VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

06.25. Kunigas Gabrielius Satkauskas (2): Primicijos

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vilniaus arkikatedroje  bazilikoje balandžio 21-ąją  įšventintas į kunigus Gabrielius Satkauskas Gerojo Ganytojo sekmadienį (balandžio 22 d.) aukojo pirmąsias šv. Mišios – Primicijas. Po savaitės Primicijos vyko šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Pirmosios šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (2018 m. balandžio 22 d.)

Šv. Mišių metu, kurios transliuotos per LRT, giedojo Arkikatedros jaunimo choras (vadovė Violeta Savickaitė), vargonavo prof. Bernardas Vasiliauskas.

Prieš šv. Mišias kun. Gabrielius Satkauskas labai iškilmingai – po baldakimu –  buvo atlydėtas prie altoriaus, chorui giedant 46-ąją psalmę „Dievas, mūsų prieglauda ir stiprybė...“

Šv. Mišių aukoje dalyvavo 12 kunigų. Pamokslą sakė neseniai į kunigus įšventintas  Kauno kunigų seminarijos auklėtinis kun. Vincentas  Lizdenis.

Po šv. Mišių buvo teikiamas ypatingų galių turintis popiežiškasis primicianto palaiminimas. Kiekvienam  pageidaujančiajam personaliai buvo uždėtos ant galvos rankos, kalbėta malda. Palaiminta15 kunigų, 13 klierikų, 9 vienuolės, jaunojo kunigo tėvai, broliai ir tikintieji. Parapijiečius kun. Gabrieliuslaimino daugiau nei pusantros valandos

Pirmosios šv. Mišios Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje  (2018 m. balandžio 29 d.)

Balandžio 29 d. 10 val. ir 14 val. šv. Mišias kun. Gabrielius aukojo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Su Šv. Mikalojaus bažnyčia  kun. Gabrielių sieja graži bendrystė nuo studijų seminarijoje pradžios. Tad jį gerais žodžiais mini ne tik parapijos kunigai, patarnautojai, bet ir parapijiečiai, taip gausiai susirinkę į kunigo aukojamas Pirmąsias  šv. Mišias.

Primicijinį pamokslą pasakė pats kun. Gabrielius Satkauskas. Kunigo sutikimu jį pateikiame visą:

Mielieji, mes esame krikščionys, o tai reiškia, kad esame Bažnyčios vaikai, nes neįmanoma būti krikščioniu nebūnant Bažnyčioje. Pirmųjų amžių krikščionys teigė: „Kam Bažnyčia nėra Motina, tam Dievas nebus Tėvas. Kodėl?

Per Krikštą kiekvienas buvome įjungtas į šventąją Bažnyčią,kaip kad šakelė sodininko įskiepijama į medį. Galėtume net sakyti,kad Bažnyčia mus pagimdė kaip krikščionis ir Ji yra mūsų Motina. Juk per ją mus pasiekė Evangelija, tikėjimas. Mūsų krikščioniškas gyvenimas,mūsų šventasis tikėjimas, yra mūsų protėvių ir daugybės šventųjų bei kankinių subrandinti vaisiai Bažnyčios vynmedyje. Mes esame tie vaisiai.

Bažnyčia yra ne žmogaus rankų kūrinys,tai –  Dievo kūrinys. Tėvas,kuris yra sodininkas, Šventajai Dvasiai veikiant, išaugino iš Mergelės Marijos vynmedį –  Kristų. Jau ST pranašas pareiškė,kad iš Jesės kelmo išaugs atžala,ant kurios ilsėsis Dievo Dvasia. Šis vynmedis yra Kristus,šis vynmedis yra Bažnyčia. Per Krikštą mes buvome sujungti su Kristumi, suvienyti su  šventąja Bažnyčia, kurią įsteigė ne Apaštalai, ne šventieji, kurią įsteigė –  pats Dievas. Kaip iš Adomo šonkaulio buvo sukurta Ieva,taip iš Kristaus perverto šono gimė Jo sužadėtinė – Bažnyčia.

Kun. Gabrielius Satkauskas primicijinį palaiminimą teikia Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos administratoriui dekanui Virginijui Česnulevičiui

Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos administratorius dekanas Virginijus Česnulevičius tikintiesiems pristato primicijantą – pirmąsias šv. Mišias aukosiantį kun. Garbielių Satkauską

Šv. Mikalojaus parapijos klebonas Aušvydas Belickas tikintiesiems pristato kun. Garbierių Satkauską

kun. Garbierius Satkauskas sako primicijinį pamokslą Šv. Mikalojaus bažnyčioje

šv. Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukoja kun. Gabrielius Satkauskas (kairėje) ir kun. dr. Mindaugas Ragaišis (dešinėje). Tarp jų stovi Vilniaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso studentas, kun. Gabrieliaus Satkausko  auklėtinis Martynas Ruzgus

Po Primicijinių šv. Mišių Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristijoje. Prie  šv. Antano skulptūros. Iš dešinės: kun. Garbielius Satkauskas,  Vilniaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso studentas, kun. Gabrieliaus Satkausko  auklėtinis, Valdemar Jackevič, kun. dr. Mindaugas Ragaišis ir Vilniaus kunigų seminarijos propedeutinio kurso studentas, kun. Gabrieliaus Satkausko auklėtinis Martynas Ruzgus. 

