VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

03.18. Šv. Kazimiero ir šv. Juozapato gyvenimo ir veiklos paralelės

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

 

Šv. Kazimiero ir šv. Juozapato gyvenimo ir veiklos svarbiausius akcentus apžvelgsime laikydamiesi chronologijos, pasinaudodami vyskupo Kazimiero Paltaroko (Karalaitis šventasis Kazimieras), kun. dr. Pauliaus Rabikausko SJ  (Lietuvos globėjas šv. Kazimieras) ir Mintauto  Čiurinsko tyrinėjimais (jo sudaryta knyga „Ankstyvieji šv. Kazimiero, gyvenimai“).

Gyvenimo laikmetis:

Šv. Kazimieras gyveno XV a. antroje pusėje; Šv. Juozapatas kiek vėliau – XVI a. pab – XVII a. pirmoje pusėje.  Jų gyvenimus skiria maždaug pusantro amžiaus tarpsnis.

Gyvenimo metai – į Amžinybę abu iškeliavo jauni:

Šv. Kazimieras mirė eidamas 26 metus; Šv. Juozapatas nužudytas 43 metų (gyveno 17 metų ilgiau už šventąjį karalaitį).

Šeimos įtaka dvasingumo brandai.

Abu mūsų aptariami būsimieji šventieji augo giliai tikinčių tėvų šeimose:

Tik Šv. Kazimieras gausioje šeimoje: iš trylikos vaikų buvo antrasis sūnus; Šv. Juozapatas – vienintelis sūnus.

Šv. Kazimieras – LDK Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio ir Romos ciesoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Alberto II dukros  Elzbietos Habsburgaitės – sūnus (šeimoje išaugo šeši sūnūs ir penkios dukterys).

Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonas, aptarnaujantis  Panemunio  Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijas  kun. lic. Albertas Kasperavičius  prie nežinomo autoriaus 17 a. pradžios Šv. Kazimiero statulos Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Statulą Utenos bažnyčios varpinėje surado ir išsaugojo vyskupas Kazimieras Paltarokas

Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas  Kęstutis Palepšys pašventino  Šv. Kazimiero ordino Utenos komtūrijos vėliavą

Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje  prie altoriaus ir šventojo Kazimiero karsto. Iš kairės: t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, Vilniaus arkikatedros bazilikos administratorius dekanas Virginijus Česnulevičius ir t. Pantalejmonas (Mychailas Salamacha) OSBM

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje prie Šv. Juozapato ikonos (dešinėje) ir Hošivo stebuklingosios Švč. Mergelės Marijos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino globėjos ikonos (kairėje) su mons. Juozapu Antanavičiumi (viduryje) stovi ukrainiečiai:  t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (dešinėje) ir t. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM (kairėje)

2015 m.  vyskupo Irinėjaus (Ihorio Bilyko) OSBM, iš Romos nuolatiniam saugojimui į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią atvežta Šv. Juozapato relikvija. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Prof. P. Rabikauskas SJ rašo: „Šv. Kazimierui pirmosios žinios apie religiją ir pirmoji jos praktika rado užuomazgą šeimos ratelyje, tėvams savo pavyzdžiu patraukiant vaikus ir skatinant“... Tėvas – karalius Kazimieras „buvęs nuosaikus, paprastas, išmintingas,  tesįs duotą žodį, tiesiakalbis; buvęs taip pat blaivus, pokyliuose gerdavęs tik vandenį, buvęs pats pamaldus ir pamaldžiai auklėjęs savo vaikus“. Karalienė motina patyrusi nelengvą našlaitės vaikystę ir jaunystę, dvasinės stiprybės bei paguodos rasdavo tikėjime ir religinėje praktikoje. „Karalienės pamaldumą patvirtina ne tik jos gyvenimo būdas, bet ir įvairi pagalba vienuolynams bei bažnyčioms. Yra žinoma, kad ji pati siūdavo ir išsiuvinėdavo liturginius rūbus arba altoriaus užtiesalus. Vieną tokį auksu siuvinėtą, mišparuose ir procesijose vartojamą apsiaustą, vadinamą kapa, ji padovanojo ir Vilniaus bernardinams“ Primintina, kad vienuolius bernardinus Vilniuje ir Kaune įkurdino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras su žmona Elzbieta Habsburgaite.

