Religija
02.01. Skapiškio klebonas kun. Antanas Vaškevičius (1913 11 30–1942 12 19–1994 09 23)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Straipsnyje „Kunigas Antanas Vaškevičius“, išspausdintame „Lietuvos aide“ (2019 m. sausio Nr. ) įvardytos Panevėžio vyskupijos parapijos, kuriose per 50 metų teko darbuotis kunigui Antanui Vaškevičiui užimant įvairias pareigybes: vikaro, administratoriaus, klebono ir, galiausiai, altaristo. Įskaitant pavadavimo atvejus (klebono ar administratoriaus pareigose pavadavo sergančius kaimynystėje kunigus), kun. A. Vaškevičius darbavosi 22 parapijose.
Straipsnyje rašyta,kad ilgiausiai – 10 metų (1966 11 04–1976 04 28) kun. A. Vaškevičius ėjo klebono pareigas Panemunėlio Šv. Juozapo Globos parapijoje, aštuonerius metus (1957 03 16–1965 04 24) dirbo administratoriumi Adomynės Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijoje, penkerius metus (1976 04 28–1981 11 27) – klebonavo Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo parapijoje.
Onutė Leknickienė (dešinėje) su kun. Antano Vaškevičiaus išdrožtu kryželiu. Šalia kun. Albertas Kasperavičius ir mokytoja Stasė Mažeikytė (kairėje).
Bickų šeimai kun. Antano Vaškevičiaus padovanotas paveikslas. Elvyra Bickuvienė (viduryje) su dukromis Virginija (kairėje) ir Diana (dešinėje)
Kun. Antano Vaškevičiaus prie klebonijos pastatytas garažas. Onutė Leknickienė (kairėje) su bičiule. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Kitose parapijose kunigas dirbo po kelerius metus ar tik mėnesius. Kaip rašyta, sovietmečiu kun. Antanas Vaškevičius, tarnaudamas kaimiškose parapijose, palaikė ryšius su laisvės gynėjais, teikė dvasinius patarnavimus. Pajutęs ar tikinčiųjų perspėtas apie valdžios ypatingą susidomėjimą kunigu, grėsmės išvengdavo keisdamas parapijas. Tačiau ne visada pavyko išsisukti nuo sovietinių represijų. Kelis kartus buvo suimtas ir tardytas, o jo artimieji – ištremti. Tokia įtampa, be abejo, kenkė sveikatai: ne kartą jam teko gulėti ligoninėse, susilpnėjo regėjimas, tačiau kunigas nekeitė savo pozicijos, nesitaikstė su okupacine valdžia.
Kun. A. Vaškevičiaus raštas okupacinei valdžiai
Kun. A. Vaškevičiaus poziciją ryškiai liudija Panevėžio vyskupijos kurijos archyve saugomas okupacinei valdžiai rašytas dokumentas –pareiškimas Anykščių rajono Vykdomojo komiteto ir Administracinei komisijai, liudijantis tikėjimo persekiojimą Andrioniškyje ir kunigo drąsą protestuoti prieš tokią padėtį bei jo persekiojimą, siekimą užverbuotineišduodant pažymėjimo eiti kunigo pareigas.
Pareiškimo turinys:
1980 m. lapkričio 11 d. Viešintų apyl. pirmininkė Jurkštienė atnešė man kaltinimo protokolą. Jo nepaliko. Būčiau pilniau susipažinęs. Nepasirašiau, nes neteisingas. Dabar tuo reikalu posėdžiaujantiems lapkr. 18 d. 11 val. atsakau raštu. Į kaltinimo posėdį nenuvyksiu.
Lapkričio 1 d. pasibaigus bažnyčioje pamaldoms už mirusiuosius tikintieji, kaip įprasta, be formalios procesijos sudarymo tik su kryžiumi ėjo į kapines. Kelias apie 800 m. skersai pagrindinio kelio. Aš pats nedalyvavau, nes buvau iškviestas prie senutės ligonės K. Jovaišienės ir atėjau į kapines vėliau. Kryžiaus nešti nei įsakiau, nei draudžiau. Sužinojau kapinėse. „Viešpaties angelas“ buvo pagiedota prieš pusė šešių, trukdant garsiakalbių bjauriam čirškimui, kas labai papiktino tikinčiuosius ir net netikinčius kapinėse. Jau kelinti metai esu susitaręs su apyl. pirmininke, kad ateistai savo programą pradeda nuo 18 val.
