VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

01 24. Kėdainių šv. Juozapo bažnyčios Golgotos kelias

Vaclovas Volkus
Bažnyčia – Dievo namai, tikinčiųjų žmonių šventovė – dvasingumo ugdytoja, šeimos, dorovės, tautinio paveldo, savasties, tradicijų puoselėtoja. Tikinčiam žmogui ji - vilties, šviesos, paguodos versmė nelaimės metu, su jos kryžiaus ženklu stengiamasi nugalėti blogį ir džiaugiamasi Dievo malonėmis.
Tokia ji buvo mūsų krašte. Nelaisvės – rusų carų, bolševikų gensekų - metais drąsiai skelbusi Kristaus evangeliją. Tokia ji ir šiandien – nepakanti blogiui, neteisybei, tamsai.
Šioje istorinėje mūsų tautos dvasingumo ugdymo misijoje ji yra išauginusi daugelį kilnių bažnyčios dvasios galiūnų – kunigų ir pasauliečių, perėjusių Sibiro gulagus, išlikusių ištikimais Kristaus evangelijos tiesoms, saugojusių nuo sunaikinimo, sunykimo šventoves.
Toji kova prasidėjo nuo 1795 m. Lietuvos okupacijos. Rusų valstybės doktrina skelbė: „Vienas caras, viena kalba, viena religija“. Šiam planui įgyvendinti trukdė Lietuvos katalikų bažnyčia. Ją sunaikinti, kraštą surusinti, supravoslavinti prireikė priimti „Pertvarkos“ įstatymą, kuris numatė nuo 1832 iki 1892 metų Lietuvoje – pavadintoje Rusijos Šiaurės vakarų kraštu įgyvendinti Rusijos imperijos minėtą doktriną. Vien tik Žemaičių vyskupijoje, į kurią įėjo Kėdainių kraštas iki Nevėžio, buvo uždaryti 46 vienuolynai su bažnyčiomis. Buvo uždrausta statyti naujas bažnyčias, o esančias - remontuoti. Kunigai rusų saugumo „ochrankos“ buvo sekami, pamokslai cenzūruojami, klierikai galėjo mokytis seminarijose tik gubernatoriui leidus. Buvo uždrausta statyti pakelės kryžius, viešos procesijos, vieši, iškilmingi mirusiųjų laidojimai, taip pat bažnyčios vizitacijos, kalėdojimai be leidimo. Oficiali bažnyčios dokumentacija turėjo būti vedama rusų kalba, uždraustos parapijinės mokyklos. Nusižengę įstatymui buvo baudžiami didžiulėmis baudomis, trėmimais. Įsteigta 30 naujų cerkvių.