Motinos įtaka išugdė šv. Kazimierą atsidavusiu Dievo Motinos Marijos garbintoju. Apie 1474 metus visa karaliaus šeima – abu tėvai ir devyni vaikai – buvo įrašyti į Šv. Pauliaus Atsiskyrėlio ordino broliją. To ordino vienuoliai  paulistai nuo 1382 m. globojo didžiausią Lenkijoje šventovę Čenstachavoje. Dar prie Jogailos laikų Lenkijoje įkurti paulistai atvyko iš Vengrijos ir Kazimiero laikais daugelis jų buvo vengrai. Minėto įsirašymo į broliją iniciatyva priskiriama karalienei Elzbietai, Vengrijos sosto paveldėtojai.

Karalienė buvo maldinga ir išmintinga, nekasdieninių proto ir širdies savybių moteris. Pavyzdinga žmona, ne veltui vadinama „Jogailaičių motina“, didelė Marijos garbintoja... Ji savo pavyzdžiu įkvėpė gilų pamaldumą iš prigimties doram vaikui. Be to, ji esą parašiusi knygelę apie karaliaus sūnaus auklėjimą. Joje sakoma, jog „karalaitis turįs būti pavyzdingas, skirtis iš visų luomų, savo dorybėmis šviesti visiems“

Karalaičių religiniame gyvenime ypatingą vietą užėmė šv. Kryžius. „Kenčiantis Kristus ir apskritai Kristus – žmogus – taip pat pabrėžiamas pranciškonų-bernardinų dvasino gyvenimo sampratoje – bus paveikęs ir šv. Kazimierą, davęs jam jėgų nepalūžti sunkenybėse, kentėjimuose“.  

Su Kryžiumi nuo ankstyvosios vaikystės susietas ir šv. Juozapatas.

Pasakojama, kad mažytis 3–4 metų Ivanas (nuo vaikystės buvęs labai pamaldus) melsdamasis su mama prie Nukryžiuoto Jėzaus Kristaus Kryžiaus, mamos pasiteiravo, kas ir kodėl taip pasielgė. Mamai paaiškinus jis taręs: „Aš viską darysiu, kad daugiau taip gyvenime nebūtų“. Maldoje jis pajuto, tokią didžiulę meilę Kristui, kuri, tarsi karšta žarija iš Jėzaus Širdies nuo Kryžiaus palietė Ivano širdį.

Turtinė jaunuolių padėtis:

Šv. Kazimieras – karalaitis, jį supo prabanga, nerūpėjo duonos kąsnis; šv. Juozapato tėvai buvo pasiturintys miestiečiai, gebėję iš Voluinės Volodymyro, išleisti sūnų mokytis pirklio amato į tolerancija įvairioms tautoms bei religijoms garsėjantį Vilniaus miestą. Į Vilnių devyniolikametis Ivanas Kuncevičius atvyksta neeiliniais1596 metais. Tais metais Brastoje sudaroma sutartis – Bažnytinė Brastos unija. Ją inicijuoja stačiatikiai, troškę sugrįžti Popiežiaus priklausomybėn. Taip atsirado unitai – Rytų (arba graikų) apeigų katalikai.

Mokslai – abu troško mokslo žinių:

Tačiau Šv. Kazimierą mokė Karaliaus rūmuose pasamdyti mokytojai. Čia jam didelę įtaką turėjo Krokuvos kanauninkas, įžymus metraštininkas Jonas Dlugošas (1415 12 01–1440–1480 05 19),  nuo 1467 m. Kazimiero Jogailaičio sūnų auklėtojas; 1479 m. karaliaus nominuotas Lvovo arkivyskupu, bet mirė nesulaukęs popiežiaus patvirtinimo. Kitas karalaičių mokytojas – italas humanistas Kallimachas (Filippo Buonaccorsi, 1437–1496), geras lotynų kalbos ir retorikos žinovas, poetas ir diplomatas.

