Religija

08. 19. Prisimenant kunigą Aleksandrą Papučką

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šįmet paminėtos 40-osios kun. Aleksandro Papučkos (1914 02 14–1946 04 07–1977 06 16) mirties metinės. Renginys Kupreliškyje prasidėjo šv. Mišiomis.

Šv. Mišios Kupreliškyje

2017 m. birželio 17 d. Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurią aptarnavo Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima iškilmingai aukotos šv. Mišios, kuriose prisimintas čia klebonavęs ir parpijos kapinėse palaidotas kun. Aleksandras Papučka .

Šv. Mišiose kartu su vyskupu emeritu Jonu Kaunecku meldėsi dar 4 kunigai: Virgilijus Liuima, Algis Neverauskas, kan. Edmundas Rinkevičius ir kan. Stanislovas Krumpliauskas. Giedojo prie Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios susibūrusi grigališkojo choralo grupė: Eglė Jažauskienė, Virginija Kubilienė, Jūratė Džiugienė, Rūta Degutienė, Miroslava Janulienė, Edita Morkvėnaitė.

Vyskupas J. Kauneckas pamokslo metu pasidžiaugė žmonių gausa. Net ir po 40 metų po kunigo Aleksandro Papučkos mirties susirinko melstis už jį – Tikėjimo liudytoją. Tas gausus susibūrimas, kaip sakė vyskupas, matyt yra ir tikinčiųjų troškimas, turėti savo nuolatinį, ne aptarnaujantį kunigą. Tačiau kunigų trūksta, tad vyskupas ragino melsti naujų pašaukimų – tada gal ateityje ir bus nuolatinis kunigas.

Vysk. J. Kauneckas dėkojo Birutei Žemaitytei už visą surinktą medžiagą apie kunigą, kuris buvo savas, žinojo savo parapijiečių vargus ir buvo pasiryžęs padėti.

Atsiminimai apie kunigą A. Papučką.

Po šv. Mišių, maldų prie kunigo kapo, parapijos salėje susirinkusieji dalijosi atsiminimais apie gerai pažinotą kun. A. Papučką: kalbėjo kan. Edmundas Rinkevičius, vargonininkas Bronius Petronis, iš Klaipėdos atvykę Albertas ir Dalia Karosaitė – Kemundriai, knygos autorė Birutė Žemaitytė, buvę skiemoniškiai: Rimantas Čekelis ir jo sesuo Laima Sližienė.

Kan. Edmundas Rinkevičiuskun. A. Papučką pažinojo nuo pat vaikystės – patarnaudavo bažnyčioje. Kun. A. Papučka jį supažindino su daugeliu kunigų, palaimintuoju arkivyskupu Teofiliu Matulioniu. Po 1962 m. liepos 13–14 d. Marijos pasirodymo Skiemonyse – visi buvo išblaškyti. Kun. A. Papučka liko nenubaustas: jis mylėjo visus žmones, mylėjo ir jį persekiojusius sovietinės valdžios pareigūnus. Kunigas atiduodavo savo drabužius, batus (prisiminė, kaip kartą šeimininkė paslėpė paskutinius kunigo batus, kuriuos jis jau ruošėsi padovanoti). Kunigas globojo net psichiškai nesveikus: pranciškonas Povilas Sriubas, panaikinus vienuolyną, išprotėjo. Kun. A. Papučka jį globojo ir rūpinosi. E. Rinkevičius, prisiminė, kad vaikystėje matęs, kaip P. Sriubas, užsivilkęs visus, kiek turėjo, švarkus, susijuosdavo virvute ir taip vaikštinėjo...

Kun. A. Papučka eidavo dirbti į kolūkį, dieną pjaudavo javus, o naktį melsdavosi bažnyčioje. Buvo labai muzikalus. Jo akla sesuo mokėjo 300 dainų.

Kunigas atlaidams iš visur susikviesdavo iki 15 kunigų. Per atlaidus „ant vyškų“ talkino vargonininkui grodamas pjūklu.

Savo optimizmu mokėjo žmones suburti. Iš anksto pasakydavo, ką kalbės kito pamokslo metu. Mokėjo žmones ir „apgauti“ – prisiminė, kad sykį iš sakyklos, sustiprinti vaizdumą, numetė kaukolę tardamas: „Dulke buvau ir dulke virsiu“.

Prisiminimais apie kun. Aleksandrą Papučką dalijosi kan. Edmundas Rinkevičius

Šv. Antano paveikslo istoriją pasakoja iš Klaipėdos atvykusi Dalia Karosaitė – Kemundrienė. Šalia sėdi kun. V. Liuma.

Šv. Mišias Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia aukoja dvasininkai. Iš kairės: kun. Algis Neverauskas, kan. Edmundas Rinkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kan. Stanislovas Krumpliauskas ir kun. Virgilijus Liuima.

Šv. Mišių metu giedojo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios grigališkojo choralo grupė. Iš kairės: Eglė Jažauskienė, Virginija Kubilienė, Jūratė Džiugienė, Rūta Degutienė, Miroslava Janulienė, Edita Morkvėnaitė

Melstis už kunigą A. Papučką maldininkai į Kupreliškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią atvyko iš įvairių Lietuvos vietų

Kun. E. Rinkevičius teigė, kad kun. A. Papučka jį dar vaikystėje tarsi rengė egzorcisto darbui.

