VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

03.29. Karalaičio Kazimiero ir Ivano Kuncevičiaus mirtis – kelias į Altoriaus garbę

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Karalaitis Kazimieras mirė Gardine (karalius su visa šeima 1483 metų pabaigoje išvyko iš Vilniaus į Liubline sušauktą seimą).

Štai kaip lenkų rašytoja Antanina Domanska vaizduoja šv. Kazimiero mirtį (istorinių žinių apie tai nėra išlikusių), autorės mintis perteikė dr. kun. Paulius Rabikauskas SJ:

Kovo 4 dienos ankstų rytą į bažnyčią atneštas neštuvais, jis su pasigerėjimu įsmeigė akis į altoriaus paveikslą, į Angelų Karalienės veidą, kartodamas „Omni die dic Mariae“. Per Evangeliją paprašė padėti atsistoti ir klausėsi Kristaus žodžių nuleista galva. Per pakylėjimą parpuolė ant abiejų kelių; gydytojų ir dvariškių keliamas, su liūdnu priekaištu pažvelgė į juos ir tarė: „Kodėl esate tokie įkyrūs ir mane varginate, kai mano Viešpats nužengia iš dangaus?“ Beklūpančiam nusviro žemyn galva, ir didžiai nusižeminęs jis pradėjo alpti, bet, dvariškių įkeltas į nešiojamą kėdę – leksiką, atsigavo. Išgirdęs kunigo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis“, jis pagyvėjo ir visas nušvitęs kartojo: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum... bet tik tark žodį...“ Celebrantas davė jam paskutinį  kartą Švč. Sakramentą – Viatiką, tardamas: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesergėti tavo sielą amžinajam gyvenimui“. Po „Ite, missa est“, kaip paprastai, karališkasis choras užgiedojo šv. Kazimiero mylimiausią giesmę „Omni die“, bet, nepabaigus posmelio, kapelionas, pakeldamas ranką, nutraukė džiaugsmingą melodiją ir su ašaromis pradėjo: „Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie!“

Taigi, 1484 m. kovo 4 d. Gardine karalaitis Kazimieras mirė. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo pasistatę sau ir šeimai. Kaip teigia istorikas jėzuitas Paulius Rabikauskas palaidojo tik liepos mėnesį. Toks ilgas laikotarpis nuo mirties iki palaidojimo turi daug įvairių priežasčių, o pirmiausia – paprotys.

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje prie Šv. Juozapato ikonos (dešinėje) ir Hošivo stebuklingosios Švč. Mergelės Marijos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino globėjos ikonos (kairėje) su mons. Juozapu Antanavičiumi (viduryje) stovi ukrainiečiai:  t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (dešinėje) ir t. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM (kairėje)

Šv. Juozapato lankstinuko  viršelis

Šv. Kazimiero lankstinuko viršelis

Kamajai – Prie Šv. Kazimiero bažnyčios Kamajuose stovi parapijos klebonas kun. lic. Andrius Šukys. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

1636 m. šv. Kazimiero kūnas iškilmingai perkeltas į specialiai šventajam pastatytą puošnią barokinę koplyčią. Tais pačiais 1636 metais popiežius Urbonas VIII šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos dangiškuoju globėju.

1952 m. spalio 9 d. šv. Kazimiero relikvijos, sovietų valdžiai uždarius Vilniaus arkikatedrą, Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro ir Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko rūpesčiu perkeltos į Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, 1953 m. gegužės 3 d. visose Vilniaus miesto bažnyčiose buvo skelbiamos šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo iškilmės.

1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero relikvijos iš Šv apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sugrąžintos į Vilniaus arkikatedrą. Iškilmėms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius (1911 10 18–1936 06 21–1955 05 22–1991 06 18).

Šv. Juozapatas

1623 m. lapkričio 12 d. vizitacijos Vitebske metu Juozapatas nužudytas  žiauriai kankinant prieš bažnyčios vienybę kovojusių priešų. Jo kūną įmetė į Dauguvą. Išlikę legendos pasakoja apie stebuklingą Dievo pagalbą surasti kūną. Faktą, kad kūnas ilgai išliko nesugedęs – tikintieji tai priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą.

Mirties datos svarba istorijoje:

Visoje Lietuvoje šv. Kazimiero mirties diena – kovo 4 d. buvo laikoma ne tik bažnytine, bet ir valstybine diena.

Šv. Juozapato nukankinimo diena – lapkričio 12 d. – švenčiama visose unitų bažnyčiose, o vienuoliams bazilijonams tai viena iš svarbių švenčių.