Apsilankymas pas mane šių metų spalio pabaigoje Viešintų apyl. pirmininkės Jurkštienės, Anykščių raj. vykd. kom. pavaduotojos Galiauskaitės ir Andrioniškio aštuonmetės mokyklos direktorės Bakurienės turėjo tikinčiųjų persekiojimo tikslus ir norą, kad aš prie jų prisidėčiau.
Anykščių raj. vykd. kom. pavaduotoja Galiauskaitė prašė, kad aš neleisčiau tikintiesiems Vėlinių išvakarėse eiti į kapines su kryžiumi. Kryžių nešti negaliu drausti, nes kryžius mūsų ženklas išganymo ir amžinybės. Kapinėse tūkstančiai kryžių. Klausiu, kodėl mes tikintieji neturime teisių turėti spaudą, organizacijas, susirinkimų sales, klubus, radijo ir televizijos valandėles? Atsakė: „Spaudą turite“. Parodė ranka į bažnyčią: „Čia jūsų viskas“. Pasakiau - bet kaip maža spaudos, skaičiumi nors dar į tikinčiųjų bažnyčią pilna jūsų pasiuntinių persekioti.
Pasipiktinimą kelia tikinčiųjų persekiojimas. Andrioniškio kolūkio pirmininkas Norkevičius, kaip sako kolūkiečiai, tikinčiųjų nelaiko žmonėmis. Neretai dėl katalikiško laidojimo kelia skandalus. Pav. dėl Budreikos Alfonso laidotuvių su jo tėvais. Tikintieji saugosi .
Ypatingai siaubingas tikinčiųjų mokinių persekiojimas Andrioniškio mokykloje. Mokytojos: Kostinienė, Čyburkienė vaikšto pas tikinčiuosius tėvus Adomonius, Zlatkus, Lisauskienę ir kitus su apgaule ir gąsdinimais, kad bus sumažintas elgesio pažymys, parašytos blogos charakteristikos, jei vaikai lankys bažnyčią. Mokykloje direktorė Bakurienė ir kiti mokytojai nuolat pašiepia, išjuokia tikinčius mokinius visos klasės akivaizdoje.
Direktorė Bakurienė kvietė mane į diskusijas. Tai visai neįmanoma. Diskutuojantis bus išsišokėlis ir nusikaltėlis. Supranta visų mūsų pareigas. Jei jūs, ateistai, kovotumėte prieš savo pačių įsivaizduotus dievus, kaip jūs suprantate, tai jūs būtumėte juokdariai. Tačiau kovojate prieš tiesos ir meilės Dievą, kaip mes tikintieji suprantame, kaip materialinio ir dvasinio gyvenimo pagrindą, tai jūs nusikalstate ne tik kitų sąžinei, bet kartu žudote savo ir kitų dvasią ir gyvenimą. Jūsų auklėjimo pavyzdžiai akivaizdūs.
Seniau mane vertė užverbavimu tarnauti ateistams. Nesutikus žiauriai ir ilgai vargino... Aš nenoriu būti dviveidžiu, save išjuokti pataikavimu ir nusikalsti prieš savo sąžinę.
Ateistų mandagumas pasikalbėjimuose praradęs savo prasmę, nes už jo slepiamas melas ir prievarta. Galvojantys tikintieji jau supranta, kad jie sudaro tarybinę visuomenę ir tai ne mažumą. Pagal pagrindinį įstatymą, demokratiją ir žmogiškumą mes tikintieji privalome turėti lygias sąžinės laisvės teises su ateistais į kultūrinį gyvenimą. Religinių susivienijimų nuostatai vienašališki, ateistų primesti. Mes visi kunigai esame pasirašę jų nevykdyti. Jokio atsakymo negavome. Pagal savo sąžinę aš nelaikau savęs nusikaltėliu. Jokio priverstinio procesijos organizavimo nebuvo, kaip pas jus įprasta.