Vabalninko, Naujamiesčio ir kitų parapijų vargonininkas Bronius Petronis prisiminė, kad vaikystėje kunigas jam pasakęs: „Būsi vargonininkas!“

Į šventę iš Klaipėdos atvyko Albertas ir Dalia Karosaitė – Kemundriai. Dalia kalbėjo, kad jų tėvelį Joną Karosą vargonininku paruošė klebonas. Parodė liudijimą – 1939 m. dokumentą iš Adomynės – kunigo parašytą charakteristiką. Ponia Dalia sakė: „Liepsnojanti ugnis ateina pas mus po 40 metų ir mus paliečia. Dvasios milžinas, būdamas Amžinybėje, atsiuntė Šv. Antano paveikslą“. Ir papasakojo visą istoriją:

Nuo vaikystės esu pamilusi ir išsirinkusi širdžiai artimiausią šventąjį Antaną. Praėjo per mano gyvenimą daug išbandymų ir patirčių, kada reikėdavo dangiškos pagalbos ir šv. Antanas visada padėdavo bet kokių problemų sprendime. Iki šiam laikui nenutrūksta bendrystės ryšiai. Jau seniai širdyje turėjau norą įsigyti autentišką šventojo paveikslą ir kartas nuo karto maldoje apie tai primindavau šv. Antanui.

Kartą, grįžtant į tėviškę autobusu, pasitaikė proga, kad mano bendrakeleivė pasirodė besanti vienuolė Antanina, kurią pažinojau tik iš matymo bažnyčioje. Kelias ilgas ir išsikalbėjome dvasine tematika. Iš manęs sužinojusi apie troškimą įsigyti šventojo Antano paveikslą pasisakė, kad šiuo reikalu galėtų padėti. Pasirodo vienuolė dalyvavo kun. A. Papučkos laidotuvėse ir už patalkininkavimą gavo dovanų šv. Antano paveikslą ir dar pridūrė, kad niekas lyg ir nenorėjo šio paveikslo imti. Paveikslas senovinis su gyvenimo epizodais, kurie išpiešti aplinkui šventąjį. Pažadėjo pasiteirauti savo vyresniosios, ar galės man padovanoti, o pati pasidžiaugė, kad pats šventojo paveikslas susieško kas jo labiausiai laukia. Iš kart suvokiau, kad a.a. kun. A. Papučka iš amžinybės nori man padovanoti, nes šį garbingą kunigą pažinojau nuo vaikystės.

Minėta sesė Antanina netrukus informavo, kad dėl paveikslo reikalas išspręstas ir galima atvykti pasiimti. Taip šv. Antanas stebuklingu būdu atkeliavo pas mane ir džiugina širdį ir sielą iki šiam laikui. Už tai visada esu dėkinga mano mylimam kunigui A. Papučkai.

Šv. Antano paveikslo kopiją Dalia Karosaitė – Kemundrienė padovanojo kun. V. Liuimai.

Birutė Žemaitytė, sudariusi knygą, pasakojo, apie savo pažintį su kunigu, kalbėjo, kad kunigą pažinojo 5-erius paskutinius jo gyvenimo metus. Pasakojo, kaip jai pavyko išlaikyti valstybinį egzaminą ir laiku atvykti į kunigo, kurį ji vadino „Krikštatėviu“ laidotuves...

Kunigas Virgilijus Liuima

Įdomus sutapimas: kadaise kun. A. Papučka, dirbdamas Kupreliškyje, aptarnavo Papilio tikinčiuosius, šventės metu - kun. V. Liuima, nuo 1998 m. dirbdamas Papilyje – aptarnavo Kupreliškio tikinčiuosius.

Kunigas V. Liuima perskaitė kun. Aleksandro Papučkos patarimus, kuriuos išsaugotus perdavė Nijolė Gelažnykienė – tai „Devynios rūšys dvasinių naminių vaistų

1.Truputį daugiau kantrybės su tuo asmeniu, su kuriuo drauge reikia gyventi ir kuris tau nepatinka;

2.Truputį daugiau nusižeminimo pasilikti noriai tose pareigose, kurias Dievas paskyrė, nors jos visiškai nesutinka su tavo planais;

3.Truputį daugiau ištvermės tose pareigose, darbuose, kurie tau nepatinka;

4.Truputį daugiau jausmo žiūrėti į žmones, kaip į tokius, kokie jie yra, bet ne kokiais tu norėtum, kad jie būtų;

5.Truputį daugiau išminties, kiek galima mažiau kištis į kitų reikalus;

6.Truputį daugiau stiprybės ramiai pernešti smūgį, kuris taip staiga ir giliai suardo tavy sielos ramybę;

7.Truputį daugiau linksmumo, nepasirodyti, kad esi liūdnas, įsižeidęs;

8.Truputį daugiau meilės, stengtis kitus atjausti, suprasti jų mintis ir jausmus;

9.Viršum visko truputį daugiau maldos, patraukti Dievą į savo širdį ir su juo pasitarti visais reikalais“.

Tame pačiame mašinėle spausdintame lapelyje įrašas (Jis mirė 1977 m. birželio 16 d., sulaukęs 63 metų amžiaus, iškunigavęs lygiai 31 metus. Dabar daugelis mano, kad jo siela jau tikrai yra danguje) ir eilėraštis – kun. Aleksandro Papučkos iš kapo šauksmas:

Jūs ateikit pabūti prie mano kapo

Ar žiema, ar kai gėlės žydės,

Nes kol aš gyvenau šioje žemėj

Taip karštai jus mylėjau iš visos širdies.

Jūs ateikit pabūti prie kapo

Bus žiema, ar kai gėlės žydės,

Nes kol aš gyvenau šioje žemėj

Jus mylėjau karštai iš širdies.

Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Atgal