiglemžia nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, kuriems, kaip „Lozoriui“, neleidžiama sėdėti už to paties stalo su turtingaisiais“ (Enciklika „Meilė tiesoje“, 2009, 27 sk.). Benediktas XVI mano, kad „palaikant ekonomiškai neturtingas šalis solidarumo įkvėptais finansavimo šaltiniais (...) galima ne tik pasiekti tikrąjį ekonomikos augimą, bet ir prisidėti prie gamybos pajėgumų išlaikymo turtingose šalyse, kurioms gresia pavojus nuo krizės nukentėti“, kuri, Keinsas pasakytų: dar toli gražu nepasiekė Didžiosios krizės, kai investicijos JAV buvo kelis kartus mažesnės (1933m.) nei nusidėvėjimo sąnaudos. Keičiant terminą „ekonomiškai neturtingas šalis“ į „ekonomiškai neturtingas Lietuvos socialines grupes“, gausime neiškreiptą Lietuvos paveikslą. Čia pasiūlomas ir veiksmingas veikimo receptas socialinės-ekonominės politikos kūrėjams: „visuotinai paplitusios elgsenos naudingos pačiai ekonomikos sistemai, nes turtingosios šalys [įmonės-D.A.B.] apie pirmos gautų naudos iš neturtingų šalių [žmonių, socialinių grupių- D.A.B] pakilimo. Vargšai laikytini ne našta. Bet ištekliais net ir griežtai ekonominiu požiūriu (...). Klaidinga nuomonė, kad rinkos ekonomikai, idant ji geriau funkcionuotų, struktūriškai reikia tam tikro skurdo ir nepakankamo išsivystymo“ (Enciklika, 35 sk.). Apie tai su vienu žinomu verslininku kalbėjausi dar prieš kokius 10 metų. „Todėl nevalia užmiršti, kad ekonominės veiklos, kurios užduotis kurti turtą, atidalijimas nuo politikos, turinčios teise rūpintis teisingumu perskirstant gėrybes, sukelia rimtų sutrikimų“, (Enciklika, 36 sk.) - rašo Benediktas XVI. Savo ruožtu, prof. A. M. Badžio, pristatęs Encikliką „Meilę tiesoje“ Seime šių metų kovo 9 dieną, antrina, kad jei „šiandien duonos trūksta, tai kažkas padaro, kad tos duonos trūktų. Politinis mąstymas negali nutolti nuo realaus žmogaus gyvenimo. Esame daug vargingesni, bet tai, visų pirma, politikos skurdas, nes politikai, valdžia neapsaugojo žmonių, jų lėšų, jų darbo“.

II. Moralė ir ekonomika

1. „Šioje visuotinėje idėjų ir faktų maišaty, siaučiant ekonominei ir moralinei krizei ir agresyviam didelių kaimynų nacionalizmui grūmojant, skaičiais negausinga tauta privalo visomis savo jėgomis ugdyti savo tautinę vienybę ir valią“. Šį K. Pakšto teiginį galima suskirstyti į dvi dalis: ekonomikos ir moralės sąryšį bei mažos tautos vystimosi galimybes. Dėl pirmojo Benediktas XVI yra pripažinęs, kad „perteklinis išsivystymas“, jei yra lydimas „nepakankamo moralinio išsivystymo“, skatina „per kultūrinius, komercinius ir politinius santykius tokį žeminantį požiūrį į žmogų bei jo paskirtį eksportuoti į neturtingąsias šalis“ („Meilė tiesoje“, 29 sk.), prie kurių mes, matyt, ir priklausome. Bet čia vėlgi negalima apsiriboti vien šalimis - toks žeminantis požiūris į žmogų bei jo prigimtį gali būti primetamas ir neturtingiems žmonėms ir ištisoms jų grupėms. Pažemintas žmogus be prigimtinio orumo ir kilnumo (KBK) neišgali pakilti ir iš savo įsukto skurdo gniaužtų, kaip yra pareiškęs Jo Ekscelencija Lietuvis Prezidentas V. Adamkus diskusijoje apie skurdą, rengtoje prieš kurį laiką Prezidentūroje. Bet laisva rinka tą skurdą ir įsuka, nors menkos žmonių pajamos kenkia pačiai rinkos ekonomikai. Be to, „mokydama praktinio ateizmo. Jį skatindama ar įgyvendindama, valstybė iš savo piliečių atima moralinę ir dvasinę jėgą, būtiną visapusiškam žmogaus vystimuisi, ir trukdo jiems žengti pirmyn nauju dinamišku įsipareigojimų keliu, dosniau atsiliepiant į dieviškąją meilę“ (Enciklika, 29 sk.). Ši nuoroda šalia atvirumo gyvybei, taikos, bendruomeniškumo ir transcendencijos nebuvimo yra viena iš esminių priežasčių, kodėl kyla ekonominės krizės ir siejasi su K. Pakšto troškimu sustiprinti tautos moralinį atsparumą, jos vienybę ir valią.