Lapkričio 20 d., gavęs paštu baudos nutarimą Nr. 106 atsakiau administracinei komisijai prie Anykščių raj. vykd. kom. pirmininkui A. Bulotai, sekretorei Aleknavičienei, nariams: Stankevičiui, Adomonienei ir Talačkai, man skiriamos baudos 50 rub. nemokėsiu.
Mes tikintieji turime senus istorinius papročius Vėlinių išvakarėse lankyti ir pagerbti kapinėse mirusiuosius. Jei jūs įsibrovėte į mūsų papročius, mes jums netrukdome. Prašome nepersekioti ir mūsų. Dabar mes visi suprantame pagarbą žmogui – jo įsitikinimams, taip pat lygybę ir brolybę.
Rašau skaudžiai pergyvendamas nelygybę, įsitikinęs, iš širdies be veidmainystės intelektualams į gerą širdį. Neniekinu kitų pažiūrų ir įsitikinimų, gerbiu principingumą, sąžinės laisvę. Nenoriu užgauti kitų bei jūsų asmeniškai“.
Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas.
Andrioniškio Šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas kun. Antanas Vaškevičius 1981 m. lapkričio 27 d. buvo paskirtas Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonu. Jis pakeitė 1976–1981 m. čia dirbusį kleboną jėzuitą Juozą Giedraitį (1927 03 12–1957 04 17–1993 09 04), kuris buvo paskirtas Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu ir Zarasų dekanu.
Į Skapiškį kun. A. Vaškevičius atvyko gruodžio 12 d. ir davęs priesaiką nuo gruodžio 18 d. pradėjo eiti pareigas. Nuo 1983 m. liepos 14 d. buvo paskirtas Smilgių Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos administratoriumi, bet skyrimo raštas buvo sulaikytas. 1983 m. rugpjūtyje, klebonui išvykus atostogų, jį pavadavo Šimonių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. Laimingas Feliksas Blynas (1922 04 15–1945 04 29–2002 03 26).
Su derama tremtiniui pagarba kun. A. Vaškevičius palaidojo Onutės Leknickienės uošvį garbingo amžiaus sulaukusį Juozą Leknicką (1892–1982).
Skapiškio parapijos Mirties įrašų knygoje, 1983 m. kovo 26 d. laidojant Petrą Šimėną, Petro (1918–1983 03 23) įrašyta, kad jis iš Vėželių kaimo – buvo uolus bažnyčios lankytojas, kryžiaus nešėjas, kantorius. Iškilmingai palaidotas Skapiškio parapijos kapinėse. Šv. Mišiose daug žmonių priėmė Šv. Komuniją. Primintina, kad P. Šimėnas ses. vienuolės Lionės (Almos Šimėnaitės) CSC (1949 04 15–2018 08 28) tėvelis.
1983 m. kun. A. Vaškevičiaus iniciatyva atrestauruoti vargonai, sutvarkyti laiptai į vargonus, restauruotas baldakimas.
1983 m. spalyje kun. A. Vaškevičius gydėsi Vilniaus Antakalnio klinikinėje ligoninėje (po venų operacijų). 1984 m. gegužės 30 d. paskirtas Dambavos parapijos administratoriumi, bet, negaudamas ten buto apsigyventi, buvo atleistas nuo paskirtų pareigų. 1984 m. liepą gydėsi Valkininkų sanatorijoje.
Skapiškėnai – kunigo A. Vaškevičiaus bendraminčiai
Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje kun. A. Vaškevičius dirbo du su puse metų (1981 11 27–1984 05 30) iš kurių daug laiko atėmė gydydamasis. Nepaisant viso to, klebonas paliko daug ryšių darbų. Būdamas tvirtų įsitikinimų ir pažiūrų, pirmiausia Skapiškyje susirado žmonių, kentėjusių Sibiro tremtį: Onos Gruodytės – Leknickienės (g. 1933 m. birželio 14 d.) ir jos vyro Juozo (1932 10 08–2015 10 25) Leknicko bei Alės Elvyros Daukaitės – Bickuvienės (g. 1943 m. balandžio 3 d ) ir jos vyro Broniaus (1934 01 15– 2018 04 21) Bickaus šeimas.
