Religija
03 06. Kunigas Feliksas Ereminas
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Kun. Feliksas Ereminas (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27)gimė Gadunavo parapijoje (Telšių raj.) (pastebėtina, kad kartais randama neteisingai parašyta kunigo pavardė –Jaraminas ar Jareminas). Mokėsi Alsėdžių pradžios mokykloje, 1907 m. baigė Palangos progimnaziją. Žinoma, kad Maskvoje yra studijavęs mediciną ir baigęs kelis kursus. Jį itin jaudino kraujas, tad studijų teko atsisakyti. Negalėdamas gydyti žmogaus kūno, pasirinko gydyti jo dvasią. Studijavo Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune ir1915 m. baigė.
Įšventintas į kunigus, metus vikaravo Tirkšliuose (1915–1916), vėliau – Pagiriuose (1916–1919), Naujamiestyje (1919–1920 08 09), Ramygaloje (1920 08 09–1922 05 09). Šešerius metus (1922–1928) – Velykių kuratas. Jo rūpesčiu 1926 m. įsteigta savarankiška Velykių Šv. apaštalo Andriejaus parapija. Kun. F. Ereminas Velykių, o vėliau ir Papilio mokyklose dėstė tikybą.
Papilio bažnyčios statytojas
Šešerius metus (1928 03 06–1934 12 31) kun. F. Ereminas buvo Papilio klebonas. Čia ant pastatytų pamatų 1928 m. pradėjo statyti gražią akmeninę bažnyčią. Nepaisant sunkumų, 1932 m. užbaigė sienų mūro darbus. Užkėlė vainiką, apgrebėstavo, 1933 m. uždėjo cinkuotos skardos stogą, pradėjo statyti bokštą. Be statybos darbų daug nuveikė visuomeninėje katalikiškoje veikloje: Lietuvos katalikių moterų draugijos Papilio skyriaus Dvasios vadas, Papilio „Pavasarininkų kuopos“ subūrėjas, aktyvus katalikiškos spaudos propaguotojas ir platintojas.
Tačiau nuolatinis lėšų trūkumas bažnyčios statybai labai paveikė ligotą klebono sveikatą. Sveikatai pataisyti vyskupas jį iškėlė į kurortinę vietą – Rozalimą, o Papilio bažnyčios statybą (padaręs daug pakeitimų – perstatymų) užbaigė kun. Juozapas Bardišauskas (1898 01 18–1925 06 14–1951 05 27).
Kun. F. Ereminas porą metų (1934 12 31–1936 12 19) buvo Rozalimo klebonu, susirgęs – altarista Kupiškyje (1936–1939 06 21). Čia geroje aplinkoje, sustiprėjus sveikatai, kun. F. Ereminas buvo perkeltas kuratu į Vadaktėlius, o po kelių mėnesių, t. y. 1939 m. gruodžio 30 d. paskirtas Karsakiškio administratoriumi.
Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijos bažnyčios klebonas
Kun. F. Ereminas Daujėnuose dirbo (1943–1950 ir 1951–1962). „Versmės“ leidykla (vadovas Petras Jonušas) rengiamam serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijos „Daujėnai“ leidybai, 2010 ir 2011 metais organizavo mokslines ekspedicijas. Ekspedicijos vadovas Antanas Šimkūnas, Daujėnų savivaldybė ir ekspedicijų dalyviai dėkingi „Lietuvos Aido“ redaktoriui p. A. Pilveliui, kuris nemaža dėmesio skyrė 2010 m. ekspedicijos Daujėnuose darbui (birželio 19, 30; liepos 3, rugpjūčio 4, 7 ir 14 dienos numeriuose spausdintos straipsnio autorės publikacijos). Kai kuriose publikacijose paminėtas ir kun. F. Eremino vardas.
Karo metu, 1943 m. sausio 1 d., kun. F. Ereminas buvo atkeltas administratoriumi į Daujėnus. Nuo 1948 m. liepos 1 d. paliekamas tituluotu klebonu Daujėnuose prie administratoriaus kun. Antano Benesevičiaus. 1950 m. spalio 5 d. kun. F. Ereminas buvo paskirtas Skrebotiškio administratoriumi (sovietinei valdžiai sulaikius Skrebotiškio kleboną kun. Antaną Žakevičių jo vieton paskirtas kun. Lionginas Keršulis, tačiau rajono valdžia kunigo neįleido į bažnyčią). Rašte vyskupijai kun. F. Ereminas pažymi, kad į Skrebotiškį atvyko 1951 m. vasario 7 d., tačiau tik kovo 3 d. gavo valdžios leidimą aukoti šv. Mišias. Pažymi, kad išvykus kun. A. Žakevičiui, žuvo bažnyčios archyvas (sovietinė valdžia pasinaudojo kunigų kaita).
