VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

04 28. Evangelijos ir universiteto santykis

Gediminas Zelvaras

 

Mokslas ir/ar religija?

„Mokslas ir religija neturi nieko bendra“, „religija yra pažangos stabdys“, „tikėjimas ir protas yra nesuderinami ir tarpusavyje nieko bendra neturintys dalykai“. Turbūt daugelis iš mūsų savo kolegų, bendrakursių, draugų ir artimų giminaičių būreliuose girdime ir minime šiuos skambius teiginius, atėjusius iš jau nelengvai atmenamų Švietimo sąjūdžio laikų. Taip, Švietimo intelektualinis ir politinis sąjūdis, užgimęs XVII–XVIII amžiaus Prancūzijoje skelbė „kilnius“ „laisvės, lygybės ir brolybės“ idealus ir užsimojo padaryti nei daug, nei mažai, o nubrėžti aiškią ir sunkiai sugriaunamą sieną tarp šių fundamentalių gyvenimo sferų: tikėjimo ir proto, universiteto ir Bažnyčios, mokyklos ir vietinės kaimo parapijos. Visuomenės švietimo prerogatyva  iš bažnyčios turėjo pereiti pasaulietinei valstybei. Turbūt ir tūlas mūsų bičiulis nustebęs kilsteli antakius, iš mūsų išgirdęs, jog šie du tikrovės fenomenai ne tik turi akivaizdžių sąsajų, bet ir yra glaudžiai susiję.

Savo žemiškojo gyvenimo dienomis Viešpats Jėzus Kristus, atlikdamas tarnystę Dievo tautos, Izraelio, tarpe, buvo žinomas kaip daugelio mokytojas, o dvylika Jo sekėjų buvo vadinami mokiniais, „apaštalais“. Jėzų ir Jo mokinius siejo ypatingas mokytojo ir mokinių ryšys. Jis juos mokė melstis, darė stebuklus jų akivaizdoje, gydė ligonius, prikėlė numirusius bei mokė Kalno pamokslo palaiminimų. Santykis, nusakantis Jėzaus ir jo mokinių abipusį ryšį yra mokinystė. Mokinystė yra labai svarbus krikščioniškas žodis.

Bet ar su mumis, šiandien tikinčiais Kristumi yra kitaip? Kiekvieną dieną dirbdami, mokydamiesi ir leisdami laisvą laiką, mes esame pašaukti sekti Kristų, o tai reiškia ir būti Jo mokiniais. Juk sekimas paskui Kristų ir rodo į mokinystę. Bet ką šiandien mums turėtų reikšti buvimas Jo mokiniu? Kaip prieš du tūkstančius metų, taip ir šiandien, žodis „mokinystė“ nusako krikščionišką mūsų pašaukimą mylėti Dievą ir savo artimą. Savo gyvenimais esame pašaukti įkūnyti Evangeliją, ką padarė ir mūsų mokytojas Jėzus Kristus.

<sk>Evangelijos visuotinumas

<text>Straipsnio pradžioje bandžiau pagrįsti mintį, jog evangelijos sklaida neišsisemia vien tik privačia sfera, kurioje ji turi būti skleidžiama, bet ir visuomene, kurioje gyvename. Šiam teiginiui tinkamo pagrindo atrandame ir Naujajame Testamente: „Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 18-20)

Esmė yra ta, jog pati Evangelija yra Geroji Dievo žinia pasauliui (graikiškas žodis euangelion reiškia gerąją žinią, naujieną), tad jau vien dėl to ji negali baigtis nuosavo būsto sienomis. Maža to, teigiau, jog Švietėjų intelektualinio ir politinio sąjūdžio, vykusio XVIII amžiaus Prancūzijoje, skelbta tikėjimo ir proto atskirtis nėra tikra, o veikiau dirbtinė. Krikščioniškas tikėjimas nėra vien tik jausmais ir vidiniais išgyvenimais patiriamas dalykas, kaip kad tuo laiku buvo teigiama, bet ir racionaliai pažįstamas per Šventąjį Raštą. O galiausiai buvau pristatęs „Lietuvos krikščionių studentų bendriją“ kaip krikščionišką visuomeninį judėjimą, įkūnijantį šias idėjas, tad jau vien tokio judėjimo egzistavimo faktas įrodo, jog mintys, rašytiniu pavidalu išsakytos minėtame tekste, nebuvo laužtos iš piršto. Šį kartą ketinu prabilti jau apie evangelijos sklaidą pačiame universitete.

