VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

12 09. Šventų Kalėdų belaukiant

Gediminas Zelvaras

Liko tik mažiau nei vienas mėnuo iki Šventų Kalėdų šventės, o jau gyvai galime regėti pasiruošimą šiam šventiniam metui. Didieji prekybos centrai mus masina pasirinkti jų siūlomas prekes jau šiuo metu, nes kažin ar tokių didelių nuolaidų mes dar besulauksime. Tikėtina, jog vis labiau artėjant šventėms, pamatysime vis daugiau žmonių šluojant prekybos centrų lentynas kalėdinėms vaišėms bei dovanoms. Panašiomis laukimo nuotaikomis gyvena ir daugybė vaikų bei paauglių... Jiems Kalėdos simbolizuoja Senį šaltį bei jo gausiai nešamas dovanas. Tereikia tik įsivaizduoti mažųjų nerimastingą virpulį, skaičiuojant likusias dienas iki didžiųjų švenčių ir įsivaizduojant gausias Kūčių stalo vaišes bei daugybę jiems atneštų dovanų. Ne išimtis ir suaugusieji: jie laukia poilsio meto, kada galės atsikvėpti po nelengvų darbų bei pabūti šeimos rate, šventinėje namų atmosferoje. Atidžiau pasigilinę į tai, galime pastebėti, jog visus šiuos žmones vienija vienas lūkestis bei dvasinė būsena... Tai laukimas. Visi šie žmonės laukia Šventų Kalėdų.

O kaip yra su mumis, krikščionimis? Ar mes šiuo advento (Kristaus gimimo laukimo) laikotarpiu pasitikdami Kalėdas, išgyvename laukimo jausmą? Jei taip, tai ko laukiame mes? Įdomu yra tai, kad Kalėdų laukia ne tik tikintys Kristumi, bet ir netikintys Juo. Laukimas vienija tiek tikinčius, tiek netikinčius žmones, pasitinkančius Kalėdų šventę (tai reiškia, jog atsiranda puiki proga kalbėti netikintiems žmonėms apie Šventų Kalėdų prasmę. Kalbėti būtent per laukimo prizmę).

Bet šį kartą atsigręžkime į save, krikščionis, ir paklauskime, ar mes laukiame Kalėdų - Kristaus gimimo šventės? Ar mes laukiame Dievą ateinant į mūsų gyvenimus? Ar mes esame pasiruošę pasitikti Jėzų budriomis širdies akimis? Juk Kalėdų sulaukiame kiekvienais metais, ir kiekvienais metais švenčiame Jėzaus atėjimą į šį pasaulį. Ar šis kasmetinis įvykis yra mums tikra, gyva realybė? Ar tai atgaivina mūsų širdis antgamtine viltimi? O gal tai tapo tik puikia proga susėsti prie Kūčių stalo ir džiaugtis materialinėmis dovanomis? Juk siaučiant judriam gyvenimo sūkuriui nesunkiai užsimirštame ir Kalėdų Kristų iškeičiame į Kalėdų balių - į žavingą dovanų ir skanių vaišių spindesį (šios mintys tikrai nėra įkyrus moralizavimas, kadangi dvasinė užmarštis liečia visus žmones be išimties, įskaitant ir šio straipsnio autorių).

Bet juk Kristus yra daug daugiau nei tai. Kristus yra mylinčio Dievo dovana žmonijai, kuri turėjo būti aplaistyta krauju, kad mes taptume priimtini Kūrėjui. Kristus yra visų mūsų išgelbėjimo viltis, kartą mirusi ir prisikėlusi, kad mes būtume išpirkti iš savo nuodėmių, ir ne tik mes. Kristus yra tobula Dievo malonės išraiška. Šiandien stabtelėkime trumpam ir paklauskime savęs, ar mes laukiame Dievo malonės? Ar jos mums reikia? Ar esame pasiruošę ją priimti? Viliuosi ir trokštu, kad tiek aš pats, tiek mes visi kartu nuoširdžiai lauktume Dievo ateinant. Tegu mūsų širdys prisipildo Kristaus laukimo nuotaikų.

Pasimokykime tokio Dievo laukimo iš Augustino: „Kas man leis pailsėti tavyje? Kas leis, kad ateitum į mano širdį ir ją pagirdytum, kad užmirščiau savąjį blogį ir apkabinčiau vienintelį savo gėrį, Tave? Kas tu man esi? Pasigailėk idant galėčiau kalbėti. Kas aš pats tau esu, kad liepi man tave mylėti ir jeigu to nedaryčiau, užsirūstintum ant manęs ir grasintum didelėmis nelaimėmis? Argi maža nelaimė būtų man nemylėti tavęs? Vargas man! Pasakyk man per savo gailestingumą, Viešpatie, mano Dieve, kas tu man esi. Pasakyk mano sielai: aš esu tavo išganymas. Pasakyk taip, kad išgirsčiau. Štai mano širdies ausys atgręžtos į tave, Viešpatie. Atverk jas ir pasakyk mano sielai: aš esu tavo išganymas. Atbėgsiu išgirdęs šį balsą ir apkabinsiu tave. Neslėpk nuo manęs savo veido: mirsiu, nemirsiu, kad tik jį pamatyčiau.“ (Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“).

Atgal