Kėdainių šv. Juozapo bažnyčia
Lietuvos tikintieji masiškai priešinosi. Didvyriškas pavyzdys – 1893 m. Kražių bažnyčios gynimas, kurią rusai bandė paversti cerkve. Devyni gynėjai žuvo, 70 žmonių buvo teisiami, iš jų 4 nuteisti 10-čiai metų Sibiro katorgai.
Rusų okupacinės valdžios 123 metus trukęs siautėjimas, katalikų materialinės ir dvasinės bažnyčios griovimas skaudžiai palietė ir tada buvusios Žemaičių vyskupijos Kėdainių miesto šv. Juozapo bažnyčią. Kadangi jos Golgotos keliu domisi kėdainiečiai, priminsiu, kad 1703 m. Karmelitų ordino vadovas kreipėsi į Kėdainių dvaro savininkę, įtakingą Radvilų giminės atstovę katalikę Liudviką – Karoliną Radvilaitę ir į jos vyrą kunigaikštį Karolį Pilypą prašydamas leisti Kėdainių mieste įsikurti Karmelitų vienuoliams. Nežiūrint evangelikų reformatų (kalvinų) pasipriešinimo, leidimas buvo gautas. Per 1709-1710 metus karmelitai pasistatė medinę koplyčią – kuklią bažnytėlę su vienuolių namais (vienuolynu). 1713 m. Žemaičių vyskupas J. M. Zgierskis patvirtino Karmelitų bažnyčios, pavadintos šv. Mergelės Marijos aukojimo vardu, (tik 19-to amžiaus viduryje jai buvo suteiktas šv. Juozapo vardas) ir vienuolyno fundaciją, jos parapijos ribas – dešiniojo Nevėžio kranto miesto dalį ir kaimynystėje esantį Daukšių kaimą. Rusų valdžiai varžant, neremontuojama bažnyčia sunyko. Milžiniškų pastangų ir rūpesčio prireikė dvasininkijai ir kėdainiečiams, kad jos vietoje 1766 m. atstatytų bažnyčią. Prie atstatytos medinės bažnyčios ir esančios parapijos dar buvo priskirtas Jonušavos priemiestis.
1831 metais prieš rusų vykdytą nacionalinę ir katalikų bažnyčios priespaudą lietuviai sukilo. Juos rėmė katalikų dvasininkija. Kėdainiai tampa ne tik 1831 metų, bet 1863 metų sukilimų židiniu. Rusai, keršydami už sukilimą 1832 m., uždarė vienuolyną, išvaikė vienuolius, vienuolyną paversdami kareivinėmis. Uždarę bažnyčią vėliau ją panaudojo pravoslavų reikmėms. Buvusią parapiją prijungė prie Josvainių parapijos. Tik 1891 metais buvusi šv. Juozapo bažnyčia apleista, nuniokota, neremontuota dėl savo būklės netenkinusi pravoslavų reikmių, buvo grąžinta katalikams. Parapijos tikinčiųjų pastangomis ir lėšomis ji buvo išgelbėta nuo visiško sunykimo.
1918 m. atgavus nepriklausomybę per visą nepriklausomo gyvenimo laikotarpį bažnyčia materialiai atsistatė, bet pirmykščio savo būvio nepasiekė. Ji tampa Kėdainių kairiajame Nevėžio krante mūrinės šv. Jurgio bažnyčios filialu.
Kita, 1940-1990-tų penkias dešimtis metų trukusi, tų pačių rusų, pasivadinusių sovietais, Lietuvos okupacija užgriuvo su azijietišku žiaurumu, naikinusiu jos dvasinį ir materialinį paveldą, primenanti anuosius 123 nelaisvės metus – sukilimus, trėmimus, lietuvybės ir katalikų bažnyčios, jos vadovų persekiojimo laikmetį. Naujieji sovietiniai okupantai, patobulinę savo užmačias, primetė „ateizmo“ religiją ir jos „evangelistų“ Markso – Lenino garbinimą, kurie mokino kurti šviesų komunizmo rytojų. Kas iš to rytojaus paliko, esame liudininkais.
Šv. Juozapo bažnyčia, tarpukario metais išsigydžiusi žaizdas, su nauja sovietinių rusų okupacija vėl susilaukė buvusio likimo. Atsistačiusi, išgražėjusi, praturėjusi pačiame miesto viduryje puikus lietuvių medinės architektūros paminklas - kėdainiečių pamėgta šventovė - vėl buvo išniekinta - tikinčiojo žmogaus dvasingumo, vilties, šviesos, paguodos puoselėtoja.
Vietinė sovietinė valdžia, vykdydama Maskvos ir Vilniaus ateizacijos direktyvas, 1961 m. atėmė iš tikinčiųjų šv. Juozapo bažnyčią ir perdavė Kėdainių elektros aparatūros gamyklai (EAG), kurioje gamykla įsiruošė sandėlį, varpinę pavertė tepalų saugykla, šventorius tapo automobilių pakrovimo – iškrovimo aikštele.
Bažnyčia ir varpinė liaudies meistrų prieš daugelį metų suręsta iš medžio, be vinių, geležies sąramų, mačiusi daug karų, sukilimų, marų ir bado, kurioje tikintieji negandų metais maldavo Dievo malonių, išlydėdavo savo mirusius į amžinybę varpų skambesiu, vėl buvo baisiausiai nusiaubta. Centrinis altorius liko nepataisomai sunaikintas, sienos subjaurotos įvairiomis medžiagomis sandėliavimo metu. Miesto viduryje tarsi šmėkla liko stovėti tikinčiųjų pamėgta bažnyčia su sukrypusiais kryžiais, išdaužytais, užkaltais langais, atsilupusiomis, apiplėšytomis sienų apkalimo lentomis, išverstomis varpinės durimis, išklampotu šventoriumi. Tokia ji liko gamyklai išsikėlus į užmiestį. Į tikinčiųjų žmonių prašymus grąžinti bažnyčią tikintiesiems, rašytus įvairiom sovietinės valdžios institucijom, buvo neatsakoma, prisimena adv. I.Meškauskas, kurio kontora buvo tapusi nelegaliu štabu. Joje buvo aptariami prašymų tekstai, pavedimai eiliniams aktyvistams rinkti po prašymų tekstais žmonių parašus. Ypač pagyvėjo bažnyčios atgaivinimo problema įsisiūbuojant Gorbačiovo „perestroikai“, adv. I. Meškauskui patalpinus rajono laikraštyje straipsnį „Šmėkla viduryje miesto“. Sutapimas ar kas tai... kad redaktorė Z. Zokaitytė straipsnį atspausdino šv. Juozapo bažnyčios vardadienio proga. Nežiūrint konspiracijos, sovietinis saugumas šią tikinčiųjų veiklą pastebėjo. Per LTSR advokatų prezidiumo vadovus bandė adv. kontoros vadovą I. Meškauską pašalinti iš vadovo pareigų. Tik nesutikus kontoros kolegei adv. N. Florovičiai, sumanymas buvo atidėtas iki kitos kandidatūros pasirinkimo, o tam sutrukdė beauštanti Sąjūdžio aušra.
Negarbinga būtų nepaminėti drąsių žmonių, kurie organizavo peticijas bažnyčią grąžinti tikintiesiems - K. Vitkauską, P. Pimenovą, V. Karlą, K.Paškevičių, J. Matulį, V. Čeidą, Sagaitį, kurie nelegaliai, su bendraminčiais, be jokio atlygio organizavo ir rinko tikinčiųjų parašus.
Tikinčiųjų aktyvistų, vėliau sąjūdiečių pastangomis 1991 m. gruodžio mėn. Kėdainių šv. Juozapo bažnyčia ir parapija buvo grąžinta tikintiesiems.
Milžiniškų pastangų ir lėšų prireikė parapijos kunigams, tikinčiųjų bendruomenei, valstybės architektūros paveldo saugomoms institucijoms nuniokotą bažnyčią, varpinę, šventorių – visą šį kompleksą - atstatyti, bažnyčią paruošti atšventinimui.
Kėdainių šv. Juozapo bažnyčia 2011 metų gruodyje iškilmingai atšventė 20-ties metų atšventinimo jubiliejų. Eilę metų vadovaujama energingo, iniciatyvaus bažnyčios vadovo dekano G. Pūro šventovė tapo miesto dvasingumo centru – tikinčiųjų vilties, šviesos, paguodos versmės šaltiniu. Joje religinių, valstybinių švenčių metu vyksta religinių ir pasaulietinių muzikos kūrinių koncertai, su savo kūryba pasirodo rajono literatai, jos parapijos namuose aptariami religinės bendruomenės, Carito problemos.
 

Atgal