VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

07.01. Originali klebono kun. ANDRIAUS ŠUKIO darbuotė tikėjimui puoselėti

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Džiugus Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijų įvykis

„Kamajų, Duokiškio ir Salų bendruomenės puoselėja gražią tradiciją – kasmet išleisti leidinį „Kamajų katekizmą“. Sekmadienį Kamajų bažnyčioje buvo pristatytas „Kamajų katekizmas III“. Jo sutiktuvių laikas – simboliškas: Sekminės – Šventosios Dvasios atsiuntimo diena. Juk net keturios iš septynių Šventosios Dvasios dovanų – Žinojimo, Išmanymo, Išminties ir Patarimo – vienaip ar kitaip susijusios su rašto dovana. Su šiomis dovanomis susijęs ir kitas džiugus parapijų įvykis, kurio kaltininkui klebonui Andriui Šukiui teko atlaikyti sveikinimų ir ovacijų bangą – dvasininkas ką tik Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete apgynė magistro – teologijos licenciato – darbą, kuriame nagrinėjo itin aktualią temą“, – tokią naujieną 2017 06 10 skelbė Google Alerts portalas.

Licenciato baigiamojo darbo aktualumo esmė

Kun. A. Šukio darbo (Vadovė – dr. Vilma Šliužaitė) temos aktualumą apibrėžia mokslinė problema, būtent, nepakankamai atskleista pasauliečių tarnysčių svarba ir jų perspektyvos Lietuvos katalikų Bažnyčios parapijų sielovadoje.

Iš karto skaitytojui gali kilti nemaža klausimų, pvz.: Kaip suprasti sielovadinę pasauliečių tarnystę? Kodėl toji tarnystė tokia jau svarbi? Ir kt.

Terminu „sielovada“ kun. A. Šukio darbe vadinama „pastoracinė katechizacijos veikla, nukreipta į parapijoje gyvenančius asmenis, šeimas ar bendruomenės grupes, kuriems kyla problemų dėl tikėjimo žinių, gebėjimų ar tikėjimo praktikavimo stokos“. Remiantis kun. A. Šukio mokslinio darbo turiniu, sielovadine veikla turi užsiimti ne tik klebonas / kunigas, turintis misiją burti bažnytinę bendruomenę, bet ir patys parapijiečiai, t. y. pasauliečiai. Tik problema – pasaulietis nelygus pasauliečiui.

Iš gyvenimo praktikos žinome, kad pasauliečiu vadinamas kiekvienas žmogus, nepriklausantis dvasininkų luomui. Kun. A. Šukio magistriniame darbe šis supratimas tam tikru aspektu patikslintas. Čia pasauliečiu vadinamas konkrečioje parapijoje gyvenantis asmuo, ne tik priėmęs reikalingus sakramentus Katalikų Bažnyčioje, bet ir praktikuojantis tikėjimo tiesas.

Katalikais save vadina maždaug 80 proc. Lietuvos gyventojų. O kiek iš jų yra praktikuojančių?

Pats kun. A. Šukys dar 2009 m. straipsnyje „Katalikiškumas: kai skaičiai neatspindi visos tiesos“ (www.bernardinai.lt) dabartinę padėtį apibūdino taip: „Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, šiandien pakrikštytieji praranda gyvo tikėjimo prasmę ar netgi, žiūrint iš šalies, jau neatrodo esantys Bažnyčios nariai, jų gyvenimo būdas yra nutolęs nuo Kristaus ir jo Evangelijos. Ši situacija apima didžiąją dalį Vakarų pasaulio. Ne išimtis ir Lietuva. Svarbiausias požymis – žmonės sakramentalizuoti (priėję sakramentų, „sutvarkyti“, „prileisti“), tačiau jų tikėjimas paviršutiniškas arba jo beveik nėra. Tikėjimo praktikavimas labai neaktyvus. Kasdienis gyvenimas mažai skiriasi nuo nekrikštytųjų ar netikinčiųjų“.

Savaime kyla klausimas: „Ar jau turime sutikti su radikalios nuomonės šalininkais, kad mūsų tikėjimas atsidūrė ant sunykimo slenksčio, nes dauguma katalikų pasuko sekuliarizacijos, t. y. priešiškumo tarp religijos ir modernizmo, keliu?

 Sekuliarus žmogus suprantamas kaip asmuo, nutraukęs ryšius su Dievu arba niekada tų ryšių neturėjęs. Dr. Aldona Kačerauskienė tuo klausimu retoriškai samprotauja: „Modernioje visuomenėje iškyla klausimas, kas yra religingumas. Niekas nesiginčys, kad religingas žmogus yra tas, kuris kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, priima sakramentus, gyvena pagal Dekalogą. Tačiau yra daugybė ir kitų aspektų. O tas, kuris gyvena dorai, bet į bažnyčią eina tik per Kalėdas ir Velykas? O tas, kuris bažnyčios visai nelanko, bet materialiai padeda Bažnyčiai? O tas, kuris nedalyvauja bendruomenės susirinkimuose, bet meldžiasi vienas namie?“ („XXI amžius“, 2010 05 28).