1951 m. rugpjūčio 28 d. kun. F. Ereminas grąžintas į Daujėnus. Čia darbavosi iki mirties 1962 m. spalio 27 d. Palaidotas Daujėnų parapijos kapinėse. Paminkle įrašas: „Gimiau, kad leidai, gyvenau, kad norėjai, miriau, kad įsakei. Išganyk mane, Viešpatie, nes gali“.
Kun. F. Ereminas ir Rachelė Rozenbergaitė
Vokiečių okupacijos metu kun. F. Ereminas yra išgelbėjęs žydaitę Rachelę Rozenbergaitę (1925 05 24–1987 07 16), ją pakrikštijo Reginos vardu (kita pavarde sugebėjo gauti jai ir dokumentus), slėpė klebonijoje ir pas patikimus žmones, sovietmečiu išleido į mokslus. Regina medicinos mokykloje įgijo akušerės specialybę ir daug metų dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje gimdymo skyriuje, o nuo 1962 metų – moterų konsultacijoje Vilniaus (buvusioje Liudo Giros) gatvėje.
1950 metais Regina Rozenbergaitė (susigrąžinusi buvusią pavardę, visam gyvenimui pasiliko kunigo jai duotą Reginos vardą) ištekėjo už Codiko Shteimano (1922 01 14–1983 11 06), susilaukė dviejų dukrų Linos (gim. 1955 m. sausio 1 d.) ir Avivos (gim. 1962 m. lapkričio 3 d.). Abi seserys motinos pavyzdžiu baigė medicinos mokslus. Mirus tėvams Lina (1990) ir Aviva (1993) su šeimomis išvyko į Izraelį. Tačiau palikdamos Lietuvą išsivežė keletą kunigo F. Eremino nuotraukų ir didžiulį dėkingumą žmogui, gelbėjusiam jų motiną.
Daujėnų gyventojai pasakoja, kad sovietmečiu kasmet vėlų Vėlinių vakarą prie kapinių sustodavo juoda „Volga“, o ryte atėjusieji į kapines pamatydavo, kad kun. F. Eremino kapas papuoštas gražiausiomis gėlėmis. Žinojusieji apie Rachelę tikėjo, kad čia jos padėka tam gerajam bebaimiam kunigui.
Kun. F. Eremino ir Reginos Rozenbergaitės detalesniam istorijos išsiaiškinimui autorė itin dėkinga advokatui Isaakui Borveinui, gerai pažinojusiam pačią Reginą, bendravusiam ir su kun. F. Ereminu. Tai jis sudarė galimybę neakivaizdžiai susipažinti su Reginos dukromis Aviva ir Lina, kurios labai nuoširdžiai dalijosi ne tik atsiminimais, bet ir išsaugotomis ir į Izraelį atsivežtomis savo tėvų bei kun. F. Eremino nuotraukomis.
Kun. F. Eremino veikla sovietmečiu
Sovietmečiu Daujėnų parapijos klebonijoje apsigyveno karininkai. Kaip pasakoja kunigų Vincento Baltrušaičio ir Felikso Eremino kapus prižiūrinti Marytė Mėkelytė, kun. F. Ereminas gebėdavo sužinoti iš klebonijoje gyvenusių karinių viršininkų apie numatomus išvežimus, prašydavo perspėti ūkininkus ir taip ne vieną išgelbėjo nuo Sibiro tremties– perspėti suspėdavo išvykti – dingti. Ištikus nelaimei, jis po savo stogu buvo priglaudęs ir Mėkelių šeimą, dalijosi maistu.
Okupantų išvarytas iš klebonijos, nepaisant sunkaus sovietmečio, kun. F.Ereminas sugebėjo pastatyti namą, tikėdamasis, kad jam mirus, čia bus altarija.
Kun. F. Ereminas turėjo didžiulę biblioteką ir ne tik religinio turinio, bet ir meno, mokslo, grožinės literatūros knygų – noriai duodavo visiems skaityti. Prenumeravo laikraštį „Pravda“ ir sakė: „Reikia mokėti skaityti ir tarp eilučių“.
Klebonas, kaip pasakoja Stanislovas ir Emilija Majauskai, kol buvo sovietinės valdžios leidžiama gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių, laikė bites, o lankydamas parapiją buvo itin griežtas pietų metu: maistą užsigerdavo arbata ir net paragaudavo vargonininkui ir zakristijonui įpiltą puodelį – ar ten tikrai tik arbata. Pats klebonas mėgo jį aplankiusius parapijiečius pavaišinti: neišleisdavo be arbatos puodelio, sumuštinių.
F. Ereminas, pasak daujėniškės Pranės Burkauskienės, labai mėgęs švarą bei tvarką ir, kalendos metu pastebėjęs ką nors netvarkoje, negailėjo kritikos pamokslų metu. Žmonės į jį kreipdavosi ligos metu, nes kunigas buvo studijavęs mediciną, dažnai turėdavo ir reikiamų vaistų, kuriuos duodavo susirgusiems.
Atgal
.jpg)