Šv. Juozapatas, įstojęs į vienuolyną, mokėsi Vilniuje, daug dėmesio skyrė saviugdai, mokėsi ir savarankiškai.

Šv. Kazimiero poveikis Ivanui Kuncevičiui.

1604 m. į Lietuvą buvo atvežta bulė  „Quae ad sanctorum“,  apie karalaičio Kazimiero paskelbimą Šventuoju (1602 m. lapkričio 7 d. brevės forma duotu dekretu popiežius Klemensas VIII pripažino karalaičiui Kazimierui Šventojo garbę). Šia bule Lenkijoje ir Lietuvoje leista švęsti Šventojo Kazimiero šventę (1517 m. popiežius Leonas X pradėjo jam kanonizacijos procesą).

Ivanas Kuncevičius jau beveik aštuonerius metus gyveno Vilniuje. 1604 m., kai Ivanas jau buvo  24 metų, į Vilnių atvežta bulė apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju.

 Žinia apie šventąjį Vilniuje buvo sutikta įvairiais renginiais, vaidinimais, liudijančiais karalaičio šventumą, specialiomis eisenomis, kuriose dalyvavo amatininkai su savo vėliavomis. Ši, tris dienas trukusi šventė (ji dar vadinama „Triumfo švente Vilniuje“), įspūdingai aprašyta prof. Pauliaus Rabikausko SJ:

Iškilmėms ruošėsi ir jose dalyvavo ne tik Vilniaus miestas, bet ir daug atvykusių iš kitų Didžiosios Kunigaikštystės vietovių. Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina ragino visus vyskupijos dvasiškius atvykti į didžiąją šventę. Ypatingu būdu prie iškilmių suorganizavimo  ir jų vykdymo prisidėjo Vilniaus jėzuitai su visomis institucijomis. Giliai religingi, daugelį klasikinių kalbų mokantys Akademijos mokiniai ir studentai (tais laikais jų būdavo iš viso apie 1000), vadovaujami gabių, iš įvairių Europos kraštų atvykusių profesorių, gerai susipažinusių su kitų šalių šventiniais papročiais, padarė šv. Kazimiero triumfą nepaprastai iškilmingą ir nuostabiai įspūdingą. Jie statė ir puošė iškilmingus vartus, deklamavo eiles, kūrė gyvuosius paveikslus, jie pagaliau aprašė ir savo spaustuvėje išleido šventės programą ir jos proga sukurtos poezijos kūrinius“.

1604 m. gegužės iškilmių metu – jos kurios atstojo kanonizacijos šventę, žymiausi Lietuvos didikai atnešė kertinį akmenį pirmajai Šv. Kazimiero bažnyčiai.

Žinios apie Kazimiero gyvenimą, patirtas malones bei stebuklus kreipiantis į šventąjį, paskatino nuo mažens giliai tikintį Ivaną Kuncevičių realizuoti save kitoje veikloje – kuo greičiau įstoti į vienuolyną ir sekti šv. Kazimiero pavyzdžiu. Įstojęs į labai apleistą vienuolyną – buvo tik vienas vienuolis – Ivanas pasirinko vienuolinį Juozapato vardą.

Mokslo rezultatai:

Popiežiaus pasiuntiniui, atvykus į Lenkiją tartis Vengrijos sosto reikalais, trylikametis  Kazimieras atsakė ilga lotyniška kalba; 15-os metų kalbėjo su Venecijos pasiuntiniu. Šis savo prisiminimuose užrašęs, kad Kazimieras pasakė „tiek kilnių žodžių, kiek jų galima pasakyti“. Diplomatas stebėjosi gilia Kazimiero pagarba mokytojui J. Dlugošui.

