Religija
Vladimiro centralas – daugumos lietuvių inteligentų kančios ir mirties vieta
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Vladimiro kalėjime – vadinamame centralu – sovietinės okupacijos metu kalėjo šimtai įvairių tautybių ir išsilavinimo nekaltai nuteistųjų. Daugelis jų nebesulaukė laisvės, o mirusieji buvo laidojami už kalėjimo sienos esančiose kapinėse ir naktimis, nepaliekant jokio kauburėlio, tad palaidojimo vietos – nežinomos. Tarp šio centralo kankinių – ne vienas šimtas lietuvių, deja, ne visų jų pavardės žinomos.
Tarp ryškiausių lietuvių asmenybių patekusių į Vladimiro centralą – Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884–1953). Kartu kalėjo kunigai: Vladas Mironas (1880–1953), Pranciškus Janulaitis (1874–mirties data neišaiškinta), prel. Juozas Laukaitis (1873–1952 m. (minima mirties data nėra tiksli)), vyskupas Teofilis Matulionis (1873–1962), filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas (1880–1976).
Vladimiro centrale tik pagal užslaptintus numerius (griežtai izoliuoti) kalėjo Lietuvos Respublikos ministrai: ministras pirmininkas Antanas Merkys ir jo sūnus Gediminas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir žmona Marija Urbšienė, Teisingumo ministras Stasys Šilingas, Švietimo ministras Juozas Tolkūnas ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Arkivyskupas Mečislovas Reinys į Vladimiro centralą atvežtas su ypatinga apsauga 1948 m. sausio 20 d. Tą liudija dokumentas esantis arkivyskupo Mečislovo Reinio asmens byloje Nr. 3145 saugomoje „Vidaus reikalų valdybos Vladimiro sričiai Politinių represijų aukų Informacinio centro Archyvinės informacijos ir reabilitacijos skyriuje“, 10-me fonde, kuris vadinamas „Laisvės atėmimo vietose mirusių nuteistųjų asmens bylų kolekcija“.
Arkivyskupas M. Reinys Vladimiro centrale išbuvo beveik šešerius metus iki mirties – 1953 m. lapkričio 8 d. Kai kurie šio laikotarpio gyvenimo momentai, nors ir gana kukliai, atsispindi minėtoje byloje. Plačiau apie tai dar rašysime.
Vladimiro centralą – monstrą – gaubė ir gaubia gili paslaptis. Šią paslaptį kažkiek praskleidė 2008 m. Maskvoje išleista 414 psl. knyga „Vladimiro centralas“ (iš serijos „Rusijos kalėjimų istorija“). Knygos autoriai Tatjana Galanšina ir papulkininkiai: Igoris Zakurdajevas bei Sergiejus Loginovas. Remdamiesi minėta knyga apžvelgsime Vladimiro centralo istoriją.
Katorgos Rusijoje
Pirmosios katorgos Rusijoje atsirado VIII a. Katorga – tai ypatinga bausmės vieta: laisvės netekimas, griežtas režimas ir sunkus fizinis darbas, naudojamas tvirtovių statyboje, laivyne, kasyklose. XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijoje katorga egzistavo kaip centrinių katorgos kalėjimų sistema.
Į katorgą jau XIV amžiuje iš Maskvos į Sibirą per Vladimirą keliavo pirmieji suimtieji, sukaustyti grandinėmis. Nuo XV a. Vladimiras tapo miestu, kuriame buvo apgyvendinamos tremtinių šeimos. XVI a. susiformavo suimtųjų kelias (traktas) etapu iš Maskvos į Sibirą. Šį kelią liaudis pavadino Vladimirka, nes tai buvo pirmas stambus miestas nuo Maskvos ir pirmasis sustojimas sunkiame katorgininkų kelyje į Sibirą. Kasmet šia Vladimirkos „trasa“ į katorgą praeidavo iki 12 tūkstančių nuteistųjų.
1649 m. Susirinkimų teisyne (Sobornoje Uloženije) nurodyta, kad kalėjimai būtų tvirti bei saugomi ir niekas negalėtų iš jų pabėgti. Todėl caro kalėjimų priežiūros organizacija visada buvo viena sudėtingų ir sunkiai sprendžiamų problemų.
„Darbo“ namai
1783 m. Jekaterinos II (1729–1796) įsakymu už smulkią vagystę, kaltininkas su sargyba siunčiamas į „darbo“ namą, kad jis dirbtų ir su procentais sugrąžintų, ką pavogęs. Ten turėjo būti siunčiami ir sukčiai.
