VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

09.12. Pranciškonai pasauliečiai šv. Lauryno atlaiduose Skapiškyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Skapiškyje (Kupiškio r.) jau nuo 2012 m. pradėta atgaivinti prieškario tradicija, kurį laiką vyravusi ir pokaryje - tai Šv. Lauryno atlaidų šventė. Apie Skapiškio bendruomenės pirmininkės (nuo 2009 m.), Kupiškio viešosios bibliotekos Skapiškio padalinio vyresniosios bibliotekininkės Romos Bugailiškienės atgaivinamą tradiciją rašyta 2013 m. „Lietuvos aide“ Rugpjūčio 17. Nr. 181, 182, 183. P. 1–2 (Skapiškyje atgaivinama prieškario tradicija).

Šventieji Laurynai

Bažnyčioje minimi trys šventieji Laurynai. Vienas jų – liepos 21-ąją, kitas – rugpjūčio 10-ąją ir trečias – rugsėjo 5-ąją.

Liepos 21-ąją minime kunigą šv. Lauryną Brindizietį (1559–1619). Tai Julijus Cezaris de Russo, 1575 m. įstojo į kapucinų ordiną ir priėmė naują vienuolinį vardą – Laurynas. 1582 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o 1602 m. išrinktas kapucinų ordino generolu. Šv. Laurynas tapo keliaujančiu pamokslininku. Šv. Laurynas Brindizietis pripažintas Bažnyčios mokytoju.

Rugpjūčio 10 d. minime šv. Lauryną – diakoną. Šįmet sueina 1759 metai nuo jo kankiniškos mirties.

Rugsėjo 5 d. minime Lauryną Justinijanį (1381–1455). Tai vyskupas, kilmingas patricijus, gimęs Venecijoje. Jo matytas pranašingas sapnas „Aš esu Dievo Išmintis“, paskatino Lauryną 1397 m. įstoti į reguliariųjų kanauninkų abatiją (šv. Jurgio saloje). Šv. Laurynas gyveno asketiškai, uoliai tarnavo žmonėms, pelnė „vargšų tėvo“ vardą. Buvo apdovanotas Šv. Dvasios dovanomis: skaitė žmonių širdyse, pranašavo, darė stebuklus.

Šv. Laurynas – diakonas

Skapiškyje rugpjūčio 10 d. švenčiami šv. Lauryno – diakono atlaidai.

Manoma, kad Šv. Laurynas kilęs iš Ispanijos (Huesca) (225–258 09 10), ten ir augo. Vėliau su šeima atvyko į Romą, kur tapo vienu iš septynių diakonų, kuriuos sostinei paskyrė popiežius Šventasis Sikstas II. Popiežius Laurynui patikėjo tvarkyti Bažnyčios turtą ir globoti Romos vargšus.

257 m. imperatorius Valerianas išleido visuotinį ediktą (įsakymą) Romos piliečiams be išimties aukoti dievams – tai paklusnumo ir pritarimo imperijai ir jos dievams ženklas. Krikščionims toks reikalavimas buvo grįžimas į pagonybę ir jie kategoriškai atsisakė paklusti. Prasidėjo krikščionių persekiojimas.

Imperatoriaus Valeriano persekiojimų metu 258 m. buvo suimtas popiežius šv. Sikstas ir nukankintas, o po 4 dienų ir Laurynas. Tačiau šv. Sikstas prieš mirtį spėjo išpranašauti šv. Laurynui, kad po 3 dienų mirsiąs ir jis. Šios žinios paliudytos dokumentais, vėliau – šv. Ambraziejaus, poeto Prudencijaus ir kitų. Taip susiformavo Šv. Lauryno kultas, jo tarnystės, saugant Bažnyčios turtus, ir kankinystės istorija.

