VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

02.20. Parapijiečių mylimas sielų ganytojas kunigas vienuolis jėzuitas Jonas Krizostomas Kukta

Povilas Šimkavičius, Vida Šimkavičienė

 

Nuoširdaus, paprasto, parapijiečių mylimo sielų ganytojo kunigo vienuolio jėzuito Jono Krizostomo (iš graikų kalbos – Auksaburnis) Kuktos tarnystės Kristui ir žmonėms kelias prasidėjo Jėzuitų naujokyne Pagryžuvyje (Kelmės rajonas). Dalelę savo širdies kunigas J. K. Kukta SJ taip pat paliko Gedžiūnėlių (Ignalinos r.) Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijoje, Kazitiškio (Ignalinos r.) Šv. vyskupo Stanislovo, Dubičių (Varėnos r.) Švč. Jėzaus Širdies, Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės, Kaltanėnų (Švenčionių r.) Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios ir Švenčionių Visų Šventųjų parapijose.

Užrašas ant nuotraukos: „Prisiminimui Gerajai Marytei. Kun. J. Kukta. Kaltanėnai, 1966. XI. 26“

Pamėgtame ežerų ir kalvų krašte – Palūšės Šv. Juozapo parapijoje – jo žemiškoji kelionė pasibaigė. Kunigas vienuolis jėzuitas J. K. Kukta palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Trakinių kaimo sūnus – antrosios kartos Lietuvos jėzuitas

Kuktų giminė, kilusi iš Trakinių kaimo (Anykščių r.), užaugino Lietuvai ne vieną žinomą dvasininką, karininką, laisvės gynėją, spaustuvininką. Tarp jų – pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (1873-1942), lietuviškos spaustuvės savininkas, 1918 m. „Lietuvos aide“ atspausdinęs Lietuvos nepriklausomybės aktą, Martynas Kukta (1875-1956), laisvės gynėjas Alfonso Bagdono-Aro būrio partizanas Bronius Kukta (1918-1944), Lietuvos kariuomenės karininkas, laisvės gynėjas, partizanas Petras Kukta-Girininkas (1919-1949), partizanas Henrikas Kukta (1923-1944), karininkas, laisvės gynėjas, Vyčio kryžiaus kavalierius, politinis kalinys ir tremtinys Tomas Kukta (1900-1989), partizanų ryšininkė Viktorija Kuktaitė (1908-1980) ir kunigas, vienuolis jėzuitas Jonas Krizostomas Kukta (1906-1993).

Kunigas J. K. Kukta SJ, Palūšė, 1972 m. lapkričio 7 d. 

Jonas Kukta gimė 1906 m. sausio 28 d. Gaigalų kaime, Alantos parapijoje (dabar Alantos seniūnija, Molėtų rajono savivaldybė) ūkininko, siuvėjo, tremtinio Adomo ir spaudos draudimo metais dirbusios daraktorės Uršulės (Žvinytės) Kuktų šeimoje. Apie J. Kuktos mokslus ir teologijos studijas išsamesnės informacijos iš pradžių surasti nepavyko. Tačiau Lietuvos kunigo jėzuito, filosofijos ir socialinių mokslų daktaro Broniaus Krištanavičiaus rašiniuose „Jėzuitai nepriklausomoje Lietuvoje – laiškai lietuviams“, o taip pat Katalikų kalendoriuje žinyne (1995), pateiktame Vilniaus arkivyskupijos kurijos (ačiū už pagalbą kurijos kancleriui kunigui Kęstučiui Palikšai),  pavyko surasti įdomių faktų apie Joną Kuktą. J. Kukta 1917-1919 m. lankė Alantos pradžios mokyklą, po to globojamas dėdės kanauninko Juozapo Kuktos mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. Kartu su dėde lenkų buvo ištremtas iš Vilniaus ir mokslus tęsė Ukmergės gimnazijoje. Ją baigęs 1927 m., vieno vienuolio paakstintas, J. Kukta apsisprendė stoti į Jėzaus Draugiją. Pirmuosius metus (1928) praleido Herenberge, Olandijoje, antruosius (1929) –  Pagryžuvyje. Iš minėtų B. Krištanavičiaus rašinių sužinome, kad prieš oficialų Pagryžuvio jėzuitų naujokyno ir vienuolyno atidarymą (atidarytas 1929 m. rugsėjo 15 d.) iš Herenbergo naujokyno į Pagryžuvį buvo atkelti trys antrųjų metų klierikai naujokai: Jonas Kukta, Balys Laukaitis ir Jurgis Smilgevičius, kurie aktyviai įsijungė į naujokyno veiklą – supažindindavo naujokus su naujokyno tvarka, dėstė tikybą pradžios mokyklose (už vieną pamoką gaudavo 6 litus). Pagaliau, 1930 m. balandžio 20 d. per šv. Velykas klierikai J. Kukta, B. Laukaitis ir J. Smilgevičius davė vienuolio įžadus. Prieš tai, kovo 25 d. buvo įsteigta Lietuvos jėzuitų provincija. Šie du įvykiai Pagryžuvy buvo paminėti akademija. Naujokyne brendo antroji lietuvių jėzuitų karta, apaštalavusi keturiuose žemynuose: Europoje, Azijoje, Afrikoje ir Amerikoje.