Kelias į Altoriaus garbę
Karalaitis Kazimieras,palaidotas Katedroje, buvo būriais lankomas paprastų žmonių, ne tik vilniečių, bet ir iš toliau atvykstančių. Jie prašė užtarimo įvairiuose reikaluose ir neretai buvo išklausyti. Profesorius jėzuitas Paulius Rabikauskas priežastis, traukusias žmones prie  Kazimiero karsto, taip svarsto: „Gal jo nuoširdumas ir dosnumas vargšams, gal jo didvyriškas už nekaltybę nusistatymas, gal jo angeliška maldos dvasia, gili pagarba Švč. Sakramentui, kūdikiška meilė Švč. Mergelei Marijai, o gal visa tai kartu paėmus?!” 1501 m. dokumentai liudija, kad tikinčiųjų, lankančių Kazimiero kapą, išklausomos maldos ir vyko stebuklai, apie jį imta kalbėti kaip apie šventąjį, o jau nuo 1502 m. jis visų buvo laikomas šventuoju:

Buvo kreiptasi į Popiežių dėl Kazimiero paskelbimo šventuoju. Pirmąsyk užsiminta dar 1501 m.  Vilniaus kapitulos prelato, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Erazmo Cioleko, nuvykusio į Romą pareikšti popiežiui Aleksandrui VI  Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro paklusnumą. Buvo ir kitų kreipimųsi, o 1516 m. pirmoje pusėje Lietuvos dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai vėl kreipėsi į  Popiežių Leoną X. Tačiau visi prašymai, kaip rašo P. Rabikauskas, „Romos kurijoje atsimušdavo kaip žirniai į sieną. Mat prašantieji tiktai tvirtindavo, kad yra verta Kazimierą dėl jo švento gyvenimo ir dėl prie jo kapo įvykstančių stebuklų paskelbti šventuoju, bet nei vienas savo bendro pobūdžio teiginių nepagrindė išsamiais ir patikimais įrodymais“. 1517 m. lapkričio 4 d. Popiežius su kardinolais nutarė tam tikslui sudaryti komisiją. Tačiau iki 1519 m. vasaros nesulaukus jokių procesui reikalingų aktų, Popiežius Leonas X nusprendė į Lenkiją – Lietuvą  pasiųsti specialų legatą italą vyskupą benediktiną Zachariją Ferrerį (1479–1524).Jis greitai surinko medžiagą, aprašė stebuklus ir tyrimo medžiagą 1520 m. gruodžio 9 d. išsiuntė į Romą.Tenka tik apgailestauti, kad su kanonizacijos proceso aktais žuvo ir visi liudininkų pasakojimai apie atskirus stebuklus.

Z. Ferreris parašė trumpą darbą „Palaimintojo Kazimiero gyvenimas“. 1521 m. išspausdintoje biografijoje „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“ kalbama apie asketišką Kazimiero gyvenimą (tai vienintelis XVI a. šaltinis). Šiospirmosios šventojo biografijos IV skyrelyje aprašyti stebuklai. Konkrečiai atpasakotas vienas nuostabus įvykis: mažos lietuvių kariuomenės pergalė prieš žymiai gausesnius maskvėnų būrius. Jis aprašo, kaip Maskvos kunigaikštis Vasilijus, sutraukęs 60.000 raitelių, nelauktai įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščiai visiškai neturėjo kuo gintis – nebuvo kariuomenės, surinkus visus apylinkių gyventojus susidarytų apie 2.000. Jie visi meldėsi, prašydami Kazimierą pagalbos,  maldą baigdami: „... Ir jei dėl mūsų didelio  tau rodomo pasitikėjimo bei atsidavimo malonėsi išklausyti mūsų maldavimų, rūpinsimės, kiek tik pajėgsime, kad krikščionių tikėjimo pažibai ir tavo tautos išaukštinimui Šventasis Tėvas tave paskelbtų šventuoju, ir tai pagal visus teisės reikalavimus įvykdysime“.

Po šios maldos visi jautėsi tarsi pripildyti dieviškos jėgos ir kūno miklumo, tad drąsiai puolė priešų stovyklą, daug užmušė, paėmė į nelaisvę, daug paėmė ir grobio. Nuostabu, kad iš lietuvių pusės beveik niekas nežuvo, nepateko į priešų nelaisvę.

Tačiau šiame aprašyme nenurodyta nei vieta, nei data, nei Kazimiero pasirodymas ant balto žirgo.

Vėlesniuose aprašymuose minimas mūšis prie Polocko 1518 metais, kada miestą ir pilį apsupęs Maskvos kunigaikštis su didele kariuomene. Nedidelei lietuvių karių įgulai, esančiai pilyje,  į pagalbą skubėjo 2.000 lietuvių kariuomenė, bet jiems sukliudė patvinusi Dauguva. Kariai negalėjo rasti seklesnės vietos. Ir štai ant balto žirgo pasirodęs jaunuolis baltu apsiaustu, drąsindamas lietuvius, pirmas įjojęs į upę, ragindamas juo sekti – ten buvo sekluma. Kariuomenė staiga puolė  priešą, kuris, netikėtai užkluptas, ėmė bėgti. Miestas ir pilis buvo apginti, jaunuolis dingęs. Tada visi suvokę, kad į pagalbą atėjęs šv. Kazimieras.