2. „Didelė nelaimė, kad netekusi perspektyvos ir proporcijos tarp dvasinių ir materialinių reikalų daiktinė civilizacija savo chaotišku tempu vis labiau išstumia tikrąją sielos kultūrą, teikiančią dvasiai gyvastingų syvų. Moralinė krizė graužia širdis daugelio tautų“ - teigia K. Pakštas. Ir viena pagrindinių to priežasčių -atvirumo gyvybei stoka, nes „Atvirumas gyvybei yra tikrojo vystimosi šerdis. Visuomenė pasukusi gyvybės atmetimo keliu, galiausiai nebesuras būtinų motyvų ir jėgų tikrajai žmogaus gerovei pasiekti“  (Enciklika, 28 sk.). Atrodytų tikrai žmogaus teisė į kūną suponuoja tam tikrą laisvę, bet atmetant gyvybei atvirą mąstymą, galiausiai nebeišgalime priimti moralių sprendimų, tuomet priimti sprendiniai veda tik į aklavietę. Kaip filosofas P.A. Golbachas pripažino - žmogaus paskirtis yra būti laimingu ir sulaukti palikuonių. Tai yra laimė ir gyvybė yra neatsiejama, ir tai yra natūralu. Praradus gyvybę, žmogiškoji - žemiškoji laimė tampa nebepasiekiama. Visa kita - tai tik priemonės šiems tikslams pasiekti. Čia nenagrinėsiu sąvokos, kas yra laimė. Be to, laimės siekimas neturi būti savitikslis, tai greičiau protingų su tikėjimu generuotų sprendimų nuosekli ir logiška išdava. Ir kai iš akių prarandamas esminis tikslas - Gyvybė, o priemonės užgožia šį tikslą, gyvenimas tampa vergavimu toms priemonėms, kurių kaskart prireikia vis daugiau neįvardintai ir pernelyg neapibrėžtai laimei pasiekti. Kur neapibrėžtumas, ten ir sumaištis. O tereikia vieno, ir Marija pasirinko geriausiąją dalį.

„Morališkai atsakingas atvirumas gyvybei yra socialinis ir ekonominis turtas. Gausios nacijos iš skurdo iškopė dėl gyventojų gausos bei gebėjimų. Ir priešingai, anksčiau klestėjusios nacijos gimstamumui sumažėjus dabar perėjo į netikrumo ir kai kur savo nuosmukio pakopą- tokia esminė problema iškilo gerovės visuomenėms“, - pripažįstama Enciklikoje Meilė tiesoje (44 sk.). Toks atsakymas, matyt, suerzintų ne vieną ekonomikos ar politikos veikėją, bet tai ir yra kelias link didesnės gerovės ir visapusiškos pažangos - gręžimasis nuo stabmeldystės ir neteisybės bei ėjimas link gyvybės kultūros puoselėjimo. Apie tai dar pranašai Izaijas ir Jeremijas (plg. Iz, Jer 16, 32 ) rašė. Be to, mažėjant gimstamumui, „senka rezervuaras galvų, reikalingų nacijos poreikiams tenkinti“ (44 sk.). Dėl to, būtina „išplėsti skurdo ir nepakankamo išsivystymo sąvokas, kad jos apimtų ir klausimus, susijusius su gyvybės priėmimu, pirmiausia ten, kur tam įvairiopai trukdoma“ (28 sk.). Kaip taikliai pastebėjo K. Pakštas, moralinė erozija trukdo gamybai mažinti skurdą, nes galbūt negimė tie, kurie galėtų vystyti socialiai atsakingą gamybą. Kitas gi Enciklikos teiginys ir būtų atsakymo raktas šio skirsnio pagrindinei tezei: „Be asmens, kuris laikomas sielos ir kūno visetu, dvasinės ir moralinės gerovės nėra nei pilnutinio vystimosi, nei visuotinio bendrojo gėrio“ (76 sk.). Taip pat svarbu nepamiršti ir Amžinybės kvapsnio, nes „Be Amžinojo gyvenimo perspektyvos žmogaus pažangai šiame pasaulyje pritrūksta kvapo“ (Enciklika, 11 sk).

3. Ateitininkijos vienas vadų, kuriam vadovaujant ateitininkų organizacija kriziniu tikėjimui laikotarpiu pasiekė ikikarinėje Lietuvoje išties įspūdingų rezultatų, pasiūlė ir vieną receptų, kaip vystyti lietuvių tautą: „todėl nepriklausomybės jaunąsias dienas mes privalome sunaudoti tiksliai ir planingai tautos moraliniam atsparumui ir galybei ugdyti“. Enciklikoje tarsi atitariant pripažįstama, kad „veikla be žinojimo akla, o žinojimas be meilės nevaisingas. Juk „tas, kuris tikrai myli, moka išradingai atskleisti vargo priežastį, surasti priemonių jam įveikti ir pašalinti. Žmogaus žinojimo nepakanka, ir vien mokslo išvados nerodo kelio žmogaus visapusiško vystimosi link. Visada būtina peržengti tas ribas - šito reikalauja meilė tiesoje. Intelektas ir meilė nėra vienas su kitu nesusiję: intelektas būna turtingas meilės, o meilė - kupina intelekto“ (30 sk.). Vadinasi, būtent artimo Meilė tiesoje - tai vienas iš kelių, kuriuo turime žengti, norint pakreipti tautos vystimąsi, kaip K. Pakštas teisingai pastebėjo, tautos moraliniam atsparumui ugdyti. Tuomet artimo Meilė tiesoje - tai būtų mažos ir ne tik tautos palankiausia vystymosi galimybė ir mažasis Šv. Jėzaus Teresėlės kelelis: „Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove, atitinkančia ir jo realius poreikius“ ( Enciklika,7 sk.).