Popiežių į egzekucijos vietą lydėjo diakonas Laurynas, kuris kalbėjo: „Kaip Tu mirsi, niekieno nepalydėtas?“ Šv. Sikstas atsakė: „Ne aš vienas savo kelyje ir tu po trijų dienų mane paseksi“.

Laurynas apsidžiaugė, tačiau globodamas Bažnyčios pinigus, brangius altorių indus, žinojo, kad valdžia viską konfiskuos. Tada visą Bažnyčios turtą šventasis Laurynas suskubo parduoti, o pinigus išdalijo vargšams ir nesuimtiems kunigams. Šie veiksmai atkreipė Romos miesto valdininkų dėmesį. Romos miesto prefektas įsakė suimti Lauryną. Įkalinimo metu šv. Lauryno parodyta kantrybė sukrėtė kalėjimo sargą Ipolitą taip, kad jis tapo krikščioniu, o vėliau buvo nukankintas.

Prefektas Laurynui įsakė visas brangenybes ir auksą atiduoti imperatoriaus kariuomenei.

Laurynas atsakė: „Bažnyčia tikrai yra turtinga, bet jos turtai neprilygsta imperatoriaus turtams. Aš galiu jums parodyti pačią didžiausią dalį Bažnyčios turtų, duokit tik man šiek tiek laiko, ir aš tai padarysiu“. Prefektas davė Laurynui 3 d.

Laurynas perėjo per miestą ir surinko tuos, kurie naudojosi Bažnyčios parama. Paskirtu laiku prieš prefekto rūmus jis išrikiavo atėjusius eilėmis: aklus, raišus, raupsuotus, našlaičius, našles, senelius, apleistus. Tada pakvietė valdininkus, kurie susirinkę dairėsi turtų ir stebėjosi atėjusiais vargšais. Į tai Laurynas atsakęs: „ Nenusisukite nuo šių vargšų, nes jie ir yra Bažnyčios turtai.“ Romos prefektą tai išvedė iš kantrybės ir jis liepė Lauryną nukankinti. Įsiutę pagonys įsakė tol kankinti šventąjį, kol jis prisipažins, kur viską paslėpė.

Imperatorius įsakė Šv. Lauryną pririšti prie virš laužo pakabintų grotelių, taip pasmerkdamas jį lėtai ir kankinančiai mirčiai. Buvo pagamintas geležinis gultas, po juo sudėtos degančios anglys. Kai gultas įkaito, ant jo buvo paguldytas Šventasis Laurynas pasmerktas lėtai ir kankinančiai mirčiai. Nuplaktas ir svilinamas ugnimi Laurynas dar turėjo jėgų juokauti su budeliu (prašė vienodai iš visų pusių jį paskrudinti). Kūnas buvo vartomas, kad iškeptų net sąnariai. Prieš mirtį Laurynas taręs: „Dabar jau esu pakankamai iškepęs“. Kankinamas jis meldėsi, kad katalikiškas tikėjimas išplistų visame pasaulyje.

Bausmė buvo vieša, tad visi matė, kad Šventojo Lauryno veidas išliko ramus ir šviečiantis, krikščionys jautė ne degančio kūno, bet kvepalų kvapą, to nejautė pagonys. Šv. Augustinas aiškina, kad Lauryno troškimas susitikti su Dievu buvo toks stiprus, kad jis nejautė baisios kančios.

Prudencijus savo raštuose pateikia maldas, kurias kalbėjo šventasis ir teigia, kad Dievas jas tuoj pat išgirdo, nes keletas Romos senatorių, kurie dalyvavo šioje egzekucijoje, stebėjosi kankinio ramybe, tikėjimo tvirtumu, todėl prisijungė prie krikščionių.

Prieš 1759 metus, t. y. 258 metais Šv. Laurynas turėdamas 33 metus buvo nukankintas. Didvyriškumas ir meilė Kristui pelnė Laurynui didžiulę pagarbą, paskatino atsiversti daugelį pagonių (todėl šventasis ir pagerbiamas taip iškilmingai).