Žinomas ir kitas 1519 m. vasarą dalinių iš Smolensko įsiveržimas į Lietuvą ir grėsmė Vilniui: daugelis šaukėsi Kazimiero pagalbos ir buvo išklausyti...

Z. Ferreris darbe „Palaimintojo Kazimiero gyvenimas“ kitus stebuklus apibudina tik bendrais posakiais: „jokios žmogiškos pagalbos nesitikintieji, nepagydomų ligų ir sunkių sveikatos sutrikimų apimtieji, kurčiai, nebyliai, raiši, akli, nudžiuvėliai, vos tik jam prie kapo pasiveda, atgauna klausą, kalbą, judėjimą, regėjimą ir anksčiau turėtą sveikatą, netgi – tai tikrai nuostabu ir beveik neįtikėtina – grįžta gyventi mirusieji ir įvyksta kitų stulbinančių dalykų“.

Už visus išvardytus nuopelnus 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju

1521 m. gruodžio 1 d. mirė popiežius Leonas X  nepradėjęs Kazimiero kanonizacijos bylai reikiamos procedūros. Tačiau įrašas martirologijoje – Romos bažnyčios šventųjų ir kankinių knygoje atpalaidavo nuo sudėtingų kanonizacijos užbaigimo procedūrų ir 1602 m. žymiai palengvino Vilniaus kanauninko Grigaliaus Sventickio (apie 1577–1617)misiją Romoje. Popiežių duoti dokumentai: popiežiaus Klemenso 1602 m. lapkričio 7 d. brevė, kuria leidžiama švęsti jo šventę Lietuvoje ir Lenkijoje, vėliau – 1621 m. popiežiaus Pauliaus V dekretas, kuriuo Kazimiero vardas įrašomas į visos Bažnyčios vartojamą brevijorių ir mišiolą, brėvė, kuria šv. Kazimieras skelbiamas pirmuoju Lietuvos globėju, o 1948 m. birželio 11 d. Šventasis Tėvas Pijus XII šv. Kazimierą paskyrė ypatingu Lietuvos jaunimo globėju.  

Tyrinėtojo Mintauto Čiurinsko pastangomis 2004 m. vienoje knygoje išverstos ir kartu su originaliais tekstais išleistos trys pirmosios šv. Kazimiero biografijos parašytos Zacharijo Ferrerio (1479–1524), Grigaliaus Svencickio (apie 1577–1617) ir jėzuito Petro Skargos (1536 02 02–1612 09 27), kurios formavo hagiografinę tradiciją ir ilgai buvo pagrindiniai šaltiniai apie mūsų šventąjį.

Šv. Juozapatas

1626 m. Meletijus Smotrickis Kijevo metropolitui Josyfui Veljaminui Rutskiui prisipažino esąs kaltas dėl Juozapato mirties, išpažino katalikų tikėjimą ir tampo aktyvus unijos šalininku.

Popiežius Urbonas VIII įsakė jam aprašyti Juozapato mirtį. Pradedama pagreitinta  kėlimo į altoriaus garbę – Beatifikacijos byla.

Žinoma, kad 1612 m. kartu su Juozapatu vienoje celėje vienerius metus gyveno Antonijus (Anastazijus Seliava) (1583–1655 10 05), būsimasis protoarchimandritas ir Kijevo metropolitas (1641–1655). Šis faktas labai svarbus, nes Antonijus tapo svarbiu liudininku Juozapato beatifikacijos byloje, be to, jis šiai bylai rinko medžiagą.

1643 m.  popiežius Urbonas VIII Juozapatą paskelbė palaimintuoju. Iškilminga šventė vyko Vilniuje, dalyvaujant Lenkijos karaliui Vladislovui Vazai ir karalienei Cecilijai.

1867 m. – prieš 150 metų – popiežius Pijus IX Juozapatą paskelbė  šventuoju.

1916  m. šventojo Juozapato palaikai pervežami į Šv. Barboros bažnyčią Vienoje (iki tol jie buvo slapstomi įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietose). Austrijoje Šv. Barboros bažnyčioje šv. Juozapato palaikai buvo saugomi 33 metus.

1949 m.  šventojo Juozapato palaikai iš Austrijos pervežami į Romą ir 1963 m. perlaidojami Vatikane, Šventojo Petro Bazilikoje, dešinėje navoje, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.

Atgal