Vadinasi, neleistina sekuliariu vadinti žmogų, kurio nematome bažnyčioje. Tačiau negalima taikstytis su iššūkiu, kad dalis pakrikštytųjų, kun. A. Šukio nuomone, „savęs netapatina su Bažnyčia (ir joje esančia bendruomene), yra tik religijos teikiamų išimtinių teisių ir palengvinimų vartotojai. Toks asmuo nežino Eucharistijos šventimo esmės, neprisiima jokių pareigų ar tarnybų bendruomenėje, bet naudojasi Bažnyčia, kai jam iškyla tokia būtinybė ar reikalas. Net vaikų ar jaunimo katechezė tokiam vartotojui yra neesminė, nes užsiėmęs veikla kitose gyvenimo srityse“.

Darbo autoriaus išvadinė nuostata tvirta – pokyčiai gyvenime ir visuomenėje reikalauja nuoseklios parapijos gyvenimo reformos. Šios konsekvencijos aktualumą ir sprendimą patvirtina baigiamųjų darbų gynimo komisijos aukščiausiu balu įvertintas kun. A. Šukio teologijos licenciato darbas.

Kad katalikiškumas prigytų žmonių protuose ir širdyse

Minėtame licenciato baigiamajame darbe nemaža gyvenimiškų pastebėjimų:

*Atgavus Lietuvoje nepriklausomybę į mokyklas sugrąžintos tikybos pamokos, vėliau įvestas katechezės mokymas parapijose. Mokymai anuomet organizuoti vaikams, jaunuoliams ir tėvams. Sovietmečiu negavę jokio arba labai silpną suvokimą apie tikėjimą, žmonės dėl žinių ir informacijos spragų negali kompetentingai suvokti ir kalbėtis tikėjimo temomis.

 * Religinio ugdymo programos, kurias realizuoja parapija, dažniausiai suprantamos kaip ,,susitvarkymo“ dėl Sakramentų reikalas. Statistikos duomenimis, pasibaigus rengimosi priimti Sutvirtinimo sakramentą laikui, kurį žymi šios Dievo malonės šventimas, didžioji dalis jaunuolių su šeimomis (apie 85–95 proc. katalikiškų šeimų) pasitraukia iš aktyvaus Bažnyčios gyvenimo.

* Dažna patirtis rodo, kad, pasibaigus tikėjimo mokymosi tarpsniui, baigiasi ir tikėjimo praktikavimo etapas.

* Pastebėta, kad net ir po profesionaliai vestų tikybos pamokų, mokykloje ar parapijoje įgyvendintų patrauklių sielovados programų jas išklausę mokiniai ar vyresni asmenys dažnai teturi tik pabrėžtinai paviršutinišką katalikiškumo supratimą ir akivaizdžiai nesuvokia Šventojo Rašto.

Dar 2009 m., klebonaudamas Nemunėlio Radviliškyje ir Suoste, kun. A. Šukys svarstė: „Matydami realią situaciją, galime teigti, jog tiek Evangelijos skelbimas (evangelizacija), tiek tikėjimo tiesų mokymas (katechezė) parapijoje iš esmės keistinas bei tobulintinas. Kyla klausimas: kaip pereiti iš administracinio parapijos modelio, kur tik teikiami sakramentai, į bendruomeninį, kur sakramentai švenčiami bendruomenėje, kad tikėjimas būtų gyvas ir esminis kriterijus?“ Ir dar šių minčių autorius nuolat ieškojo atsakymo į klausimą: „Kokia mano, kaip kunigo, misija?“ (www.bernardinai.lt).

 Gilių apmąstymų ir paieškų išvados:

* Evangelizacija nesibaigia kartą paskelbus Evangeliją ar priėjus Pirmosios Komunijos. Tai visą gyvenimą trunkantis procesas.

* Bažnyčia kviečiama savo veiklą kreipti į įvairaus amžiaus pakrikštytuosius, t. y. tuos, kurie krikščionybę priima tik išoriškai arba visai jos nepriima.

* Evangelizuoti – kiekvieno krikščionio pareiga.

Kad katalikiškumas prigytų parapijiečių protuose ir širdyse, klebonas kun. A. Šukys savo žvilgsnį nukreipia į Vatikano II Susirinkime apibrėžtą pagrindinę pasauliečių katalikų misiją – įsilieti į Bažnyčios mokymo sklaidą, įvairiais būdais patraukti žmones prie Kristaus, saugant juos nuo greitai nūdienos visuomenėje plintančio negatyvizmo; tikinčiųjų dėka skleisti parapijoje Dievo meilę, pasireiškiančią konkrečiais artimo meilės, gailestingumo darbais.