Taigi, Bažnyčia yra dieviškos kilmės, todėl ir išpažįstame, kad tikime vieną ir šventą Bažnyčią, nes yra vienas triskart šventas Dievas.

Kaip tuomet krikščionis galėtų sakyti: „Aš tikiu, bet man Bažnyčios nereikia?“ Ar tai nėra tas pats lyg sakytume: „Aš tikiu Dievą, bet man Kristaus nereikia“. Tuomet nebėra tikėjimo.

Šventoji Bažnyčia yra pats Kristaus Kūnas, į kurį mes kiekvienas esame įskiepyti, įjungti. Bažnyčioje pirminis veikėjas yra ne kunigas, ne vyskupas,net ne Popiežius – Bažnyčioje pirmiausia veikia Šventoji Dvasia,laistanti šį vynmedį ir jame išauginanti vaisius. Šventosios Dvasios vėjas smarkiai pučia į Bažnyčios laivo bures ir veda ją į amžinybės uostą. Šis laivas –  tarsi Nojaus arka,kuri yra pagalba, norint pasiekti pažadėtąją žemę. Kiekvienam iš mūsų,mielieji,Šventoji Dvasia dovanoja charizmas, ypatingus gebėjimus,kad mes jais vienas kitą praturtintume, pradžiugintume,pasitarnautume visai Bažnyčiai ir pasauliui. Būkime uolūs ir dosnūs, leiskime į apyvartą savo talentus.

Kuo labiau mes atsiversime Dievo Dvasios veikimui savo gyvenime,savo kasdienybėje, savo rūpesčiuose ir džiaugsmuose,tuo tas Bažnyčios vynmedis bus vis gražesnis, vis vaisingesnis ir didesnis.

Kristus šiandien sako: „Aš esu vynmedis,o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių.

Ko reikia šakelei,kad ji augtų ir duotų vaisių?

Pirmiausia jai reikia vienybės su kamienu,  t. y. vienybės su Dievu, su Jėzaus širdimi. Mūsų kiekvieno tikslas –  siekti šventumo, o tai reiškia panašumo  į Dievą. Koks yra Dievas? Žvelkime į Kristų, maitinkimės Jo Kūnu ir Krauju,skaitykime Jo žodį  Šv. Rašte – ir taip mes vienysimės su Juo,tapsime panašūs į Kristų, būsime vis ryškesni Dievo atspindžiai  žemėje.

Taigi, kad šakelė augtų ir duotų vaisių, jai reikia ne tik vienybės su kamienu – jai reikia ir lietaus. Kas tai galėtų būti? Tai Dievo teikiamos malonės,malonės lietus,kuris gausiausiai liejamas per maldą ir sakramentus. Be maldos ir sakramentų, t. y. be lietaus, šakelė pradės džiūti,trauktis. Taip ir mūsų siela, paveikta nuodėmės nuodų, bet neapvalyta sakramentais ir malda, nusilps,apmirs ir gal net nuo vynmedžio atsiskirs.

Galiausiai, kad šakelė augtų ir duotų vaisių,be vienybės su kamienu ir be lietaus, jai reikia dar ir šviesos. Toji šviesa –  tai Tiesos pažinimas. Tiesos,kuri yra Kristus. Tiesą mes turime pažinti protu ir tikėjimu. Krikščioniopakankamai gerai išmanančio savo tikėjimą,Bažnyčios mokymą ir Kristaus mokslą,  gyvenimas tampa nepaprastai šviesus.  Dėl protu ir tikėjimu teikiamos šviesos,krikščionio žvilgsnis ne  blaškosi,o  žvelgia į horizonto tolumą, kur mato Dievą, savo tikslą.

Taigi,  mielieji, pasilikime Dievo meilėje,brandinkime Dievui dvasinius vaisius, džiuginkime vieni kitus dorybių teikiama palaima, meile, drąsa, tvirtumu, garbinkime Dievą savo didžiadvasišku,tauriu,doru,šventu gyvenimu.

Teužtaria mus malonės pilnoji,kad mes duotume gausių vaisių ir būtume ištikimi Viešpaties mokiniai. Amen.

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Atgal