VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

06.30. Kun. Gabrielius Satkauskas (3): Pagarba Lietuvos šventajam

Dr. Aldona Vasiliauskienė

 

Šv. Kazimiero pagerbimas

Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje klebonas Vilniaus I dekanato dekanas Virginijus Česnulevičius  Šv. Kazimiero šventėje (kovo 4 d.) tikintiesiems pranešė malonia žinią, kad kiekvieno mėnesio 4-ąją dieną  arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje bus aukojamos specialios, Lietuvos šventajam skirtos Mišios.  Gegužės 4 d. Šv. Kazimiero koplyčioje šv. Mišias aukojo kun. Gabrielius Satkauskas, kartu meldėsi ir Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos visas propedeutinis (parengiamasis) kursas.  Propedeutinio kurso vadovas –  kun. Valentinas Šiuša, dvasios tėvas – kun. rel. m. mgr. Saulius Bužauskas, o propedeutinio kurso – 10 jaunuolių  ugdytojas – kun. G. Satkauskas.

Kun. Gabrieliaus Satkausko leidimu pateikiame šv. Mišių metu pasakytą homiliją. Dalyvavusiesiems  tose šv. Mišiose tai bus išgirstų  minčių atgaivinimas, o neturėjusiesiems sąlygų atvykti – galimybė skaitymo metu įsiklausyti ir  pajusti  jauno kunigo gilų žodį.

Kun. Gabrieliaus Satkausko homilija

Ką pasakytumėte apie žmogų, kuris, būdamas vos 14 metų, vadovavo 12 000 vyrų kariuomenei? Tiesa, jam tai nebuvo prie širdies, tad netrukus jis atsiribojo nuo karybos. Savo įtakingos šeimos bei giminės skatinamas,  ėmėsi politikos bei diplomatijos ir čia atskleidė turįs nepaprastą talentą.

Jam buvo siūlomos karūnos, princesės ir didi ateitis. Kaip ir Jėzui Kristui, kurį žmonės norėjo paskelbti savo karaliumi. Bet ne, jis nesiekė karjeros. Jam titulas nebuvo būtinas, kad galėtų tarnauti žmonėms. Visgi jis taip gerbė savo tėvų valią, kad buvo pasiryžęs daryti tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau daryti ne bet kaip, ne grobuoniškai ar tironiškai, bet taip, kaip Jėzus darė – teisingai, išmintingai ir su meile. Šv. Kazimiero elgesys liudijo jo tikėjimą ir pateisino jo šventą keistumą. Mat, šventumas visada turi kažkokio keistumo. Linija tarp šventumo ir beprasmybės yra tokia plonytė, kad kartais jos nematome.  Tada šventuosius laikome bepročiais, o bepročius –  šventaisiais. Taip buvo ir su šv. Kazimieru, ir su Jėzumi. Kristus karalaičiui Kazimierui buvo didvyris ir idealas. Pats būdamas gero stoto, nepaprastai mandagus ir išauklėtas, turėjo širdį, nesuteptą puikybės. Apsuptas daugybės damų, jis aklai nesivaikė jų dėmesio, bet kiekvienai demonstravo jų nepaprastą orumą ir vertę, nes buvo skaistus. Toks buvo mūsų karalaitis, mūsų, lietuvių princas – šv. Kazimieras.

Šiandien, t. y.  XXI a., jis būtų keistas ir nesuprantamas, prieštaravimo ženklas dėl savo įsitikinimų ir kai kurių poelgių, kurie taip, rodos, nesiderina su dabartiniu malonumų pasauliu. Tačiau  jis lieka įkvepiančiu pavyzdžiu jaunuoliams, kurie uoliai seka Kristaus idealu bei dorybėmis ir nori užkariauti pasaulį Kristui.

    Karalaitis Kazimieras šventas, įkvepiantis ir dėl to derinio su savo statusu nepaprastai patrauklus, daugelį abejojančiųjų verčiantis susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir primenantis mums aną klausimą: „Kokia gi žmogui nauda,jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“ (Mt 16, 26). Taip, jo šventumas ir nepaprastumas skiriasi nuo beprotystės, iš pažiūros, labai nedaug, kaip kad dažnai pasitaiko su šventaisiais. Ir tik laiko dulkes nubraukus, paaiškėja, kas tai buvo – pamišėlis ar Dievo žmogus. Žvelgdami į šv. Kazimiero istoriją, stebėdamiesi galime kalbėti apie šventąjį. O juk tiek daug žmonių šypsnių jam teko nukęsti. Kaip ir Jėzui.