Evangeliją skelbti savo gyvenimu

Skaitant kun. A. Šukio licenciato baigiamąjį darbą, atminty įstrigo cituota Šarlio de Fuko mintis: „Esame pašaukti skelbti Evangeliją ne žodžiu nuo stogų, o savo gyvenimu“. Reikia pasakyti, kad ši frazė jau seniai virtusi Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijų klebono kun. A. Šukio gyvenimo būdu, prasidėjusi einant diakono (Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje) ir vikaro pareigas Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje, naujos Utenos bažnyčios statymo metu. „Lietuvos aide“ (2014 08 03) apie tą pradžių pradžią rašyta, kad 2003–2004 m. diakonui Andriui Šukiui, atlikusiam tarnystę Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijoje, buvo patikėta rūpintis jaunimo reikalais, o įšventintas į kunigus (2004 07 25), kaip vikaras, Utenos Dievo Apvaizdos parapijoje (2004–2007) įsijungė į įvairialypę pastoraciją: buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos dvasios vadovu, kuomet kartu su draugijos vadove Nijole Gyliene pradėjo rengti metinius kongresus (įsimintiniausias – pirmasis 2004 m. Utenoje, išskirtinis – dešimtasis – jubiliejinis 2014 m. Panevėžio katedroje), leisti draugijos leidinį „Marija – Dievo laiškas“, rengti keliones ir rekolekcijas. Aktyviai dirbta su jaunimu; vyko liturginių laikotarpių ir švenčių ruošimas; tikėjimo liudijimo vakarų ir jaunimo švenčių Utenos visuomenei organizavimas. Straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė vardija: „Kun. A. Šukys mielai bendradarbiavo su Utenos miesto žiniasklaida: buvo Utenos radijo stoties „IR“ bei regioninių leidinių „Utenis“, „Utenos apskrities žinios“ „Utenos diena“ bendradarbis. Dirbta ir pedagoginėje srityje. Utenos mokykloje – vaikų darželyje „Varpelis“ buvo tikybos mokytojas ir dvasios vadovas; religinės šventės „Giesmių giesmelė“ iniciatorius, rengėjas, organizatorius (2004–2007). Lankėsi Utenos mokyklose, stebėjo pamokas, rengė metodinius susitikimus pedagogams ir tikybos mokytojams. Ypač skaitlingos ir populiarios buvo tėvų katechezės – susitikimai“ ir t. t.

Biržų krašto laikraščio „Šiaurės Rytai“ skiltyje „Jungtys“ kun. A. Šukys aktyviai publikavo straipsnius, bendradarbiavo ir su Biržų krašto laikraščiu „Biržiečių žodis“. 2011 05 27 „Šiaurės rytuose“ kun. A. Šukio susikurtas Evangelijos skelbimo parapijiečiams stilius taip charakterizuotas:

* Nemunėlio Radviliškio bei Suosto parapijose nuolat vyko kun. A. Šukio popietės – susitikimai su įvairiomis bendruomenėmis. Jų metu dvasininkas stengėsi parodyti bažnyčios siūlomą kelią žmogaus tikėjimo sąmonei tobulinti, remdamasis evangeliniu Jėzaus mokymu.

* Nemunėlio Radviliškio parapinės mokyklėlės vaikai, vadovaujami kun. Andriaus Šukio, paskutinį kartą parodė plačiajai visuomenei savo spektakliuką „Drugelio diena“. Kiti šios bei Germaniškio mokyklų mokiniai kūrė ir ruošė žaidimą „Pažink Lietuvą ir tikėjimą“. Kunigo vedamame žaidime dalyvavo visa šventės bendruomenė – parapijiečiai, svečiai, rajono tikybos mokytojos, Vabalninko ir Germaniškio mokyklų mokiniai, savo giesmėmis gyvinę šventę...

* Šventė buvo turbūt išskirtiniausia iš visų kitų savo unikalumu bei įspūdingumu. Tai buvo originalus kunigo Andriaus Šukio sumanymas Nemunėlio Radviliškiui. Tik, deja, paskutinis mums šioje parapijoje Jo suorganizuotas renginys... Ketverius metus kunigas kvietė ir vienijo „išsibarsčiusias avytes“ į vieną būrį, tikėdamasis suburti stiprią „ kaimenę“... Dabar jau ji bus ganoma „kitų ganytojų“... (Tikybos mokytoja Sandra Balodytė).

Vienas straipsnio fragmentas tarsi formuluoja ne tik kun. A. Šukio siekiamybę, ne tik rodo to kelio sudėtingumą, bet ir pabrėžia „Evangelijos skelbimo savo gyvenimu“ esmę: „Tikėjimas – tai kelias, tai ėjimas... O kas sakė, kad tikėjimas lengvas, savaiminis procesas?.. Tai yra pažinimo, ieškojimo, augimo ir tobulėjimo kelias. Tam reikalinga ir Dievo malonė. Kunigo Andriaus tikslas buvo pasibelsti į parapijiečių sielų duris, paliesti, prakalbinti širdis, kad kuo daugiau jų pasuktų Kristaus rodomos Tiesos keliu. Kartais žmogui sunku susivokti Dievo Žodžio skelbiamoje žinioje dvasininkų lūpomis – Tiesos skelbimas sutapatinamas su kunigo asmeniškumu“.

Nemunėlio Radviliškyje tikėjimo sklaida vyko per meninę dermę, kurios centre nuolat buvo Nemunėlio Radviliškio parapijietė technologijų mokytoja Janina Prascienienė, naujai pažvelgusi į liturginių laikotarpių puošimo aspektus, mokiusi parapijos žmones kūrybiškai talkinti puošybos darbuose. Suosto parapija garsėjo naujosios bažnyčios originalia architektūra (šiemet jau dešimt metų nuo pašventinimo dienos), rengiamais kultūriniais sielovadiniais susitikimais, kurių centre buvo Regina Simonavičienė, Aldona Kolopailienė, Aldona Vėjelienė ir kiti.