1930-1932 J. Kukta studijuoja filosofiją Olandijoje, o grįžęs į Lietuvą, 1932-1938 m. dirba istorijos mokytoju ir auklėtoju Kauno jėzuitų gimnazijoje, kartu studijuodamas istoriją Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

1938 m. J. K. Kukta išvyksta į Lioną (Prancūzija) studijuoti teologijos, kur 1941 m. liepos 31 d. įšventintas į kunigus.

Vykstant Antrajam  pasauliniam karui J.Kukta grįžta į Lietuvą, Pagryžuvį, kur paskiriamas naujokų mokytoju, o 1942 m. tėvas Jonas Kukta Pagryžuvio jėzuitų naujokyne buvo paskirtas atsakingu ir už ūkio reikalus. 1944 m. kartu su kitu kunigu nacių suimamas, išvežamas į  Vokietiją.  Grįžęs į Lietuvą, 1947 m. buvo paskirtas į senąją vietą – Pagryžuvio jėzuitų naujokyną koplyčios rektoriumi. Sovietinė okupacija sutrikdė jėzuitų naujokyno veiklą, o 1948 m. rugpjūčio 1 d. jis buvo uždarytas. J. Kukta pasiprašė į Vilniaus arkivyskupiją ir 1948 m. rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas į Gedžiūnėlių (Ignalinos r.) parapiją.

1949 m. Pagryžuvy įkurta Kelmės apskrities ligoninė, o šiuo metu buvusiame vienuolyne veikia slaugos ligoninė žmonėms su negalia.

Kunigas J. K. Kukta SJ gydė sielas

Ignalinos ir Švenčionių krašto istorijos puoselėtojams, žinovams, tikiuosi, žinomas kunigo Juozo Breivos (1891-1939) gyvenimo kelias – lenkų valdžios persekiojimas, pasitraukimas iš Linkmenų, Kirdeikių bažnyčios statybos. Atrodytų, kas sieja šį iškilų kunigą su Jonu Kukta. Pasirodo, visus kun. J. Breivos veiksmus laimino tuometis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta (kun. Jono Kuktos dėdė) – 1925 m. lapkričio 2 d. įteisino naują Kirdeikių (Utenos r.) parapiją Kaišiadorių vyskupijoje, 1927 m. rugpjūčio 14 d. konsekravo Kirdeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. 

Kunigas J. Kukta SJ pirmojoje Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios parapijoje, apie 1953 m.

Kunigas J. K. Kukta SJ artimųjų būryje Kaltanėnuose, apie 1966 m. Marijos Karlytės asmeninio albumo nuotrauka

Iš kairės: Marija Karlytė, Vida Šimkavičienė ir Zosė Kurtinaitienė, Palūšė, 2016 m. liepos 13 d.Povilo Šimkavičiaus nuotrauka

Renkant informaciją internetinėje erdvėje apie kunigą J. K. Kuktą, susidarė įspūdis, kad kunigų veikla dažniausiai vertinama per materialiąją prizmę. Jeigu kunigas nepastatė bažnyčios, nerestauravo ar neperdažė jos, tas kunigas net neminimas rašytinėje bažnyčios istorijoje. Akivaizdu, kad J. K. Kukta SJ buvo mokslo, dvasios žmogumi, o ne kunigu „statybininku“, todėl jo pavardė ne visada minima parapijų dvasininkų sąrašuose. Pavyzdžiui, skaitant informaciją apie Gedžiūnėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčią, minimas kunigas Karolis Gumbaragis, kuris 1943 m. pastatė naują bažnyčią, ir kunigas Jonas Kardelis, kurio rūpesčiu 1966 m. bažnyčia restauruota ir išdažyta. Dubičių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios istorijoje išskirtas 1968-1990 m. parapiją administravęs kunigas Mykolas Petravičius, kuris bažnyčią išdažė.