Šv. Lauryno vardo įamžinimas

Šv. Laurynas nuo pirmųjų amžių yra labiausiai garbinamas Romos kankinys, jo mirtis padėjo plisti krikščionybei. Keletas Romos senatorių, tapę krikščionimis, palaidojo kankinio kūną Romoje Via Tiburtina katakombose.

Imperatorius Konstantinas prie Via Tiburtina, už Romos mūrų, pastatė pirmąją Šv. Lauryno bazilika, kuri dabar priskiriama prie penkių seniausių išlikusių patriarchalinių Romos bazilikų.

Šv. Lauryno kapas yra su grotelėmis viršuje, ant kurių, kaip minėta, šventasis buvo kankinamas ugnimi – kepinamas iki mirties.

Legendoje pasakojama, kad po mirties šv. Laurynas kiekvieną penktadienį nusileidžia iš dangaus į skaistyklą ir pasiima iš jos į dangų vieną sielą.

Po mirties Laurynas buvo paskelbtas šventuoju. Nuo IV a. tai vienas labiausiai gerbiamų šventųjų. Pasakojama, kad praėjus keturiems šimtams metų po šventojo mirties, jo kapas Romoje buvo atidarytas – norėta ten palaidoti šv. Steponą. Tuomet šv. Laurynas pasislinkęs, kad būtų vietos naujam kūnui.

Šv. Laurynas ikonografijoje.

Šv. Laurynas vaizduojamas jaunas, ispaniškų bruožų, bebarzdis, beveik visada su dalmatika, su puošniais diakono drabužiais ir geležiniu guoliu – grotomis, ant kurių buvo kankinamas.

Kartais šventasis laiko indą ar skrynelę su pinigais, piniginę, smilkytuvą, kankinių palmės šakelę, Bibliją arba procesinį kryžių, kuriuos jam, kaip diakonui, priklausė nešti.

Giedorėlių grupė

Dukra ir vaikaitės mielai klauso mamos ir močiutės Aleksandros Aleinikovienės ir kitų choristų giedojimo

 Į Lauryno atlaidus atvyko ir Aldona Survilienė (sėdi vežimėlyje), šalia jos Jolita Pipynienė

Šv. Mišias aukoja kun. Albertas Kasperavičius

Atlaidų procesija grįžta į bažnyčią. Kryžių neša Povilas Puronas

Prie paminklinės lentos kunigui, poetui Antanui Strazdui. Iš kairės Zina Bieleckienė, Danguolė Pačeputienė ir jos motina Vanda Bugailiškienė

Skapiškyje prie Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios su klebonu Albertu Kasperavičiumi (centre) Vilniaus Šv. Mikalojaus brolijos tretininkai ir s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI (dešinėje, kraštinė)

Vilniaus Šv. Mikalojaus pasauliečių pranciškonų brolijos talka serbentaujant. Iš dešinės: Tadas Skinulis, Jūratė Širkienė, Julius Širka, Nerita Bagzdevičienė, Algimantas Andziulis, Dalius Skinulis, Edvardas Macijauskas ir Zita Macijauskienė

Grupelė šventės dalyvių prie kan. Nikodemo Kasperiūno kapo (toliau – Lurdas)

Su parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ eksponatais susipažįsta Algimantas Andziulis

Apie tautodailininko Broniaus Bickaus paminklą „Angelas“ pasakoja dr. Aldona Vasiliauskienė (kairėje). Dešinėje – Zita Macijauskienė

 Piligrimai domisi Blaivybės paminklu

Apie tremtį pasakoja Elena Stuokienė. Iš kairės: klebonas Albertas Kasperavičius, Ona Lenkickienė, Povilas Puronas, Pandėlio vargonininkė Asta Davolienė, Irena Matiukienė, Elena Stuokienė ir Bronius Stuoka

Lietuvių liaudies skulptūroje šv. Laurynas vaizduojamas stovintis apsirengęs diakono drabužiais, vienoje rankoje laikantis palmės šakelę arba kryželį, kitoje – groteles (savo kankinimų simbolį).

Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis.

Rugpjūčio 10 d. pagoniškoje Lietuvoje buvo garbinamas Perkūnas – po šios dienos perkūnas nebesitrankydavo. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali suerzinti perkūną. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų.

Šv. Laurynas – globėjas.

Šv. Laurynas dėl savo neįprastos mirties skelbiamas šventuoju virėjų globėju.

Kadangi buvo kankinamas ant žarijų, globoja tuos, kurie rizikuoja nudegti: gaisrininkus, angliadegius, kepėjus, virėjus, stiklo pūtėjus ir drabužių lygintojus, kurie anksčiau lygindavo lygintuvais, pripildytais žarijų. Sicilijoje ant nudegimų pridedamas jo paveikslėlis.

Jo meldžiama apsaugoti nuo nudegimų ir strėnų gėlos, nes ji panaši į deginimą, taip pat nuo skaistyklos ugnies. Prancūzijoje jo prašoma padėti nuo egzemos, ten vadinamos „Šv. Lauryno ugnimi“.

Taip pat teigiama, kad šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro.

Šv. Laurynas buvo ne tik diakonas, bet ir bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl jis yra ir bibliotekų globėjas. Jis kaip diakonas, prižiūrėjo bažnyčios maldaknyges ir biblijas, todėl globoja bibliotekininkus, bibliofilus ir knygų pardavėjus.

Šv. Laurynas rūpinosi keleiviais, todėl tapo užeigos namų ir viešbučių savininkų globėju.

Kadangi išdalijo Bažnyčios turtus vargšams, šv. Laurynas yra skurdo palaužtųjų globėjas. 

Šv. Lauryno vardu tituluotos bažnyčios Lietuvoje.

Lietuvoje yra 7 vyskupijos, 54 dekanatai, 691 parapija. Kiekvienoje parapijoje esanti bažnyčia ar koplyčia turi savo titulinį vardą, kuris suteikiamas konsekruojant šventovę.

Šv. Lauryno vardu Lietuvoje yra tik septynios tituluotos bažnyčios. Po dvi Kaišiadorių: Semeliškės (Elektrėnų dekanatas) ir Videniškiai (Molėtų dekanatas); Šiaulių: Kriukai (Joniškio dekanatas) ir Stačiūnai (Pakruojo dekanatas) bei Telšių: Kalnalis – Kūlupėnai (Palangos dekanatas) ir Leckava (Mažeikių dekanatas) vyskupijose. Viena Vilkaviškio vyskupijoje – Skriaudžiai (Prienų dekanatas).

Trečiasis ordinas.

Vatikano II Susirinkimas (1963–1965) atstatė Trečiojo ordino nepriklausomybę. Nariams buvo leista rengti susirinkimus, rinkimus, priimti ugdyti žmones, kandidatus stoti į Ordiną ir pasibaigus jų ugdymo laikotarpiui leisti jiems duoti pranciškoniškojo gyvenimo įžadus.

Brolijos tapo atsakingos ir už savo finansus.

1973 metais, buvo įsteigta Trečiojo ordino Pasaulinė Taryba, suvienijusi viso pasaulio pranciškonus tretininkus.

1978-aisias popiežiui Pauliui VI apaštališkuoju laišku „Seraphicus Patriarcha“ patvirtinus Pasauliečių pranciškonų ordino Regulą, Ordino pavadinimas buvo pakeistas į Pasauliečių pranciškonų ordiną, o senąjį abitą – mažą škaplierių su virvele – pakeitė „Tau“ formos kryžius.Popiežius ragina grįžti prie pamatinių šv. Pranciškaus vertybių, kurias jis numatė šiam Ordinui ir pirmą kartą išdėstė savo „Paraginime atgailos broliams ir seserims“.