Kultūrinis šiuolaikinės akademijos kontekstas

Norint apibūdinti evangelijos plitimą universitete, reikia prabilti ir apie kultūrinį kontekstą, kuris daro įtaką šiuolaikinei akademijai.

Sekuliarizacija

Iš tiesų sekuliarizacijos sąvoka gali turėti kelias reikšmes. Lotyniška žodžio saecularis reikšmė sekuliarizaciją apibūdina kaip bažnytinio turto perėjimą pasauliečių nuosavybėn. Kita šio termino reikšmė nusako dvasininko perėjimą į pasauliečių luomą. Trečia šio reiškinio apibrėžtis , pasiūlyta paties teksto autoriaus, apibūdina galvosenos, mąstymo būdo pasikeitimą, žymintį perėjimą iš klasikinio -  katalikiško mąstymo į modernų -  protestantišką -  sekuliarųjį. Sekuliarus dėmuo atitveria visas gyvenimo sferas nuo religinių institucijų ir padaro daugumos piliečių sielas kurčias anapusinio pasaulio perspektyvai. Jiems daugių daugiausia pasiūloma puoselėti asmeninį maldingumą. Šiuolaikinė to pasiūlymo išraiška yra šūkis: „I love Jesus, but I hate religion“.

Pliuralizmas

Šiuolaikinis žmogus turi daug pasirinkimų ir galimybių. Spalvingas ir įvairus šiuolaikinės kultūros gyvenimas suteikia tokią galimybę. Štai šitokia galimybių gausa ir atitveria žmogų nuo tikrosios ir galutinės tiesos, kuri yra užrašyta Naujajame Testamente. Žmonės susipainioję būties apraiškų įvairovėje pavargsta nuo vienintelės Biblijos tiesos bei jos paieškų. Tiesa tuomet tampa reliatyvi ir priklausanti nuo kiekvieno individo interpretacijos, pagrįstos daugiausia jo asmenine patirtimi.

<sk>Šeimos krizė

<text>Lietuvoje šeimos krizės faktas šiandien jau nėra stipriai ginčijamas. Lietuvos valstybė yra ES skyrybų rekordininkė, mat 100 porų tenka virš 50 skyrybų. Tad iškyla jaunų žmonių socializacijos problema, kadangi nėra jokia paslaptis, jog, sociologiškai kalbant, pirminė socializacija vyksta būtent šeimoje.

Malonumų kultūra

Jauni žmonės ieško juos pripildančios pilnatvės ir mano ją rasiantys malonumuose. Seksas, azartiniai žaidimai, alkoholis, narkotikai, televizija ir internetas yra geidžiamieji malonumų šaltiniai.

Evangelijos sklaidos principai

Evangelijos skelbimas

Evangelijos sklaida universitete yra vienas pamatinių dalykų, įprasminančių akademijos krikščionėjimą. Šis pamatinis dalykas visų pirma turi būti suvokiamas kaip misija – studentų krikščionių misija universitete. Bet reikia įsidėmėti, jog evangelijos skelbimas nėra joks darbas, kurį kaip samdiniui reikia atidirbti. Evangelijos skelbimas yra gyvenimo būdas. Tai apsisprendimas su atsidavimu ir pasiaukojimu dalintis evangelija su kitais studentais ir būti pasiruošusiems jiems tinkamai atsakyti. „Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai“ (1Pt 3, 15). Studentai krikščionys, evangelizuojantys universitetą, nėra jokie antžmogiai ar titulais apsikarstę piliečiai, bet savo išore nuo kitų studentų nesiskiriantys jauni žmonės. Iš to kyla atidumas ir jautrumas Dievo žodžiui bet kartu įsiklausymas į šiuolaikinės kultūros pulso ritmą.

Mokinystė visą gyvenimą

Prisikėlęs Kristus didžiuoju paliepimu pašaukė apaštalus ne tik Jį skelbti, bet ir mokyti naujatikius to, ko pats savo mokinius buvo išmokęs. Evangelija yra ne vien tik gražūs žodžiai bet gyvenimą statanti jėga. Tai yra charakterį formuojantys bei žmones iš pagrindų keičiantys Dievo žodžiai. Todėl yra labai svarbu neapsigauti ir nesustoti pusiaukelėje... Evangelija nesibaigia universitetu, ji tęsiasi ir po studijų, todėl krikščionių studentų misija remiasi ir Kristaus mokinių paruošimu tolimesniame jų gyvenimo etape. Ši „žemės druska“ (Mt 5, 13) ir „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14) turi pasklisti tiek politikos, tiek verslo, tiek žiniasklaidos, tiek pedagogikos, tiek ir amatų pasaulyje. Vis dėlto, reikia nepamiršti, jog ši „žemės druska“ bei „pasaulio šviesa“ turi pasklisti ne tam, kad gautų žemišką valdžią ir šlovę, bet kad apreikštų Kristų ir Evangelijos šviesą šiuolaikinėje kultūroje, kad „garbintų Dievą ir Jam vienam tetarnautų“. (Mt 4, 8-10)