Vladimiro miesto valdžia imperatorės įsakymą su pageidavimu pastatyti tokį namą Vladimire, nusiuntė gubernijos architektui Nikolajui fon Berkui. 1783 m. rugpjūtyje Vladimire pastatytas pirmas medinis „darbo“ namas, tapęs Vladimiro kalėjimo prototipu.
1787 (1788) m. Jekaterina II parašė kalėjimų taisyklių projektą, kuriame suformuluoti pagrindiniai principai tuometinei penitenciarinei sistemai. Jekaterinos II laikais kaliniams už valstybinius nusikaltimus vėl įvestos kūno bausmės.
1811 m. Rusijoje buvo sukurta Policijos ministerija, kurios žinioje buvo kalėjimai. Vėliau įkurtas Vykdomasis policijos departamentas, pavaldus Vidaus reikalų ministerijai.
Areštuotųjų kuopos
1832 m. Vidaus reikalų ministru tapęs Dmitrijus Nikolajevičius Bludovas (1785–1864) rekomendavo pakeisti tremtį Sibire areštuotųjų (areštantų) kuopomis (rotomis). Šių rotų akivaizdi nauda miestams – pigi darbo jėga. Tai buvo plati kalėjimų militarizacijos politika, jų pavertimas į katorgines areštines. Pirmosios tokio pobūdžio rotos suformuotos Novgorode ir Pskove.
Carinėje Rusijoje nuo 1832 m., remiantis Jekaterinos II kalėjimų nuostatais, pradėtos kurti priežiūros sistemos, garantavusios nusikaltėlių izoliaciją nuo išorinio pasaulio, jų bausmės atlikimo sąlygas ir tvarką, nustatytą įstatymais bei kitais normatyviniais aktais.
1835 m. pabaigoje Vidaus reikalų ministras Imperatoriaus vardu nurodė Vladimiro gubernatoriui prie medinio „darbo“ namo pastatyti naują pastatą su visomis priklausančiomis tarnybomis iš mūro. Statyba užsitęsė pora metų. 1836 m. per Vladimirą pravažiuodamas Nikolajus I pastebėjo, kad miesto itin bloga būklė. Tad reikalauta iš gubernatoriaus teigiamų pokyčių mieste: naujų planingų statybų. 1838 m. buvo patvirtinta inžinierinės žinybos Vladimiro areštuotųjų rota. Nikolajus I siekė visoje Rusijoje įteisinti areštuotųjų rotas. 1842 m. tokios rotos jau buvo 33 miestuose.
Kalėjimas – tvirtovė Vladimire
Pagaliau Vladimire pastatytas trijų aukštų akmeninis kalėjimas – tvirtovė (tiuremnyj zamok). Jis apsuptas mūro siena. Pagrindinis tikslas – persiuntimo kalėjimas. Čia suimtieji, ėjusieji į katorgą Sibire, galėjo pailsėti nuo retežių ir grandinių, prieš begaliniai ilgą ir sunkų kelią. Kalėjimas turėjo talpinti 242 kalinius, tačiau jis visada būdavo perpildytas (net iki 380).
Kalėjimo – tvirtovės kieme 1826 m. pastatyta ir pašventinta kalėjimo Dievo Motinos – Visų kenčiančiųjų Džiaugsmo cerkvė. Prie jos 1867 m. buvo suorganizuota mokykla, kurioje mokė diakonas. Mokyklą lankė ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai.
1868 m. netoli nuo kalėjimo pilies išnuomotame name pašventintas moterų kalėjimas.
1870 m. kovo 31 d. priimtas nutarimas dėl areštuotųjų rotų pavadinimo pakeitimo į pataisos (ispravlitelnyje) skyrius. Tačiau Vladimiro kalėjimo patalpos, apskaičiuotos jau 290 žmonių tapo mažomis: 1874 m. sausyje nuteistųjų buvo 352.
XIX a. pirmoje pusėje buvo paplitusios kūno bausmės – plakimas (nakazanije rozgami). Tik nuo 1845 m. atsisakyta plakimo bizūnu (knutom), išaiškinti nuolatiniai suimtųjų skundai dėl žiauraus prižiūrėtojų elgesio.