Laisvės ir vystimosi bendrystės reikšmė

K. Pakštas pripažįsta, kad „Tauta yra pastovus valstybei pamatas. Tad stiprindami tautos kultūrinį atsparumą ir jos laisvą iniciatyvą, tuom pačiu mes stipriname lietuviškąjį valstybingumą. Iš laisvos iniciatyvos išplaukiantys toli siekiantieji sumanymai mūsų tautai turintys nepaprastai didelės vertės“. Ir iš tiesų dar Paulius VI pabrėžė „Evangelijos būtinybę statydinant laisvą ir teisingą visuomenę“ (Enciklika, 13 sk.), būtiną tautų vystimuisi žmogiškuoju ir krikščioniškuoju matmeniu - krikščioniškojo socialinio mokymo šerdimi, nes, būtent, krikščioniškoji meilė yra pagrindinė vystimuisi tarnaujanti jėga. Mat meilė, blogį nugalinti kantrybe ir gerumu, atveria „žmones sąžinės bei laisvės abipusiškumui“ (9 sk.) ir „tiktai laisvas vystimasis gali būti tikrai žmogiškas, tik atsakingos laisvės sąlygomis jis gali tinkamai augti“ (17 sk.). Todėl būtina atsiverti transcendentiniam vystimosi metmeniui, kuris pašaukimą priimančiajam leidžia būti nuolankiu, o „nuolankumas virsta tikrąja autonomija, nes žmogų išlaisvina“ (ten pat); mat „pažangos kilmė ir esmė“ yra pašaukimas: „pagal Dievo planą kiekvienas žmogus pašauktas vystytis, nes pašaukimas yra visas gyvenimas“ (16 sk.). Paulius VI čia veiksmingai papildytų, kad „Žmogus tikrai yra žmogus tada, kai yra savo veiksmų šeimininkas ir jų vertintojas, kai yra savo paties pažangos architektas, veikiantis pagal Dievo dovanotą prigimtį ir laisvai priimantis galimybes bei reikalavimus“ (Enciklika Populorum Progressio, 1967 m., 34 sk.). Sociologas Millis pripažįsta, kad tik laisvas žmogus gali priimti savarankiškus sprendimus, ir tik laisvas žmogus gali daryti gera (KBK). Vadinasi, tik gera darantis žmogus yra iš tiesų laisvas. Bet kaip kartais nėra lengva daryti gera. Tad kokia gi neįkainojama Dievo mums duota dovana Laisvė, už kurią šiuos ir galbūt visus ateinančius savo gyvenimo metus dėkosime. Čia K. Pakštas papildytų: „kovose noriai kentėdami, privalome nepraleisti brangios progos išmokti protingai ir dorai naudotis iškovotomis laisvėmis“.

Kun. V. Zakaras teigia, kad II Vatikano Susirinkime pripažįstama, jog „asmens tobulėjimas ir bendruomenės pažanga yra glaudžiai susiję, nes „ visų bendruomenės institucijų pagrindas, centras ir tikslas yra ir privalo būti žmogaus asmuo, savo prigimtimi būtinai reikalaująs visuomeninio gyvenimo. O pagrindinis žmogaus tobulumo, taigi ir pasaulio perkeitimo dėsnis yra naujas meilės įsakymas“.

K. Pakštas tarytum tęsia: „vis labiau jaučiama tautoje stiprių charakterių, imponuojančių asmenybių stoka. Gyvename tampraus kontakto gadynėje. O kontakte atsparumu pasižymi tik gerai suformuotos asmenybės, turinčios stiprų moralinį užgrūdinimą, daug proto ir valios“ ir, kaip jau įsitikinome, svarbūs Tikėjimas ir Meilė.

Pristatant Encikliką Meilė tiesoje Lietuvos R Seime 2010 m. kovo 9 dieną prof. A. M. Badžio tarsi atliepdamas į pirminį šio skyrelio K. Pakšto teiginį paminėjo, kad „Laisvė - tai gebėjimas priimti atsakomybę. Kadangi Tauta yra gyva, tikra demokratija yra skirta Tautai, o ne masei. Tautą sudaro žmonės, Tauta demokratijoje turi būti ir daugiau laisva ir turi galėti daugiau kurti. Masė- tai negyva masė, kuri pražuvusi. Masė yra išjudinama ir teišgali būti valioje bet kokių ideologijų. Tauta - tai dinamiški, gyvi žmonės. Mums šiai dienai iškyla itin svarbi Užduotis - plėtoti tautą ir mažinti masę. Tai pavojinga, nes tauta yra laisva ir jos negalima kontroliuoti!”

Atgal