Bažnyčios statydinimas

Kristaus kūnas (bažnyčia) yra ta vieta, kur tik visai neseniai įtikėjęs krikščionis gali dvasiškai augti bei bręsti. Ji yra ta terpė, kur Viešpats Jėzus Kristus per Šventąją Dvasią tęsia savo darbą tikinčiųjų bendruomenėje bei atskiro asmens sieloje. Bažnyčią tęsia gelbėjantį Kristaus darbą ir šiame gelbėjamajame darbe jos vieta yra esminė ir išskirtinė. Todėl naujai įtikėję studentai yra kviečiami ir raginami prisijungti prie kurios nors krikščioniškos bendruomenės. Ten tarnaudami jie ne tik patys augs dvasiškai, bet ir praturtins bažnyčią, kurioje tarnaus. Todėl krikščionių studentų užduotis yra sąlygojama artimo vidinio santykio su Kristaus kūnu.

Šie trys pamatiniai evangeliją universitete įprasminantys principai nėra vaizduotės paskatinti ir pramanyti. „Lietuvos krikščionių studentų bendrija“ šiais principais įprasmina savąjį veikimą universitete, todėl jie taikytini iš principo.

Evangelijos skelbimas

Ką gi, aptariau gerosios naujienos plitimo galimybes universitete, šiuolaikinės kultūros iššūkius evangelijos sklaidai  bei pristačiau tris pamatinius universiteto evangelizavimo principus. Tie principai – tai evangelijos skelbimas, visą gyvenimą trunkanti krikščioniška mokinystė bei Bažnyčios statydinimas naujai įtikėjusiais studentais. Žinoma, šie šiuolaikinės akademijos krikščionėjimą nusakantys principai buvo išdėstyti tik bendrais bruožais ir yra reikalingi platesnių paaiškinimų. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, bet paaiškinti visus tris principus šio straipsnio autoriui būtų sunkiai įgyvendinamas uždavinys dėl laiko ir kompetencijos stokos, todėl šį kartą plačiau panagrinėsiu pirmąjį iš jų - evangelijos skelbimą universitete.

Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai (1Pt 3, 15). Ši trumpa apaštalo Petro ištara Naujajame Testamente puikiai apibendrina ir pateikia evangelijos skelbimo strategiją, kuri tiek jo, tiek mūsų laikais nepraranda aktualumo. Šiuose Kristaus apaštalo žodžiuose galime atrasti tris evangelijos skelbimą įprasminančius principus: Dievo viršenybę, pasiryžimą liudyti bei pagarbą žmogaus asmeniui.

Dievo viršenybė mūsų širdyse

„Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse“ (1Pt 3, 15). Tai pirmasis ir labai svarbus evangelijos skelbimo universitete principas. Jis reikalauja skelbėjo asmeninio santykio į Dievą. Reikia suprasti, jog evangelijos skelbimas nėra vien tik gražiai ir supratingai sakomi žodžiai, bet ir atitinkama moraline laikysena pasižymintis gyvenimo būdas. Kiekvienas skelbėjas, kad ir kas jis bebūtų, yra įpareigotas Viešpatį Dievą laikyti šventu savo širdyje. Tam reikia tiek asmeninio maldingumo ugdymo, tiek rimto asmeninio santykio į Šventąjį Raštą, tiek vietinėje krikščioniškoje bendruomenėje tarnaujančio krikščionio pavyzdžio. Tad liudijančiam Kristų universitete jaunam žmogui ant pečių krenta iš tiesų nemenka moralinė atsakomybė prieš Dievą.