Darbo turinys patvirtintas pasauliečių tarnystės reginiais

Gegužės pabaigoje turėjau galimybę betarpiškai stebėti kun. A. Šukio licenciato gynimo procesą VDU KTF, išgirsti teigiamus recenzentės dr. Aušros Vasiliauskaitės ir komisijos narių vertinimus, būtent: pasirinkta tema labai aktuali ypač praktinei teologijai, temos aktualumas pagrįstas, darbas išsamus, dalykiškas, informatyvus, atitinka nustatytus reikalavimus...

Sekant baigiamojo darbo gynimo eigą, nustebino jame aptariama pasauliečių dalyvavimo sielovadoje formų įvairovė ir gausa, iliustruota schemomis. Gyvenime vadovavusi nemažam skaičiui studentų, kurie rašė abiejų lygmenų baigiamuosius darbus, dalyvavusi jų gynimuose, žavėjausi kun. A. Šukio savitu darbo pristatymo stiliumi, kuriame dalykiškas oficialumas derinosi su draugišku paprastumu. „Tai daugiamečio bendravimo su įvairaus amžiaus ir skirtingos patirties parapijiečiais rezultatas“, – pamaniau sau. Po gynimo autorius kiek papildė tą mano pastebėjimą, sakydamas, kad tokią bendravimo manierą patys fakulteto dėstytojai skatina. Kun. A. Šukys džiaugiasi VDU KTF dėstytojų kompetencija, dėstomos medžiagos aktualumu, pastoracinės programos disciplinų įvairove. Neišdildomą įspūdį paliko prof. R. Skinkaičio, A. Narbekovo, B. Obelenienės, prel. V. S. Vaičiūno paskaitų ciklas, išskirtinio dėmesio susilaukė dr. A. Kepalaitės, A. Eidukaitytės, A. Vasiliauskaitės, V. Mackelos, A. Lukoševičiaus, lic. J. Milušauskienės paskaitos, lic. A. Krunglevičiūtės, A. Šidlausko, kan. K. Žemaičio vesti seminarai. Primintina, kad kun. A. Šukį Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (1996–1997 ir 1998–1999) bei Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje (1999–2004) pastoraciniam darbui ruošė visam gyvenimui efektyvų darbo startą davę profesoriai – J. Juraitis, A. Rubšys, dr. L. Zaremba, H. F. Fischer, I. E. Laumenskaitė ir kiti. Būtina paviešinti, kad kiek kitokį parapijinio modelio pajautimą kun. A. Šukys atsivežė iš studijų Austrijoje (1997–1998), seminarų, piligriminių kelionių, rekolekcijų Italijoje, Ispanijoje, Maltoje, JAV ir kitose šalyse. „Pasaulinė lyderystės konferencija“ Lietuvoje – kasmetinė kun. A. Šukio ir jo parapijos aktyvo patirčių pasisėmimo vieta. Nuolatinės rekolekcijos Palendrių vienuolyne (Kelmės r.) – išskirtinė maldos, tikėjimo atnaujinimo, savo ir Dievo santykio patikrinimo kokybė.

Nors kun. A. Šukio baigiamasis darbas turiningas, įdomus, net intriguojantis, tačiau tai, ką teko gyvai matyti Kamajuose per Sekmines, pranoko visus vaizduotės lūkesčius.

Pirmąsyk įžengus į neogotikinę Kamajų šv. Kazimiero bažnyčią (projekto autorius – inžinierius Florijonas Vyganovskis; pastatyta 1897–1903 m.) akį patraukė kryžiaus formą primenantis interjeras, gotikinio stiliaus medžio drožinių altoriai ir tuo stiliumi išpuošta sakykla, šv. Mišioms skirtas altorius (aut. J. Babidorič dovana), maksimaliai priartintas prie tikinčiųjų, tad simbolizuojantis parapijiečių ir klebono visapusišką bendrystę. Pastarąjį faktą mintyse susiejau su vienu kun. A. Šukio darbo fragmentu, kuriame samprotaujama, kad ne vienoje parapijoje pastebėta – „ramybės linkėjimas šv. Mišių metu yra tik formalus veiksmas, be vidinio džiaugsmo, kurio buvo galima pasisemti iš širdies pabendravus su Dievu. Tokia situacija, žinoma, nestiprina parapijiečių ryšių. Šaltumas, abejingumas net šv. Mišiose yra ypač nepatrauklūs nutolusiesiems nuo bažnyčios gyvenimo. Darytina išvada: viena, nors ir ne svarbiausia priežastis, kodėl kai kurie šalinasi bažnyčios, yra tai, kad čia jie nepatiria bičiuliškos laikysenos. Kur glūdi viso to priežastis? Tai šiuolaikiniame pasaulyje susiklosčiusi viena opiausių problemų, vadinama žmonių susvetimėjimu, kurį galima tapatinti su abejingumu kitiems, apatišku elgesiu, egoizmu, atsiribojimu nuo visuomenės, pažįstamų, net artimųjų“. „Ką daryti? – skamba retorinis klausimas.

