VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

11.04. Skapiškietis kun. Antanas Simonas Valentas

Dr. Aldona Vasiliauskienė  

Šįmet suėjo 90 metų nuo skapiškėno kun. Antano Simono Valento mirties. Antanas Simonas Valentas (1834 11 01–1859–1928 03 04) – kunigas, kraštotyrininkas, švietėjas.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomose Skapiškio RKB  gimimų ir santuokų metrikų knygose rasti įrašai liudija būsimo kunigo Antano Simono Valento, jo brolių, sesers gimimo ir krikšto bei tėvų santuokos datas.

Skapiškio parapijos Šiurpiškių kaimo Kotryna (Kataržyna) Mikoliūnaitė 1825 m. gegužės 18 d. ištekėjo už Jokšiškio kaimo ūkininko Pranciškaus Valento. Juos sutuokė vikaras kun. Juozapas Reuttas senojojeSkapiškio parapijos bažnyčioje  (Įrašas bažnytinėje jungtuvių knygoje – 1433). Liudininkais buvo Mykolas Jankevičius, Antanas Mikaliūnas ir Andriejus Narvydis (?).

Jokšiškiuose gyvendama Valentų šeima susilaukė penkių vaikų:

Juozapo (gimė 1828 m. rugsėjo 15 d., krikštijo vikaras kun. J. Reuttas; krikšto tėvai – Dominykas Valentas ir Kristina Mikoliūnaitė),

Julijonos Marijonos(gimė 1830 m. spalio 28 d., krikštijo kun. Atanazijus Dobkevičiaus; krikšto tėvai – Antanas Mikoliūnas ir Teresė Valentaitė),

Vincento Dominyko(gimė 1832 m. birželio 6 d., krikštijo kunigas Atanazijus Dobkevičiaus; krikšto tėvai – Dominykas Mikėnas ir Marijona Mikoliūnaitė), 

Antano Simono(gimęs 1834 m. lapkričio 1 d.), kurįSkapiškio Romos katalikų bažnyčioje pakrikštijo vikaras kun. Kaliatas (Kalistas) Kozlovskis (krikšto registracijos numeris 139). Krikšto tėvais buvo  Juozapas Mikėnas su žmona Cicilija Kazimiera Rymavičiūte,

Adomo(gimęs 1839 m. vasario 2 d., krikštijo  kun. Simonas Talmontas; krikšto tėvai – Antanas Mikoliūnas ir Ana Savičiovaitė).

Antano Simono Valento Skapiškio gimtosios parapijos Šv. Lauryno Kankinio  bažnyčia, pasak tyrinėtojo Vidmanto Jankausko seniausia – pirmoji Kupiškio krašto bažnyčia, reikalavusi remonto, pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo sugriauta. Iki šių dienų likusi tik viena 1841 m.  pastatyta dviejų aukštų akmens mūro varpinė.

xxx

1855–1859 m. Antanas Simonas Valentas mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Būdamas klieriku, įsitraukė į kun. vienuolio dominikono Simforijono  (Juozapo Mieleškos) OP (1804 06 14–1928–1868 08 21) pradėtą katalikybės latvinimo darbą carinės Rusijos Kuršo gubernijoje (dabar – Latvija).

Prisimenant kun. Simforijoną Juozapą Mielešką OP

     Knygoje „Žemaitijos rašytojai, literatūrologai, vertėjai, knygų leidėjai. Mažeikių rajonas“ (sudarė Danutė Mukienė ir Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka) minima 1846 m. SanktPeterburge išleista knyga. Nustatyta, kad šios Kristiano Karlo Augusto Debnerio blaivybę propaguojančios knygelės vertimas iš latvių į lietuvių kalbą  parengtas kun. Simforijono  Juozapo Mieleškos.

Kunigo Antano Simono Valento darbas parapijose

        1859 m. pavasarį A. Valentas buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas į pirmąją savo parapiją – Kavarską (Anykščių r.), kur visus metus, t. y. iki 1860 m. gegužės pabaigos, kaip vikaras talkino Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonui Aleksandrui Jacevičiui (1814 03 14–1838–1879 01 06) – kaip tik tuo metu, kai jo rūpesčiu pradėjo kilti naujos mūrinės Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sienos. 

Kun. A. Valentas vikaru dirbo dar dviejose parapijose: Pabiržės (Biržų r.) Švč. Trejybės bažnyčios parapijoje (1861–1863) ir Pandėlio Švč. Mergelės Marijos vardo parapijoje (1863–1864).

Klebonavo Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios parapijoje (1866–1874). Kuratu – filialistu dirbo Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo parapijoje (1874–1891).

Mažosios architektūros paminklai, skirti arkivyskupui Mečislovui Reiniui, Skapiškyje: Koplytstulpis (dešinėje) ir Rūpintojėlis (kairėje)

Prie senosios parapijinės Šv. Lauryno Kankinio bažnyčios (sugriauta Pirmojo pasaulinio akro metu) likusi varpinė. Nuotraukoje Sibiro tremtinė Ona Leknickienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 1891–1895 m. kun. A. Valentas klebonavo Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijoje. Pumpėnuose pradėjo rengti lietuviškas pamaldas vietoj iki tol buvusių lenkiškų. Gyventojams prašant, ėmė reguliariai aukoti šv. Mišias Niurkonyse ir Paįstryje (Panevėžio r.). 

Perkeltas į Žemaitiją, apie 1895–1899 m. kun. A. Valentas buvo Akmenės Šv. Onos parapijos klebonas.

Kunigas – altarista

         Pasitraukęs iš klebono pareigų ir tapęs altarista, A. Valentas talkino trims parapijoms: Pašvitinio (Pakruojo r.) Švč. Trejybės  (1901–1903),  Raseinių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (apie 1903–1907) ir  Švėkšnos (Šilutės r.) Šv. apaštalo Jokūbo parapijai (apie 1907–1928) iki gyvenimo pabaigos.