Vladimiro kalėjimo plėtra – Vladimiro centralas
Gausėjant nuteistųjų skaičiui, reikėjo plėsti kalėjimą. Suprojektuotos trijų aukštų dirbtuvės. 1903–1906 m. užbaigta dviejų naujų korpusų statyba (vienas jų statytas pagal amerikiečių projektą). Kiekvienoje kameroje buvo kokio tai šventojo ikona.
Po 1905 m. revoliucijos Vladimiro, kaip ir kitų Rusijos kalėjimų arešto skyriai buvo perpildyti politiniais kaliniais. Didėjant katorgininkų srautui, caro valdžia nusprendė Vladimiro pataisos skyriaus bazėje, remiantis 1863 m. balandžio 18 d. įstatymu, vietoj išsiuntimo katorgos darbams į Rytų Sibirą, įkurti laikiną katorgos kalėjimą. Kalėjimas įgauna naują pavadinimą – Vladimiro centralas.
Nuo 1906 m. Vladimiro katorgos kalėjime pradėta naudoti daktiloskopija (pirštų atspaudai), po metų patvirtinami nauji retežiai – grandinės (kandaly) kojoms ir rankoms – antrankiai. Vladimiro kalėjimo pataisos skyriuje pradėtos gaminti naujų pavyzdžių grandinės. 1907 m. Vladimiro centrale priimtas pirmas mirties bausmės nuosprendis darbininkui Bašmakovui (partinė slapyvardė Volodia), karinės organizacijos nariui, už pasikėsinimą nužudyti gubernatorių, pasipriešinimą suimant (suėmimo metu vienas žuvo, kitas sužeistas). Vladimiro katorgos kalėjime buvo laikomas mirties bausme nuteistas Michailas Frunzė (partinė slapyvardė Arsenij). Keturis kartus buvo peržiūrima jo byla ir tik 4 kartą mirties bausmė pakeista katorgos rėžimu.
Vladimiro centralo kaliniai po 1917 metų „revoliucijų“
1917 m. Vasario „revoliucija“ pakeitė ir ženkliai sumažino atliekančiųjų bausmę kalėjimuose sudėtį – paleista ne tik politinių kalinių, bet ir kriminalinių nusikaltėlių. 1917 m. rugsėjo 1 d. 14-oje Vladimiro gubernijos kalėjimų bausmę atliko 329 nuteistieji.
1917–1918 m. Rusijoje buvo uždaryta 115 smulkių bei neatitinkančių sanitarinių sąlygų kalėjimų. Vietoje vyriausios valdybos prie Justicijos (teisės) liaudies komisariato, 1918 m. įkurtas Baudžiamasis skyrius. Likviduota kalėjimų inspekcija. Kartu su Justicijos liaudies komisariatu pradėjo formuotis kalinimo vietų prie VČK (Visos Rusijos Ypatingoji komisija, Vserosijskaja Črezvyčainaja komisija) sistema, skirta aktyviems politiniams naujos valdžios priešininkams. Iki 1921 m. jai vadovavo VČK Kolegija, vėliau specskyrius. Vietose prie GubČK (gubernijų Ypatingųjų komisijų) buvo sukurtos komendantūros.
1923 m. bausmės atlikimo vietos priklausė NKVD. Metų pabaigoje GPU (gubernijos politinė valdyba, Gubernskoje Političeskoje upravlenije) pertvarkoma į Suvienytą Valstybinę politinę valdybą OGPU (Objedinenije gosudarstvenogo političeskogo upravlenija). 1934 m. lapkričio 5 d. OGPU Teisminę kolegiją pakeitė NKVD SSSR Ypatingas pasitarimas.
Susidorojimas su dvasininkija
Dvasininkai tapo naujos valdžios priešais ir kova su jais tapo pagrindine kova.
1919 m. uždaryta Vladimiro kalėjimo Dievo Motinos – Visų kenčiančiųjų Džiaugsmo cerkvė. Ji perstatyta, centrinė dalis paversta klubu, padaryta scena, veikė biblioteka, kitose cerkvės patalpose įrengtos kalėjimo kameros. Tik 2001 m. birželio 20 d., Vladimiro kalėjimo Dievo Motinos – Visų kenčiančiųjų Džiaugsmo cerkvė, ją pertvarkius ir atrestauravus, buvo iškilmingai atšventinta.