Šv. Juozapatas, jau įšventintas į diakonus (1604), ne tik giedojo Švč. Trejybės bažnyčioje, bet ir sakė labai dvasingus, jį išgarsinusius pamokslus, gebėdamas pritraukti į vienuolyną daug jaunuolių. Vis gausiau stojant į vienuolyną jaunuolių, Juozapatas vadovavo naujokynui.

Juozapato mokslo ir saviugdos rezultatai – vienuolyno augimas.

Skaudi Šv. Kazimiero nesėkmė

Minėtinas trylikamečio karalaičio nesėkmingas žygis į Vengriją, siekiant užimti Vengrijos karaliaus sostą, kuris jam priklausė pagal giminystės liniją. Šviesios atminties profesorius jėzuitas Paulius Rabikauskas rašė:

Nelaimingas buvo žygis, kuris jaunutį Kazimierą pirmą kartą išvedė į viešumą. Galima įsivaizduoti, kaip jis, berniukas, jau mate save sėdintį karaliaus soste su šv. Stepono karūna. Auklėtas legitimizmo dvasia, jis save laikė teisėtu, Dievo skirtu Vengrijos sosto paveldėtoju. Motiejui Korvinui, kuris, nebūdamas karališkos giminės, leidosi išrenkamas Vengrijos karaliumi, tik uzurpatoriaus, sosto grobiko vardas. Kazimieras jau vaizdavosi, kaip jis pašalins Motiejaus tironiją, atneš vengrų tautai didesnį teisingumą, padarys ją laimingesnę. Paskui, sutelkęs krikščionių pajėgas, jis eis į kovą su turkais, apgins krikščionybę ir pačią Europą nuo didžiausios grėsmės... Visa tai jam buvo ne kas kita, kaip kova prieš blogį, prieš neteisybę, prieš priespaudą. Todėl žygio į Vengriją nesėkmė turėjo jam būti skaudus išgyvenimas, išspaudęs ne vieną gailią ašarą. Aišku, kad ne karalaitis Kazimieras  kaltas dėl pralaimėjimo: ne jis tą žygį ruošė, ne jis jį tvarkė, ne jis jį ir pralaimėjo. Bet savo vaikiška galvosena vis vien prisiėmė tą atsakomybę.

Darbas

Šv. Kazimieras. Siekdamas supažindinti su valstybės reikalais ir pratinti valdyti valstybę, karalius Kazimieras šešiolikametį sūnų Kazimierą ir jaunesnį broliuką Joną Albrechtą nuo 1475 m. pradžios pasiėmė su savimi. Tais metais karalaitis Kazimieras pirmąsyk apsilankė Lietuvoje. Kelionė tuo metu iš Krokuvos į Vilnių (apie 700 km.) trukdavo ne mažiau, o kartais net ilgiau mėnesio.

1478 m. – taigi, jau dvidešimtmetis karalaitis Kazimieras vėl atvyksta į Lietuvą, o 1479 m. karalius Kazimieras, atvykęs į Vilnių, nutarė čia pasilikti ilgesniam laikui.

Tačiau 1481 m. pavasarį (karalaičiui buvo 23-eji), Vilniuje susekus stačiatikių kunigaikščių sąmokslą prieš Kazimierą ir jo sūnus, karalaitis Kazimieras pasiunčiamas į Lenkiją, kaip karaliaus vietininkas.

Gyvendamas Rodome jaunasis Kazimieras rūpinosi Lenkijos administracijos, teismo, kariuomenės, kanceliarijos reikalais. Čia jis pasirodė kaip gabus valstybininkas. Radęs tėvo paliktų didelių valstybės skolų, bandė jas mažinti, nutraukdamas nereikalingas išlaidas, šalindamas eikvotojus, grobstytojus ir, kur tik įmanoma, taupydamas lėšas. Taip jis išpirko dalį įskolintų karališkųjų dvarų. Buvo sąžiningas – stengėsi laiku sumokėti atlyginimus kariams – algininkams. Nedavė ramybės vagims ir plėšikams – pagautus griežtai bausdavo. Su valdininkais buvo teisingas ir paslaugus, tačiau netikusius dvariškius šalino – taip kėlė dvaro aplinkos moralę.