2000-aisiais Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijai patvirtinus Pasauliečių pranciškonų ordino Generalines Konstitucijas, pasauliečiai pranciškonai vėl gavo nepakartojamą galimybę atgaivinti pirminę šv. Pranciškaus charizmą ir dvasią, kurią jis, priėmęs Evangelijos naujieną širdimi, padarė savo gyvenimo pagrindu. Šiandien pasauliečiai pranciškonai pašaukti uoliai žengti Pranciškaus pėdomis.

Visų Pasauliečių pranciškonų ordino regulų pagrindu tapo Pranciškaus „Paraginimas atgailos broliams ir seserims“, parašytas 1221 metais. Atgailos broliams ir seserims skirti pirmosios Regulos principai yra kildinami iš to paties dokumento, tačiau žinome apie juos iš 1228 metų pataisymų. Pirmoji Regula buvo griežčiausia, kviesdama žmones palikti vien savimi besirūpinančią visuomenę ir grįžti prie pagrindinių krikščioniškųjų vertybių.

Vilniaus pasauliečiai pranciškonai.

2016 m. spalio 15 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje vyko Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino Vilniaus regiono brolijos tarybos Rinkimų kapitula, kuriai pirmininkavo Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinė ministrė Virginija Mickutė OFS.

Šiuo metu Vilniaus regione veikia 6 brolijos: Šv. Mikalojaus, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardinų, Šv. Jono Bosko, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio ir Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai brolija.

Be Vilniaus regiono pasauliečių pranciškonų (liaudyje vadinami tretininkais) brolijos veikia ir kituose regionuose: Kauno (2), Telšių (9), Šiaulių (2), Panevėžio (6) ir Vilkaviškio (5).

Vilniaus Šv. Mikalojaus brolijoje yra 16 –ka įvairių specialybių pasauliečių pranciškonų, tai ir pedagogai, medikai, inžinieriai, verslininkai, menininkai, vairuotojai, žemės ūkiu besiverčiantys bei kitų profesijų asmenys. 2014 m. brolijos ministru išrinktas Dalius Skinulis (ilgus metus šioms pareigoms buvo rinktas Edvardas Macijauskas).

Vilniaus Šv. Mikalojaus brolijos pasauliečiai pranciškonai atlieka piligrimines keliones ne tik po įvairias Lietuvos vietoves – jie aplankę daugelį Europoje garsių šventųjų vietų.

Pranciškonai pasauliečiai Skapiškyje

2017 m. rugpjūčio 13 d. piligriminei kelionei į Skapiškį – Šv. Lauryno atlaidus pirmąsyk atvyko grupė Vilniaus Šv. Mikalojaus brolijos pasauliečių pranciškonų: brolijos ministras Dalius Skinulis su sūnumi Tadu, Jūratė Širkienė ir Julius Širka, Edvardas Macijauskas ir Zita Macijauskienė, .Nerita Bagzdevičienė, Algimantas Andziulis.

 Pasauliečiai pranciškonai dalyvavo Šv. Hiacinto (Jackaus) bažntyčioje šv. Mišių aukoje, procesijoje, grožėjosi tvarkingu šventoriumi, meldėsi prie ilgamečio Skapiškio klebono kan. Nikodemo Kasperiūno kapo, grožėjosi kanauninko pastangomis pastatytu Liurdu, bendravo su klebonu kan. Albertu Kasperavičiumi iš Panevėžio atvykusiomis seselėmis vienuolėmis, susipažino su paroda „Pažintis su Ukrainos kultūra“, Švedukalnyje palaidotais suomių kareivių kapais, apžiūrėjo Skapiškyje esančius unikalius paminklus: Blaivybės paminklą, paminklą misijoms, tautodailininko tremtinio Broniaus Bickaus sukurtais paminklais Angelu (kapinėse) ir paminklu Maironiui (miestelio centre).