Tremtiniai Bickai
Primintina, kad Antanas Bickus (1882–1949 03 15) su žmona Adelė Šlapelyte (1885 06 15, senuoju stiliumi 06 03–1967 08 24) ir sūnumi Bronium 1948-ųjų ankstų gegužės 20-osios rytą buvo ištremti iš gimtojo Totorių kaimo. Bickams per 8 tremties metus teko gyventi net penkiose gyvenvietėse: 52 kvartale, Srednia, Butyrskij, Talcai, Bolšaja Rečka (didelė upė). 1956 m. gegužės 5 d. nutartimi motina su sūnumi Bickai buvo reabilituoti ir paleisti iš spec. tremties.
Deja, Sibire mirė Broniaus tėvas Antanas Bickus. Jo palaikai 1990 m. Broniaus bei jo dukros Dianos pastangomis pervežti į Lietuvą ir palaidoti Švedukalnio kapinėse, šalia 1945 m. skrebų nukankinto brolio Antano Bickaus bei 1967 m. mirusios 85-erių sulaukusios motinos Adelės Bickienės. Šalia jų ir pastatyto unikalaus antkapinio paminklo „Angelas“ palaidotas ir pats Bronius...
Tremtiniai Gruodžiai – Leknickai
Beveik tuo pačiu metu, kaip ir iš Skapiškio, iš kitos Lietuvos Aukštaitijos vietos – Utenos krašto 1948 m. ankstų gegužės 22-osios rytą iš Užpalių atvykę skrebai pradėjo belsti į Gruodžių namų duris. Iš Musteikių išvežė penkis Gruodžius: motiną Oną Čičinaitė (1892–1972 12 16), tėvą Petrą (1898–1978 12 23), ir tris (šeimoje augo 8) jų vaikus: Albiną (1927 03 01–1974 02 02), Oną (gim. 1933 m. birželio 16 d.) ir Stasį (gim. 1935 m. sausio 6 (8 ?) d.).
Gruodžiai Sibiro tremtyje gyveno beveik 10 metų, dribdami įvairius miško ruošimo darbus. Gyveno keturiose vietovėse – gyvenvietėse, vadintose „učastok“: Bolšaja Rečka, Strelka, Malyškinas (ilgiausiai) ir neilgai, prieš grįžtant į Lietuvą – Galausne.
Malyškine Onutė susipažino su tremtiniu iš Skapiškio traktoristu Juozu Leknicku, atsiųstu dirbti iš Karkataujaus, neilgai trukus – ištekėjo. 1957 m. vasario 17-ą buvo atvežtas kunigas palaiminti Onutės ir Juozo santuoką. Tačiau Onutė pamena, kad ant torto buvo užrašyta kiekvienam lietuviui svarbi diena – „Vasario 16-oji“. Onutė sako: „Mes Sibire nebuvome tokie užguiti: Tarybų Sąjungą pajutome žymiai vėliau, kai jau grįžome į išsvajotą Lietuvą. Sibire visi buvom vienodi – taiga.... Ir tik Lietuvoje tapome priešais“. Ištekėjusi Onutė išsikėlė pas vyrą į Karkatajų.
Leknickų ir Gruodžių šeimos į Lietuvą grįžo tuo pačiu traukiniu. Per savaitę pasiekė Skapiškį ir 1958 m. kovo 22 d. išlipo Skapiškio geležinkelio stotyje. Taigi Sibire Gruodžiai išbuvo beveik 10 metų (be dviejų mėnesių).
Kun. A. Vaškevičius ne tik tapo artimas toms šeimoms, ne tik dvasiškai turtino jas savo paprastumu ir nuoširdumu bet ir pats iš jų sėmėsi stiprybės.