Prasideda susidorojimas su dvasininkais. Vienas ryškiausių dvasininkijos atstovų – vyskupas Afanasijus (Sergiejus Gavrilovičius Sacharovas, 1887–1962). Apkaltintas Suzdalės Gelbėtojo vienuolyno brangenybių dingimu 1922 m. areštuotas, kalintas Vladimiro ir kituose kalėjimuose. Kelis kartus pagal amnestiją paleistas ir vėl suimtas, vėliau pateikti ir kiti kaltinimai. Jo iniciatyva vienoje Vladimiro kalėjimo kamerų aukotos šv. Mišios visiems Rusijos šventiesiems. Taip Mišios nuo 1922 metų buvo aukojamos iki 1950 m.
Vyskupas Afanasijus, 1954 m. paleistas iš Vladimiro kalėjimo, kurį laiką gyveno invalidų namuose. 1955 m. jam leista išvykti į Tutajevo miestą, vėliau galėjo apsigyventi ir iki mirties darbavosi Vladimiro srities mieste Petuški...
1962 m. spalio 28 d. vyskupas Afanasijus mirė. 1998 m. reabilituotas pagal visas bylas, kuriomis buvo teisiamas ir kaltintas, o 2000 m. Rusų stačiatikių cerkvės kanonizuotas.
Represijų metai Rusijoje
1937-ieji metai – represijų Rusijoje pikas. Sukurta 510 kalėjimų, iš jų 6 ypatingi. Ypatingu saugumo kalėjimu tapo ir Vladimiro centralas.
1937 m. rugpjūčio 5 d. Vidaus reikalų komisaras paskelbė, kad nedelsiant visose respublikose, kraštuose ir srityse būtų pradėtos operacijos represuojant buvusius buožes, aktyvius antitarybinius elementus ir kriminalistus.
1939 m. Rusijoje buvo 622 kalėjimai, iš kurių 392 bendri, 47 priklausė GUGB ir 192 NKVD. 1939 m. kalėjimuose dirbo 51.000 etatinių darbuotojų.
Vladimiro centralas – ypatingas Valstybės saugumo ministerijos kalėjimas
Penktajame XX a. dešimtmetyje Vladimiro centralas tapo ypatingu Valstybės saugumo ministerijos kalėjimu, kuriame per minėtą dešimtmetį iš viso kalėjo 1715 žmonių.
Sovietams okupavus Lietuvą, Latviją ir Estiją, šių šalių vadovybės buvo deportuotos į įvairias Rusijos vietas, tačiau prasidedant karui jie buvo suimti. Patekusieji į Vladimiro kalėjimą nebeturėjo savo pavardės (ją žinojo tik kalėjimo viršininkas), tik numerį. Iš 1940–1950 m. 32 numeruotųjų septyni jau minėti lietuviai: Antanas Merkys ir jo sūnus Gediminas, Juozas Urbšys ir žmona Marija, Aleksandras Stulginskis, Stasys Šilingas, Juozas Tolkūnas.
1945–1955 m. pripažinti kariniais nusikaltėliais, nuteisti pagal SSSR įstatymus ir tuo metu galiojusią tarptautinę praktiką, Vladimiro kalėjime bausmę atliko 20 fašistinės armijos generolų ir karininkų. 1954–1955 m. po kanclerio K. Adenauerio vizito į SSSR 14 jų (kiti jau buvo mirę) perduoti Rytų ar Vakarų Vokietijai.
Sutriuškinus militaristinę Japoniją, Vladimiro kalėjime atsidūrė 18 Kvantuno armijos kareivių ir karininkų.
Nuo šešto dešimtmečio pabaigos iki 1978 m. Vladimiro kalėjime sėdėjo ypatingai pavojingi nusikaltėliai: disidentai, teisybės ieškotojai, kitaip mąstantys.
xxx
Ir dabar kalėjimas veikiantis. Jo patalpose yra kalėjimo istorijos muziejus, kurio kuratorius, knygos apie Vladimiro centralą vienas autorių, papulkininkis Igoris Zakurdajevas. Nors ir nepavyko patekti į minėtą muziejų, nesulauktas Federalinės saugumo tarnybos personalus patvirtinimas, tačiau papulk. I. Zakurdajevas jau pirmojo susitikimo metu – rugsėjo pabaigoje straipsnio autorei padovanojo knygą, o atvykus antrą kartą, pagal Federalinės saugumo tarnybos notą, perdavė keletą kopijų dokumentų, esančių muziejuje. Lietuvių delegacija (Zita Mackevičienė, Antanas Vilūnas, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Igor Gerasimov) muziejui padovanojo Mečislovo Reinio portretą.
Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal
