VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

04 06. Kazimieras Tamošiūnas – dvasininkijos apsuptyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

1924 m. Jonas Tamošiūnas (1904–1973) iš gimtojo Naujasodės kaimo (Rokiškio apskritis, Salų parapija, Kamajų valsčius) išvažiavo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Dirbo durininku, vėliau zakristijonu. 1926 m. įstojo į noviciatą, kurį atliko Vokietijoje. 1927 m. priėmė vienuolinę profesiją. Tapęs vienuoliu Mykolu OFM dirbo ekonomu, net provincijolo sekretoriumi. 1971 m. vyskupas Julijonas Steponavičius tėvą Mykolą Tamošiūną OFM įšventino į kunigus. Palaidotas Kretingos parapijos kapinėse prie savo motinos kapo.

Pranciškonas Mykolas vasaros atostogoms į gimtinę kasmet parsiveždavo po porą jaunuolių – būsimų kunigų, kad čia jie galėtų pabendrauti su tuo metu Salų Šv. Kryžiaus bažnyčioje dirbusiais dvasininkais.

Kazimiero ir Stanislovos (Budreikaitės) Tamošiūnų šeima

Jono Tamošiūno brolis – Kazimieras Tamošiūnas (1908–1993), vedęs Stanislavą Budreikaitę (1913–1990), gyveno gimtinėje. Susilaukė trijų vaikų: sūnų Kazimiero (gimusio 1939 m. gegužės 29 d.) ir Tercizo (1943–1993) bei dukrelės, kuri, vos gimusi, mirė.

Tamošiūnai turėjo 18 ha ūkį, kurio sodyboje buvo nemaža pastatų: dviejų galų gyvenamasis namas (naujas buvo pastatytas Kazimiero), klojimas, daržinė su priestatu kuliamajai (tai savadarbė kuliamoji), dvi klėtys, malkinė, pirtis, tvartas; laikė 8 karves, 4 arklius, po 12 paršų ir smulkesnių galvijų bei paukščių.

Kazimieras, aktyvus katalikiško jaunimo veikėjas, buvo išrinktas Pavasarininkų sąjungos Salų skyriaus pirmininko pavaduotoju. Jis buvo nagingas ir apsukrus, pasistatė kitą namą Salose. Ruošėsi jau ten persikelti, bet prasidėjęs karas ir okupacijos sumaišė planus. Pokary tame name gyveno trys Salų žemės ūkio technikumo dėstytojų šeimos.

Kazimieras Tamošiūnas su išsaugotu savo dėdės kun. t. Mykolo (Jono Tamošiūno)OFM portretu. Nuotrauka iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Pokary tokia darbšti ūkininko šeima negalėjo likti nenubausta – grėsė „kelionė“ į Sibirą. Tačiau apie artėjančius vežimus vis pranešdavo pažįstamas Panemunėlio geležinkelio stoties budėtojas ir fotografas Napalys Pekšys (1906–1999), ir šeima gebėdavo pasislėpti. Tačiau 1948 m. kovo 26 d. pas senelę už 8 km nuo Naujasodės buvo sugautas Tamošiūnų vyriausias 9 m. sūnus Kazimieras. Vaiką nusivežė į Kamajus. Baltrėnų namuose buvo įsikūrę sovietinės valdžios saugotojai – stribai. Čia rūsyje buvo žiauriai kankinami visi įtariamieji – jų klyksmas buvo girdėti visame name. Kazimieras pradžioje gražiai kalbintas – monytas saldumynais – reikalauta pasakyti, kur pasislėpė tėvai. Saldainiais nepapirkus, imtasi kitų priemonių – daužytas ir spardytas. Beveik savaitę išlaikytas, galiausiai tiek suspardytas užpakalis ir nugara, kad jų rezultatai atsiliepia visą gyvenimą, pagaliau paleistas.

Kazimieras ir Stanislava Tamošiūnai metus slapstėsi ir vargo. Pagaliau sugrįžo į savo namus, parašė pareiškimą – prašymą stoti į kolūkį, ir tik tada nustoti persekioti. Nors Tamošiūnai kolūkyje dirbo lauko darbininkais, tačiau Kazimieras gebėdavo nuvogti miltų ir nuvežti jų partizanams. Jis partizanus palaikė ir rėmė kaip išgalėdamas – sūnus Kazimieras džiaugiasi, kad gudrus tėvas gebėjo nepakliūti į saugumiečių akiratį. Kazimieras namą pasistatė ir sovietmečiu. Tad jau trečiasis jo gyvenime namas buvo surestas Anykščiuose. Papildomų pinigų užsidirbdavo į Leningradą veždamas obuolius. Su obuoliais į Intą buvo išsiuntęs ir sūnų Kazimierą, kuris ten buvo sulaikytas, ir tik kolūkio valdžiai nusiuntus pažymą, kad obuoliai iš savo sodo – buvo paleistas.

Kazimieras Tamošiūnas

Kazimiero ir Stanislovos vyresnėlis, pakrikštytas tėvo vardu – Kazimieru, lankė Punkiškių pradžios mokyklą (Adomynės parapijoje), o po trijų metų – Rimdžių mokyklą (Svėdasų parapijoje). Mat, tėvams slapstantis, kartu su broliu gyveno pas senelę (motinos mamą) Vaitiekūnaitę – Budreikienę, kuri be vaikų dar globojo iš Sibiro, Barnaulo pabėgusio brolio Vaitiekūno šeimą.

Baigęs pradžios mokyklą ir 8 klases Svėdasų vidurinėje mokykloje, 1957 m. įstojo į Salų žemės ūkio technikumą. 1961 m. baigęs mokslus, pusę metų dirbo Obelių tarybiniame ūkyje. Iš čia buvo paimtas į privalomą tarnybą sovietinėje armijoje. Kaip nelabai patikimas, pusantrų metų dirbo statybos batalione prie Maskvos, vėliau buvo perkeltas į Krymą. Čia padirbėjęs statyboje buvo paskirtas valgyklos vedėju.

Grįžęs iš armijos, 1965 m. įstojo į Žemės ūkio akademiją. Per stojamuosius egzaminus sukūrė šeimą. Vedė Salų žemės ūkio technikumo lietuvių kalbos dėstytoją Vidą – Marijoną Pilkaitę (1930–1983). Juos sutuokė jaunosios dėdė kan. Jonas Pilka (1917 01 01–1948 10 31–2002 02 11, palaidotas Gelvonyse, Širvintų raj.). Įdomu pastebėti, kad kan. J.Pilkos dėdė – vyskupas Teofilius Matulionis. Vida ir Kazimieras susilaukė trijų vaikų: Birutės Venterienės (gim. 1966), Dainiaus (gim. 1968) ir Vaivos Kernagienės (gim. 1970).

Kazimieras Tamošiūnas, 1970 m. baigęs Akademiją, du metus dirbo agronomu Salų žemės ūkio technikumo tarybiniame ūkyje ir kartu technikume dėstė įvairius dalykus: agronomijos pagrindus, bitininkystę, smulkias gyvulių šakas, daržininkystės pradmenis, fiziką. Dėstytojams dėstė kino priemones, išmokė rodyti filmus (to buvo išmokęs tarnaudamas armijoje ir dirbdamas valgykloje). Kelionės kaimo keliukais motociklu atnaujino vaikystėje saugumiečių spardymo rezultatus – paūmėjo nugaros skausmai, tad agronomo darbo teko atsisakyti. Likosi dirbti tik pedagogu (iki 1978 m.).

Vidos – Marijonos Pilkaitės teta – Bronė Bobelytė (Rakauskienė) platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Medžiagos ji gaudavo iš kan. J.Pilkos, iš Onos Balaišienės (kun. Aleksandro Papučkos sesers), atveždavo iš Kauno... Ją susidėdavo į „vindziukus“ (ryšuliukus), o Kazimieras Tamošiūnas, kur pasakydavo, ten ir veždavo: pas įvairius kunigus, patikimus bendraklasius. Technikume vadovaudamas Foto būreliui vieną priemonių komplektą naudojo tik įvairių nuotraukų bei dokumentų, kurių reikėjo tetai LKB kronikos reikalams, dauginimui.

1976–1978 m. Kazimieras neakivaizdiniu būdu pedagogiką – sodo-daržo agronomiją studijavo Maskvoje, nors egzaminus išsilaikė, tačiau disertacijos negynė.

1978 m. Kazimieras su šeima persikėlė į Anykščiuose tėvo pastatytą namą, jam buvo pranešta, kad po metų Salų žemės ūkio technikumas bus likviduotas. Įsidarbino sandėlininku įmonėje „Anykščių vynas“. Neišdirbęs metų perėjo dirbti agronomu į Svėdasų kolūkį ir dirbo iki 1988 m.

1985 m. vieną vidurnaktį Kamajų bažnyčioje kun. Petras Kiela (1921 01 15–1946 06 16–2001 07 15), nuo 1974 m. dirbęs Kamajuose ir aptarnavęs Salas, sutuokė našlį Kazimierą Tamošiūną ir Eleonorą Nekliudą (1937–2010). Ji buvo ekonomistė, rusų kalbos dėstytoja, gyveno Vilniuje. Civiliškai santuoka įregistruota 1986 m.

Kazimieras, apsigyvenęs Vilniuje, įsidarbino agronomu Maišiagaloje. Po poros metų lenkai atleido visus 18 lietuvių, važinėjusių iš Vilniaus. Tada porą metų dirbo darbininku Vilniaus Taros gamykloje, o atėjus nepriklausomybei, įsidarbino agronomu Maišiagaloj pas ūkininką. Nusilpus Gikių kaime (Svėdasų parapija) gyvenusioms tetoms – mamos seserims Janinai ir Vladislavai - ėmėsi jas globoti.

Dvasininkų atminties saugotojas

Jau Kazimiero tėvai bendravo su daugeliu dvasininkų, šią bendrystę tęsė ir Kazimieras. Gerai pažinojo Salose dirbusį kun. Petrą Nykštą (1928 03 12–1959 03 25–2004 02 21), kitus dvasininkus. Džiaugiasi savo dėde t. Mykolu (Jonu Tamošiūnu)OFM, kuris rinko medžiagą apie garsųjį pranciškoną Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771 01 14–1796 02 16–1849 11 11) ir siuntė į JAV t. Viktorui (Vincui Gidžiūnui) OFM (1912 09 05–1940 06 02–1984 01 30). T Mykolas Tamošiūnas OFM sudarinėjo pranciškonų metraštį, kurį po jo mirties išsaugojusi Kaune gyvenanti Janina Jurėnaitytė – Naruševičienė. Kazimieras, suradęs nemažai suslapstytos medžiagos, padovanojo įvairiems archyvams, turi įvairių nuotraukų bei dokumentų kopijų, prisimena daugybę įvairių susitikimų su garbingais, jau į Amžinybę iškeliavusiais kunigais. Tai svarbi medžiaga dvasininkijos veiklą tyrinėjantiems.

Atgal