Kunigo darbai Skapiškyje
Kun. A. Vaškevičius, organizuodamas parapijose (ypač Panemunėlyje, Adomynėje bei Andrioniškyje) statybos ir remonto darbus, buvo sukaupęs nemaža patirties ir pasinaudojo ja Skapiškyje. Šiuos kunigo veiklos barus galima atkurti iš Elvyros Bickuvienės ir Onutės Leknickienės prisiminimų, lygiagrečiai ryškinant klebono asmenybės bruožus.
Pasak Elvyros Bickuvienės, kunigas Skapiškyje stebėtinai greitai su visais susidraugaudavo, buvo linksmas. Susitikęs – pirmas jau iš toli sveikindavosi ir atsisveikindavo pirmas tiesdamas ranką. Kas rytą po šv. Mišių skubėdavęs į kolūkio kontorą reikalų spręsti. Klebonas gebėjo prakalbinti net ir „kietus“ partiečius: gavo pirkti plytų garažo statybai bei darbininkų joms atsivežti ir transportą.
Pasakotoja prisiminė vieną itin juokingą nutikimą, kai kunigas „pavogė“ partijos sekretoriaus Algirdo Venckaus, nuoširdžiai padėdavusio klebonui, mašiną. Mat, abiejų mašinos buvusios tos pačios markės ir tos pačios – baltos spalvos. Tad kunigas, džiaugdamasis pokalbio sėkme ir gavęs reikalingų leidimų, automatiškai įsėdo į baltą mašinikę ir nurūko... Kontoroje buvusieji iš nuostabos prilipo prie langų... Kas dabar bus? Sekretoriaus mašiną išvairavo! Tačiau „pagrobėjas“ greitai sugrįžo. Kaip įprasta, pasakė kažką labai juokinga... Atsiprašė...
Pasak O. Leknickienės, skapiškėnai vidutinio ūgio Antaną Vaškevičių vadino kunigu – statybininku. Prie ankstesnio klebono J. Giedraičio SJ labai praplėstos klebonijos pristatė dar ir erdvų garažą. Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, toji statyba – tik eilinės kasdienybės elementas. Tačiau ateistinės politikos, jos vykdomo tikėjimo smaugimo kontekste – tokia statyba tikrai neeilinis rūpestis ir pergalė.
Statant garažą, klebonas daug bendravo su Bronium Bickumi. Elvyra prisimena, kad po darbų jiedu ateidavo užvalgyti. Klebonas kartu su Bickais užkandžiaudavo virtuvėje – jam nereikėjo jokio išskirtinumo. Valgydavo paprastai – kaimiškai.
Kunigas dažnai lankydavosi pas mechanizatorius. Kartais jiems net talkindavo. Po darbų, tepaluotomis rankomis užsukdavo pas Onutę Leknickienę, kuri tuo metu dirbo kuro sandėlininke, nusiprausti. Gavęs muilo ir rankšluostį, leisdavosi į „sodžialką“.
Kun. A. Vaškevičius dažnai lankydavosi Leknickų namuose, mėgo bendrauti su Onutės vyru – statybininku Juozu: nepritrūkdavo kalbų apie statybas, nors geriant jau ne pirmąjį puodelį arbatos. Onutė prisimena, kad suvirintojas Jonas Matukas (iš Bajorų) klebono pastatytame garaže virino kažkokius „bakus“, kad vanduo nebėgtų, nes naujų pirkti nebuvo galimybės – reikėjo patiems ieškoti išeities.
Klebonas po garažu įrengė patalpą parapijiečių susitikimams, pabendravimams, taip pat pirtį, dušus. Tad į Skapiškį atvykdavo ir Kupiškio, ir kitų parapijų kunigai.
Elvyra Bickuvienė prisimena, kad, pastačius garažą (elektrą visur išvedžiojo Bronius Bickus), klebonas kvietė apžiūrėti statybos darbų ir pasivaišinti ne tik choristus, bet ir visus parapijiečius. Kadangi negiedantys chore nedrįso eiti, tai kitą dieną klebonas gana įsakmiai susikvietė ir juos... Visur buvo labai erdvu, švaru ir tvarkinga.