 Kun. Gabrielis Satkauskas  Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje.

Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje prie paminklo šv. Mikalojui. Iš kairės: kun. Gabrielius Satkauskas, kun. dr. Mindaugas Ragaišis ir Vilniaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso studentas, kun. Gabrieliaus Satkausko  auklėtinis Martynas Ruzgus

Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos administratorius dekanas Virginijus Česnulevičius tikintiesiems pristato primicijantą – pirmąsias šv. Mišias aukosiantį kun. Gabrielių Satkauską

Šv. Mikalojaus parapijos klebonas Aušvydas Belickas tikintiesiems pristato kun. Gabrielių Satkauską.Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Toks šventas buvo karalaitis Kazimieras! Tokių šventų jaunuolių ir merginų tikrai yra ir šiandienos gatvėmis bevaikštančių. Ir jų reikia daugiau!Kodėl?Nes šventieji mus įkvepia, pakylėja arčiau Dievo, liudija gerą pavyzdį ir mus pamoko. Ko šiandien mus gali pamokyti šv. Kazimiero pavyzdys, ypač jaunus žmones?

1.Ištikimybės tėvams. Šv. Kazimieras paklusniai vykdydavo tėvų valią, tačiau  nesileisdavo būti jų užvaldomas. Visuose tėvo valstybės reikaluose jis uoliai padėdavo, bet vengdavo garbės ir didybės, kuri jam būdavo netgi primygtinai siūloma. Ar nieko neprimena? Taip,panašiai kaip Jėzus, jis buvo klusnus savo tėvams, bet dar uoliau stengėsi vykdyti savo dangiškojo Tėvo valią ir pasirinkdavo tai, kas užvis pirmiau teikia garbę Dievui.

2.Tai, ką darome,darykime gerai. Visas jam tekdavusias pareigas, kurios toli gražu nebuvo paprastos, bet labai sudėtingos, šv. Kazimieras stengėsi atlikti išmintingai ir teisingai. Turėjęs diplomato gyslelę ir mokėjęs administruoti daugybę karalystės reikalų,jis užsitarnavo pagarbą ir autoritetą  dvaro aplinkoje. Šiandien jo pavyzdys mus moko taip pat siekti profesionalumo bei kompetencijos, dirbti nuosekliai ir pasiaukojančiai, tačiau ne dėl garbės ar karjeros,ne dėl pinigų,bet dėl tikrojo žmonių gėrio.

3.Nebūti prisitaikėliui. Gyvendamas renesansinio dvaro aplinkoje, kurioje būdavo apstu gašlumo ir tuštybės,šv. Kazimieras leisdavo aiškiai suprasti,kad anie dalykai yra nederantys ir netoleruotini. O kaip dažnai mes patys, ką nors nedoro išgirdę, visuomenėje išvydę, tik akis nuleidžiame ar susižvalgome,bijodami ką pasakyti? Prisiminkime,kad vienas iš gailestingumo darbų sielai – sudrausti pikta darantį. Panašu,kad šv. Kazimieras,kuris paveikslėliuose dažniausiai vaizduojamas toks nusaldintas, mokėjo ir savo dvarą pastatyti į vietą. Žinoma,su meile. Vėl! Ar nieko neprimena?

4.Vargšų užtarėjas. Būdamas kilmingo kraujo ir apsuptas prabangos, šv. Kazimieras nesibodėjo prieiti prie sušalusio vargšo, pasiūlyti jam valgio ar kitos pagalbos, kalbėjo kaip lygus su lygiu. Gyvendamas žemėje jis sau pavyzdžiu laikė tą Evangelijos sceną, kurioje Jėzus plovė savo mokiniams kojas ir sakė: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14).Oi,ne dėl reitingų ar populiarumo jis tai darė!Priešingai – jis buvo priverstas slėptis, nes kaipgi gali princas bendrauti su žemiausiu vargšų luomu?O jam kiekvienas buvo Dievo vaikas, kuriam parodyta meilė atitenka pačiam Kristui. Šv. Kazimieras ne kalbėjo apie gailestingumą, ne tik projektus kūrė ir įstatymus leido teisingumui įtvirtinti, bet pats konkrečiais, nematomais gailestingumo darbais pasižymėjo. Pasimokykime!