        Mirė 1928 m. kovo 4 d. Švėkšnoje.

Nuo jaunystės jis buvo kraštotyrininkas, domėjosi etnografija. Skatinamas kunigo kraštotyrininko Ambraziejaus Pranciškaus Kašarausko (Kosaževskio, 1821–1882 12 14), A. Valentas rinko tautosaką ir 1858–1861 m. siuntė jam lietuviškų žodžių, kalbos taisyklių, padavimų.

Apie kun. Ambroziejų Pranciškų Kašarauską

       Kunigas, gamtininkas, kraštotyrininkas Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas (Kosaževskis) gimė 1821 m. Telšių rajone, prie Pavandenės, mirė 1882 m. gruodžio 14 d. Tomske.

Dirbo Baisogaloje, Pajūryje, Telšiuose. 1852–1864 m. buvo Varnių kunigų pataisos namų vedėjas. Žinomas ir kaip archeologas. Jis buvo Vilniaus archeologų komisijos bendradarbis, dalyvavo geologinėje ekspedicijoje, kuri tyrė Dubysos slėnį, aprašė retesniuosius Žemaitijos augalus. Surinko daug tautosakos, paskelbė straipsnių apie lietuvių kalbą ir kt. 1865 m. ištremtas į Sibirą, tačiau ir čia tęsė mokslinę  veiklą.

Kun. Antano Simono Valento kraštotyriniai darbai

        Kaip minėta, kun. A. Valentas, paskatintas kunigo kraštotyrininko Ambraziejaus Pranciškaus Kašarausko, ėmė rinkti tautosaką. Ją užrašinėjo ir vėliau. Tarnaudamas Onuškyje, užfiksavo liudijimų apie lietuvių poetą ir vertėją Valerijoną Ažukalnį-Zagurskį (1816 12 04–1874 02 02). Pažymėtina, kad V. Zagurskis 18561863 m. gyveno  Šimonyse ir Skapiškyje, vertėsi vesdamas bylas, dirbo raštininku pas Koscialkovskius.  1863 m. sukilimo metu suimtas ir įkalintas. 

A.Valentas ir A. Baranauskas – kelios paralelės

        Pradedant studijų metais, A. Valentas kelis dešimtmečius artimai bendravo su Antanu Baranausku(1835 01 17–186104 22 (pagal naująjį kalendorių 04 05) – 1884 06 24 (pagal naująjį kalendorių 07 06)–1902 11 26), talkino jam.

Kai raštininko patirties įgijęs A. Baranauskas 1856 m. rudenį su padirbtu gimnazijos baigimo dokumentu įstojo į pirmąjį seminarijos kursą, tuo metu  dviem mėnesiais vyresnis ir metais anksčiau studijas pradėjęs Antanas Simonas (taip krikšto dokumentuose nurodoma) Valentas jau buvo antrakursis. Gabumais trykštantis anykštėnas po poros metų buvo pastebėtas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ir iš Varnių pasiųstas tęsti studijų į Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą. Jo bičiulis skapiškėnas liko toliau studijuoti, po metų baigė Varnių seminariją, priėmė kunigystės šventimus.

Į Anykščius vasaroti grįžęs A. Baranauskas 1859-ųjų vasarą klėtelėje eiliavo antrąją „Anykščių šilelio“ dalį, o kun. A. Valentas triūsė už keliolikos kilometrų, Kavarske, kur vikarui teko ne tik dvasiškais, bet ir statybų reikalais rūpintis – juk nauja bažnyčia ant Šventosios pakrantės kalnelio ten ką tik buvo pradėta statyti!.. Nėra žinios, ar tą vasarą bičiuliai buvo susitikę, bet – galbūt...

Vėliau jų gyvenimo keliai itin nutolo: A. Valentas sulaukė senatvės toli nuo didesnių miestų nutolusiose parapijose, o A. Baranauskas rezidavo Kaune, Seinuose... Tačiau žinoma kitkas: nuo studijų metų kelis dešimtmečius A. Valentas artimai bendravo su A. Baranausku susirašinėdamas. Žinant, kad kunigystės studijų pabaigoje A. Valentas susižavėjo tautosakos rinkimu ir užrašinėjimu, galima įtarti, kad tai jis, o ne kažkas kitas užkrėtė šia mintimi ir A. Baranauską – šis tuo užsiėmė kiek vėliau, irgi po studijų grįžęs į Lietuvą. A. Valento dėka išliko dalis senojo Anykščių krašto folkloro. A. Valentas 1878 m. vasarą perrašė A. Baranausko Anykščių apylinkėse užrašytų liaudies dainų rinkinį ir taip išsaugojo jį, nes originalus anykštėno rankraštis neišliko.

A. Valento ir A. Baranausko bendrystės ryšiai savitai atsikartojopo šimtmečio. 1988-aisiais, kai Lietuva rengėsi Atgimimo žygiui, į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę petys petin stojo tuo metu 25 metų ekonomistas Arvydas Medalinskas ir 44 metų dailininkas Arvydas Šaltenis. Pirmasis – kunigo A. Valento brolio proproanūkis, antrasis – A. Baranausko brolio proproanūkis. Penktojoje kartoje abiejų giminių atstovai vėl buvo bendražygiai...

Straipsnyje be archyvinių šaltinių remtasi Anykštėnų biografijų žinynu (Antanas Simonas Valentas. Prieiga per internetą).  Tačiau kun. Antano Simono Valento išsamios veiklos atskleidimui reikalingi detalesni tyrimai.

 

 

 

Atgal