„Atsakymą (nors tyrimais nepatvirtinta) sudarytų vienas žodis: „Pagarba“. Jei gerbi, ne tik klausaisi, bet ir girdi, randi laiko ne tik kitą išklausyti, bet ir padėti jam. Jei gerbi, moki mylėti, neskubi nusigręžti, neskubi išeiti po šv. Mišių ir niekada nevėluoji į jas“, – rašoma trijų parapijų klebono baigiamajame darbe.

Liaudies patarlė sako: „Svečias į vidų – akys ant lentynos“. Taip ir čia. Susidomėjimą sužadino prie altoriaus dailiai sudėtos septynios krūvelės įvairaus dydžio medinių lentelių. Laužyti galvos dėl jų paskirties ilgai neteko. Vargonininkės, tikybos ir etikos mokytojos, projektų parapijoje iniciatorės bei vykdytojos Vilmos Steputaitienės vadovaujamiems choristams giedant giesmę į Šventąją Dvasią, nuo bažnyčios durų link altoriaus ėjo po keletą ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, jaunuolių, pagyvenusių žmonių ir šeima su vaikeliu ant rankų. Ėjo be galo oriai, rankose iškilmingai laikydami didžiulius rutulius – degančias žvakes ir statė jas ant tų lentų krūvelių, simbolizuojančių šilumą, atsidavimą, tarnystę ir rūpestį. Tos mini procesijos įspūdis žodžiais nenusakomas. Parapijiečiai, kunigui tebesant klausykloje, patys pradeda iškilmių pamaldas: kalba Rožinio maldą, litaniją. Antra, bažnyčion susirinkusiųjų jausmus ir protą tą Sekminių dieną pakiliai veikė senelių, tėvų ir jaunuolių-būsimų tėvų laiminimas (Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena), dėl praktiškumo įkomponuotas po Evangelijos į šv. Mišių eigą. Laiminamųjų buvo palyginti gana daug, kiekvienas jų gavo dovanėlę: specialiai tai progai Kamajų Antano Strazdo gimnazijos mokinių pagamintus vos ne miniatiūrinius vokelius su paruoštais palinkėjimais. Analogiškų pasauliečių tarnystės reginių tądien būta ir daugiau – visų neišvardysi.

Po šv. Mišių klebonas A. Šukys dėkojo visiems aktyviems Duokiškio, Kamajų ir Salų parapijų pasauliečiams. Dr. Aldona Vasiliauskienė, ne vienerius metus dalykiškai bendravusi su kun. A. Šukiu, džiaugiasi tos padėkos turiniu straipsnyje „Trijų parapijų Sekminės Kamajuose – padėka licenciato darbą apsigynusiam klebonui“ („XXI amžius“, 2017 06 23): „Pasiektas parapijų kūrimo (atgaivinimo) ir tarnysčių diegimo svarbos laikas. Ačiū, kad jūs buvote mano licenciato dalis, leidotės eksperimentuojami: licenciato darbas parašytas apie jus. Nuo pat tarnystės pradžios, rūpėjo atsakyti, kas tikinčiajam yra Krikštas praktiškai? Ar iš tiesų pakrikštytas žmogus turi ką veikti Bažnyčioje? Ar įmanomas dialogas tarp dvasininko ir pasauliečių? Kad licenciato darbas pavyko ir jis labai gerai įvertintas – dėkingas Jums“.

Kunigas atviravo: „Nežinau, ar yra nors vienas žmogus, kuris ko nors nebūtų daręs parapijoje. Visiems esu dėkingas. O veiklos sritys plačios: nuo žolės ravėjimo iki Kryžiaus nešimo pamaldų metu... Itin svarbi maldos tarnystė, kurios neparodysi – tai tylus svarbus kasdieninis darbas. Žvakių uždegimas, kilimo išvalymas, rūpestis liturginiais tekstais, malonus žmonių sutikimas ir kiti darbai, kurie bažnyčioje tampa nepaprastais“ (Ten pat).

Viena „Rokiškio Sirenos“ informacijos pastraipų apie Sekmines Kamajuose pavadinta – „Prisimintas kiekvienas talkininkas“ – komentuoja: „Kamajų katekizmas – ne vienintelė dovana, kurią šį sekmadienį gavo Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijos tikintieji. Kita įspūdinga dovana – dailininkės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės karpiniais religine tematika iliustruotas 2018 m. kalendorius. Įteikdamas jį, kunigas A. Šukys įvardino kiekvieną parapijų bendruomenės narį, įvardino jo indėlį į parapijos gyvenimą: vieni gieda šv. Mišiose, kiti įspūdingai puošia šventovę, treti rūpinasi parapijos ūkio darbais, finansų apskaita ir kitomis labai svarbiomis veiklomis“.