Klebonijoje kun. A. Vaškevičius įrengė skystu kuru kūrenamą katilinę. Nupirko 4 kubus kuro, tačiau klebonijos talpykloje tilpo tik du, tad pasiprašė, kad likusius 2 kubus į kuro sandėlį priimtų kolūkis. Taip ir buvo padaryta. Pasibaigus tiems kubams, atsiimtas rezervas iš kolūkio sandėlio. Išsikeliant klebonui iš Skapiškio, buvo likę pora kubų atsargų. Kurui labai pabrangus, naujasis klebonas Garbės kan. Povilas Varžinskas (1922 11 25– l948 12 19– 2012 07 31) skysto kuro nebeįpirko. Kun. A. Vaškevičiaus įrengtos šildymo sistemos atsisakyta. Pamažu viskas pradėjo irti, neliko jokių ženklų.
Tačiau prie šventoriaus tvoros klebono ir agronomės Genovaitės Vaškelytės-Drutienės (gim. 1942 m. gruodžio 16 d., tuo metu dirbo apylinkės pirmininke) pasodintos sidabrinės eglutės, išaugusios į dideles egles, ir dabar mena kunigą. Kitus medelius – tujas, kadagius kun. A. Vaškevičiui padėjo sodinti Bronius Bickus ir Vidmantas Markevičius.
Kun. A. Vaškevičių skapiškėnai laikė savu – jis lankydavosi pas parapijiečius ir jausdavosi tarsi namuose. Kaip pasakoja E. Bickuvienė, kartą, atėjęs į namus ir ieškodamas jų, užlipo į palėpę. Ten pamatė sudėtų paveikslų. Sulaukęs šeimininkų, liepė būtinai juos kam nors padovanoti, nelaikyti palėpėje. Išvykdamas iš Skapiškio, klebonas Bickams padovanojo paveikslą „Jėzus Alyvų kalne“, kuris ir dabar tebepuošia didįjį kambarį – saloną.
O. Leknickienė prisimena, kad sykį jų namuose apsilankęs kunigas pamatė nupirktą ir dar nespėtą pakabinti šviestuvą. Vaikščiojęs po visus kambarius ir žiūrėjęs, kur geriausia jam tiktų kabėti... Taigi, kunigas buvo labai ūkiškas, pastebėdavo bet kokią netvarką ir stengdavosi ją likviduoti.
Kun. A. Vaškevičius labai mėgo drožinėti. „Kai turiu laiko – drožinėju“, – yra sakęs. Bažnyčioje yra jo sumeistrautų ir įtvirtintų lentynėlių su kryželiais žvakėms padėti. Palikdamas Skapiškio parapiją, pas Leknickus atsinešė tris medinius, savo išdrožtus nedidelius kryžius ir leido Onutei pasirinkti atminimui. Onutė išsirinko su trimis priklijuotais gintarėliais. Ir dabar šis kryžius jos namuose pagarbiai stovi ant stalo salone.
Kun. A. Vaškevičius labai džiaugėsi supratinga ir tvarkinga klebonijos šeimininke, kuri gyveno kartu su savo mama. Anykščiuose, kaip prisimena Elvyra, joms įtaisė butą (ar namelį), tad kunigui nereikėjo glaustis senelių namuose – buvo prižiūrimas iki mirties.
Išvykstantį iš Skapiškio kleboną parapijiečiai išlydėjo ašarodami. Kunigas irgi labai išgyveno: tiek daug pastatė, artimai susidraugavo su parapijiečiais – jie tapo labai savi... Ir... reikia išsikelti! „Ką gali žinoti, gal kas ir apskundė“, – spėliojo moterys.
Kunigas Antanas Vaškevičius mirė 1994 m. rugsėjo 23 d. Anykščiuose. Bronius ir Elvyra Bickai, važiuodami pro Anykščius, visada užsukdavo į Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventorių pasimelsti prie buvusio Skapiškio klebono kapo, kurį puošia didelė medinė Rūpintojėlio skulptūra.
Atgal
.jpg)
(1).png)