5.Maldos vyras. Jam nereikėjo visą parą veikiančios šventovės, kad galėtų aplankyti Jėzų ir prie Jo melstis. Būdamas princu, jis pasitenkindavo ne pirmosiomis bažnyčios ložėmis, bet galėdavo suklupti ir prie užvertų šventovės durų. Tai liudija apie jo degančią meilę Viešpačiui. Vyras, kuris sugeba priklaupti prieš Dievą Švč. Sakramente, lemiamą akimirką turės jėgų tvirtai stovėti prieš bet kokią negandą ar net mirtį. Neabejotinai, to paprasto kuklumo ir maldingumo jis mokėsi iš Jėzaus Motinos Švč. Mergelės Marijos, kuriai melsdavosi už savo tėvus ir valstybės reikalus. Jis meldėsi ne retkarčiais, bet kasdien ir gana ilgai. O kartais jį rasdavo užmigusį ir sušalusį prie bažnyčios durų. Nes jo širdis karščiavo nuo meilės Dievui! Argi Kristus irgi nesimeldė naktimis? Šv. Kazimieras uoliai sekė Jėzaus pavyzdžiu.

6.Nekruvinasis kankinys. Tikriausiai slapta darydamas gailestingumo darbus vargingiausiems visuomenės nariams ir atgailaudamas dėl savo ir aplinkinių paklydimų šv. Kazimieras susirgo džiova. Renesanso epochoje buvo galvojama, kad vaistas nuo šios ligos yra lytinė meilė. Kai šv. Kazimierui jo giminaičiai siūlė šį vaistą“,jis kategoriškai atsisakė tardamas: „Geriau mirti, negu nusidėti!“ Šiandien šie žodžiai laikomi jo šūkiu. Taip,tai labai radikalu! Bet ir vėlgi,ar nieko neprimena?Paleistuvauti jam neleido mūsų šventasis tikėjimas ir Jėzaus pavyzdys, jis moralėje nedarė jokių kompromisų,bet griežtai laikėsi Jėzaus mokslo, o ne žmonių nuomonių,tad jis net lemiamą akimirką,kai stojo akistaton su mirtimi – atstovėjo ir kaip kankinys šlovingai laimėjo skaistumo kovą. Šv. Kazimiero amžininkai,anaiptol, nelaikė jo fanatiku – tai buvo doras,gerai išauklėtas,tvirtas ir išmintingas vyras,kuris didvyriškai siekė dorybių. Ar mes patys šiandien nepristingame tokio radikalumo savo tikėjime?

7.Pašaukti į šventumą. Šv. Kazimiero istorija liudija, kad šventumo siekti yra pašaukti visi be išimties:vargšai ir karaliai, verslininkai ir politikai, inteligentai ir mažai išsilavinę žmonės. Šv. Kazimieras savo gyvenimu tarsi mums persako anuos Jėzaus žodžius: „Jei tad aš – karalaitis – rūpinausi vargšais, siekiau doros ir atidaviau gyvybę už skaistybę, kurios moko Jėzus, tai ir jūs turite vieni kitiems taip daryti“ (plg. Jn 13, 14).

Šiandien šv. Kazimiero palaikai yra apsupti sidabrinių karalių skulptūrų šioje nepaprasto grožio koplyčioje,pakibę virš altoriaus ir apgaubti Švč. Mergelės Marijos bei angelų. Kartais galvoju, kad tai nebylus šventasis, toks tylus, retai lankomas pačių lietuvių, daugiau turistų. Tačiau nereikia apsigauti,jo pavyzdys žavi ir šiandienį jaunimą – įkvepia žygiams už skaistumą, patraukia arčiau Dievo. Ir lietuvius,ir lenkus jis suvienija. Pagal kraują buvo grynas lietuvis, nors iš tradicijos pagal vartotą kalbą –  vadintas lenku.

Šv. Kazimieras mirė būdamas vos 25 metų,tačiau nugyvenęs tokį trumpą gyvenimą,savo pavyzdžiu įkvėpė visą ano meto Bažnyčią. Šiandien jis yra šventasis, Lietuvos ir jaunimo globėjas,karalaitis. Žemėje jis vengė karūnavimo ir šlovės, tačiau gavo nevystantį garbės vainiką,nedūlėjančią ir  skaisčiomis dorybėmis žibančią karūną Danguje. Ir pelnė garbę mūsų tautai, pelnė mums palaimą, įkvėpimą ir užtarimą. Nepalikime jo vienišo tautiečių tarpe, bet kaip ir jis, siekime laimikio aukštybėse gyvendami Jėzaus Kristaus idealais! Pagauti Kristaus vykimės skaistumą, kad gautume nevystantį amžinybės vainiką, nes kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai?“(Mt 16, 26)

 

Atgal