2017 metų Sekminės. Duokiškio šv. Onos parapijiečiai sveikina kun. A. Šukį

Žvakę neša mažoji Duokiškio parapijietė Rūta Baltakytė

Kamajų parapijos tarnysčių atstovai, 2017

Kamajų šv. Kazimiero parapija. Margaritos Onos Čepukienės procesijos vėliava "Šv. Kazimieras", 2017

Po iškilmių VDU KTF. Nuotraukoje (iš kairės) dr. Aušra Eidukaitytė, kun. teol.lic. A. Šukys, kun. A. Šukio mama Virginija Šukienė, prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, kun. A. Šukio sesuo Jurgė Bareikienė, 2017 06 20

Utenos senosios muzikos ansamblio "Vox animae" dalyviai: vad. Virginija Šeduikienė, kun. A. Šukys, kun. A. Šukio bičiulis, operos režisierius Gediminas Šeduikis, 2017 06 20

Arkivyskupas Lionginas Virbalas, buvęs Panevėžio vyskupijos vyskupas ir suteikęs leidimą studijuoti kun. A. Šukiui VDU KTF, įteikia teologijos licenciato diplomą, 2017 06 20

Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Kun. A. Šukio režisuotas Gospel muzikos vakaras "Keturi žodžiai" (autorė J. Gudelienė, Utenos muzikos mokyklos jaunių choras UT RE MIO, vad. V. Šeduikienė), 2016 11 22

Utenos senosios muzikos ansamblio "Vox animae" viešnagė Chelme (Lenkija), 2009​

Šventosios Dvasios sutiktuvėms papuoštos Kamajų bažnyčios durys

Dr. Aldona Vasiliauskienė skaito Dievo Žodį Kamajų bažnyčios iškilmėse

Tėvų laiminimo akimirka

Šis aprašytas faktas mus, atvykėlius iš kitur, tiesiog glumino versdamas stebėtis, kad klebonas tarsi artimiausius kaimynus pažįsta visų trijų parapijų žmones, prisimena kiekvieną jų gerą darbą Bažnyčiai puoselėti. Kamajų parapijos klebonas kun. A. Šukys tądien už tarnystes Dievui ir Bažnyčiai dėkojo ilgametei pagalbininkei Seliomėjai Tymukienei, tarnysčių parapijoje koordinatorei Sigitai Turkevičienei, giedotojoms Vidai Bagaslauskienei, Antaninai Šniokienei, Elvyrai Tumienei, Irenai Davainytei, įvairias tarnystes atliekantiems – Viktei Gavėnienei, Onai Makšimienei, Almai Kazickaitei, Danutei Smastienei, Vladislavai Minkevičienei, Zofijai Braukylienei, Valei Milaknienei, Adelei Juodėnienei, Vandai Geleževičienei, Irenai Bražiūnienei, Vytautui Butkiui, Vytautui Vladui Bagdonui, Janinai Diržinei, Reginai Narbutienei, Irenai Lukjanovai, Valei Klišinei, Danutei Baronienei, Janinai Juškinei, Konstancijai Trečiokienei, Donatai Kirlienei, Akvilei Juodelytei, Vytautui Butkiui, Gyvojo Rožinio draugijos nariams. Išskirtinės padėkos pareikštos vargonininkei Vilmai Steputaitienei, bažnyčios puošėjai ir prižiūrėtojai Laimai Nakienei, ūkvedžiui Jurijui Paparigai, finansininkei Rimai Šeškienei ir jos vyrui Stanislavui Šeškui, paštininkei Dianai Uldukienei, gydytojai Romualdai Šniokienei, vaistininkei Lijanai Čibinskienei, muzikos mokytojoms Ramunei Glinskienei ir Astai Micelienei, geradariui Kazimierui Šešelgiui, Kamajų seniūnijos darbuotojams, kaimų bendruomenių aktyvui, Šeimų lankymo tarnystės savanoriams. Duokiškio parapijoje – Elvyros Baltakienės šeimai bei kitiems Nosvaičių ir Kišūnų kaimų gyventojams, Almai Paulėnienei, Arvydui Didžgalviui, Daivai Balaišienei, Giedrei Dagienei ir kitiems; Salų parapijoje – Stanislavai Čerškutei ir kitiems. Ir Duokiškio, ir Salų parapijose yra nemaža Šeimų lankymo tarnystės komanda.

Iškalbios ir kitos tikėjimo sklaidos formos

Kun. A. Šukio baigiamojo darbo vienas skyrių pavadintas „Tarnysčių parapijoje aktualizavimas: sekcijos ir patarnavimai“, kuriame aptariama tų veiklų įvairovė, pvz., Sekmadienio šventimo sekcija (muzikos, giesmių, automobilių parkavimo, svetingumo, informacijos, liturginė, lektorių tarnystės), Bendravimo sekcija (sielovadostarnystė, aktuali ne tik sekmadienio popietėje, bet ir visą savaitę, o jos komandą sudaro ne tik parapijos savanoriai, bet ir specialistai – teologai ir (ar) psichologai; kvietimotarnystė, vykdanti informavimo ir kvietimo funkcijas; šeimų (ap)lankymo tarnystė, bendravimo tarnystė, ligonių lankymo tarnystė) ir t. t.