Apie  Kazimiero dviejų metų vietininkavimą Lenkijoje gražiai atsiliepė ir Prūsų kronika, kritiškai vertinusi Lenkijos karaliaus Kazimiero valdymo sistemą.

1485 metų pavasarį karalaitis Kazimieras atvyko pas tėvą į Vilnių. Čia, jau sirgdamas, jis dirbo kai kuriuos mirusio Lenkijos pakanclerio darbus: registravo kvitus, reikalingus tėvo patvirtinimo.

Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje. Vokiečių rašytojas Hansas Huemmeleris atkreipė į tai dėmesį, taikliai pavadindamas šv. Kazimierą „tylaus maldingumo įsikūnijimu“.

Vilniuje, kaip anksčiau Krokuvoje bei Rodome, Kazimieras rūpinosi vargingaisiais: šelpė apleistus, paliegusius, neturtingus, rėmė karaliaus Kazimiero įkurtus bernardinus.

Šv. Juozapatas

Šv. Juozapato trylikos metų vienuolystė Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne ir bažnyčioje (1604–1617) susieta su labai svarbiu įvykiu: 1609 m. karalius Zigmantas III Vaza karališkuoju ediktu Švč. Trejybės bažnyčią ir vienuolyną perdavė Graikų apeigų katalikams (iki tol ji oficialiai priklausė stačiatikiams). Tai sudarė sąlygas bažnyčiai ir vienuolynui diegti unitų tikslus.

1613 m. Juozapatas Bitene (netoli Slonimo) padovanotame vienuolyne įsteigė naujokyną. Vienuolyną unitams padovanojo šlėkta Grigorijus Trizna – jį buvo pastatęs savo dukrai Efrozinai.

1613 m. Švč. Trejybės vienuolynui padovanojamas Smolensko kašteliono Ivano Meleškos Žirovicuose pastatytas vienuolynas ir Žirovicų kaimas.

1614 m. Juozapatas išrenkamas Vilniaus bazilijonų vienuolyno, kuriame tuo metu jau gyveno beveik 60 vienuolių, archimandritu.

Kartu su Veljaminu Rutskiu 1617 m.,  Rutos dvare, prie Naugarduko sušaukia penkių bazilijonų vienuolynų (Biteno, Minsko, Naugarduko, Vilniaus, Žirovicų) vyresniuosius ir įkuria Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Tai pats svarbiausias Juozapato darbas neprarandantis aktualumo ir šiandieną, kai mes minime jo įkurto ordino 400 metų jubiliejų. Akcentuotina, kad tai vienintelis ordinas įkurtas Lietuvoje ir kad jis įgyvendino Brastos Bažnytinės unijos priimtus nutarimus.

Be plačios dvasinės veiklos, XVII a. pradžioje vienuoliai sugebėjo atnaujinti vienuolyną ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią, įrengti 7 altorius.

1617 metais Juozapatas buvo paskirtas Polocko arkivyskupu. Savo vyskupišku šūkiu pasirinko žodžius iš Evangelijos pagal Joną „Tegul visi būna viena!“ (Jn 17,21) Jis  aktyviai gynė ir tvirtino bendruomenes, kurios buvę stačiatikiškos, atkūrė vienybę su Roma.Šv. Juozapatas rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu, parašė nemažai kreipimųsi ir atsišaukimų savo arkivyskupijos įvairių luomų krikščionims, kaip tobulinti savo pašaukimo gyvenimą pagal Kristaus mokymą. Būsimas šventasis aiškiai suprato, kokia svarbi Bažnyčios vienybė ir visuotinumas. 

 

 

 

Atgal