Be rašytinės informacijos apie kunigo vienuolio jėzuito Jono Krizostomo Kuktos gyvenimą ne kuo mažiau svarbi informacija iš jį pažinojusių žmonių.

Ilgametė ir vienintelė kunigo jėzuito vienuolio Jono Krizostomo Kuktos buvusi šeimininkė, žvali, energinga 86 metų Marija Karlytė, gyvenanti Palūšėje, prisimena, kad J. K. Kukta į kunigus įšventintas Prancūzijoje, tada jam buvo pasiūlyta vykti į JAV, bet kunigas pasirinko Lietuvą ir savo tautiečius. Marija su kunigu J. K. Kukta susipažino jam atvykus į pirmąją parapiją – Gedžiūnėlius. Prieš tai klebonijoje savo krikšto mamai Emilijai Karlaitei retkarčiais padėdavusi šeimininkauti Marija buvo pakviesta nuolatiniam šeimininkės darbui. Kaip sakė Marija, ji daugiau kaip keturis dešimtmečius tarnavo klebonui sąžiningai, be išeiginių ir pravaikštų. Jos žodžiais tariant, J. Kukta buvo mokslo žmogus, mokėjo kelias kalbas, daug skaitė ir daug meldėsi. Gyveno kukliai, nesivaikė materialinių vertybių, prabangių daiktų. Marija papasakojo, kad klebonas viešai nekalbėdavo apie savo dėdę vyskupą, nenorėdavo išsiskirti iš kitų kunigų. J. Kukta buvo iš didelės šeimos, kurioje augo dešimt vaikų. Ar visi vaikai išgyveno, šeimininkė pasakyti negalėjo, bet prisiminė, kad pas kleboną atvykdavo broliai Bronius, Petras, Pranas, Vitalius, seserys Apolonija ir Levutė. Marija prisiminė, kad kunigą J. Kuktą ilgą laiką stebėjo sovietų saugumas (gal dėl to, kad daug laiko praleido užsienyje), net ji buvo kamantinėjama, kas renkasi klebonijoje, apie ką kalba susirinkusieji. Marija nepasimesdavo ir atsakydavo, kad jos darbas su puodais virtuvėje, o ne pokalbių klausymas.

Prisiminimais apie J. K. Kuktą, kuris tarnaudamas Kaltanėnuose (1965-1967) susipažino ir artimai bendravo su Vidos tėvais Broniumi ir Kazimiera Trinkūnais, dalinasi Vida. Pirma jos pažintis su kunigu įvyko jo atvykimo į Kaltanėnus dieną. Po pamokų Vida su draugais ėjo iš mokyklos keliu, vedančiu pro kleboniją. Ant kelio stovėjo sunkvežimis, iš kurio buvo kraustomi baldai, ryšuliai, kažkokios dėžės. Vaikams susidomėjus kas čia vyksta, prie jų priėjo nedidelio ūgio, kresnas žmogus ir šypsodamasis pasakė, kad vaikai nebijotų, kad jie ne vagys, o nauji klebonijos gyventojai.  Ši pažintis vėliau virto nuoširdžia draugyste, Vidos šeimoje kleboną vadindavo tik mažybiniu žodžiu – Kuktelė. Bronius dažnai pagelbėdavo klebonui, pavėžėdamas jį savo automobiliu „Zaporožec“ (Kaltanėnuose tuo metu buvo gal tik trys automobiliai) į gretimose parapijose vykstančias šv. Mišias ar kitus eucharistinius renginius. Jie visada rasdavo bendrą kalbą, mėgdavo pajuokauti, „pasišpilkuoti“, nors Bronius buvo daugiau kaip dvidešimčia metų jaunesnis už kleboną. Vidos tėvas dažnai į kleboniją nusivesdavo savo mažąsias dukras Aušrą ir Ramunę, kurias klebonas visada pavaišindavo ananasiniais saldainiais, o šeimininkė Marytė dar ir pamaitindavo pietumis. Vidos atmintyje išlikęs vienas pirmadienis, kai tėvai į kaimą pas senelius atsivežė Kuktelę ir dar du kunigus – Julių Baltušį (kurį šeimoje vadindavo Juliuku) ir Juozapą Juodagalvį. Senelių sodyba Mikališkio kaime, Ignalinos rajone, prie ežero, tai visi norėjo pailsėti gamtoje, pabendrauti neformalioje aplinkoje. Bet kunigai, pamatę, kad senelis netoliese šienauja dobilus, paėmė iš jo rankų dalgį ir patys paeiliui pradėjo šienauti. Bobutei ir seneliui, kurie buvo itin tikintys žmonės, buvo šioks toks šokas – ką žmonės pasakys, kai pamatys, kad pievoje kunigai šienauja. Kunigas J. Kukta nuramino – juk jie irgi žmonės, o gyvendamas vienuolyne jis dirbo įvairius ūkio darbus, net nuo vežimo buvo nukritęs. Vėliau pas senelius daug metų gyveno iš klebonijos parsivežtas katinas Pūkis, kurio viena akis buvo žalia, o kita mėlyna. Kunigas J. Kukta juokavo, kad katinas panašus į jį, nes jo akys taip pat skirtingos.