Pasiryžimas liudyti

„Visuomet pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam.“ (1Pt 3, 15) Tai antrasis, bet kitiems svarba nenusileidžiantis evangelijos skelbimo principas. Jis iš tikinčio Kristumi studento reikalauja budinčio kario laikysenos. „Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti. Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas pasiruošimu skelbti taikos Evangeliją.“  (Ef 6, 13-15) Tai reiškia nuolatinį pasirengimą girdėti studentus, bet kartu ir būti pasirengusiam į juos prabilti. Tai nusiteikimas matyti kiekviename jauname žmoguje potencialų Kristaus mokinį, kas tiek teksto autoriui, tiek kitam eiliniam krikščioniui nėra lengvas dalykas. Budėkime.

Pagarba žmogaus asmeniui

„Atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai“ (1Pt 3, 15). Labai svarbu suvokti šį studentų evangelizacijos aspektą. Juk pagarba žmogaus asmeniui išreiškia ir artimos meilės principą. Jei nėra pagarbos žmogui, tai galų gale neišvengiamai evangelijos skelbimas tampa tik darbu, kurį reikia padaryti per tam tikrą laiką. Kai mes kalbame Dievo žodžius tiek kostiumuotam inteligentui, tiek „blondinei barbei“, tiek pankuojančiam jaunuoliui, tiek tyliai ramiai studentei, mes turėtume jame matyti žmogų, už kurį mirė Kristus ir rodyti jam pagarbą bei įsiklausymą į jo gyvenimo istoriją. „Pragmatinio galvojimo“ krikščioniui, žinoma, tai yra nemenkas iššūkis, bet vis dėlto norėčiau mus visus paraginti nepamiršti, jog mes esame pašaukti mylėti.

„Juk kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip parašyta: Kokios puikios kojos tų, kurie skelbia ramybės Evangeliją, kurie neša geras žinias!“ (Rom 10 13A, 15)

 „Lietuvos krikščionių studentų bendrija“

Bet ar visi, straipsnyje surašyti, dalykai yra įmanomi? Ar tai nėra tik asmeninė šio teksto autoriaus išmonė ? Evangelija universitete? Toje viešojo gyvenimo vietoje, kur tikėjimas ir mokslas negali turėti nieko bendra? Taip! Taip! Taip! Lygiai kaip bažnyčioje sekmadienį ir savo jaukiuose bei saugiuose namuose mes, tikintieji Viešpačiu Jėzumi, esame pašaukti įkūnyti Evangeliją ir universitetų bei kolegijų teritorijose. Tai yra neatidėliotina ir privilegiją teikianti mūsų jaunųjų krikščionių pareiga. Bet ar tai apskritai kur nors vyksta? Ar šio straipsnelio autorius nėra nutrūktgalvis svajotojas, siekiantis nepasiekiamų dalykų? Ar mūsų postmoderniais laikais, neigiančiais visus autoritetus, nėra utopiška taip manyti ir tuo tikėti? Tikrai ne! Mūsų akademiniame gyvenime šitoks reiškinys jau vyksta ir įsibėgėja vis didesniu pagreičiu.

„Lietuvos krikščionių studentų bendrija (LKSB) yra visuomeninis judėjimas, vienijantis Lietuvos aukštųjų mokyklų studentus. Pagrindinis judėjimo tikslas – stiprinti krikščioniškos pasaulėžiūros ir gyvensenos įtaką Lietuvos universitetų studentams, ugdyti aktyvius ir atsakingus, tvirtus dvasinius ir moralinius įsitikinimus turinčius visuomenės narius.

LKSB yra tarptautinės evangelinių studentų bendrijos IFES (International Fellowship of Evangelical Students narė.“

Mes, tikintieji, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, būdami pasiruošę dalintis Evangelijos žinia ir jos dvasios įprasmintu savo gyvenimo būdu organizuojame susitikimus Lietuvos aukštosiose mokyklose. Veikiame Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o mūsų susitikimų turinys apima filmų peržiūras, įdomias akademinio pobūdžio paskaitas ir Biblijos studijų vakarus. Kiekvieną vasarą organizuojame ir kviečiame jaunus žmones į evangelistines vasaros stovyklas. Į mūsų susitikimus universitetuose yra kviečiami tiek tikintys Kristumi, tiek ir Juo netikintys jauni žmonės. Esame tikri, jog galėsime praturtinti ir patys praturtėsime jaunų žmonių energija, idėjomis ir šiltu tarpusavio bendravimu. Vilniuje studentų susitikimai vyksta Mykolo Romerio universitete, Kaune - Vytauto Didžiojo universitete ir Klaipėdoje – Klaipėdos universitete.

Atgal