Sekminių iškilmėje bendraudama su vietiniais žmonėmis, darsyk įsitikinau, kad nuo pat kunigystės pradžios kun. A. Šukys ypatingą dėmesį skiria žiniasklaidos priemonėms. Kaip jau minėta aukščiau, klebono rašyta įvairių publikacijų, būta interviu, pamąstymų. „Rokiškio Sirenos“ korespondentė Lina Dūdaitė-Kralikienė pastebėjo, jog, dirbant parapijoje, reikia komunikuoti per mass media. Žurnalistė teigė, jog „tai – patogus būdas kalbėti ir skleisti tikėjimą. Mat, skaitant straipsnius žiniasklaidoje, kartais gali rastis nuomonė, kad žiniasklaida ir parapijos tiesiog nesusikalba. Todėl ir būtina šviesti visuomenę bei pačią žiniasklaidą, būti atviriems. Daugeliu atvejų žiniasklaida, ypač rajoninė, žvelgia ta pačia kryptimi, kaip ir Bažnyčia. Galbūt žiniasklaida ne visuomet suvokia realią situaciją parapijose, neįvertina gyventojų mažėjimo situacijos, todėl labai dažnai įsijungia į darnų „bažnyčių atnaujinimo“ ir kitokių brangių projektų reikalautojų chorą, kaltina dvasininkus neveiklumu, nesuvokdama realių finansinių parapijų galimybių, jų paskirties šiandieniniame pasaulyje. Mano pačios darbo patirtis liudija, kad netgi nedidelės žinutės, pavyzdžiui, apie pamaldų laiką, didesnes šventes, parapijos susibūrimus, per mass media pasiekia didelę auditoriją. Kita pasauliečių švietimo sfera: dvasininkų pokalbiai, atsakymai į aktualiausius klausimus, tuos, kurių galbūt kai kurie žmonės neišdrįsta užduoti asmeniškai. Kamajų parapija su žiniasklaida komunikuoja labai sėkmingai. Vienas didžiausių pliusų – atvirumas, viešumas, skaidrumas. Parapijos žmonės yra informuojami apie iššūkius, problemas, pasiekimus, tai jungia parapiją, skatina bendrumo jausmą. Ir tas bendrumas akivaizdžiai matomas: kūrybingas parapijos branduolys puoselėja puikias idėjas, tokias kaip „Kamajų katekizmas“ ar pan. Norisi palinkėti, kad tas kūrybiškumas, aktyvumas ir atvirumas būtų ir toliau plėtojamas“.

Tądien išgirdau, kad Kamajų parapijoje keletą metų iš eilės vyko ciklas „Pašnekesiai“, kurio tikslas – tikėjimo dalykus pristatyti plačiajai auditorijai, o apie maldą, sekmadienį, Bažnyčią ir Dievą kalbėti visiems suprantamai, aiškiai ir iš esmės. Pasirodo, tie pokalbiai išsiplėtė ir už parapijos ribų. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pradėtas unikalus ciklas „Teologas bibliotekoje“. Jau dešimt metų bibliotekoje dirbanti Jurgita Gudelienė teigia, „kad toks sumanymas išskirtinis“, ir prisimena gimusios idėjos ištakas: „Kaip Utenos bibliotekoje atsirado pašnekesių ciklas „Teologas bibliotekoje“? Vieną dieną su kunigu A. Šukiu dalinausi mintimis, kad noriu kalbėti su jaunimu rimtomis temomis: apie gyvenimą, žmogaus laisvę, tikėjimą... Kad noriu kitokio formato renginio. Vis sukosi mintis, kad tai turi būti laisvas pokalbis – susitikimas: pasibuvimas, nesuvaržytas kostiumų, įtampos, baimės kalbėti... Kun. Andrius patarė orientuotis į visus. Pirmame susitikime dalyvavimo kun. A. Šukio bendrakursiai iš VDU KTF. Antrasis – organizuotas asmeniškai, nes šio ciklo tikslas – mano pačios iššūkis, mestas sau. Tokio formato renginių bibliotekoje niekada nebuvo. Kun. A. Šukio palaikymas ir pritarimas lėmė naujos krypties susitikimų formatą, kuris bus ir ateityje, ieškant aktualių temų ir svarių pašnekovų“.

Gerosios Naujienos sklaidą stiprina ir muzikos dalykai. Kun. A. Šukys jau daugiau nei dešimt metų gieda Utenos senosios muzikos ansamblyje „Vox animae“, kuriam vadovauja Utenos muzikos mokyklos mokytoja metodininkė Virginija Šeduikienė. „Jau antras dešimtmetis ansamblis „Vox animae“ kupinas kūrybiško muzikavimo, įvairaus amžių giesmių ir dainų pažinties, senųjų kalbų ir istorijos. Kolektyvo kasdienybė susipynusi su kelionėmis (lankytasi Norvegijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Latvijoje etc.), repeticijomis, koncertais. Nauji iššūkiai ir publikos meilė, giesmių integracija į liturgiją ir bendruomenę, tikėjimo ir kultūros sklaida – kasdienė ansamblio patirtis. Mokantis ir atliekant šią muziką, visada privalu girdėti senųjų dermių slinktis, neįprastą harmoniją, svarbu pažinti senąsias kalbas, atskirų balsų partijų gretinimą ir pan.“, – savo įžvalgas dėsto V. Šeduikienė.