Dar viena išskirtinė šio žmogaus savybė – tolerancija. Vida prisimena, su kokia pagarba  kunigas J. K. Kukta atsiliepė apie vyrą, tuo metu komunistų partijos narį, laidojusį savo jauną žmoną „su bažnyčia“, nors ir nedalyvavusį šv. Mišiose, bet stovėjusį šventoriuje, paskui ir bažnyčios gale, ir laukusį apeigų pabaigos. Kitas atmintyje užstrigęs atvejis, kai kunigas J. K. Kukta pakrikštijo mergaitę, gimusią lietuvės ir slavų tautybės vyro šeimoje. Į Vidos tėčio klausimą, ar taip galima, kai kūdikio tėvas yra kito tikėjimo, klebonas atsakė, kad jis krikštys visus vaikus, kokios tautybės jie bebūtų, jei tėvai nori, kad vaikas gautų Krikšto sakramentą.

Dar du svarbūs mūsų gyvenimo įvykiai yra susiję su šiuo žmogumi – 1979 m. liepos 13 d. Palūšės bažnyčioje kunigas J. K. Kukta suteikė mums su Vida Santuokos sakramentą. Po to buvom pakviesti į kleboniją šventinei vakarienei, kurią paruošė  šeimininkė Marytė (klebono dažniausiai vadinama Marijona). O kai 1982 m. kunigas J. K. Kukta pakrikštijo mūsų dukrą Laurą, pasiūlęs Teresės krikšto vardą (mes galvojom, kad Laura ya šventas vardas, ir kito vardo nebuvom pasirinkę), buvome vėl pavaišinti pietumis. Palūšėje savo dukterį krikštijo ir Vidos sesuo Aušra.

Kai laidojo Vidos tėvą, sulaukusį vos 55 metus, šis nedidelio ūgio, bet didelės širdies žmogus verkė, nesigėdydamas savo ašarų, kaip būna apraudamas pats artimiausias žmogus.

Nors  J. Kukta Kaltanėnuose kunigavo tik nepilnus trejus metus, kaltanėniškiai mylėjo savo kleboną, pas jį važiuodavo ir į Švenčionis, vėliau ir į Palūšę.

J. K. Kukta buvo eruditu, gerai mokėjo vokiečių, lotynų kalbas, pagrindinis jo turtas – tai knygos, malda ir žmogiškumas. Gyvenime kuklus ir paprastas, malonus ir linksmas, nepaprastai vaišingas, gerbiamas pasauliečių ir kunigų. Jis nebuvo kunigu „statybininku“, bet jis buvo tikru sielų ganytoju ir mokėjo gydyti sielas.

Pravažiuodami pro šalį pažvelgiame į Palūšės Šv. Juozapo bažnyčią, kuri buvo pavaizduota ant vieno lito banknoto, ir visada prisimename kunigą vienuolį jėzuitą Joną Krizostomą Kuktą, nes jo vardas įrašytas mūsų ir daugelio buvusių parapijiečių širdyse.

Atgal