Šv. Mišios.

Rugpjūčio 13 d. Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė klebonas kun. Albertas Kasperavičius. Jis neseniai paskirtas Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonu. Kartu aptarnaus Panemunio Švč. Trejybės ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijas. Skapiškėnai viliasi, kad 2019 metais minint vienuolių domininkonų Skapiškyje pastatytos Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios 200 metų jubiliejų, jau turės nuolatinį kunigą. Bet ir šiuo metu parapijiečiai džiaugiasi naujo klebono kun. Alberto Kasperavičiaus dėmesingumu, nuoširdumu ir paprastumu, tikisi, kad Skapiškis klebonui taps „dešine ranka“.

Šv. Mišių metu giedojo iš Pandėlio atvykę choristai, vadovaujami vargonininkės Astos Davolienės, įsijungė ir keli skapiškėnai – tikimasi ateityje jų skaičius augs.

Pamokslo metu kun. A. Kasperavičius kalbėjo apie visai neseniai praūžusią gamtos stichiją, gražiai susiedamas su skaitiniuose (juos skaitė s. Dalia PAMI) girdėta audra

Kitą skaitinį perskaitė kotrynietė s. Elija CSC

Kalbėjo apie Lauryno diakono uolumą, jo rūpestį ir dėmesį pagalbą vargšams

Pamokslo pabaigoje klebonas A. Kasperavičius nuoširdžiai dėkojo visiems talkininkams tvarkiusiems šventorių: maldininkus pasitiko seniūnijos pastangomis (seniūną pavaduojanti Regina Beleckienė) ir klebono Alberto Kasperavičiaus rūpesčiu gražiai sutvarkytas šventorius. Dėkojo visiems, kurie gyvomis gėlėmis bei vainikais išpuošė bažnyčią. Dėkojo Elenutei Stuokienei už išaugintas ir šventei padovanotas gladioles – kardelius, kuriais ir išpuošta visa šventovė.

Senai Skapiškio bažnyčia nematė tokios maldininkų gausos: tą puikiausiai liudijo po šv. Mišių vykusi procesija: dar ne visi buvo išėję iš bažnyčios, kai į ją jau sugrįžinėjo procesija.

Šv. Mišių dalyviai svečiai vienuoliai

Šv. Mišiose be gausaus parapijiečių būrio, jų giminaičių, atvykusių iš įvairių Lietuvos kampelių (juos kasmet sukviečia Lauryno atlaidai, tik ne visi, atvykę į atlaidus, yra skubėję į bažnyčią) dalyvavo ir svečiai – vienuoliai.Be jau minėtų Vilniaus Šv. Mikalojaus brolijos pasauliečių pranciškonų, iš Panevėžio atvyko seserys vienuolės: Marijos tarnaitės (PAMI) (oficialus pavadinimas Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija, popiežiaus teisių) ir Kotrynietės (CSC) (oficialus pavadinimas Šv. Mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacija, popiežiaus teisių). Seserims vienuolėms Skapiškis yra svarbus – iš Skapiškio kilusi s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI atvyko kartu su s. Marytė Giedraitytė PAMI.

Iš Skapiškio kilusi ir sesuo Kotrynietė Lionė (Alma Simėnaitė), dėl ligos negalėjo atvykti, tačiau atvyko kitos šios kongregacijos seserys: netoli Skapiškio gyvenusi s. Teresėlė (Ona Ašmegaitė) CSC, iš Kupiškio kilusi s. Vanda Žemeliauskaitė CSC, o kartu su jomis atvyko s. Elija Rudinskaite CSC...

Senoji parapijinė Skapiškio bažnyčia buvo tituluota Šv. Lauryno vardu, tad Lauryno atlaidai Skapiškyje švenčiami jau daug šimtmečių.

 

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės ir pranciškono pasauliečio Edvardo Macijausko archyvų

 

Atgal