Abiturientė Lukrecija Jasevičiūtė pastebi, jog, dalyvaudama ansamblio veikloje, įgavo daugiau sceninės patirties: „Besimokydama senovinės muzikos, susipažinau su įvairiomis kalbomis. Maloniai praleidau laiką įdomių žmonių apsupty. Išmokau atidžiau klausyti bei dainuoti atliekant kūrinius. Taip pat dalyvavau įdomiuose renginiuose, į kuriuos paprastai nebūčiau nuėjusi“.

L. Jasevičiūtės mama Rasa Jasevičienė kartu su ansambliu „Vox animae“ pradėjo savo „tikėjimo kelionę“, nes teko koncertuoti įvairiuose kraštuose. „Čia labiausiai apsilaužė mano ego, nes sutikau nuostabių žmonių ir gerų draugų. Susipažinau su nuostabia muzika: psalmės – mano didysis atradimas tiek muzikine, tiek tekstine prasme“, – taip apie dalyvavimo ansamblio veikloje teigia R. Jasevičienė.

 Dar viena ansamblio dainininkė Alina Plistkova atvirauja: ,,Buvimas „Vox animae“ siejasi su kokybe, mielu bendravimu, įdomiomis kelionėmis, pažintimis su profesionalaus meno atstovais ir nuolatiniu tobulėjimu". Daliai Šaltenytei „Vox anime“ – tai kolektyvas, kuriame, pasak pašnekovės, „galėjau ir galiu vis augti, pažinti save ir kitus“.

Svarbiais pasauliečių tarnystės klausimais ir trijų parapijų – Kamajų, Duokiškio, Salų – pasiekimais Sekminių dieną susirinkusieji dalijosi prie Rytų Lietuvos krašto talentingų ir be galo svetingų šeimininkių gausiai pyragais ir kitais skanėstais nukrauto vaišių stalo. Malonius prisiminimus visų atmintyje gaivino parengtos projekcijos iš parapijinių nuotraukų archyvo, stebėtis vertė išradingai sudėliota Velykų kompozicija (aut. L. Nakienė), dar tebepuošusi Kamajų bažnyčios erdvę.

Šventėje dalyvavo kun. A. Šukio artimieji, giminaičiai, gausus būrys svečių iš kitų parapijų.
NB (nota bene, arba gerai įsidėmėk)

Išrinkta iš Biržų krašto laikraščio „Šiaurės Rytai“ (2007 08 21):

* Niekada neapsiribojau „sausais" sakramentiniais patarnavimais, visur norėjau jausti Dievo Dvasią ir jėgą. Įdomiausia esti ne pats atliktas veiksmas ar suorganizuota šventė, bet ruošimasis. Suvokiau svarbų dalyką: būdamas ir dirbdamas Bažnyčioje, niekada negali reikalauti konkretaus ir greito rezultato.

* Bažnyčia yra ta erdvė, kurioje niekada negali padėti taško, dedi tik kablelius arba daugtaškius. Tas privertė nesusireikšminti ir per daug negalvoti, jog, būdamas kunigas, kalnus nuversi ir visus patrauksi prie tikėjimo.

* Žinau vieną tiesą: visur gyvena žmonės, visiems reikia gero žodžio, visi nori būti išklausyti. Jeigu tu esi pakantus, besistengiantis suprasti ir nori būti įdomus, pirmiausia turi kalbėti, išdėstyti tuos dalykus, kad kiekvienas esantysis suvoktų, jog parapija nėra tik klebonas. Parapija – tai žmonės: gyvi, siūlantys, ieškantys, sprendžiantys, norintys. Tie dalykai laikui bėgant susiformuoja. Jeigu tu neisi, ir pas tave niekas neis. Jei būsi uždaręs duris ir langines, net saulė neaplankys.

Kiti kunigo Andriaus Šukio asmenybę charakterizuojantys šaltiniai:

*Buitis. Būtis. Būsenos. Buvimas. Būdas. Frazės ir esmė. Seka ir laikas. Ėjimas ir mąstymas. Vienu žodžiu – gyvenimas“. Tai paties kun. A. Šukio parašyta santrauka savo str. „Prisikėlimo kelyje: tarp buities kasdienybėje ir amžinybės būties“ (www.voruta.lt, 2010 01 10).

* Kun. A. Šukio straipsnio „Esame pašaukti laisvei, arba su žiburiu sąžinės ieškoti“ (Bernardinai. Interneto dienoraštis) skaitytojų komentarai:

„Perskaitęs, negalėjau nepasakyti ačiū už straipsnį“.

 „Labai ačiū už gilias prasmingas mintis. Perskaičius Jūsų straipsnius, visada užlieja pamąstymų banga“.

 „Šio kunigo straipsnius visada skaitau su dideliu malonumu. Labai žavi ir pats kunigas. Su juo daug teko bendrauti. Tai charizmatiška, didi asmenybė. Sėkmės tau, kunige Andriau“.

***

Nuotraukos iš dr. A. Vasiliauskienės, kun. teol. lic. A. Šukio, Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijų, ansamblio „Vox animae“, <www.umm.lt> archyvo

Atgal